Jurgis Baltrušaitis (1873–1944) – poetas simbolistas, rašęs rusų ir lietuvių kalbomis. 1898 m. baigė gamtos mokslus Maskvos universitete. Gyvendamas Maskvoje įsijungė rusų simbolistų judėjimą. Su rašytoju S. Poliakovu įkūrė ir tvarkė leidyklą Skorpion, kurioje leido rusų simbolistų kūrybą bei Vakarų poetų vertimus. Rusijoje J.Baltrušaitis buvo ryškus ne tik kaip poetas, bet ir kaip vertėjas: išvertė H. Ibseno, K. Hamsuno, A. Strinbergo, M. Maeterlincko, G. D‘Anunzio, O. Wilde‘o, S. Kierkegaardo kūrinių. Jo rusų kalba parašytuose rinkiniuose Земные ступени (Žemės laiptai, 1911) ir Горная тропа (Kalnų takas,1912) bei Лилия и серп (Lelija ir pjautuvas, 1948) reiškiasi stiprus filosofinis pradas, nuolatiniais simboliais apmąstomas žmogaus ir kosmoso ryšys. J. Baltrušaičio asmenybė bei jo rusiška kūryba stipriai veikė jaunuosius lietuvių poetus: B.Sruogą, V. Mykolaitį-Putiną, F. Kiršą. Pats J. Baltrušaitis intensyviai lietuviškai pradėjo rašyti tik Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo metu, kai persikėlė į Prancūziją. 1941 m. išleido lietuviškai parašytą poemą Įkurtuvės, o 1942 m. – eilėraščių rinkinį Ašarų vainikas. Lietuviškoje J.Baltrušaičio lyrika – jo rusiškosios kūrybos tąsa. Bet drauge čia atsiranda motyvai, kurių nebuvo jo rusiškuose eilėraščiuose – tai romantinė senosios Lietuvos vizija, kur eilėraščių stilistika, anot V. Kubiliaus, „augte įaugusi į patriarchalinio Lietuvos sodžiaus daiktus ir žodžius“. Lietuviškoje kūryboje ryškesnis archaizmų, tarmybių ir originalių naujadarų sluoksnis.