Bolaño Roberto
Roberto BolanoČilės rašytojas Roberto Bolaño (1953–2003), apdovanotas daugybe literatūrinių premijų, tarp jų ir Rómulo Gallegos premija, kuri laikoma Lotynų Amerikos literatūros Nobelio premija. Pomirtinė jo knyga „2666“ bent trijose šalyse buvo pripažinta geriausia metų knyga, o „The New York Times“ ir „The Millions” apklausų duomenimis ji pateko į geriausių XXI a. pirmojo dešimtmečio knygų dešimtuką. R. Bolaño, pragyvenęs vos 50 metų, o rimtai rašyti pradėjęs tik keturiasdešimties, sugebėjo išleisti daugiau nei dešimt knygų ir pelnyti nemažai apdovanojimų. Anksčiau, kol dar nebuvo apsisprendęs tapti rašytoju, Roberto gyveno klajoklišką politinio aktyvisto ir bohemiško menininko gyvenimą. 1975 metais išleistoje antologijoje „Meksikiečių poetai infrarrealistai“ pasirodė pirmoji R. Bolaño kūrinių publikacija. 1984 metais, padedamas bičiulių, išspausdino savo pirmąjį romaną, „Morisono mokinio patarimai Džoiso fanatikui“, už kurį gavo „Ámbito Literario“ premiją. Tais pačiais metais pasirodė ir „Dramblių brydė“, laimėjusi Félixo Urabayeno premiją. 1993-aisiais medikai R. Bolaño diagnozavo sudėtingą hepatito formą. Nuo to laiko jį tiesiog apsėdo mintis palikti gilų pėdsaką literatūroje, ir jis ėmė rašyti šimteriopai didesniu įkarščiu. Dar tais pačiais metais pasirodė „Šunys romantikai“, 1977–1990 metais rašytos poezijos rinktinė bei romanas „Ledo pėdsakas“. 1996-aisiais buvo išleista „Nacių literatūra Amerikoje“ ir „Tolimoji žvaigždė“, o 1997-aisiais – pasakojimų rinkinys „Telefoniniai skambučiai“, už kurį autorius buvo apdovanotas „Municipal“ premija – garbingiausia Čilės literatūros premija. 1998-ieji rašytojui buvo bene patys svarbiausi. Tais metais jo romanas „Laukiniai detektyvai“, kuriame pasakojama, kaip du vyriškiai ėmėsi ieškoti per revoliuciją dingusios meksikiečių rašytojos,. gavo du svarbius apdovanojimus: „Herralde“ premiją ir tarptautinę Romulo Gallegos premiją „už prozos kokybę ir novatorišką pasakojimą“. Po dvidešimties metų susilaukęs viešo jo kūrybos pripažinimo, rašytojas apsilankė gimtojoje Čilėje. Tada gimė alegoriškas pasakojimas apie Pinocheto Čilę, kupinas kankintojų vaiduoklių ir prisiminimų šešėlių, pavadintas „Čilės noktiurnu“ (2000). Sveikatai ėmus blogėti itin sparčiai, R. Bolaño nusprendė užrašyti tai, „kas liko iš jo gyvenimo“. Romaną „2666“, turėjusį tapti ir tapusį jo kūrybos viršūne, rašė iki pat savo mirties, 2003 metų liepos 14-osios, kai mirė dėl kepenų nepakankamumo. Likus kelioms dienoms jis dar lankėsi Sevilijoje vykusiame Lotynų Amerikos rašytojų susitikime, kur leidėjui įteikė knygos „Nepakenčiamas gaučas“ rankraštį.