Kralikauskas Juozas

Kralikauskas-JuozasJuozas Kralikauskas (1910–2007) – prozininkas, eseistas. 1928 m. baigė S.Daukanto mokytojų seminariją Kaune, 1931-32 m. mokėsi Karo mokykloje, vėliau mokytojavo. 1940 m. baigė VDU Humanitarinių mokslų fakultetą. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1948 m. gyveno Kanadoje, dirbo aukso kasyklose. 1994 m. grįžo į Lietuvą. Kaip kūrėjas debiutavo pradinės mokyklos mokytojų gyvenimo aprašymais – novelių knyga Septyni kalavijai (1937). Gyvendamas išeivijoje išleido asmenine patirtimi pagrįstą apysaką Urviniai žmonės (1954), šioje be kita ko vaizduojama gana unikali lietuvių raštijoje lietuvio sandūra su indėnais, kurių civilizacija autoriui atrodo svetima ir bauginanti. Kito romano Šviesa lange (1960) fonas – taip pat niūri kasyklų aplinka, vyrauja žmogaus vienišumo motyvai. Vėliau pasuko istorinės prozos keliu, parašė net keliolika istorinių romanų, bandydamas atspindėti reikšmingus tautos būties etapus. Tetralogijoje iš Mindaugo epochos (Titnago ugnis, 1962; Mindaugo nužudymas, 1964; Vaišvilkas, 1971; Tautvila, 1973; Mindaugas, 1995) literatūriškai siekė rekonstruoti XIII a. Lietuvos buitį, papročius, atskleisti esminius epochos konfliktus. Autoriui gana šauniai pavyko priderinti kalbą prie vaizduojamojo laikotarpio, šiojo dvasia persunkti žodyną bei sintaksę. Įdomu tai, kad J.Kralikauskas plačiai naudoja vidinį monologą (ypač romanuose Vaišvilkas ir Tautvila), pasąmoninio srauto techniką, atskleisdamas sudėtingą istorinių asmenybių psichologinį pasaulį, kur susiliečiama ne tik su prieštaringomis ideologinio, religinio pasirinkimo kolizijomis, bet ir sapnais, vizijomis, klejonėmis. Pastarieji romanai laikomi J.Kralikausko kūrybos viršūne. Istoriniuose biografiniuose romanuose Mažvydas Vilniuje (1976) ir Įkaitę Vilniaus akmenys (1979) vaizduojami XVI a. lietuvių kultūrininkų siekiai, atskleidžiama bendroji tuometinė kultūrinė situacija. Romanai Po ultimatumo (1980) bei Vėlinės (1988), nors juose vaizduojamas sudėtingas ir siaubingas 1940-44 m. laikotarpis, nepasižymi nei psichologiniu veikėjų, nei faktologiniu aplinkybių įtaigumu ir išmoningumu. Savo istorinių romanų sukūrimo motyvus, koncepciją bei savotišką kūrybinę autoanalizę drauge su devynių romanų ištraukomis pateikė knygoje Ąžuolai piliakalnyje (1984).