Motiejus Gustaitis (1870-1927) – vienas lietuviškojo simbolizmo pradininkų, poetas, literatūros ir kultūros tyrinėtojas, vertėjas. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, kunigavo Marijampolėje. Nuo 1897 m. Vakaruose studijavo bažnytinę muziką, kanoniškąją teisę bei literatūros ir meno istoriją. Friburge apgynė daktaro disertaciją literatūrine tema. Parašė pirmąjį lietuvių stilistikos vadovėlį. Vienas Žiburio draugijos įkūrėjų. Savo eilėraščių ir poemų rinkiniuose Meilė (1914), Aureolė (1914), Tėvynės ašaros. Erškėčių taku (1916), Sielos akordai (1917), Varpeliai (1925) atsakė tuo metu lietuvių poezijoje dominavusios emocinės išpažinties. M. Gustaičiui atskiro žmogaus jutimai tapo pernelyg atsitiktine, chaotiška ir efemeriška medžiaga, tad poeto žvilgsnis nukrypo ne asmeniškumus ir individualizmą, o universalumo sistemą, sukurtą katalikybės filosofijos. M. Gustaičio poezijoje būtis padalinta į dvi antinomijas – į tai, kas žemiška, kūniška, laikina ir į tai, kas dvasiška, dieviška, amžina. Eilėraščio centru tapo ne subjekto išgyvenimai, o visatos, kosmoso panorama, kurioje subjektui teatitenka medituotojo, bet ne pagrindinio veikėjo vieta. Į lietuvių poetines erdves M. Gustaitis įvedė besisukančių žvaigždynų, kosmoso tylos, neaprėpiamų platybių vaizdinius, o kosminis vaizdas, kylantis į begalines tolumas, pasak Vytauto Kubiliaus, netrukus tapo skiriamąja lietuvių simbolistinės lyrikos žyme, kaip ir kraupi savo menkumo visatos tvarkoje, jos abejingumo, o gal ir priešiškumo žmogui nuovoka, kurią M.Gustaitis pirmasis išsakė ekspresyviais kontrastais.