Faustas Kirša (1891-1964) – poetas simbolistas. 1921-25 m. Berlyno universitete studijavo filosofiją. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo Lietuvos aido bei Lietuvos redakcijose. Kartu su B.Sruoga redagavo literatūros ir dailės almanachą Dainava, vėliau žurnalą Pradai ir žygiai. Bendradarbiavo įsteigiant satyrinį teatrą Vilkolakis. Karo metais buvo išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku. 1944 m. emigravo į Vokietiją, paskui į JAV, kur dirbo fabrike. Anot V. Kubiliaus, F. Kirša – pirmasis lietuvių poetas, ėmęs eilėraštyje kontempliuoti, ne ką nors teigti ar neigti, o tiesiog mąstyti, atsitraukęs nuo vaizduojamosios padėties ir tarsi visiškai nesidomįs jos baigtimi. Jo ankstyvojoje lyrikoje (Verpetai, 1918) nėra aiškiau apibrėžto regėjimo taško, poetinis laukas išskaidomas į skirtingų minčių ir jutimų samplaikas. Vėlesnėse eilėraščių rinkiniuose – Giesmės, 1934; Maldos ant akmens, 1937; Piligrimai, 1939; Tolumos, 1947; Šventieji akmenys, 1951 – atsiranda daugiau šiurkščių vaizdo potėpių, daiktiško konkretumo, simbolis tampa nebe toks abstraktus. Savičiausias F.Kiršos kūrinys – satyrinė poema Pelenai (I d. 1930, II d. 1938, III d. 1972). Čia jau nebeklajojama po simbolistines, nuo žemiško gyvenimo atitrūkusias, erdves, o atviromis akimis pažvelgiama į šiokiadienį pasaulį, kurio pagrindinė kolizija – tai praraja tarp valdžios ir liaudies, tarp „šviesuomenės“ ir „sodžiaus“. Poemoje atsiskleidžia ryškus pasakojimo kontūras, šmaikščiu žodžiu išjuokiamos tuometinės Lietuvos blogybės. F. Kirša išvertė į lietuvių kalbą pjesių, operų libretų – G. Bizet Karmen, A. Rubinšteino Demonus ir kt.