Antanas Venclova (1906–1971) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, 1970 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. 1932 m. baigė VDU humanitarinių mokslų fakultetą. 1933–1934 m. ir 1939–1940 m. mokytojavo Kaune, 1934–1939 m. – Klaipėdoje. Redagavo žurnalą „Trečias frontas“, bendradarbiavo žurnaluose „Kultūra“, „Literatūra“, „Prošvaistė“. 1940 m. buvo Liaudies seimo narys, dalyvavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje Maskvoje inkorporuojant Lietuvą į Sovietų Sąjungą. 1940–1943 m. – švietimo komisaras. 1952–1964 m. buvo LKP CK narys, ilgametis Lietuvos ir SSRS Aukščiausiųjų Tarybų deputatas. 1954–1959 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas. Debiutavo pirmaisiais eilėraščių rinkiniais „Sutemų skersgatviuos“ (1926), „Gatvės švinta“ (1927). Sovietmečiu tapo vienu iš gariausių socialistinio realizmo atstovu. Parašė daug apybraižų, kritikos straipsnių, poezijos ir prozos. 1996 m. išleista jo kūrybos rinktinė „Prie Nemuno liepsnoja uogos“. „Nelyginant pelikonas, pakilęs iš pelenų, einu dirbt kitų daiktų, kas padaryta, palikęs praeičiai. Kas praeity, tas reikia iš širdies išraut su kraujais ir rašyti daiktus, kuriais galva nėščia ir kurie neduoda ramybės“ (Antanas Venclova, 1929).

Apie Antaną Venclovą ir jo tekstus
Rimantas Glinskis. Jubiliejiniai Antano Venclovos vertinimai (2006)
D. MITAITĖ. MOKSLINĖ KONFERENCIJA „ANTANUI VENCLOVAI – 100“
Bronius Vaškelis. „Trečio fronto“ keliai ir klystkeliai (1982) (1)
Bronius Vaškelis. „Trečio fronto“ keliai ir klystkeliai (1982) (2)

Antano Venclovos tekstai