Edmundas Steponaitis (1892–1908) – labai jaunas miręs, bet spėjęs kūrybiškai suspindėti poetas, vienas iš lietuviškojo simbolizmo pirmtakų. Baigęs Šakių dviklasę pradžios mokyklą, lavinosi savarankiškai: studijavo knygas apie astronomiją, skaitė rusų rašytojų ir filosofų knygas, susirašinėjo su L. Tolstojum, gilinosi į V. Solovjovo krikščioniškosios meilės filosofiją. 1905 m. persikėlė į Kauną ir dirbo raidžių rinkėju S.Banaičio, dar spaudos draudimo laikais gabenusio iš Rytprūsių lietuviškus leidinius, spaustuvėje, kuri buvo pirmoji Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą. Netrukus pradėjo bendradarbiauti spaudoje, daugiausia Viltyje ir Draugijoje, kur spausdino eilėraščius, vaizdelius, vertimus iš rusų kalbos (išvertė J. Baltrušaičio, N. Nekrasovo, A. Kolcovo, A. Puškino, F. Tiutčevo ir kt. poezijos). 1908 m. jam įkando pasiutęs šuo, vėliau susirgo šiltine bei smegenų uždegimu ir mirė tesulaukęs 16 metų. Liko  jo rankraštinis rinkinys Per aspera ad astra. Jaunojo poeto kūrybą surinko ir knygą, pavadintą E .Steponaičio raštai, 1912 m. išleido L. Gira. Anot R. Karmalavičiaus, žmogiškasis ir kūrybinis E. Steponaičio savarankiškumas klostėsi XX a. pradžios lietuvių poezijos lyrizacijos ir psichologinės subjektyvizacijos atmosferoje, kuri socialinio kultūrinio darbo konkrečius barus leido poetui įvardinti simbolizmo poetikos – „mirimo genijaus“, „griausmų“, „marių“, „šviesos“, „vandens verpetų“ – įvaizdžiais. Jaunasis poetas nutolo nuo Maironio suformuoto eilėraščio tipo ir jam artimesnis tapo M. Gustaičio lyrinis herojus, apgaubtas „skliautų harmonijos“ ir visatos begalybės.