tekstai.lt

Joseph Campbell. Šizofrenija: vidinė kelionė (1)


      
       Josephas Campbellis
(1904–1987) – žymus amerikiečių lyginamosios mitologijos ir religijos profesorius, rašytojas. Vaikystėje susižavėjo senąja Amerikos indėnų kultūra ir visą gyvenimą paskyrė mitologijos studijoms: tyrinėjo universalias įvairių kultūrų mito funkcijas ir mitologinių figūrų vaidmenį pasaulinėje literatūroje. 1925 m. Kolumbijos universitete apsigynė anglų literatūros bakalauro
diplomą, 1927 m. – magistro už viduramžių literatūros studijas. 1927–1929 m. Europoje, Paryžiaus ir Miuncheno universitetuose, studijavo senąją prancūzų literatūrą ir sanskritą. Grįžęs į Ameriką įgytas žinias bandė paversti nuoseklia sistema, jungiančia sanskrito, senąją ir moderniąją literatūras. Iš paskaitų išaugusioje studijoje „Herojus su tūkstančiu veidų“ („The Hero With a Thousand Faces“, 1949) J. Campbellis siekia rekonstruoti elementariuosius mitinio pasakojimo pradmenis ir tyrinėja mitinio herojaus kelionės archetipus, lygindamas juos su pasakojimo schemomis pasaulio literatūroje. Svarbiausiame keturių tomų veikale „Dievo kaukės“ („The Masks of God“, 1959–1967) tyrinėja archajines ir moderniąsias pasaulio mitologijas, ieškodamas kultūrinių „vieningojo mito“ variacijų. Šią studiją sudaro knygos: „Primityvioji mitologija“, „Rytų mitologija“, „Vakarų mitas“ ir „Kūrimo mitologija“.

 

 

       Iš anglų k. vertė Linas Rybelis

 

 

 

       1968 m. pavasarį gavau Esaleno instituto (Big Suras, Kalifornija) kvietimą perskaityti paskaitų apie šizofreniją kursą. Prieš metus ten buvau dėstęs mitologiją, ir ponas Michaelis Murphy, lakios vaizduotės, jaunas tos nepaprastai įdomios įstaigos vadovas, turbūt nutarė, kad šios temos yra glaudžiai susijusios. Šiaip ar taip, aš nieko nenutuokiau apie šizofreniją, todėl, gavęs laišką, iškart jam paskambinau.

       – Michaeli, ničnieko neišmanau apie šizofreniją, – pasakiau aš. – Gal geriau paskaityčiau paskaitą apie Joyce'ą?

       – O ką, būtų neblogai, – atsakė jis. – Bet paskaita apie šizofreniją būtų dar geriau, juk tai beveik tas pats. Žinai, surenkim dvigubus kursus San Franciske: tu – apie mitologiją, o Johnas Perry’is – apie šizofreniją. Tinka?

       Anuomet aš dar nepažinojau daktaro Perry'io, bet jaunystėje man buvo tekę pabučiuoti Gražbylystės akmenį1 – o tai, patikėkit, atstoja visą tuziną filosofijos daktaro laipsnių. Pagalvojau: „O kodėl gi ne?“. Be to, aš labai pasitikėjau Michaeliu Murphy, tad neabejojau, kad jis sumąstė tikrai kažką įdomaus.

       Ir tikrai! Po kelių savaičių paštu pas mane atkeliavo paketas nuo medicinos daktaro Johno Perry'io iš San Francisko, kurį atplėšęs radau jo straipsnio apie šizofreniją, 1962 metais išspausdinto „Niujorko Mokslų akademijos Metraščiuose“2, atspaudą. Savo didžiulei nuostabai, jį skaitydamas sužinojau, kad šizofreniškų fantazavimų vaizdiniai idealiai sutampa su mitologinio herojaus, dar 1949 m. mano aprašyto ir aiškinto knygoje „Tūkstantveidis herojus“, kelionės simboliais.

       Remdamasis lyginamuoju žmonijos mitologijų tyrinėjimu, savo veikale tik probėgšmais paminėjau sapno, isterijos, mistinių regėjimų ir panašių dalykų fenomenologiją. Pagrindiniu savo uždaviniu laikiau visoms mitologijoms būdingų temų ir motyvų sisteminimą, ir juos apibendrindamas anuomet nė negalvojau, kiek jie gali būti panašūs į pamišėlių fantazijas. Mano galva, jie buvo universalūs, archetipiniai, žmogaus psichikoje glūdintys visų tradicinių mitologijų simboliai ir motyvai, o dabar iš dr. Perry'io straipsnio sužinojau, kad tie patys simboliniai vaizdiniai savaime gimsta pakrikusioje, iškankintoje mūsų amžininkų sąmonėje, kenčiančių nuo visiško šizofreniško asmenybės suirimo – tokios būsenos, kai žmogus netenka ryšio su aplinka ir visuomenės gyvenimu ir atsiduoda įkyrioms fantazijoms, kylančioms iš jo visiškai atkirsto nuo pasaulio proto.

       Trumpai pasakius, įprasta schema yra tokia: iš pradžių šizofrenikas atitrūksta ar nutolsta nuo vietinės socialinės tvarkos ir konteksto; paskui jis ima lėtai, giliai grimzti savęsp – galima sakyti, jog laikas pasukamas atgalios ir prasideda leidimasis į psichikos gelmes; ten įvyksta visa virtinė chaotiškų susitikimų, išgyvenamos niūrios, šiurpios patirtys ir galiausiai (jei nelaimėliui pasiseks) sutelkiantys, įkvepiantys, darną atkuriantys, padrąsinantys susitikimai, po kurių ligonis leidžiasi į atgalinę kelionę – atgimsta naujam gyvenimui. Lygiai toks pats yra mitologinio herojaus kelionės modelis, kurį savo knygoje apibūdinau kaip 1) išsiskyrimą, 2) iniciaciją ir 3) sugrįžimą:

 

       Herojus ryžtasi žengti iš kasdienio pasaulio į antgamtinio stebuklo sritį; ten jis susiduria su legendinėmis galybėmis ir švenčia įtikinamą pergalę; herojus grįžta iš paslaptingos kelionės, įgijęs galią daryti gera savo žmonėms3.

 

       Tokia yra mito schema, ir tokia yra psichikos ligonių fantazijų schema.

       Tad savo straipsnyje dr. Perry'is iškėlė teiginį, jog kartais geriausia leisti šizofrenijos procesui vystytis savo eiga ir nestabdyti psichozės šoko terapija bei panašiomis priemonėmis, bet, priešingai, skatinti asmenybės irimo ir atgimimo procesą. Tačiau jei gydytojas nori pacientui padėti šitokiu būdu, jis turi suprasti mitologijos vaizdinių kalbą. Jis pats turi suprasti fragmentiškus ženklus ir signalus, kuriais jo pacientas, visiškai praradęs racionalius mąstysenos ir bendravimo būdus, stengiasi užmegzti kokį nors ryšį. Tokiu požiūriu šizofreniškas pakrikimas yra vidinė ir atgalinė kelionė prarastam ar netektam dalykui atgauti ir gyvybinei pusiausvyrai atkurti. Tegu mūsų keliautojas sėda į laivą. Taip, jis persisvėrė, paniro vandenin, gal net skęsta, tačiau kaip senovės legendoje apie Gilgamešą, giliai panėrusį į pasaulinį vandenyną nemirtingumo žolės nusiskinti, kažkur dugne slepiasi žalias gyvybės augalėlis, tad neužkirskim jam kelio, tegu jis eina iki galo...

       Galiu pasakyti, kad kelionė į Kaliforniją buvo nuostabi. Pokalbiai su dr. Perry'iu ir mūsų bendra paskaita atvėrė man visai naują perspektyvą. Po šios patirties vis daugiau ėmiau mąstyti apie tai, kaip būtų galima pristatyti nūdienos rūpesčių kamuojamiems žmonėms mitologinę medžiagą, su kuria aš daugmaž akademiškai, moksliškai, entuziastingai dirbau visus šiuos metus, neturėdamas jokio aiškaus supratimo apie metodiką, kuria galėčiau perduoti šias žinias kitiems.

       Dr. Perry’is ir ponas Murphy’us supažindino mane su 1967 m. „Amerikos antropologe“ išspausdintu straipsniu „Šamanai ir ūmioji šizofrenija“4, kurį parašė dr. Julianas Silvermanas iš Nacionalinio dvasinės sveikatos instituto. Ten aš vėlei perskaičiau daug įdomios ir tiesiogiai su mano tyrinėjimais bei apmąstymais susijusios medžiagos. Savo darbuose jau esu minėjęs5, kad pirmykščių medžiotojų tautelių mitinė simbolika ir apeiginio gyvenimo ritualai daugiausia grindžiami psichologiniais šamanų išgyvenimais. Šamanas yra asmuo (vyras arba moteris), dar ankstyvojoje paauglystėje patyręs skaudžią psichologinę krizę, kurią šiandien pavadintume psichoze. Pajutę kažką negero, susirūpinę tėvai paprastai kviečiasi seną šamaną, kad šis padėtų vaikui pasveikti, ir patyręs praktikas atitinkamomis priemonėmis – giesmėmis ir ritualais – sėkmingai išgydo vaiką. Kaip savo straipsnyje pažymi dr. Silvermanas, „pirmykštėse kultūrose, kur pakančiai žiūrima į šitokį ypatingą gyvenimo krizės gydymą, anomali patirtis (šamanizmas) yra dažniausiai naudinga žmogui pažintiniu ir emociniu atžvilgiu; manoma, kad jo sąmonė prasiplečia“. Kita vertus, tokioje racionalioje kultūroje kaip mūsų, arba vėlei, anot dr. Silvermano, „kultūroje, kuri nepasiūlo gairių tokiems kritiniams išgyvenimams suprasti, pradinis asmens (šizofreniko) nerimas ir kančia dažnai gerokai paūmėja“.

       Leiskite man perpasakoti istoriją apie vieną eskimų šamaną, su kuriuo XX a. trečio dešimtmečio pradžioje kalbėjosi didis danų mokslininkas ir tyrinėtojas Knudas Rasmussenas. Šiam keliautojui buvo būdingas nuostabus jautrumas ir supratimas, todėl jis puikiai mokėjo bendrauti su žmonėmis ir rasdavo bendrą kalbą su visais, kuriuos sutikdavo 1921–1924 metais keliaudamas arktinėmis Šiaurės Amerikos vietovėmis nuo Grenlandijos iki Aliaskos Penktosios danų ekspedicijos į Tulę metu.

       Igjugarjukas buvo eskimų karibu (Caribou) genties, gyvenančios Šiaurės Kanados tundrose, šamanas. Būdamas jaunas jis sapnuodavo sapnus, kurių negalėjo suprasti. Keistos, nepažįstamos būtybės ateidavo ir kalbėdavo su juo; pabudęs jis viską taip ryškiai atsimindavo, kad galėdavo tiksliai papasakoti draugams ir šeimai, ką regėjęs. Šeima sunerimo, bet suprato, kas darosi, ir pasikvietė senį šamaną Pekanaoką. Šis greit nustatė diagnozę, pasodino berniuką į ankštutėles roges ir žiemos vidury, aklinai tamsią ir ledinę arktinę naktį, nuvilko jį toli į šiaurės tyrus, kur pastatė iš sniego trobelę. Joje vietos buvo vos atsisėsti parietus kojas. Šamanas neleido vaikui žengti ant sniego, bet nunešė jį į trobelę ant rankų ir pasodino ant odos atraižos. Nedavė berniukui nei maisto, nei vandens ir liepė galvoti apie Didžiąją Dvasią, kuri anksčiau ar vėliau pasirodys, ir paliko jį vieną trisdešimčiai dienų. Po penkių dienų senis grįžo ir davė berniukui išgerti gurkšnį drungno vandens. Po dviejų savaičių pasirodė vėl – šįsyk atnešė ne tik vandens, bet ir gabaliuką mėsos. Ir viskas. Igjugarjuką kankino toks baisus šaltis ir alkis, kad jis vėliau Rasmusenui prisipažino: „Kartais aš truputį merdėdavau.“ Visą tą laiką jis vis galvojo ir galvojo apie Didžiąją Dvasią – kol išmėginimui baigiantis priešais jį moters pavidalu stojo dvasia-globėja. Atrodė, kad ji sklando ore. Daugiau vaikas jos nebematė, bet suprato, kad ši dvasia jį globos. Paskui senis šamanas grąžino jį namo, kur vaikas turėjo pasninkauti dar penkis mėnesius. Kaip jis paaiškino savo svečiui iš Danijos, dažnas pasninkas yra geriausias kelias slėpiniams pažinti. „Vienintelė tikra išmintis, – pasakė Igjugarjukas, – gyvena toli nuo žmonių, gilioje vienatvėje ir įgyjama tik per kančią. Vienatvė ir kančia – štai kas atveria žmogaus protą tam, kas paslėpta nuo kitų.“

       Kitas galingas šamanas, kurį dr. Rasmusenas sutiko Nome, Aliaskoje, papasakojo apie panašų išmėginimą tyla. Tačiau šis senis, vardu Najagnekas, pateko į savo kaimo gyventojų nemalonę. Žinoma, šamanystė – pavojinga profesija: kai kas nors nesiseka, žmonės linkę kaltinti vietinį šamaną. Jie įsivaizduoja, kad jis užsiima burtais. Kad apsigintų, šis senis sugalvojo keletą gudrybių ir mitologinių baubų kaimynams atgrasinti ir atbaidyti.

       Dr. Rasmusenas, bemat suvokęs, kad Najagneko dvasios daugiausia yra grynų gryniausios apgavystės, kartą šamano paklausė, ar šis tikįs nors viena jų, ir tas atsakė: „Taip, yra jėga, vardu Sila, jos neišaiškinsi ir begale žodžių, jinai labai stipri dvasia, pasaulio oro ir apskritai visos žemės gyvybės ramstis. Ji tokia galinga, kad kalba su žmonėmis ne paprastais žodžiais, o vėtromis, pūgomis, liūtimis, audromis – visomis stichijomis, kurių žmonės bijo; bet ji kalba ir gieda, jūros tyka ar nekaltais kūdikiais, kurie žaidžia ir dar nieko nesupranta. Kai laikai geri, Sila tyli. Ji slepiasi begalinėj tuštumoj ir lieka ten tol, kol žmonės nedaro blogo ir gerbia savo kasdienį maistą. Niekas nėra matęs Silos. Ji gyvena tokioje keistoje vietoje, kad visada būna su mumis ir kartu be galo toli.“

       O ką sako Sila?

       „Ji – pasaulio gyventoja arba siela, – atsakė Najagnekas. – Negali jos pamatyti, tik girdėti. Visi žino, kad jos balsas švelnus kaip moters, toks ramus ir švelnus, kad jo nebijo net maži vaikai. Ir štai ką ji sako: Sila ersinarsinivdluge, pasaulio nebijok6.

       Įsidėmėkite, kad tai labai paprasta liaudis – bent mūsų kultūros, mokytumo ir civilizacijos požiūriu. Bet jų išmintis, pasemta iš dvasios gelmių, beveik nesiskiria nuo to, ką bylojo ir ko mokė garbingiausi mistikai. Šamanų žodžiuose glūdi gili, bendražmogiška išmintis, su kuria ne taip jau dažnai susiduriame paklusdami mūsų guviai racionaliai mąstysenai.

       Savo straipsnyje apie šamanizmą dr. Silvermanas išskyrė dvi kardinaliai skirtingas šizofrenijos rūšis. Vieną jis pavadino „tikrąja šizofrenija“, kitą – „paranoidine šizofrenija“. Tik pirmoji rūšis turi panašumų su mano pavadintąja „šamano krize“. Būdingas tikrosios šizofrenijos bruožas yra užsisklendimas nuo išorinio pasaulio. Intereso ir dėmesio sritis susiaurėja, objektyvus pasaulis pasitraukia į šalį, žmogų užtvindo ir užvaldo pasąmonės vaizdiniai. Kita vertus, esant paranoidinei šizofrenijai, asmuo būna budrus ir pernelyg jautriai reaguoja į pasaulį ir jo vyksmus, tačiau viską aiškina savo paties išgalvotais vaizdiniais, baimėmis ir siaubais; jo niekad nepalieka grėsmės nuojauta. Grėsmė, žinoma, sklinda tik iš vidaus, bet ligonis priskiria ją išorei, įsivaizduodamas, kad visas pasaulis yra nusiteikęs prieš jį. Šita šizofrenijos rūšis, kaip teigia dr. Silvermanas, yra visai ne ta, kuri skatintų panašią į šamanų vidinę patirtį. „Susidaro įspūdis, – aiškina jis, – kad paranoidinis šizofrenikas, nepajėgdamas suprasti ar ištverti savo klaikaus vidinio pasaulio, per anksti nukreipia dėmesį išorėn. Tokio nevaisingo krizės sprendimo atveju žmogus nesuvaldo savo vidinio chaoso arba nepajėgus to padaryti.“ Žodžiu, dvasinis ligonis pakliūva į nežabotą savo pasąmonės projekcijų pasaulį.

       Kita vertus, graudu žiūrėti į priešingą psichotinio paciento tipą: jis atrodo lyg papuolęs į gyvačių lizdą. Visas jo dėmesys, visa jo egzistencija – tenai, žūtbūtinai kovojant su šiurpiomis nesutramdytų psichinių energijų šmėklomis. Tačiau atrodo, kad su tuo grumiasi ir būsimas šamanas savo mistiškos kelionės metu. Tad norisi paklausti: kuo „grynojo šizofreniko“ padėtis skiriasi nuo šamano, panirusio į transą, padėties? Atsakymas paprastas: šamanas neatmeta vietinės socialinės tvarkos ir jos formų; iš esmės kaip tik jos padeda jam grįžti prie racionalios sąmonės. Maža to, sugrįžęs jis paprastai suvokia, kad jo vidiniai asmeniniai išgyvenimai iš naujo patvirtina, atšviežina ir sustiprina paveldėtas socialines taisykles, nes asmeninė sapnų simbolika sutampa su jo kultūros simboliais. O šiuolaikinis psichotikas priešingai – patiria radikalų lūžį ir praranda bet kokį veiksmingą ryšį su mūsų kultūros simbolika. Šiuo atveju nusistovėjusi simbolika visai nepadeda pakrikusiam vargšui šizofrenikui, paklaikusiam nuo savo paties susvetimėjusios vaizduotės pramanų, užtat pirmykščio šamano išorinis ir vidinis gyvenimas puikiai dera tarpusavyje.

       Taigi, kaip jau esu sakęs – ir jums nesunku nuspėti, – kelionė į Kaliforniją man buvo be galo įdomi, o kai grįžau į Niujorką (įvykiai klostėsi taip, tarytum už mane viskuo rūpinosi dvasia-globėja), svarbiausias mūsų iškankinto miesto psichiatras, dr. Mortimeris Ostowas, pakvietė mane dalyvauti aptariant pranešimą, kurį jis rengėsi skaityti per Paauglių psichiatrijos draugijos susirinkimą. Kaip vėliau paaiškėjo, dr. Ostowas tyrinėjo jo nustatytus bendrus bruožus, susiejančius į daiktą šizofrenijos, misticizmo, LSD sukeltus vaizdinius „mechanizmus“ (dr. Ostowo pavartotas žodis) ir nūdienos jaunimo „antinomizmą“ – agresyvias antisocialines nuotaikas, kurios vis labiau pasireiškia daugelio mūsų laikų studentų miestelių gyventojų ir jų auklėtojų mintyse ir elgsenoje. Šis kvietimas man taip pat suteikė svarbios patirties, o mano mąstymui atvėrė kitą vertingą sritį, kurioje gali praversti mano mitologinės studijos, – būtent sritį, asmeniškai susijusią su mano, kaip koledžo dėstytojo, vaidmeniu.

       Šįsyk sužinojau, kad LSD priebėga ir pasinėrimas savęsp yra lygintinas su tikrąja šizofrenija, o nūdienos jaunimo antinomizmas – su paranoidine šizofrenija. Grėsmė, kurią šie jaunuoliai jaučia sklindant nuo vadinamųjų politinių viršūnių (Establishment), kitaip tariant, nuo šiuolaikinės civilizacijos, jiems yra ne apgaulė ar apsimestinė bravūra, o tikra sielos būsena. Santykių nutraukimas yra realus, o visa, ką jaunimas sprogdina ir griauna pasaulyje, yra tikrieji jo vidinių baimių simboliai. Maža to, daugelis jų nemoka net bendrauti, kiekviena jų mintis turi tokį emocijų užtaisą, jog racionali kalba neranda joms žodžių. Keista, kad labai daug jaunuolių negali suregzti net paprasčiausio konstatuojamojo sakinio; kiekvieną sakomą frazę pertraukia nereikalingi žodeliai „na, panašiai“, ir tai galų gale virsta nebyliais gestais ir jausmais perkrauta tyla, atkakliai laukiančia supratimo. Bendraudamas su jais jautiesi lyg beprotnamyje, tik be sienų. Vis dėlto siūlyti vaistą nuo šių ligų (priešingai negu plyšauja žiniasklaida ir daugelis mūsų politikų) dera psichiatrijai, o ne sociologijai.

       Kita vertus, LSD fenomenas – bent jau man – yra gerokai įdomesnis. Jis sąmoningai sukelia šizofrenijos būseną su galima ir spontaniška remisija (tačiau tai atsitinka ne visada). Joga irgi yra sąmoninga šizofrenija: žmogus pasitraukia iš pasaulio, paneria į save, o jo patiriamų regėjimų diapazonas bemaž yra toks pats kaip per psichozę. Tai koks tada skirtumas tarp psichozinės arba LSD patirties ir jogo arba mistiko patirties? Be abejo, visos tos patirtys nardina į tas pačias vidujybės gelmes. Dauguma atvejų ir pasitaikančios simbolinės figūros yra tapačios (kiek vėliau aš apie jas pakalbėsiu išsamiau). Vis dėlto skirtumas egzistuoja. Paprastai tariant, tai skirtumas tarp mokančio ir nemokančio plaukti naro. Mistikas, apdovanotas įgimtais talentais ir žingsnis po žingsnio vykdantis mokytojo nurodymus, įbrenda į vandenį ir pamato, kad moka plaukti, o į vandenį įkritęs ar tyčia šokęs šizofrenikas – nepasirengęs, neapmokytas ir tam gabumų neturįs žmogus – pradės skęsti. Ar jį bus galima išgelbėti? Ar jis griebs jam numestą virvę?

       Bet pirmiausia paklauskime, kas yra tie vandenys, į kuriuos jis paniro? Jau sakėme: jie yra tie patys mistinės patirties vandenys. Tuomet kokios yra jų ypatybės? Jų savybės? Ko reikia, kad išmoktum juose plaukti?

       Jie yra universalių mitologinių archetipų vandenys. Tyrinėdamas mitologijas visą gyvenimą darbuojuosi su tokiais archetipais ir galiu teigti, kad jie iš tiesų egzistuoja, ir visame pasaulyje yra tokie patys, tik įvairios tradicijos juos skirtingai vaizduoja; užtenka palyginti, pavyzdžiui, budistų šventyklą, viduramžių katedrą, šumerų zikuratą ar majų piramidę. Kiekviename pasaulio kamputyje dievybių atvaizdai įgauna skirtingus pavidalus, nelygu, kokia yra vietinė flora ir fauna, geografija, rasių bruožai ir t. t. Mitams ir apeigoms įteisinti ir išsaugoti taikomi skirtingi aiškinimai, skirtingi racionalūs metodai ir socialiniai papročiai. Ir vis dėlto archetipinės formos ir idėjos iš tikrųjų yra vienodos – dažnai įstabiai vienodos. Tad kas gi jos tokios? Ką jos vaizduoja?

       Geriausiai jas suprato, aprašė ir išaiškino psichologas Carlas Gustavas Jungas, pavadinęs jas „kolektyvinės pasąmonės archetipais“, tai yra susiejęs jas su tomis psichikos struktūromis, kurios yra ne asmeninės patirties išdavos, bet būdingos visai žmonijai. Jungo nuomone, pamatinis psichikos klodas ar sluoksnis yra mūsų rūšies instinktų sistemos išraiška, kurios šaknys glūdi žmogaus kūno sandaroje, nervų sistemoje ir mūsų nuostabiame prote. Visi gyvūnai elgiasi instinktyviai. Be abejo, jie gali elgtis įvairiai, nelygu aplinkybės ir įgyti įgūdžiai, tačiau kiekviena rūšis elgiasi savaip, pagal „prigimtį“. Palyginkite, pavyzdžiui, kaip skirtingai į svetainę ateina katė ir šuo. Kiekvienas organizmas paklūsta jo rūšiai būdingoms paskatoms; galiausiai kaip tik šios savybės ir nulemia jo gyvenimo būdą. Lygiai taip pat nulemta ir valdoma žmogaus elgsena. Jis turi tiek asmeninę biografiją, tiek įgimtą biologiją – kaip tik pastarąją išreiškia „pasąmonės archetipai“. Kita vertus, Jungas skiria juos nuo to, ką jis vadina „asmenine pasąmone“: nuslopintų asmeninių prisiminimų, vaikystės sukrėtimų, frustracijų ir baimių, kurioms tiek daug dėmesio skiria Freudo mokykla. Pirmieji archetipai yra biologiniai ir būdingi visai mūsų rūšiai, antrieji – biografiniai, socialiai nulemti ir kiekvieno individo skirtingi. Didžiąją mūsų sapnų ir kasdienių rūpesčių dalį lemia asmeninė pasąmonė, bet šizofrenikas nugrimzta į „kolektyvinę pasąmonę“ ir todėl šizofrenijos simboliai daugiausia siejasi su mitiniais archetipais.

       Grįžkime prie instinkto galios: viename iš nuostabių Disney'aus filmų apie gamtą buvo rodoma, kaip jūros vėžliai deda kiaušinius smėlyje, kažkur trisdešimt pėdų nuo vandens. Praeina nemažai dienų, ir iš smėlio išsirita gausybė ką tik gimusių vėžliukų, ne didesnių už penkių centų monetą, kurie iškart nesvyruodami nuskuba jūros link. Jokio blaškymosi, jokių mėginimų ir klaidų, jokių klausimų „Kur man reikėtų pirmiausia pasukti?“ Visi vėžliukai suka teisinga kryptimi ir nė vienas nenulenda į krūmus, blaškydamasis ir galvodamas „Ak, aš vertas daugiau!“ Ne, iš tiesų! Jie suka tiesiai ten, kur jų motina – motina-vėžlė ar Motina-Gamta – tikriausiai žinojo, kad taip ir bus. Tuo metu kirų būriai klykdami praneša šią žinią kitiems ir lyg pikiruojantys bombonešiai sminga link mažųjų „penkiacenčių“, bėgančių link vandens. Vėžliukai puikiai žino, kad taip ir nutiks, todėl iš visų jėgų skuodžia savo trumpomis letenėlėmis – o letenėlės, beje, jau moka atsispirti nuo smėlio ir to mokyti jų nereikėjo. Vėžliukų letenėlės žino, ką daryti, akelės žino, kad skubėti reikia prie vandens, kurį jos ir mato priešais save. Visa sistema darniai veikia, ir miniatiūrinis mažučių tankų parkas nerangiai, bet nenumaldomai artėja jūros link. O tada... Na, tikrai pamanytum, kad didelės jūros bangos tuos mažylius baisiai išgąsdins. Bet kur tau! Jie drąsiai įlekia į vandenį, nes jau moka plaukti. Vos tik jie atsiduria vandenyje, žuvys kaipmat metasi prie jų. Gyvenimas – žiaurus!

       Kai žmonės kalba apie grįžimą į gamtą, ar jie tikrai supranta, ko nori?

       Pateiksiu dar vieną įspūdingą neklystančio instinkto pavyzdį, ir vėl apie mažuosius naujagimius – šįkart apie ką tik išsiritusių viščiukų vadą (kai kurių jų uodegėlės dar aplipusios kiaušinio lukštais). Jei virš jauniklių prasklendžia vanagas, jie bėga slėptis, jei balandis – ne. Iš kur jie moka atskirti? Kas, ar tiksliau, koks veiksnys lemia tokią griežtą elgsenos schemą? Mokslininkai kartą atliko bandymą: jie pagamino medinį, už vielos traukiamą vanago muliažą ir paleido jį virš viščiukų pulkelio. Viščiukai puolė slėptis; bet jei imitacija buvo traukiama atbulai – jaunikliai nė nekrustelėjo.

       Tiek pasirengimas reaguoti į konkrečius dirgiklius, tiek iš to kylančios elgsenos schemos tokiais atvejais paveldimos kartu su rūšies fiziologija. Tai sudedamoji centrinės nervų sistemos dalis, vadinama „įgimtu atpalaidavimo mechanizmu“ (ĮAM). Žinoma, jis būdingas ir Homo sapiens rūšies fizinei struktūrai.

       Kaip tik tai vadinama instinktu. Tegu tie iš jūsų, kurie nori įrodymų, yra nepatiklūs ir abejoja instinkto valdymo galia bei išmintimi, atsiverčia bet kurį biologijos vadovėlį ir perskaito skyrių apie parazitų gyvenimo ciklą. Perskaitykit, pavyzdžiui, apie pasiutligės sukėlėją ir jums kils klausimas, ar žmogus yra vertas tokiam stebuklui priglausti. Parazitas tiksliai žino, ką daryti, kur eiti ir kur smogti žmogaus nervų sistemai, kaip ten patekti ir paversti, kaip mus mokė tikėti, tobuliausią Dievo kūrinį apgailėtinu vergu, linkusiu pašėlusiai kandžiotis, kad virusas patektų į aukos kraujotaką ir iš jos vėl į seilių liaukas, kur lauktų kito nešiotojo.

       Taigi kiekvienas žmogus turi įdiegtą instinktų sistemą, be kurios jis negalėtų net gimti. Tačiau kiekvieną mūsų auklėjo tam tikra vietinė kultūros sistema. Žmogus ypatingas tuo – ir tai jį skiria nuo kitų gyvūnų karalystės atstovų – jog, kaip jau minėjome kitoje esė, gimsta dvylika metų per anksti. Savaime aišku, jokia motina nenorėtų, kad būtų kitaip, tačiau dėl to kyla nemažai problemų. Naujagimis neturi nei ką tik išsiritusio vėžliuko, nei viščiuko su prilipusiais prie uodegos kiaušinio lukštais nuovokos. Homo sapiens kūdikis visiškai negali pasirūpinti savimi ir tuziną metų priklauso nuo tėvų ar juos pakeitusių žmonių. Tie dvylika priklausomybės metų ir paverčia mus žmonėmis: mes išmokstame vaikščioti kaip žmonės, kalbėti, mąstyti ir samprotauti vietinio žodyno sąvokomis. Į vienus signalus mus moko reaguoti teigiamai, į kitus – neigiamai ar su baime; dauguma šių signalų yra dirbtiniai ir atsiradę iš tos pačios socialinės sanklodos. Tai – socialiniai signalai, bet jų sukeltos ir valdomos paskatos priklauso nuo gamtos, biologijos ir instinkto. Kiekviena mitologija yra kultūros lemtų atpalaiduojančių ženklų visuma, o gamtiniai ir socialiniai bruožai yra juose taip susipynę, jog daugeliu atvejų jų atskirti neįmanoma. Tokie kultūros nulemti signalai motyvuoja žmogaus nervinės sistemos ĮAM, lygiai kaip ženkliniai gamtos dirgikliai pažadina gyvūno prigimtinius refleksus.

       Aš apibrėžiau funkcionuojantį mitologinį simbolį kaip „energiją žadinantį ir kreipiamąjį ženklą“. Dr. Perry'is pavadino šiuos signalus „afektyviais vaizdais“ (affect images). Jų turinys skirtas ne protui, kuris juos apdoroja ir perduoda toliau, bet tiesiogiai nervams, liaukoms, kraujui ir simpatinei nervų sistemai. Vis dėlto signalai eina per protą, ir išlavintas protas gali juos sulaikyti, iškreipti ir, vadinasi, suardyti. Kai tai nutinka, signalai veikia ne taip, kaip dera: paveldėtoji mitologija sudarkoma, o jos pagrindinis turinys dingsta arba aiškinamas klaidingai. Blogiausia, kad žmogui kartais tenka reaguoti į bendroje aplinkoje nesančių signalų grupę, kaip, pavyzdžiui, nutinka vaikams, išaugusiems tam tikrose sektose ir nepripažįstantiems – ir net niekinantiems ar atmetantiems – visos kitos civilizacijos kultūrines formas. Toks žmogus, atsidūręs platesnėje socialinėje sferoje, niekad nesijaučia kaip namie, jis visad neramus, netgi šiek tiek paranojiškas. Joks sąlytis jam nebūna toks, kaip turėtų būti, jis nemato deramos prasmės, daug kas jo nejaudina, kaip jaudina kitus. Jį traukia grįžti prie įprastinio riboto ir todėl ribojančio sektos, šeimos, bendruomenės ar rezervacijos gyvenimo. Platesnėje sferoje jis netenka orientyrų ir net tampa pavojingas.

       Man regis, čia išryškėja lemtinga problema, į kurią tėvai ir šeimos turi žvelgti tiesiai šviesiai: mažyliams būtina įteigti signalus, įjungiančius juos į pasaulį, kuriame jiems teks gyventi, o ne atstumiančius juos nuo jo, – nebent šeima kupina ryžto perduoti palikuonims savo paranoją. Laimei, protingi tėvai nori gimdyti fiziškai ir dvasiškai sveikus vaikus, pakankamai gerai prisitaikiusius prie savo kultūros nuotaikų, kad mokėtų racionaliai vertinti jos vertybes ir kūrybingai elgtis su jos pažangiais, tinkamais, gyvybingais ir našiais elementais.

       Taigi mes susiduriame su šia lemtinga problema, sakyčiau, lemtinga žmogaus problema, kurios esmė – suprasti, kad mitologija, kaip ženklų-signalų ir efektyvių vaizdų, energiją žadinančių ir kreipiančių ženklų visuma, perduodama mūsų atžaloms, turi suteikti prasmingas nuorodas, padėsiančias vaikams visapusiškai įsilieti į aplinką, kurioje jiems skirta gyventi, todėl ši mitologija yra visam gyvenimui, o ne praeičiai ar dievobaimingai geidžiamai ateičiai arba, tai visų blogiausia, kuriai nors amžinai niurzgiai, įnoringai sektai, arba trumpalaikiam kaprizui. Vadinu šią problemą lemtinga, nes jeigu ji bus prastai išspręsta, nukentėjusysis pateks į vadinamąją „bevaisę žemę“. Pasaulis tada jam nieko nesakys, jis – nieko pasauliui: tuomet juos skirs praraja, individas liks vienas pats su savimi, o tai tiesiausias kelias į psichotinį pakrikimą, kuris pavers jį arba tikruoju šizofreniku veltiniu išmuštoje palatoje, arba rėkaujančiu sau šūkius paranojiku beprotnamyje be sienų.

       Tad pirma nei pereisiu prie bendro tokio pakrikimo proceso arba istorijos – vadinkime tai nusileidimu ir sugrįžimu – norėčiau tarti keletą žodžių apie įprastas tinkamai veikiančios mitologijos funkcijas. Mano nuomone, jos yra keturios.

       Pirmą aš pavadinau mistine. Jos užduotis – kiekvienoje asmenybėje pažadinti ir palaikyti pagarbios baimės ir dėkingumo jausmą slėpiningai visatos prigimčiai; turiu omenyje ne žmogaus baimę, bet suvokimą, kad jis yra šios paslapties dalis, nes būties paslaptis yra ir jo vidinių gelmių paslaptis. Kaip tik tai išgirdo senasis Aliaskos žiniuonis, kai Sila, visatos dvasia, jam tarė: „Nebijok!“ Mat gamta, mūsų žemiškomis akimis žvelgiant, kaip jau įsitikinome, yra žiauri – baisi, šiurpi, siaubinga. Dėl tokių dalykų blaiviai mąstantys prancūzų egzistencialistai šaukia: „Absurdas!“ (Smagu suvokti, kad prancūzus taip pakerėjo Descartes'as, jog viskas, kas netelpa į karteziškąsias koordinates, jiems yra absurdas. Tačiau norisi paklausti, kas tada iš tiesų yra absurdas, kai tokios nuomonės dėstomos kaip filosofija?)

       Antra gyvos mitologijos funkcija – pateikti visatos vaizdą, atitinkantį tuometinį tautos pažinimo, mokslų lygį ir gyvenamąją aplinką. Mūsų laikais visų pagrindinių religijų piešiamas pasaulio vaizdas jau senstelėjęs dviem tūkstančiais metų, tad vien šito fakto pakanka, kad mito atotrūkis nuo tikrovės būtų labai ryškus. Tikriausiai tai leidžia suprasti, kodėl mūsų laikais – didžiulio religinio įkarščio ir ieškojimų laikais – bažnyčios netenka savo parapijiečių. Nelaimei, jos kviečia savo aveles įžengti vidun ir ieškoti ramybės sode, kuriam niekad nebuvo, nebus ir nėra vietos šiandienos pasaulio sąrangoje. Nėra abejonių, kad tokia mitologinė dovanėlė yra piliulė, sukelianti kad ir lengvos šizofrenijos formą.

       Trečia gyvosios mitologijos funkcija – patvirtinti, paremti ir įspausti konkrečių dorovinių principų normas, tai yra visuomenės, kurioje žmogui teks gyventi, moralines vertybes.

       Ir ketvirtoji funkcija – vesti žmogų, išsaugant sveikatą, jėgą ir dvasios darną, visu numanomu prasmingo gyvenimo keliu.

       Dabar trumpam apžvelkime šių etapų seką.

       Pirmas etapas, žinoma, yra vaikystė – dvylika fizinės ir psichologinės priklausomybės nuo tėvų, jų vadovavimo ir globos metų. Kaip jau minėjau [trečiame knygos skyriuje. – Vert.], aiškiausia tokia biologinė analogija yra sterblinių – kengūrų, oposumų, valabių ir kt. – gyvenimas. Kadangi jie nėra placentiniai žinduoliai, vaisius negali likti gimdoje įsisavinęs kiaušinio (trynio) maisto atsargų, todėl jam tenka gimti dar gerokai anksčiau, nei jis yra pasiruošęs gyventi savarankiškai. Kengūriukas ateina į pasaulį tik praėjus trims nėštumo savaitėms, tačiau jo tvirtos priekinės kojos jau tiksliai žino, ką daryti. Mažylis – vėlgi įsidėmėkite, instinktyviai – šliaužia motinos pilvu iki sterblės, įsilipa, burna įsiurbia (instinktyviai) pritvinkusį spenį, kad jo nepaleistų, ir tol lieka antrosiose įsčiose, „gimdoje su akute“, kol pagaliau būna pasirengęs išstraksėti laukan.

       Tokią pat biologinę funkciją mūsų rūšiai atlieka mitologija, tiek pat būtinas biologinis organas, kiek ir natūralus darinys, nors aiškiai kitos prigimties. Mitologija it paukščio lizdas sudėliota iš įvairiausių vietinių medžiagų – iš pažiūros sąmoningai, bet remiantis pasąmonės gelmių įteigta architektūra. Nesvarbu, ar jos raminantys, globojantys ir orientuojantys vaizdiniai bus tinkami suaugusiajam. Ji ir nėra skirta suaugusiems. Jos pagrindinė funkcija – brandinti nepasiruošusią psichiką susitikti su pasauliu. Taigi čia dera paklausti: ar ji moko individą prisitaikyti ir gyventi realiame pasaulyje, ar, tarkim, kažkur rojuje, menamoje socialinėje terpėje. Iš čia ir antroji mitologijos funkcija – padėti pasirengusiai jaunuomenei išlįsti laukan, palikti mitą, antrąją gimdą, ir tapti, kaip sakoma Rytuose, „dukart gimusiu“, visateisiu subrendusiu žmogumi, palikusiu už savęs vaikystę ir protingai veikiančiu tikrame pasaulyje.

       Dabar derėtų pasakyti dar vieną bjaurų dalyką apie mūsų religines institucijas: jos siekia ir reikalauja, kad žmogus niekad nepaliktų jų įsčių, – o tai yra tas pats, kaip versti kengūriukus amžinai tupėti motinos sterblėj! Mes gerai žinome, kas dėl to nutiko šešioliktame amžiuje: Motinos Bažnyčios sterblė išlakstė į šalis ir visi karaliaus arkliai ir vyrai veltui mėgino surinkti jos dalis7. Ir dabar, kai ji sunaikinta, mes nebeturim sterblės net mažiausiems kengūriukams. Žinoma, mes pamėginome ją pakeisti plastikiniu maišeliu, pavadintu „skaitymas, rašymas, aritmetika“, – neorganiniu inkubatoriumi, kur tu sėdi iki keturiasdešimt penkerių, kol gauni filosofijos daktaro laipsnį. Beje, esu pastebėjęs, kad, televizijos laidose profesoriams uždavus kokį klausimą, jie paprastai ima mykti, vapėti ir sakyti hm, tada nejučiom susimąstai: kas tai – kažkokios vidinės krizės požymiai ar nemokėjimas žodžiais perteikti rafinuotos minties? Kita vertus, profesionalūs beisbolininkai ar futbolininkai lengvai ir grakščiai atsakinėja į gana painius klausimus. Juk jie paliko įsčias sulaukę maždaug devyniolikos, todėl tapo geriausiais žaidėjais mūsų žaidimų aikštelėje. O anuos nelaimėlius po profesoriaus mantija išlaikė lig žilų plaukų, todėl dabar, nors jie galop išvargo savo mokslinį laipsnį, jiems per vėlu išsiugdyti tai, ką anksčiau mes vadinome savikliova. Jie amžiams paženklinti profesoriaus ĮAM įdagu ir lig šiol bijo, kad gaus blogą pažymį už neteisingą atsakymą.

       Taigi, vos tik pramokai suaugusių amato ir užėmei savo vietą visuomenėje, tuoj pajunti metų naštą ir horizonte sušmėžuoja išėjimas į atsargą – ne tik sušmėžuoja, bet ir pasišokinėdamas bėga priešais su valstybine medicinine priežiūra, senatvės pensijomis ir visais kitais priedais. Ant tavo rankų – tavo beglobė siela, balastas to, ką Jungas pavadino „nereikalingu libido“. Ką su juo daryti? Prasideda klasikinė vidutinio amžiaus krizė su nerviniais pakrikimais, skyrybomis, alkoholizmu ir taip toliau: jūsų nepasirengusio gyvenimo švieselė gęsta, skęsta neparuoštoje pasąmonėje. Tavo padėtis būtų nepalyginti geresnė, jeigu vaikystės metais tau būtų tvirčiau įmygę vaikiškus mitus; atėjus laikui nerti atgal, žemyn, gilyn, sielovaizdis būtų buvęs ne toks svetimas. Bent jau sutikęs gelmėj kai kurias pabaisas žinotum jų vardus ir gal mokėtum nuo jų apsiginti; nes tai faktas – ir labai svarbus, – kad mitologijos vaizdiniai, vaikystėje suvokiami kaip išorinių antgamtiškų reiškinių nuorodos, iš tikrųjų yra struktūrinančių pasąmonės galių simboliai (arba, pasak Jungo, archetipai). Kaip tik prie tokių ir juos įkūnijančių gamtos galių – Visatos sielos (Silos) galių ir balsų tavyje – žmogus grįžta, kai neria gelmėn, o šis panėrimas neišvengiamas kaip mirtis.