Leonas Peleckis-Kaktavičius (g. 1946) – poetas, eseistas, publicistas, literatūros istorikas ir tyrinėtojas. 1975 m. baigė ŠPI (dabar ŠU). Iki 1989 m. dirbo inžinieriumi Šiaulių medžio apdirbimo kombinate, 1992-2004 m. – dienraščio „Lietuvos aidas“ Šiaulių skyriaus vedėjas. 1989 m. atnaujino literatūrinio ir publicistinio almanacho „Varpai“, ėjusio karo metais Šiauliuose, leidybą, iki šiol yra šio almanacho sudarytojas ir vyr. redaktorius, išleidęs 21 atnaujintų „Varpų“ numerį. Nuo 2005 m. – žurnalo „Lietuvos bajoras“ vyr. redaktorius, nuo 2007 m. – užsienio lietuvių dienraščio „Draugas“ korespondentas Lietuvoje. Pirmąją publikaciją išspausdino 1975 m. „Nemune“. 1987 m. tapo tarptautinio publicistinio konkurso motinystės tema laureatu. Kaip poetas debiutavo 1991 m. eilėraščių rinkiniu „Sugrįžta giedra“. Išleido biografinę apybraižą apie pirmąją lietuvių aktorę profesionalę Stanislavą Jakševičiūtę-Venclauskienę „Namuose ant Pasadnos ulyčios“ (1991), apybraižų, kūrybinių portretų bei esė rinkinius „Laimingas atsitiktinumas: Dialogai Amerikos žemėje“ (1992), „Baltas lapas – lyg altorius“ (1995), „Pirmiausia kraujas, o paskui žodžiai“ (1999), „Sustabdytas laikas: esė apie kultūros įžymybes“ (2001), „Žodžių žmonės“ (2002), „Žodi, kuris esi“ (2007). Septynerius metus kaupė informaciją monografijai „Kazimieras Barėnas“ (2005), skirtai Londone gyvenusiam rašytojui, apie kurį daug dešimtmečių sukosi kultūrinis Didžiosios Britanijos lietuvių gyvenimas. Parengė ir sudarė Kazimiero Barėno apsakymų rinktinę (2005), parengė spaudai du jo romanus. 2008 m. išleido monografiją „Jurgis jankus. gyvenimas ir kūryba“, taip pat didelį enciklopedinį leidinį „Versmių knyga“. Iki šiol šis produktyvus kūrėjas yra išleidęs 20 knygų. L. Peleckio-Kaktavičiaus esė knyga „Sustabdytas laikas“ (2001) įvertinta Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“. Lietuvos žurnalistų draugijos,  Lietuvos PEN centro, Lietuvos rašytojų sąjungos narys. L. Peleckio-Kaktavičiaus knygose vyrauja pasakojimai apie išeivijoje gyvenančius tėvynainius – kultūrininkus, rašytojus, pateikiama autentiškų žinių, apmąstymų apie kūrybą. „Varpų“ leidėjai (Leonui padeda žmona Silvija, prozininkė, eseistė, keturių knygų autorė) sugebėjo įrodyti, kad ir provincijoje gali būti daromi didelės vertės dalykai. Tas pastangas ne vienas literatūros klasikas yra įvertinęs viešai, tai tarsi akstinas eiti pirmyn, nors labai nelengva būtų“ (Jonas Žirgulys).