Italo Calvino (1923–1985) – literatas, pripažintas geriausiu XX a. italų rašytoju. Gimė italų išeivių šeimoje Kuboje, vėliau šeima persikėlė į Italiją, San Remo miestelį. Būsimasis rašytojas buvo pasirinkęs agronomo studijas, tačiau 1947 m. baigė literatūros mokslus Turino universitete. Didžiausią įtaką I. Calvino asmenybės formavimuisi turėjo dalyvavimas Pasipriešinimo judėjime prieš fašistinį Mussolinio režimą. 1945 m. I. Calvino tapo Italijos komunistų partijos nariu, nors save laikė anarchistu. Laikui bėgant jo anarchistinės ir liberalistinės pažiūros tik stiprėjo, galutinai komunistinėmis idėjomis rašytojas nusivylė po Budapešto įvykių ir 1956 m. paliko partiją. Į literatūrą I. Calvino įžengė su neorealizmo srove, kilusia italų kultūroje po Antrojo pasaulinio karo. Pirmojo rinkinio „Paskiausiai atskrenda varnas“ apsakymuose ir romane „Voro lizdų takas“ autorius vaizdavo nepagražintą, neheroizuotą karo metų tikrovę. Vėliau prasidėjo I. Calvino kūrybos periodas, kurį daugelis vadina „fantastiniu“. Su kiekvienu romanu rašytojas įrodinėjo savo sugebėjimą keistis ir patvirtino dar kūrybos pradžioje C. Pavese's jam priklijuotą „plunksnos voverės" etiketę. I. Calvino stilius varijuoja nuo neorealistinio iki neoavangardinio, nuo egzistencialistinio iki fantastinio siurrealistinio. Per savo gyvenimą I. Calvino yra pelnęs daugybę premijų ir apdovanojimų tėvynėje ir užsienyje, buvo pripažintas Amerikos akademijos garbės nariu, gavo Austrijos valstybės Europos literatūros apdovanojimą. Vienas garbingiausių įvertinimų – Prancūzijos vyriausybės Garbės legiono ordinas. „I. Calvino toli pralenkė savo amžininkus Amerikoje ir Anglijoje. Kol jie kaip vorai tebeieško vietų savo lizdams, Calvino ne tik susirado vietą, bet ir išmoko megzti fantastiškus prozos tinklus, kuriais gali gaudyti viską“ (Gore Vidal).