Juozas Tysliava gimė Suvalkijoj. Baigęs Keturvalakių mokyklą, mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, kurioje baigė keturias klases. 1919 m. įstojo į savanorių gretas. 1920 m. demobilizavosi iš Lietuvos kariuomenės. Nuo 1920 m. dirbo „Steigiamojo Seimo darbų“ ir laikraščio „Žemdirbių balsas“ redakcijose, 1922 m. – Eltoje, laikraščio „Lietuvos aidas“ korespondentas. 1922–1924 m. laisvo klausytojo teisėmis Lietuvos universitete studijavo literatūrą. Rašyti pradėjo labai jaunas būdamas. Pirmąją eilėraščių knygą „Žaltvykslės" išleido 1922 m. Vėliau buvo aktingas „Keturių vėjų" brolijos narys. 1925 m. gavo valstybinę stipendiją ir išvyko į Paryžių studijuoti žurnalistikos. Aplankė beveik visas Europos valstybes. 1928 m. Paryžiuje leido literatūros žurnalą „Muba“. 1929 m. išvyko į Š. Ameriką, kur redagavo seniausią Amerikos lietuvių laikraštį „Vienybę“. 1929 metų antologijoje J. Tysliava savo gyvenimą sudeda į dvi eilutes: „Autobiografija? Kam? Mano tauta jau seniai išmirusi, o kalba, kuria čia norėčiau rašyti – užmiršta”. 1935 m. išleido Amerikoj parašytų eilėraščių rinkinį „Poezija“. Poetinėje kūryboje Tysliava originaliai sulydė neoromantinius, modernistinius bei avangardistinius XX a. 3-iojo dešimtmečio lietuvių poezijos ieškojimus. Literatūrinę aplinką šokiruodamas vaizduotės bravūriškumu bei rafinuotos individualybės gracija, davė pradžią žaidybinės kilmės estetikai, kūrybos atvirumo ir dinamikos mostams, būtiniems lietuvių menui vaduojantis iš „samanotos lūšnelės“. Vėlesnėje kūryboje poetas pasirodo kaip galantiškas Vakarų Europos didmiesčių poezijos dendis.