tekstai.lt

Kaip jaučiasi dramaturgas, kai jam 75-eri? Prozininkas, dramaturgas Juozas Glinskis atsako į poeto Juliaus Kelero klausimus

 

Juozas Glinskis
Juozas Glinskis
       – 1967 m. debiutavote novelių knyga „Verdenės“. Kada pradėjote rašyti? Kokie Jūsų įkvėpimo šaltiniai?

 

Kai niekam netinki, vis kam nors tinki.

– Per tuos pirmuosius trisdešimt ketverius gyvenimo metus taip šito ir nesužinojau. Daiktų pasaulis neviliojo. Mažai su kuo bendravau, draugų neturėjau. Vengiau būrio, džiaugiaus ištrūkęs iš susirinkimų ar pobūvių. Materialinė gerovė nerūpėjo, nieko nepasistačiau, turto nesukaupiau, pedagogo karjeroj nė per laiptelį nepalypėjau. Nesugebėjimas „pritapti prie kolektyvo“ stūmė į nuošalę. Pirmą ryškų spyrį gavau Pasvalio vidurinės mokyklos abitūroje. Likus dviem savaitėms iki brandos atestato egzaminų (1950), „už chuliganizmą ir chuliganiškų veiksmų organizavimą“ (įrašas išduotame pažymėjime), „už reakcingą nusistatymą prieš komjaunimo organizaciją kaip politiškai nesubrendęs“ (įrašas neviešintame pedagogų tarybos protokole), elgesio pažymį sumažinus iki trejeto, šešiolikmetis vaikėzas faktiškai šalinamas, kaip seniau sakydavo, su vilko bilietu. Iš tikrųjų taip buvau nubaustas už tikrai bjaurų individualisto charakterį. Gyvenau savo galva, neprašinėjau patarimų, niekinau pripažintus autoritetus, priešgyniavau, žodžiu, buvau tikrai įžūlus taip stropiai statomo socializmo rūmo griovėjas (tais metais nė vienas iš klasės nestojo į komjaunimą). Brandos egzaminus išsilaikiau po dvejų metų emigravęs į Biržus. Daug nesukdamas galvos, kur pratęsti mokslus, įstojau į Šiaulių mokytojų instituto neakivaizdinį skyrių ir tapau Šventosios septynmetės (Kretingos r.) pradinukų mokytoju. Bet, atitarnavus tarybinėj armijoj, kompetentingi rajono organai nusprendė į savo valdas nebeįsileisti. Buvau išprašytas ir iš Vilniaus rajono. Pasitikėjimą įgijau baigęs pedagoginį institutą – buvau paskirtas į vakarinę Pravieniškių pataisos darbų kolonijos mokyklą. Tiesiai sakant – į kalėjimą.

Parengiamojo etapo varteliai užsidarė. Išsinuomojau pamiškėj pirtį, apsigyvenau, laiko per akis, pamokos tik vakarais, tad ir pradėjo visokios mintys lankytis.

Koks buvau ir kuo tapau?

Ogi toks – smalsus, bailus, atžarus peliukas šlakuotu snukeliu. Buvau.

Dabar, tai yra tada, trisdešimt ketvirtuosius įpusėjęs, – rūstus, užgrūdintas žiurkinas, galintis nusigraužti į spąstus patekusią koją.

Nuo ko tokie pakitimai prasidėjo? Įtariu, kad nuo nieko. Kad niekada niekas niekaip neprasideda. Kad procesas, visas, ištisai jau esti užprogramuotas su pradžia ir pabaiga. Tuo pačiu metu, kai turi prasidėti, viskas jau esti pasibaigę. Iš Letos ūkų išnyra mažas homunkulas su karsteliu po pažasčia. Kad tas karstelis būtų panaudotas, mažylis turi atitinkamai gyventi bei elgtis. Kūryba ir naikinimas sustoja šalia arba bent žengia pirmyn ar atgal tokiu tempu, kad finišą pasiektų jau didelis, protingas, išsivystęs munkulas dideliame, jo proto galias atitinkančiame karste, ir viskas prasidėtų iš naujo. Tokie dalykai be valios pastangų neįvyksta. Be Aukščiausiojo valios – galbūt, bet be paties individo – ne. Nes individas tai tikrai neaprėpiamas ir nenusakomas kazusas: jo motina yra Visata, o tėvas – Vezuvijus. O tai toks dualizmas, kuris dviejų vienovėje sukuria reikalingą įtampos lauką, laiduojantį normalų, su iškrovomis ir štiliais gimimą– išėjimą, ir priešingai.

Nežinau, ar ant kryžiaus merdėjantis gimstantis Kristus sprendė šizišką pasirinkimo problemą. Apaštalų liudijimu, jis aklai vykdė Tėvo valią. Nežinau, ar išdavikišku pabučiavimu įsiamžinęs Judas turėjo galimybę pasielgti kitaip, negu pasielgė. Pagaliau nesu įsitikinęs, kad vadinamoji šventoji istorija išvis nėra „išrinktosios tautos“, sugebėjusios pasinaudoti bankrutuojančios pagonybės niša, genialios kūrybos vaisius. Galiu kai ką tikresnio pasakyti tik apie tą į kampą įspęstą peliūkštį, kuriam ganėtinai pasisekė – jam buvo leista pasirinkti: ar iš baimės darai į kelnytes ir esi laisvas smirdėti, ar taip baisiai neišsigąsti – kelnytės lieka švarios, bet tavo laisvė pakimba ant plauko. Peliūkštis pasirinko... PIŠI... – tėviškai šnibždėjo į ausį prie iš sąsiuvinio išplėšto lapelio palinkusiam berniūkščiui rūkalais prasmirdęs totoriškos išvaizdos majoras. PIŠI... Ir tu įgysi galią, kokios iki šiol neturėjai, su tavim bus visa sistemos sargija, kandžiosies, ir už tai nebūsi baudžiamas, ne taip labai svarbu, ką tu čia pasižadi, ką išduodi, svarbu, kad tie, kurie tau užkabino chuligano etiketę, bus įveikti, bus priversti atšaukti savo protokolą, majorui tas – vieni niekai, drebėkit, bailūs niekšeliai!.. PIŠI... Ir berniūkštis rašė... Pasišiaušęs, prakaito išpiltas, šnopuodamas, šnirpščiodamas... Jis aiškiai žinojo, kad nedarys to, ką pasižada daryti, jis nešnipinės, nepranešinės apie banditus, užsimaskavusius liaudies priešus, tačiau rašė, nes, kaip jis manė, šis velniui užrašomos sielos paktas buvo vienintelė reali galimybė įveikti bailių mokytojų, partorgų ir sekretorių komšutvę. Pats tokio rašymo faktas jam nebuvo itin nemalonus. Majoro diktuojami rusiški sakiniai net teikė kažkokio pasididžiavimo. Daug nemalonesnis buvo snarglys, kuris atkakliai tįso iš nosies, tarsi siekdamas akivaizdžiai parodyti, koks esi šlykštukas... Snarglys buvo tiesiog nepaveikiamas. Ir staiga jis prapuolė, išnyko lyg dūmas – PADPIŠIS’, išgirdo berniūkštis. Paskutinį kartą šliurptelėjęs, jis išvedžiojo savo pavardę, majoras paėmė pasirašytą lapelį, įsidėjo į planšetę, pasakė MALADEC ir, palikdamas jį vieną, pridūrė: ESLI ŠTO, JA TEBIA NAIDU.

Jeigu tave suspardė, nekaltink spardančiojo, žinok, kad pirma tu pats save susispardei. Klasės draugai laikė brandos egzaminus, mano reikalai niekam nerūpėjo, sutikti gatvėje pedagogai žvelgė kaip į tuščią vietą. Atestatas nuplaukė, majoras nepasirodė, pergalės ir keršto planai žlugo. Jaučiaus apgautas, tiesa, per daug dėl to nesupykau, nes pats ketinau taip pasielgti. Čekistai labiau patyrę, tad nieko nuostabaus, kad mokinukas buvo išmuilintas ir suvyniotas. Bet ir tokios būsenos jis sugebėjo pasispardyti – jis anuliavo sandėrį. Tiesa, mintyse, tiesa, nebegaliojantį, bet vis tiek pasijuto tarsi šūdo krūvą iš širdies išmėžęs. Čekistai to negalėjo žinoti, jiems paprasčiausiai atrodė, kad jų „agentas“ užrietė nosį ir jeigu per tą nosį atitinkamai užplosi, viskas sueis į normalias vėžes, tad įjungė spardymo mašiną – prasidėjo keliolika metų trukusi prevencijų odisėja.

Procedūros, pritaikytos šias eilutes rašančiam, paveikė ne visai taip, kaip sistemos sraigtai ir sraigteliai buvo numatę: atsitiko nelaukta – sistema nesuveikė, ji atsijungė, savaime. Tokio rezultato nesitikėjo nei sistema, nei pats kaltininkas. O atsitiko štai kas (tą supratau tik trisdešimt ketvirtais gyvenimo metais) – neklystantieji sistemos guru padarė lemtingą klaidą: jie panaudojo spardymo technologijas prieš pilietį, kuris pats save buvo jau taip susispardęs, kad sveikos vietos nebeturėjo nei kūne, nei sieloje. Silpnesnių smūgių jis nė nebejuto, o stipresni net pranašumo džiaugsmą teikė, dar keli smūgiai į jautrią vietą – ir tas pilietis drąsiai būtų galėjęs pasakyti: jūs – mano atgaiva ir stiprybė! Akivaizdi pretenzija į sadomazochisto statusą? Tikrai taip.

Atrodo, kad dažnai ponu Dievu vadinama Gamta, tam mažvaikiui įteikdama vyriškumo regalijas, visai rimtai suklydo. Nors gimė jis po Svarstyklių ženklu, iš tikrųjų buvo Mergelės pabučiuotas vaikinas. Priešingai horoskopų rekomendacijoms, jis net nedrįsdavo įsivaizduoti, kad kas liestų jo erogenines zonas, o tai atsitikus, ilgai svaigdavo virtualioje prisiminimų erdvėje. Prikergti vyriškumo atributai jį pavertė neaiškios kilmės mišrūnu, kurio charakterio ir prasmės nei jis pats, nei vienaip ar kitaip su juo bendravę subjektai nebūtų sugebėję nusakyti. Pamatiniais prasmių paieškos žodžiais tapo GĖDA ir BAIMĖ. Dvi sesės dvynės. Gėda dėl to, kad kažką turėjai padaryti kaip vyras, bet iš baimės nepadarei, nes jauteis kaip moteris. Gėda dėl tokių dalykų, dėl kurių vyriškis jokios baimės nejaučia, o moteriškė – netgi labai, arba atvirkščiai. (Gal ir gerai, kad taip. Gal kaip tik tokia būsena vėliau buvo išeities taškas įsijaučiant į kuriamus vyrų ir moterų personažus.) GĖDA ir BAIMĖ. Ir ne tik vyro ir moters santykių srityje. GĖDA ir BAIMĖ. Amžinasis tandemas. Be išimčių. Visur. Įvairiausiais variantais. Jis suprato, kad šie jausmai kartina jo gyvenimą, stumia jį į vienatvę, izoliuoja, bet atsisakyti jų neįstengė. Netgi nenorėjo: jis jautė malonumą apsimetinėti, slapstytis, vaizduoti tvirtą, savarankišką, netgi brutalų, nesigėdintį savo nuogybės ir netikusių darbų, ir tuo pat metu virpėti nuo minties, kad būsi atskleistas, demaskuotas, ištemptas, nurengtas, apšviestas, išjuoktas. Jis gėdijosi savęs, jis bijojo pasaulio. Jis nemylėjo žmonių, jų nekentė, nes šie du jausmai kaip tik dėl jų, žmonių, artimų ir tolimų, labiausiai artimų, buvo tapę prakeikimo ženklu. Tačiau jį gelbėjo tas pats kančios, savidraskos saldumo pojūtis, iš kurio vėliau formuosis kūrybinės buvimo prasmės. Sadomazochizmas kaip asmenybės bruožas realizuosis atskleidžiant personažus. Bet tuomet jis apie tai nė nenutuokė. Tiesiog fiziškai jausdamas vis sunkėjančias kūno ir sielos grandines, praradęs vaikystėj jaustą Dievo buvimą, toks menkas žemės genijų, o dar menkesnis dangaus žvaigždžių akivaizdoj, jis klaidžiojo pamiškėm, kniaubėsi veidu į žemę, krūpčiojo, kėlėsi, kaip į katorgą ėjo į tarnybą, bandė įsimylėti, išsipasakoti, kartais pasisekdavo, rašė iki sentimentalumo šleikštų, vėliau sudegintą dienoraštį, analogiškus laiškus ir eiles, niekam jo nereikėjo, nieko jis nenorėjo, slogios naktys, savigrauža, sunki virškinimo trakto liga ir nuolatinis nerimas. Normalus nerimas, šizofreniškas, su mintimis apie savižudybę. Vėliau jos bus realizuotos personažų veiksmuose. Viskas. Taškas. Ir išvada: vadinamoji realybė, kurioje knaisiojasi daiktais apsivertusi liaudis, yra tik fikcija, apgaulingas regėjimas, nes tikra realybė negali būti tai, kas turi tik tariamą vertę, kas trukdo, verčia veltui eikvoti laiką, žlugdo mintį, iš ko kyla nesutarimai, žiaurybės, banditiški planai ir veiksmai. Aš niekada neturėjau daug daiktų. Lova, stalas, kėdė, keletas būtinų drabužių, radiola „Estonija“, plokštelės, dulkstančių knygų lentyna, vėliau rašomoji mašinėlė – štai ir viskas. Persikraustant man nereikėjo samdytis sunkvežimio. Pradėdamas trisdešimt penktuosius gyvenimo metus jau gana aiškiai suvokiau, kad svarbiausias dalykas, tikroji realybė yra tai, dėl ko tikrai verta gyventi, kuo iš tikrųjų gyveni, kas verčia giliau alsuoti, tvirčiau plakti širdį, tikroji realybė – tai pasaulis be daiktų, pasaulis, reiškiamas mintimis, žodiniais vaizdais, neregimų, tačiau tikresnių už regimus žmonių pasaulis. Kur jo ištakos, nežinau, esu įsitikinęs, kad tai nėra vaikščiojančių, valgančių, miegančių pavidalų veiklos analogija. Tikriausiai jokių ištakų ir nėra, yra Platono suformuluotas visuotinis esamumas, kuris atsiskleidžia paneigiant formalųjį AŠ, atsisakant tokio savęs, kokiu tave mato daiktija, daiktų pasaulis, kokiu iki tol, jo akimis žiūrėdamas, ir pats save laikei. GĖDA ir BAIMĖ, maitinusios vergišką savidraskos psichologiją, prarado triuškinančią galią. Neteko galios ir brutalusis pasaulis. Pro šalį lekia nuodingos apkalbų, šmeižto, grasinimų strėlės. Tave saugo nepramušama tavo minčių lauko piramidė, kurioje viešpatauja UOLUMAS ir GARBĖ.

Tik dabar parašęs pamačiau, koks didingas žodis UOLUMAS. Nemėgstu didingų dalykų, man jie asocijuojasi su ydingais, bet šiuo atveju sunku nesižavėti. Apie jo semantinę giminystę su UOLA nieko negaliu pasakyti, tačiau grafinis vaizdas labai primena uolą, netgi visą uolų grandinę. Itin iškalbingi UOLUMO sąryšiai su analogiškos prasmės moralinėmis sąvokomis. Pasidomėjus kelių Europos kalbų atitikmenimis, paaiškėjo, kad artimiausi, pvz., Herzlichkeit (vok.), heartiness (angl.), fanatisme (pranc.), accurato (it.) ir kt., „grąžinus“ juos atvirkštiniu vertimu, išvystume be galo ilgą asociacijų sąrašą. Širdingumas,   nuoširdumas, atsidėjimas, apsivalymas, sveikata, reiklumas, tvirtumas, linksmumas, tiesumas, fanatizmas, pakilimas, patosas, užsidegimas, įnikimas, žavėjimasis etc. Dėmesingas, aiškus, apibrėžtas, atidus, detalus, doras, garbingas, deramas, sveikas, gražus, gilus, grynas, dailus, individualus, glaustas, griežtas, išsamus, skrupulingas, subtilus, stiprus, stropus, ištikimas, jautrus, kruopštus, tikslus, teisingas, pagrįstas, nuodugnus, atsargus, neužterštas, nevartotas, patikimas, prasmingas, rūpestingas, techniškai švarus, taupus, įdėmus etc. Visos šios sąvokos tarnauja UOLUMUI. šį žodį pagal prasmę tikrai galima kildinti iš žodžio UOLA. Tvirtas, tiesus, nepalenkiamas, jis sergsti daugybę kitų žodžių nuo lengvabūdiško parsidavėliškumo ir iškrypimo. Ne visada tai pasiseka. Yra ir tokie posakiai: uolus ant mergų, uolus ant ėdimo, koks to velnio uolumas! Galima ir uoliai tarnauti – korporacijoms, interesams, okupantui. Gelbsti GARBĖ. Ehre (vok.), honor (ang.), célébrité (pranc.), gloria (it.) etc. – tvirti, kompromisų nepripažįstantys žodžiai. GARBĖ neleidžia uoliai tarnauti; veidmainystė ir keliaklupsčiavimas – jos antipodai. GARBĖ nelaipsniuojama, ji neturi pakaitalų, ji arba yra, arba nėra. GARBĖS ir UOLUMo duetas – nepakeičiamas kūrybingos asmenybės sargas ir palydovas.

 

– Neseniai Liūnė Sutema viename interviu yra sakiusi: „Eilėraščius gimdau, kad galėčiau gyventi ir kvėpuoti.“ O kaip drama? Ar ji irgi yra terapinė priemonė, galbūt kai kuriais atvejais išvaduojanti iš psichiatro paslaugų? Tai – malonumas, pareiga, iššūkis?

 

Keršiju, vadinasi, gyvenu.

– Keršyti yra žema, užtat kaip saldu... Dar saldžiau, kai keršijant ir uždraustas vaisius nuskinamas. Bet tai operetės žanro prerogatyva. Mus dominantis kruvinųjų dramų žanras kerštą traktuoja kaip egzistencinę būtinybę. Per paskutinį XX a. Rusijos ir Čečėnijos–Ičkerijos karų dešimtmetį panašiomis temomis „Lietuvos aide“ paskelbiau apie du šimtus publikacijų. Dominuojantis šių karų bruožas – kerštas. Be gailesčio keršija čečėnai už išžudytus artimuosius; už draugų žūtį keršija rusų kareiviai. Jaučiu simpatijų čečėnams: jie elgiasi kaip bitės. Laikau dvylika šeimų. Jei, nepaisydamas bičių nuotaikos, brausies į avilį, grobsi jų atsargas, žodžiu, elgsies kaip meška prie uokso, būsi sugeltas. Sargybinės mirs, bet nepaleis. Genties apsauga, jos klestėjimas svarbiau už individo gyvybę. Sako, lietuviai ir čečėnai turi esminių panašumų, visų pirma, vertinant laisvę. Gali būti: ir mus, ir juos auklėjo ta pati Rusijos meška. Čečėniją baudė visi be išimties Rusijos carai. Motina Rusija ilgiems dešimtmečiams priglaudė Lietuvą valdant žaviajai imperatorei Jekaterinai II. Trauka buvo abipusė. Vienijo degtinė ir seksas. Istorikas Zigmantas Kiaupa, rašydamas apie XVIII a. Respubliką Žečpospolitos padalijimų išvakarėse, ypač pabrėžė besaikį girtuokliavimą. Nė vienas svečias, jei dar pastovėjo ant kojų, negalėjo palikti šeimininko namų, sako Z. K. Seimelio uždarymas dažniausiai būdavo atšvenčiamas masinėmis kelių dienų išgertuvėmis. Kitą rytą po seimelio uždarymo miestelio patvoriuose ir palėpėse būdavę pilna tysančių pusgirčių bajorų. Tiesa, sekso problemų istorikas negvildena. Galbūt ši problema Žečpospolitos bajorams jau nebebuvo aktuali, tačiau ryšys tarp girtuokliavimo ir sekso nuo seno žinomas. Gde vodka, tam i razvrat. Imperatorė Jekaterina veikė abiem lygiais. Monopolizavusi degtinės gamybą, ji leido Lietuvos aukštuomenei varyti degtinę savo reikmėms. Dvarų degtindarių produktas pasiekė tokios aukštos kokybės, kad prancūziški konjakai turėjo trauktis iš rinkos. Karūnuotieji kitų valstybių asmenys, iškiliausi svečiai laikė garbe iš imperatorės gauti Lietuvoj pagamintos degtinės statinaitę. Sumani, išsilavinusi, valdinga Prūsijos generolo duktė, prie Rusijos prijungusi Krymą, Šiaurės Kaukazo, Vakarų Ukrainos, Gudijos, Lietuvos žemes, vien formalumais neapsiribojo. „Po I Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo imperatorė Jekaterina II, susirašinėjusi su Volteru, klausė filosofo, ką reikėtų daryti, kad nukariautos tautos būtų visiškai pavergtos ir asimiliuotos? Pirmiausia reikia tas tautas demoralizuoti, – šaltakraujiškai švietė imperatorę Volteras“ (citata iš Gedimino Zemlicko straipsnio, pristatančio prof. Kęstučio Makariūno mintis, pasakytas Lietuvos mokslininkų kongrese „Lietuvos mokslas ir studijos tūkstantmečių sandūroje“). Po paskutinio Žečpospolitos padalijimo, Jekaterinai laiminant, girtuokliavimas, ta savanoriška, anot Hipokrato, beprotystė, galutinai užvaldė visus gyventojų sluoksnius. Ši visas XVIII a. moteris pranokusi politikė buvo nė kiek neprastesnė ir meilės reikaluose: jausmais, karjeros ir aukso grandinėmis ji sugebėjo prie savo daug mačiusios lovos prirakinti iškiliausius, seksualiausius imperijos vyrus. Tad galima kai ką ir atleisti...

Pirmosios atgarsio sulaukusios (tiesa, už geležinės uždangos) pjesės rašymas ir parašymas sutapo su Tarybų Sąjungos vadovo, TSKP generalinio sekretoriaus Leonido Iljičiaus Brežnevo, stagnacijos epocha. Tai – antiutopija „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“, Jono Jurašo pastangomis slaptai išgabenta į Vakarus ir pastatyta Niujorko New City teatre 1978 m. Anonimo slapyvardžiu. Vienas veiklus Tarybų Lietuvos ryšių su emigrantais entuziastas (pavardė, rodos, iš P. raidės), laisvai už jūrų ten ir atgal lakstęs, po premjeros sugrįžęs rašytojų susirinkime paskelbė, jog ta pjesė – Amerikos lietuvių dramaturgo Algirdo Landsbergio. Neprotestavau. Sėdėjau, klausiau ir ausimis karpiau. Kam reikia, tas, be abejo, ir apie tikrąjį autorių buvo informuotas. Čia, tarp rašytojų, tokių neatsirado – nesutikau nė vieno žvilgsnio. Brežnevizmo laikais rašytojai laikėsi visai neblogai. Tai buvo tikrai privilegijuotas visuomenės sluoksnis. Visi, net patys liesiausi, neturintys partinių knygučių, ką nors gaudavo. Rašytojų sąjunga buvo gana demokratiška ir dirbti netrukdė. Tik reikėjo pernelyg neiškišti galvos, per plačiai neišsižioti, rodyti pagarbą storesniems ir galėjai rašyti ką nori, kaip nori ir kiek nori. Žinoma, į stalčių... Taip ir „Pasivaikščiojimas...“ atsirado. 1968–1969 metais. Triūsiant Pravieniškių kolonijoje. Prahos pavasarį. Brežnevinei kanonadai dundant.

Atlikau tiesiog pranašišką dramaturginį triuką... Jau tuo metu vadovaujančio TSKP elito, mano antiutopijos herojų, amžiaus vidurkis artėjo prie pensinio. Pridėjęs dar bent po dvidešimt, senukus apgyvendinau specpensione. Nukaršę, kretantys, jie bastėsi po pensiono parką, o mėnesienos naktimis atbusdavo jų degradavę protai: vaizdavosi esą geležiniai feliksai, džiugašviliai, iljičiai, sašos etc., kažkam komandavo, kažką gaudė, kankino, teisė, viens kitam vykdė nuosprendžius. Virė ir jausmų pasaulis: mėnesienos paveikti, tarėsi esą donžuanai, katiušos, homo- ar biseksualai... Pataikiau, kaip sakoma, į dešimtuką. Sovietų valstybės kracho išvakarėse šio grotesko siužetas pasitvirtino: netgi TV ekranuose galėjome stebėti keistai besielgiančius ir viens po kito amžinybėn keliaujančius TSKP senolius. Už tokį „paskvilį“ (mėgstamas partinių funkcionierių žodis) galėjo gerokai atsirūgti. 1967 m. „topornais“ metodais dirbusį KGB šefą V. Semičasną pakeitė „subtilusis“ žydas Jurijus Andropovas. Už sovietų santvarką šmeižiančius „paskvilius“, kuriuos išspausdino Vakarai, kalinio balandą nuo 1966 m. srėbė rusų rašytojai Julijus Danielis ir Andrejus Siniavskis. Nuo 1962 m. kalėjime ir psichiatrinėse su neilgomis pertraukomis leido dienas „paskvilius“ rašęs Vladimiras Bukovskis. J. Andropovui vadovaujant, represijos ir teismai ypač suaktyvėjo. 1965 m. buvo įkalinta dvidešimt asmenų, o aštuntą dešimtmetį suimti ir nuteisti disidentai jau skaičiuoti šimtais. Pradėta juos tremti iš TSRS. Be „oficialių“ disidentų (Aleksandras Ginzburgas, Eduardas Kuznecovas ir kt.), buvo ištremti ir sovietinei valdžiai neįtikę asmenys, būsimi Nobelio premijos laureatai Aleksandras Solženicynas, Josifas Brodskis.

Tokiomis aplinkybėmis tupėti meškos pašonėje ir rodyti jai grimasas buvo gana rizikinga. Bet meška, kad ir akivaizdžiai senstanti, sunkiai beišriaumojanti, atšipusiais nagais ir dantimis, yra meška, – į tokį glėbį pakliuvęs neapsidžiaugsi. Užtat koks saldus baimės malonumas. Esti baimė, kuri išspaudžia siusiuką, esti baimė, kuri geležiniu kumščiu apgniaužia širdį. Man šie pasakymai netiko. Mano baimę iš esmės pakeitė keršto jausmas. Visomis proto ir nuojautų galiomis skverbiaus į sumarazmėjusių ypatų pasąmonės labirintus, leidau atsiskleisti, parodyti visą nešvankumą; ne iš baimės virpėjo širdis, bet iš didelio malonumo, kad galiu, kad valdau; iš marazmo – orgazmas.

Daug sykių keiktai ir prakeiktai rafinuotajai ištvirkėlei Jekaterinai kerštauti nebūtų kilęs ūpas. Ir už ką? Degradavusi bajorija, nusilėbavę dvarininkai, tamsūs kaip ir jų dūminių pirkių dūmai baudžiauninkai šaukte šaukėsi svetimųjų valdžios. Ir visai natūralu, kad juos pamalonino priglobdama didi kaimynė, nors ir pasileidėlė, bet švanki, gyvybinga, versli. O brežnevščinos menkystoms negalėjau atleisti... Ir keršijau. Bent vaizduotėje. Tiesa, vėliau pavirsiančioje scenine realybe. Už tai, kad jie privertė mus iki žemės lankstytis, liaupsinti juos, veidmainiauti. Nusavinę žemę ir garbę, mūsų kaimą jie pavertė mechanizuota baudžiava, miestą – bedvasių planų vykdytoju. Mes, didžiavęsi savo pilėnais, žalgiriais, dariais ir girėnais, tapome Kafkos vabalais, Gogolio bašmačkinais, mykoliukais...

 

– Norėčiau pasmalsauti apie įtakas. Vakarų rašytojai yra linkę jas atvirai pripažinti (tarkim, Haroldas Pinteris teigė, jog jam poveikį darė Franco Kafkos ir Samuelio Beketo kūryba). Ar Jūs, vienas svarbiausių moderniosios lietuvių dramos autorių, galėtumėte patvirtinti, jog buvote veikiamas vieno ar kito prozininko, dramaturgo?

 

Matyt, pasenau – sceninis seksas manęs nejaudina.

– Įtakos... Ar jos apskritai įmanomos? Skaitomiausi mūsų kartos Vakarų autoriai buvo E. Hemingvėjus, E. M. Remarkas, Dž. Selindžeris, D. Keruakas, V. Folkneris, G. G. Markesas. Iš nenaudojamų (būdavo ir tokie!) bibliotekų fondų ištraukdavome XX a. pradžios rusiškų F. Kafkos, M. Prusto, Dž. Džoiso vertimų, ten pat suradau ir atradau psichiatrą Z. Freudą, filosofus F. Nyčę, A. Šopenhauerį, A. Bergsoną. Persiskaitinėjom didžiuosius rusus: A. Puškiną, L. Tolstojų, F. Dostojevskį, A. Čechovą. Skaitėm A. Solženicyną, Č. Aitmatovą. Atmintinai mokiaus A. Bloko, S. Jesenino, V. Majakovskio eiles. Kartais pavykdavo sumedžioti A. Achmatovą, M. Cvetajevą, O. Mandelštamą. Kaip literatūros mokytojas turėjau būti susipažinęs su pasauline klasika ir perskaitęs visus lietuvius nuo K. Donelaičio, V. Mykolaičio-Putino iki J. Baltušio ir A. Guzevičiaus. Kas kokią įtaką padarė, šiandien neatrinksi. Tuo labiau, kad nesu iš tų žmonių, kurie kuo nors labai žavėtųsi. Tiesa, vaikystėj nepaleisdavau iš rankų V. Haufo pasakų, o vienintelė tikrai sumaišiusi jausmus knyga buvo H. R. Hagardo „Rytų perlas“. Žinoma, ne dėl šios knygos meninės vertės. Be abejo, giliai įsismelkė Z. Freudo psichoanalizės lekcijos. Manau, kaip tik iš čia – sąmoningai keliose pjesėse įvairuojantis Tėvo kompleksas. Kaip tik šiuo aspektu man pasirodė artimas Juozas Grušas. Keliskart skaityta šio autoriaus pjesė „Meilė, džiazas ir velnias“ transformavosi į „Kingo“ sumanymą. Su kitais mūsų kolegomis, nei vyresniais, nei jaunesniais, kokios nors profesinės giminystės nejaučiu. Šiuo metu į padanges keliamas vadinamasis postmodernas. Išgyventas etapas: „postmodernistas“ buvau brėždamas pirmuosius pradedančiojo eskizus. Kai nežinota, nei ką nori pasakyti, nei galvota, kaip pasakysi. Tada atrodė, kad svarbiausia kalbėti taip, kaip iki tol niekas kitas nekalbėjo. Tai daryti buvo nesunku, nes turėjau prastą atmintį. Tiesa, iš tų eskizų vėliau išsirutuliojo aiškiai apibrėžto žanro pjesės. Pagaliau ne forma diktuoja turinį, o turinys reikalauja vienokios ar kitokios formos. Šiek tiek pavydžiu dramaturgams, kurie sugeba visas savo pjeses parašyti tarsi viena tonacija, į visuotinumo drabužį meistriškai įvilkdami iš pirmo žvilgsnio neįžiūrimas asmeniškas dramas. Tokį kodą galėtume pritaikyti Judžino O’ Nilo, Antono Čechovo ar Augusto Strindbergo pjesėms. Nesugebu taip. O gal nenoriu. Nors suprantu: didieji dramaturgai – irgi žmonės. Gal kiek lakesnės vaizduotės, reiklesni ir kompleksuotesni. Ne vienas turi ar turėjęs problemų dėl stiklelio, fizinės ar psichinės sveikatos. Negaliu produktyviai dirbti susinervinęs, sirgdamas ar neblaivus. Gana griežtai laikaus tam tikrų nusistatytų taisyklių. Neišgyventi dėl smulkmenų (o kas yra ne smulkmenos?), nesigraužti dėl nepataisomų klaidų (ar yra ir pataisomų?), nesisieloti dėl nuo manęs nepriklausančių dalykų (ar ir tokių yra?), pagarbiai bendrauti su Dievu – negainioti jo į medį, nekeikti jo, pačiam iš medžio iškritus, nežeminti jo garbinimu ir maldomis, nieko neprašyti, dažniau atsiprašinėti negražiai pasielgus, dėkoti jam už pasisekusį puslapį, gražų posakį, nenusilaužtą koją, negautą guzą, – kasdien stiprinti sveikatą, šiandien elgtis taip, kad rytoj būtum kūrybingesnis, energingesnis, negu šiandien, o porytdiena darbingumu pralenktų vakardieną – toks mano kredo, ir iš jo ilgumo galite suprasti, gerokai perdėtas ir nerealus.

Klausime paminėta modernioji drama, ir ne kokių nors zulusų ar papuasų, bet lietuvių Modernioji drama. Kas tai? Dėl pirmųjų XX a. Europos modernistų nesiginčijama. Dar teberusenant Antrojo pasaulinio atšvaitams, nauja, to meto dvasią atitinkančia scenine kalba prašneko Samuelio Beketo, Eženo Jonesko absurdo dramos, Antoneno Arto žiaurumo teatras. „Norėti pasakyti, nežinoti, ką nori pasakyti, nesugebėti pasakyti to, ką manai norįs pasakyti ir niekad ar beveik niekad nesiliauti sakius – štai ką svarbu laikyti atminty kūrybos įkarštyje“, – taip apibrėžė savo metodą S. Beketas, kurio pjesė „Belaukiant Godo“ (1953) į teatro istoriją įėjo kaip absurdo dramaturgijos šedevras. „Nuplikusios dainininkės“, „Pamokos“, „Kėdžių“, „Pareigos aukų“ autorius E. Jonesko pasigiria, kad minimos pjesės davusios postūmį ,,naujo stiliaus“ absurdui. Bet koks realistinis teatras – sukčių ir apgavikų teatras, sako E. Jonesko, netgi, ir ypač, jeigu autorius nuoširdus. Tikras nuoširdumas kyla iš pasąmonės gilumų, iracionalių, sapniškų. Pasaulis – tai idioto papasakota triukšminga įtūžėlių istorija, neturinti nei prasmės, nei reikšmės, mėgsta cituoti Viljamo Šekspyro personažą E. Jonesko. Tik žiaurumas gali realiai paveikti žmogų, tvirtino A. Arto. Teatras turi būti atnaujintas kaip tik pasiremiant tokio veiksmo idėja, išplėtota iki kraštutinumo, iki logiškos galimybių ribos.

Kai rašiau pirmąsias dramas, apie šiuos novatorius mažai ką žinojau. Mane domino ne tai, ką ir kaip kiti rašo, o tai, ką man knietėjo pasakyti. Tačiau, parašius ir pastačius „Grasos namus“, „Pasivaikščiojimą mėnesienoj“, „Kingą“, išspausdinus „Baltas lelijas“, paaiškėjo, kad viskas daug sudėtingiau. Teatrologai pastebėjo Lietuvoj atsiradus naują, nematytą, „Glinskio teatrą“, kurį įmanoma atrakinti tik pasitelkus modernistų terminologiją. Gražina Mareckaitė pateikė tokį raktažodžių sąrašą: modernizmas, siurrealizmas, pasąmonė, deheroizacija, konstrukcija. Irena Aleksaitė įžvelgė tragišką groteską, tragišką balaganą, hiperbolizuotą grimasą. Antanas Vengris – agresyvų poetiškumą, arogantišką atvirumą. Algirdas Landsbergis, į anglų kalbą vertęs „Pasivaikščiojimą mėnesienoj“, pastebėjo, kad J. Glinskis naudoja A. Arto žiaurumo teatro įrankius. (J. Glinskio „žiaurumo teatrą“ pirmas apibrėžė Jonas Lankutis.) Išorinį bjaurumą, Fransua Rablė šiurkštų juoką, markizo de Sado ritualus akcentavo Ilona Gražytė-Maziliauskienė. Jono Griniaus pateikti pagrindiniai J. Glinskio dramų atpažinimo žodžiai: siurrealizmas, nihilizmas, sarkazmas, ironija, panieka, karikatūra, košmarinės vizijos, sapnų, pasąmonės pasaulis. Valdonė Kučinskienė, aptardama „Baltas lelijas“, rašė: J. Glinskio dramos pasaulis – be iliuzijų, dominuoja žiaurūs vaizdai, farsas, groteskas čia artėja prie absurdo, personažai šokiruoja nužmogėjimu, žiaurumu, iškrypimais, aukščiausiu vertybių degradacijos laipsniu. Štai jums ir „Glinskio teatras“. Prieš jį joneskai, beketai, net pats A. Arto – nykštukai. Kitaip ir negalėjo būti: J. Glinskis rašė bent dvidešimt trisdešimt metų vėliau, kažkokiu mistiniu būdu perimdamas ir patobulindamas visa, ką šie dramaturgijos genijai buvo pasiekę.

Iš viso esu parašęs dvidešimt pjesių: šešias dramas, dvi komedijas, dvi tragikomedijas, tris farsus, tris antiutopijas, vieną groteską, tris pasakas. Pradėjau šokiruojančia antiutopija, o neseniai pabaigiau gana buitišką draminį pasakojimą meilės tema. Esu pastebėjęs, kad vadinamasis modernas atsiranda vaizduojant sutrikusią, žiaurią, dvasinę pusiausvyrą praradusią visuomenę. Kai jos nariai abejingi amžių patikrintoms vertybėms. Matyt, tokioj visuomenėj ir gyventa, ir iki šiol gyvenama. Iš dangaus sumanymai nekrinta. Įprastos realistinės formos per silpnos. Kad trinkteltum, kaip sakoma, iš peties, reikia ir tų pačių pasąmonės gilumų, tų pačių įtūžėlių, to paties žiaurumo, tačiau nereikia palaidos idėjų balos, kuria puikavosi modernizmo klasikai, o šiandien joje išdidžiai braido mūsiškiai postmodernizmo paaugliai. Išeitis – aiškiai apibrėžtas žanras. Ką gali tragedija, to negali komedija, ką pasakysi grotesku, to nepasakysi lyrine drama. Dabar dažniausiai rašomos pjesės, režisieriai stato scenarijus. Kartais atsitinka ir taip, kad autorių nurodyti žanrai virsta scenarijais. Žinoma, tokia žanrų niveliacija teikia ir pranašumų: dramaturgas ar režisierius gali žongliruoti prieštaringais, šokiruojančiais, vienas kitą neigiančiais vaizdiniais, kurie patraukia, pribloškia neišrankius žiūrovus. Dažnai apsiribojama destrukciniais sceniniais pareiškimais ir sekso imitacija. Teatras virsta itin atvira, tariamai meniškai kalbančia, bet iš tikrųjų nieko nei protui, nei širdžiai nesakančia tribūna. Taip kuriamas beveidis, chaotiškas, primityvus teatras, kurio šūkis – per šokingą į šlovę. Kuo toliau nužengsime atgal, tuo toliau būsime prieky!..

Sukrėtė Vytauto Pociūno žūtis. Jaučiasi profesionalų ranka. Reikėtų kažką sukurti scenai. Nuojauta sako, kad tai galėtų būti labai reikšminga. Deja, nė viena iš iki šiol naudotų dramos formų netinka. Tai turi būti kažkas visai nauja. Nesugebu kurti klasikinio tipo herojų. Geriau sekasi jau sukurtus deheroizuoti. Tad ir tenka kyboti tarp dangaus ir žemės, to paties Godo pagalbos belaukiant...

 

– Kokie dramaturgo ir režisierių santykiai? O cenzūra?

 

Kaip sviestu patepta...

– Mano pjeses statė režisieriai Jonas Jurašas, Povilas Gaidys, Jonas Vaitkus, Juozas Ivanauskas, Gytis Padegimas, Viktoras Valašinas, Vytautas Balsys, Rimas Morkūnas. Kokių nors nesklandumų nebuvo. Pagarbiai elgdavosi su tekstais, į repeticijas nekviesdavo, parodydavo pastatytą spektaklį. Daugiausia bendrauta su J. Jurašu, kuris statė „Grasos namus“. Pati pjesė atsirado štai kaip. Parašiau „modernišką“ pjesę „Lenciūgėlis“. Iš senių globos bando ištrūkti į laikraščius suvynioti jaunuoliai... Pjesę perskaitė Aldona Liobytė. Jei susidomės, tai tik J. Jurašas, pasakė. Teatrui pjesė neįtiko. Parašyk, ką galėtume pastatyti, pasakė Jonas. Ruošiaus rašyti romaną apie suspenduotus dvasininkus. Vienas jų buvo poetas Antanas Strazdas. Dvi vasaras pėsčias vaikščiojau jo keliais. Peržiūrėjau archyvinius dokumentus. Suradau dar du personažus – archyvarą Rylą ir vyskupą Orlovskį. Parašiau A. Strazdo sugyventinės Pikulienės monologą, daviau paskaityti režisieriui, nubrėžiau šiokius tokius galimos pjesės apmatus. Statau, pasakė J. Jurašas. Ir pastatė. Ir taip, kad jokiam sapne tokio savo pjesės vaizdo nebūčiau susapnavęs. Peržiūroj parodytą spektaklį entuziastingai pasitiko žiūrovai, gerų žodžių negailėjo teatrologai. Kitokia buvo kultūros ministro Liongino Šepečio nuomonė. Ministras nurodė perrašyti kai kuriuos posakius, išimti Generalgubernatoriaus sceną su žiurke ir pakeisti Kražių skerdynes primenantį finalą. L. Šepetys buvo kategoriškas: arba taisot, arba nerodot. Teatras pateko į keblią padėtį: įvykdyti reikalavimus reiškė atsisakyti to, dėl ko spektaklis buvo kuriamas, nerodyti irgi buvo neįmanoma – tiek darbo ir vilčių sudėta! Susikirto režisieriaus principai ir aktorių interesai. Grįžęs namo, ėmiausi pertvarkos. Kai po kelių dienų ne itin optimistiškai nusiteikęs Jonas atvažiavo į Juodšilius, kur tuomet dirbau ir gyvenau, turėjome naują finalą: ant tvoros sėdinčių mužikėlių dialogas buvo toks netikėtas, kad, spektakliui pasibaigus, žiūrovai imdavo ploti tik po ilgokos pauzės. Po „Grasos namų“ pastatęs Č. Aitmatovo „Motinos lauką“, režisierius ėmėsi J. Grušo „Barboros Radvilaitės“. Prasidėjo J. Jurašo pergalingas žygis link personos non grata viršukalnės. Pasididžiuodamas turiu pasakyti, kad minimą statusą įgyti padėjau ir aš. Kai Jonas, gavęs šios pjesės tekstą, sudvejojo – statyti ar ne (jo impulsyviam charakteriui tai nebūdinga), vyresnio kolegos autoriteto slegiamas nepasakiau „ne“, nors pjesė man atrodė gerokai už manąsias prastesnė. Spektaklis pralenkė visus lūkesčius: po kelių aršių peržiūrų buvo uždraustas kaip „ideologiškai ydingas“. Jonas įsigudrino Barboros ir Žygimanto meilės liniją išvystyti iki apoteozės: finale, skambant Giedriaus Kuprevičiaus sukurtam himnui, iš dangaus nusileido Aušros vartų Madonos paveikslas. Trečio karto nebuvo. Jonas nebeišlaikė. Jis parašė Atvirą laišką, adresuotą visiems teatro cenzoriams. Pridėjau savo ranką ir aš. Šįsyk tiesiogine prasme. Susitikom Šventojoj, toliau nuo visa reginčiųjų ir visa girdinčiųjų akių bei ausų. Skaitau: prirašyta visa paklodė, daug skambių žodžių ir nieko konkretaus. Sakau: palik man. Porą valandų padirbėjau. Ir taip padirbėjau, kad, kai Laiškas pasiekė L. Šepetį, Kauno valstybinio dramos teatro vyriausiasis režisierius J. Jurašas buvo iššluotas kaip neužtikrinęs „idėjinio-meninio vadovavimo“. Metus paskaldęs akmenis, iki soties prisivalgęs tarybinės rūkytos menkės, Jonas surašė antrą laišką. Šįsyk be mano taisymų. LKP CK ideologijos sekretoriui Antanui Barkauskui. Ir paprašė laikinai išleisti jį su žmona Aušra Marija Sluckaite į užsienį. Kas už kulisų vyko, nežinia. Bet vieną penktadienio vakarą, kaip šiandien prisimenu, Jonui buvo pranešta iki pirmadienio atvykti vizos ir iki nurodytos datos išvažiuoti. Pagal procedūros standartą tai reiškė tremtį. Išlydėjome. Krito šlapdriba. Perone draugai su šeimomis. Šmižinėja „gazetčikai“. Jei prisimenantieji neklysta, atsisveikindamas pasakiau: grįšite po penkiolikos metų. Visažinis Juozas Petkevičius, LTSR KGB pirmininkas, pranešime apie „ideologiškai žalingas inteligentijos pažiūras“ 1973 m. vasario 3 d. vykusiame operatyvinių darbuotojų susirinkime kalbėjo, kad „Jurašas nebūtų galėjęs taip aktyviai reikštis, jei nebūtų užmezgęs glaudžių ryšių su dramaturgais Saja ir Glinskiu, kurių kūrybai trūksta idėjiškumo ir partiškumo. Dar daugiau, jie savo pjesėse, kaip ir Jurašas, į tarybinę tikrovę dažniausiai žiūri pro juodus akinius“.

Su dramaturgu, į tarybinę tikrovę žiūrinčiu pro juodus akinius, užmezgė ryšį ir Jonas Vaitkus. Užmezgė ir vos neatsikando – pastatęs populiarųjį ,,Kingą“, režisierius pateko į saugumiečių sekamų inteligentų nomenklatūrą. Buvo apribotos spektaklio gastrolės, nuplaukė užsienis. J. Vaitkus – atkaklus žmogus. Gavęs iš J. Glinskio ,,Baltų lelijų“ rankraštį, sumanė pastatyti ir jas. Šįsyk saugumiečiams už akių užbėgo kultūriečiai. Sargusis Lozoraitis J. Vaitkui pasakė „ne“. Motyvai? Komentarų nebus. Tada ėmėsi veikti pjesės autorius. Kreipėsi į patį ministrą Joną Bielinį. Minučių tikslumu suderinęs vizito laiką, namie palikęs kepurę ir ambicijas, lygiai 9.00 pasibeldė. Ir atsitik tu man taip: tą pačią akimirką durys atsidarė ir jose, kaip paprastai tokiais atvejais sakoma, išdygo pats pats. Čiuplutis, neišvaizdus, bet galingas. Lygiosios truko akimirką: ką tik paskambinę iš CK, ir ,,Volga“ jau laukianti. Kito vizito nebuvo. Ministras iškeliavo ten, kur jam ramybės nedrumstė nei dramaturgai, nei režisieriai. Nebuvo ir spektaklio.

Spaudos cenzūra buvo ne tokia akivaizdi. Ten tvarkėsi vyriausieji redaktoriai ir jų klapčiukai. Grožinės literatūros spaudos monopolį turėjo „Vaga“. Pastatytos pjesės keblumų nesudarydavo: sykį jau cenzūruotos. Kebliau dėl nestatytų ir prozos. Mano pjeses redagavo Donata Linčiuvienė. Iškilus ideologinėms abejonėms, šios redaktorės talentas apginti kūrinį buvo nepranokstamas. Bet pirmosios mano prozos knygelės redaktorė A. M. Sluckaitė, „nepastebėjusi“ J. Glinskio vieno apsakymo idėjinio ribotumo, gavo vyr. redaktoriaus Kazio Ambraso papeikimą.

 

– Sąjūdžio pradžioje aktyviai jame dalyvavote. Kaip tai veikė kūrybą? Ar nenusivylėte tolesnių politinių trajektorijų eiga?

 

Kai per daug nenori, į svetimą saują nesidairai, tada ir nenusivili.

– Vilniaus rajone kaip Sąjūdžio atstovas balotiravaus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Triuškinamai pralaimėjau Ryšardui Maciejkianiecui. Įvairiuose renginiuose dalyvavau kaip statistinis vienetas. Į pirmas eiles nelindau, pasitenkindavau tarpduriu. Sąjūdžio aktyvistai tryško pasitikėjimu ir išmintim. Nė vieno nebuvo abejojančio savo pašaukimu gelbėti Lietuvą. Nelindau. Žinojau: tokiam vaidmeniui tikrai netikęs. Kai nebebuvo kam, redagavau „Sąjūdžio žinias“. Prasprūdo nelemtas paskvilis apie rusus, aukštesnė instancija Virgilijaus Čepaičio asmeny inicijavo užsidarymą. Užsidarėm. Nelabai kas ir pastebėjo. Išlenkėm butelį ir išsiskirstėm. Vytautas Landsbergis pakvietė į atkuriamą Valstybės laikraštį vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Gramatiką neblogai mokėjau, sakinius irgi suregzdavau, stengėmės, dirbom kaip išmanydami. Vyriausiasis sėdo kalėjiman, paskyrė kitą. Neįtikau. Buvau mandagiai išprašydintas. Pastarasis nesėdo, užtat pasipildė kišenes, o laikraštis strimgalviais pasileido į bankrotą. Laimei, Algirdas Pilvelis pasitaikė. Supirko ir „smulkiųjų žuvelių“ akcijas.

Kaip dalyvavimas Sąjūdyje veikė kūrybą? Jei neveikimą laikysime veikimu, veikė visai neblogai: per kelerius metus nė vienos eilutės. Labai malonus klausimas apie tas „politines trajektorijas“. Provokuojantis. Žodį malonus suvokiant kaip nemalonus. Arba priešingai. Iš esmės tie du žodžiai mažai kuo skiriasi. Priklauso nuo padarinių. Jei, atsakinėdamas į minimą klausimą, pridarysi nemalonumų kitiems, viskas OK, jei pats sau jų prisidarysi – bus prastai. Kad to neatsitiktų, pasinaudosiu Ezopo kalba, kurią kadaise visai neblogai mokėjom.

 

Žiogai, svirpliai, šarančiai ir mutantai

Zoologijos vadovėliuose yra aprašyti nariuotakojai vabzdžiai: žiogai, svirpliai ir skėriai keleiviai. Dėl pirmųjų dviejų viskas daugmaž aišku – nė vienas iš mūsų per daug neįsižeis, jei pavadinsim žiogu ar svirpliu. Tam tikru atžvilgiu tokie ir esame: jei ne svirpliai, tai bent žiogai. Kitaip išeina dėl skėrių (locusta migratoria). Anglų kalbos žodis locust reiškia dar ir goduolį. Taigi skėrys goduolis. O rusų saranča skamba panašiai kaip sanskrito saranja, t. y. judrus, vienoje vietoje neužsibūnantis. Šiaip liaudis nėra išminties šulinys, tačiau krikštažodžius parinkti ji moka. Ypač jeigu jie susiję su reiškiniais, atėjusiais iš Rytų. Taip, matyt, ir šarančiaus sąvoka atsirado. Kaip kitaip pavadinsi tuos godžius migrantus, kurie, keliaudami didžiuliais spiečiais ir viską pakeliui rydami, derlingiausius laukus paverčia apdergtomis dykumomis? Kas juos skatina migruoti? Ar tik alkis? Mokslininkai padarė išvadą, kad pagrindinis jų psichosistemos variklis – baimės pojūtis. Pirmyn juos gena ne alkis, bet baimė sustoti, kad nesuėstų iš už nugaros paskubom viską griebiantis tos pačios nariuotakojų šeimos atstovas. Jie net negali pakeisti krypties: jei vienas kuris, bandydamas tai padaryti, tyčia ar netyčia paliečia kitą, visi kiti, įtarę kėslą, tuoj pat jį puola doroti. Taigi ir skuta visi vienan galan. O apetitai jų tikrai stulbinantys: šie rajūnai šlamščia viską, kas auga ir neauga, kas šlama ir nešlama, kas genda ar visai sugedę. Gali iškilti klausimas – iš kur Lietuvoje tie šarančiai? Tarakonų – taip, visose blokinėse dėžutėse rasi, bet tie skraiduoliai šarančiai... Atsakysiu: iš niekur. Amžini. Visada buvo. Visada keliavo. Semiotikos specialistų aiškinimu – iš Rytų į Vakarus. Istorikai mini keletą etapinių antplūdžių. Vienas jų, gal pats pragaištingiausias – palaimingaisiais didžiosios girtuoklystės metais. Viskas, kas ėdama, buvo suėsta, kas dergiama, apdergta, bet nei mužikai, nei bajorija diskomforto nepajuto. Dauguma žiogų taip pat prisitaikė, ir tik svirpliai, lietuviškų molinių krosnių bičai, seną muzikėlę čirpino, blaivių laikų prisiminimą žadino. Kitas, gal net pragaištingesnis už aną, pragaištingąjį, prasidėjo Naujosios saulės atvežimo ir Senųjų žibintų išvežimo metais. Vežė tai vežė: mainais į 1460 smetoninių žibintų dvidešimt iškiliausių, ką tik iškeptų kvislingų Stalino saulę iš Maskvos parbogino. Šarančiai ėmė veistis kaip velniai. Žiogams ir svirpliams tikrai nelinksmos dienos atėjo: pievose dūmais spjaudėsi „belorusai“, molines krosnis keitė ketiniai Podolsko radiatoriai. Lietuvai liko trys išeitys: viena – pagaliau visiškai nusigerti, kita – pagaliau pakeisti tautinį statusą, trečia – kartu ir tai, ir anai. Taip ir būtų atsitikę, jeigu... Jeigu ne stebuklas. Nesu mistikas, bet kitaip tai pavadinti, kas įvyko, neįmanoma. Sykį po kruvinos puotos visi šarančiai dingo, lyg smegte prasmego. Į pievas pasipylė žiogai, jie miklino kojas, šokinėjo, ant kupstų užgrojo svirpliai. Šį reiškinį žmonės pavadino dainuojančia revoliucija. Kas vis dėlto atsitiko? Kodėl pabėgo šarančiai? Atsakymas gali būti tik vienas: baigėsi Stalino saulės resursai, ji ėmė gesti, ji užgeso, šarančiams teko kraustytis ten, kur tikėjosi prasidėsiant minimo reiškinio renesansą, – į Šarančiją.

Istorija – tai toks krokodilas, kuris, kad ir koks būtų delikatus, vis vien palieka pėdsakus. Šarančiai išėjo, palikdami mutantus. Pastariesiems būdinga slepiamoji spalva, tačiau skrisdami jie patraukia dėmesį specifiniu tarškimu. Tada galima nesunkiai nustatyti jų tapatybę. Nusileidusius ant žemės išaiškinti sunkiau. Jie sumaniai naudojasi tuo, kad išore yra identiški žiogams ir svirpliams, o iškilesnieji puikiai sugeba šiuos pamėgdžioti. Bet jų psichosomatika visai kitokia. Skirtumus lemia klausos organų padėtis: žiogų ir svirplių klausos organai yra priekinių kojų ir krūtinės, o mutantų, kaip ir šarančių, – pilvelio srityje. Tad į aplinkos dirgiklius reaguoja irgi skirtingai. Žiogai – šokuodami, svirpliai – muzikuodami, o mutantai – pilvo funkcijų pakitimais. Žiogų muskulatūra nėra ideali, tačiau užpakalinės kojos gerai išvystytos. Gerai išvystytas ir svirplių čirpimo instrumentas. Tačiau mutantams dėl pilvų amžinos bėdos. Jie gali būti ir ką tik paėdę, netgi persiėdę, bet vos pajunta maisto kvapą, kaipmat juos apima nepasotinamas alkio jausmas. Jų psichika iš esmės keičiasi, jie tampa irzlūs, nesivaldantys, grėsmingi. Tokiu momentu, aišku, būtų lengviausia atskirti, kas yra kas, kas – mutantas, o kas – žiogas ar svirplys… Deja, dėl nesuvokiamų priežasčių, o gal tiesiog dėl minkšto lietuvio būdo tokia proga dažniausiai nepasinaudojama, o gavęs papildomą porciją aptariamasis nariuotakojis tampa toks storas, toks mielas, toks šiltas, taip gražiai užčirškia, kad niekam nebekyla letenėlė kaip nors jį skriausti. Priešingai, pasigirsta balsų, jog tai ir yra patys tikriausi žiogai ar svirpliai, netgi žiogesni už žiogus ir svirplesni už svirplius: jie esą ne tik labai draugiški, labai dosnūs, bet ir muzikos nesibodi. Tokia nuomonė nėra iš piršto laužta. Mutantų elgesys tai netrunka patvirtinti: jie nepuola draskyti į gabalus žiogų, kaip tai darydavo jų pirmtakai, kai anie grauždavo pievose paliktus žolių stimbų likučius, šitie priropoja iš lėto, sukiojasi greta, džiaugiasi, kaip gerai, kokie jie esą dosnūs, kiek daug stiebelių palikę, ir kokių minkštų, siūlo nesidrovėti, ragauti ir šio, ir ano, ne, apie lapelius jie nešneka, lapeliai jau seniai virtę tuo, kuo ir turėjo virsti, jie neprieštaraus, jei žiogeliai, sugraužę stiebelius, ir šaknelių pasikasios. Atsirado šimtai patiklių žiogų, kurie, svirpliams vieningai griežiant metalą, šiuos geradarius paskelbė išskirtiniais nariuotakojais ir pavedė tvarkyti visus visų nariuotakojų reikalus. Sostuose įsitaisę seniai mutantai glostė pilvus, meiliai žvilgčiodami į jų pasparnėse kaip ant mielių augančius jaunuosius. Visas meilumas dingo, kai šie tapo tikrais, subrendusiais mutantais – veikliais, energingais, žiauriais mutantų mutantais – ir įsigeidė vyresniuosius kolegas suvalgyti. Ir suvalgė. Savaip, mutantiškai – savivalgos būdu. Marinant badu. Toks išvirkštinis genocidas buvo didelė jaunųjų mutantų gudrybė. Žinoma, jie buvo kanibalai. Jie mielai ir gentainių mėsytės paskanaudavo. Bet šiuo atveju panaši metodika netiko. Jaunieji mutantai nemėgo garsintis. Turėjo būti taip suvalgyta, kad net ir patys suvalgytieji būtų tikri, jog ne kas nors kitas, o patys save susivalgė. Kaip tai padaryti? Savivalgos proceso metodika remiasi trimis principais. Pirmas – nesiviešink, antras – nesiviešink ir trečias – nesiviešink. Visa kita – improvizacija. Kaip jau minėta, mūsų aptariami nariuotakojai, turiu galvoj eilinius žiogus, mitybos atžvilgiu nėra išrankūs. Jie gali pasitenkinti sudžiūvusios žolės atliekomis. Prisikemša pilvus ir tam kartui sotūs. Riebalų čia daug nesukaupsi, bet ir nepadvėsi. Nors mutantams toks maistas pagadintų visą virškinimo sistemą. Nors ir jiems ne tas pat, ką graužti. Viena – prikimšti pilvą žalumynų, visai kas kita – pričiupti po kojom pasimaišiusį gentainį ir jį sudoroti. Problema iškyla, kai po kojom niekas nebesimaišo, kai tupi atkišęs pilvą ir išsižiojęs lauki, kol aptarnautojai, daugelis jų – jauni mutantai, ką nors įmes ypač gardaus, tai yra kokio nors nariuotakojo kulšį ar kitokią detalę. Čia subjekto ir objekto interesai susikerta. Tiesą pasakius, jie jau seniai susikirtę, bet dabar iškyla akivaizdus antagonizmas. Kaip tokiu atveju elgiasi jaunas mutantas? Jis, pavyzdžiui, taria: iki šiol valgėt, ką norėjot, nuo šiol būsit valgomi, nors to ir nenorėsit. Tai pasakęs, nurauna vyresniojo ūsą ir jį sukramtęs išspjauna, tuo parodydamas, koks šlykštus bei neišvengiamas likimas jo laukia. Tokiu būdu objektas priverčiamas įsivaizduoti, kad yra valgomas. Tai daug baisiau, nei tada, kai iš tikrųjų esi valgomas. Jei iš tikrųjų valgo, tai valgo ir suvalgo, tuo viskas ir baigias. Tačiau jei tik įsivaizduoji, tai tas „valgymas“ gali be galo tęstis. Ir ne šiaip kramtymas ir rijimas, o ištisas košmaras. Ir pradedi laukti, kad pradėtų tave valgyti iš tikrųjų, kad pagaliau suvalgytų. Ir kaip nelauksi, jei tiesiai tau iš panosės stveria gardžiausius kąsnius, o tu toks išsekęs, toks bejėgis, kad pasiryžęs sugraužti bet kokį šiaudą ar stimbą, deja... Ir kai tau pasiūlo užkąsti nuosavos, pavyzdžiui, kojos, tu nebegali atsisakyti... Ir užkandi, nors žinai, kuo tai gresia. Ir nieko negali kaltinti. Jei ir pabandytum tai padaryti, vargu ar kas iš to išeitų. Paprastas dalykas: iš šalies niekas negalėjo to nei išgirsti, nei kitaip pastebėti, – taip uždarai, taip natūraliai vyko savivalgos ritualas. Netgi itin jautrią klausą turį svirpliai ir tie nieko nei girdėjo, nei matė. Niekas ir nenorėjo, netgi patys valgytojai-valgomieji, kad tai būtų pastebėta: suprato, į kokį neiškopiamą š. įlipę. Taip žiogijoje prasidėjo naujųjų mutantų era.

Tai maždaug tokios tos „politinės trajektorijos“, mielas Juliau.

Kaip jaučiasi dramaturgas, kai jam 75-eri?

Ką tik Glinskių šeimos parengtos ir išleistos naujausių Juozo Glinskio pjesių knygos viršelyje išspausdintas tekstas, kuriame papasakota apie du prie vartų atsidūrusius personažus: asilą ir tos knygos autorių. Asilas laukia, kol juos kas nors atidarys, gal net pats Godo pasirodys. Tačiau antras personažas laukti nenusiteikęs: jis pabandys pats juos atverti.

 
2008
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)