tekstai.lt

Vytautas Girdzijauskas. Mirties fabrikas Eldorade (Janina Survilaitė. Vila „Edelveisas“, 2007)

 

alt
alt
      Janina Survilaitė. Vila „Edelveisas“. – Vilnius: Tyto alba, 2007. – 308 p.

 

Esame jau prisiskaitę apie nacių įrengtus kacetus, vis dar teberašomi tekstai apie sovietinių gulagų baisybes ir buvome jau bepatikį, kad tai nugrimzdo į nesugrąžinamą praeitį. Jei dar ir yra kur nors kankinami ir net žudomi žmonės, tai tik ne Europoje ir apskritai ne Vakaruose. Čia klesti laisvė, demokratija bei visapusiška gerovė. Žmogaus pažeminimui ir paniekai vietos nėra ir negali būti. Jei ir atsiranda koks vienas kitas išsigimėlis, jei ir įsirengia, siekdamas lengvo uždarbio, kokią slaptą „gydyklą“, yra nedelsiant demaskuojamas bei pasmerkiamas, o jo įstaigėlė likviduojama – mirties amatas Vakaruose seniai uždraustas ir beveik užmirštas. Tad skaitydami Janinos Survilaitės romaną „Vila „Edelveisas“ ne iš karto galime patikėti, jog tai ne košmariški prasimanymai ar liguisti pafantazavimai. Žvilgtelėję į autorės biografijos faktus esame priversti patikėti, jog romano pamatą sudaro dabartinė Šveicarijos tikrovė. Taigi jeigu taip, tuomet samprotavimai apie gerovės sukūrimą yra vaikiškos pasakėlės ir miglos pūtimas į akis – žmogiškosios egzistencijos problema tebėra atvira, tad jos sprendimas per pastaruosius tūkstantmečius nepasistūmėjo nė per milimetrą į priekį. Apmaudu, kad ir autorė, pravėrusi slaptąsias tikrovės dureles, tuoj pat jas užtrenkia, suversdama atsakomybę medicinai, nepagrįstai ilginančiai žemiškąjį žmogaus gyvenimą, bejausmiams ir žiauriems svetimšaliams bei pavieniams išsigimėliams kraštiečiams, tik jokiu būdu ne įsitvirtinusiai sistemai, ne žmogaus egzistencijai apskritai.

 

Vaizdavimo objektas – slaugos namai. „Edelveise“ paskutinius gyvenimo metus praleidžia nusenę milijonieriai. Pasakotoja juos skirsto į dvi grupes: vieni jų leidosi uždaromi savo noru, kiti apgaulės būdu atgabenami į šiuos namus per prievartą. Pirmieji kurį laiką dar turi vilčių pailsėti, atgauti ramybę ir sugrįžti namo. Kai tos viltys pasirodo tuščios, jie mėgina protestuoti ir net iš to modernaus lagerio bėgti, bet yra sugaudomi ir grąžinami atgal. „Ne be reikalo „Edelveise“ prie laukųjų durų buvo įrengtas magnetinis lankas, o kiekvienam bėgliui prie rūbų prisukami kvadratiniai metaliniai saugikliai, ties magnetiniu lanku sukeliantys rėžiančius aliarmo signalus“ (p. 47). Jei ir pavyksta kuriam nors slapčiomis pasprukti, nusigauti iki buvusių namų, tai randa juos užrakintus arba jau parduotus – artimieji, atsikratę senolių, skuba deginti tiltus, kad nebūtų kelio sugrįžti. Suvokę esą apgauti, seneliai elgiasi panašiai – mėgina ištrūkti, bet sėkmės sulaukti nelemta nė vienam. Mat sąmokslas prieš senatvę yra išankstinis bei oficialus. Ir slaugos namų vadovybė, ir senolių artimieji yra sudarę nepakeičiamas sutartis: už slaugą dosniai mokama, žinoma, pačių slaugomųjų uždirbtais pinigais. Rūpyba tokiuose moderniuose „poilsio“ namuose privalėtų būti ideali, deja, taip nėra. Mat dauguma aptarnaujančio personalo yra ne vietos gyventojai, bet atvykėliai iš kaimyninių Balkanų šalių ar net iš Azijos. Todėl apie meilę ir geranoriškumą kalbėti nėra prasmės – slaugės mirtinai nekenčia savo slaugomųjų. „Kartą Čiurčyla man pasakė, kad jai nieko nereikštų plaktuku kaip blakes išmušti visus intensyviosios slaugos skyriaus persenėlius, jei galėtų prikelti nors vieną savo artimąjį…“ (p. 29). Čiurčyla turi savų neapykantos motyvų: Jugoslavijos kare žuvo jos tėvas, brolis ir vyras. Ji liko su trijų mėnesių sūneliu ant rankų. Bet neką geriau elgiasi su savo pacientais ir tie, kurie „aukojasi“ dėl savo religinių įsitikinimų. Antai šveicarė vienuolė sesutė Ribijana: „Naktiniuose budėjimuose ji kaip pasiutusi visą naktį eidavo per kambarius ir be perstojo purtė ir vartė giliai įmigusius senukus nuo vieno šono ant kito – juos ne tik prižadindama, bet ir išgąsdindama“ (p. 38). Personalo darbuotojai intensyviosios slaugos skyriaus pacientų jau nebelaiko žmonėmis – tai pelėsiai, daržovės. Tas skyrius beveik oficialiai taip ir vadinamas – Gemüsse (daržovės). Jeigu tai ne žmonės, o tik pelėsiai arba daržovės, net ne gyvūnai, tik su jais ir galima be jokių skrupulų elgtis kaip su atgyvenusia atmata – užmigdyti ir nurašyti. „Edelveise“ seneliai „užmigdavo“ vos ne kasdien. Tiesą pasakius, tuo romano intriga ir grindžiama.

 

Ponios Honeger palaikų kremavimas staiga sustabdomas, nes kyla įtarimas dėl nunuodijimo. Prasideda tyrimas, bet gyvenimas „Edelveise“ teka toliau. Įvykiu susidomi „tos azijietės“, kurios „viską mato, visus tvarko, komanduoja, barasi, aiškina, moko, ką daryti, skundžia šefui ir nurodinėja, nors iš visų yra pačios primityviausios, žemiausio išsilavinimo“ (p. 22). Taigi tik joms dar šiek tiek smalsu, kas ir dėl ko šiuose namuose vyksta: viena daržove mažiau ar daugiau, argi svarbu. Vis dėlto pasakotoja nėra visiškai praradusi jausmų ir sąžinės, ji, grįžusi po neįvykusio kremavimo, ima mąstyti ir skaičiuoti, kiek tokių „užmigdymų“ galėjo būti ir kiek jų dar bus. Greitai padaro išvadą, kad dažniausiai užmigdomi tie, kurie neseniai pakeitė testamentus savo artimųjų naudai. Mat slaugomųjų santaupos „Edelveise“ „tirpsta kaip sniegas prieš laužą“. Kadangi tyrimas juda į priekį neskubriai, šveicarų juristams nėra kur skubėti, niekas čia niekur nedings, nepasislėps, niekas nieko nepapirks – valstybėje tvarka geležinė: užtenka laiko prisiminimams, aptarimams, apmąstymams, senolių biografijoms ir istorijų istorijėlėms. Tiesa, pasakotoja jau iš pat pradžių prisipažįsta, kad ankstesnis jos pacientų gyvenimas nėra žinomas, nes senoliai yra viską pamiršę, jų sąmonė susijaukusi, o praeitis susipynusi su dabartimi ir ateitimi, lūkesčiais ir svajonėmis. Daugiausia, ką jie žino, yra tik tai, kad, pavyzdžiui, Irma Leuman yra daktarė, ponas Johanas Bauman – profesorius, ponia Ferari – šiaip sena moteris, pagimdžiusi du sūnus ir dukrą, kuri dažnai apsilanko, norėdama pakankinti motiną. Senutė Gesler taip pat – tik buvusi namų šeimininkė. Panaši daugumos šveicarių moterų lemtis. Herbertą Grabovskį tebemyli žmona Gertrūda, nors vyras dėl senatvės nelabai tai suvokia. O dailininkas restauratorius, menotyros daktaras ponas Albertas, gulėdamas (suparalyžiuotas) invalido vežimėlyje, vis nesiliauja pirštis pasakotojai: „– Tekėkite už manęs, ponia Agne! Mes pabėgsime iš čia į mano nuostabius namus prie Ciuricho ežero arba į mano vilą Sankt Morice…“ (p. 101). Šis restauratorius yra prisiekęs klasikinio meno gerbėjas ir žinovas. Jis kritiškai vertina dabartinį išsigimusį meną ir mafijos valdomą tikrovę. Deja, nei ko nors pakeisti ar siekti naujo laimingo gyvenimo jam jau nebėra laiko. Jis tai žino, narsiai laikosi, kol vieną rytą jį randa mirusį savo lovoje.

 

Alzheimerio liga sergančios ponios Nordman mirties istorija ir ponios Honeger istorija panašios kaip du vandens lašai. Prie Nordman vežimėlio pirmą kartą susiduriame ir su šveicaru slaugytoju, pramintu Matadoru. Gavęs kolegės pastabą už grubų elgesį su paciente, jis atsikerta: „Beždžionės teatro aš negaliu pakęsti“ (p. 106). Vėliau paaiškės, kad jis ir yra vienas svarbiausių to „beždžionių teatro“ veikėjų, užmigdęs ne tik ponias Honeger ir Nordman, bet ir daugelį kitų.

 

„Edelveise“ yra buvusių garsių šokėjų, architektų, karių, muzikantų, kurių viena kita gyvenimo nuotrupa išryškinama, bet apie Heleną Blank sužinome tik tiek, kad jai būtina paduoti gabalėlį šokolado, be kurio ji negali nei užmigti, nei atsikelti. Deja, vardu jos niekas jau nebepašaukia, nes visi artimieji seniai išmirę – poniai Blank jau šimtas metų. Tokių šimtamečių iškaršėlių Intensyviosios slaugos skyriuje yra ir daugiau. Kai kurie sunkiai orientuojasi aplinkoje, todėl slaugytojų yra mušami ir kitaip skriaudžiami, marinami badu. Taip elgiasi net ir kultūringieji europiečiai, neišskiriant ir pačių šveicarų.

 

Viena įdomesnių romane yra ponios Huber šuniuko istorija. Visiškai suprantama, kodėl sanatorijoje neleidžiama laikyti gyvūnų, bet poniai Huber tai – gyvybės ir mirties klausimas, todėl mieloji pasakotoja ieško ir randa būdą, kad senutė galėtų bent retkarčiais pasidžiaugti mylimu gyvūnu. Į talką pasikviečiama slaugytojos bičiulė, gyvenanti šalia sanatorijos. O džiaugsme, svajonė įgyvendinta, namų jaukuma sugrąžinta – šunelis Puškinas bent valandą kitą gali raivytis ponios Huber glėbyje, mėgautis jos bučiuojamas, myluojamas ir kitaip lepinamas. Tų mirtininkų istorijų istorijėlių knygoje daugiau nei pora tuzinų. Papasakotos jos nuoširdžiai, kartais su grauduliu, kartais su šypsena, bet, mėgindami jas perpasakoti, nepasieksime svarbiausio tikslo – nesuprasime, ar autorė, užmaišiusi detektyvinį raugą, iškepė vaišių stalui tinkamą ragaišį.

 

Skoningas detektyvinis ragaišis neišėjo, matyt, dėl to, kad dar nė neįpusėjusi temos pasakotoja atskleidžia beveik visas kortas – nedorėlis Matadoras, ne kas kitas, „užmigdo“ vargšus senolius. Tikras detektyvo meistras iki pat pabaigos kuo kruopščiausiai slėptų piktadarį, suteiktų jam pačių patraukliausių bruožų, priverstų net kokį gerą darbą atlikti. Tačiau „Edelveise“ viskas priešingai. Su detektyvo teorija ir praktika niekaip nesiderina nei prostitucijos verslo, nei žmonių prekybos, nei juo labiau niūraus sovietmečio prisiminimų tema. Nesakau, kad jos nesvarbios ir nevertos dėmesio, priešingai – kiekviena jų prašosi savarankiškų didelių bei svarbių kūrinių. Socrealizmu kvepiantis šiupinys išėjo ir dėl to, kad autorė nesugebėjo vieną nuo kito atriboti meninio ir politinio mąstymo, kitaip tarus, nesugebėjo ar nenorėjo atskirti meno nuo politikos. Be to, jai magėjo pasakyti, kad žino žmogiškosios laimės receptą ir kad yra šalis, kur tokie receptai išrašomi, – tai Šveicarija. Tad jei ne tie azijiečiai, afrikiečiai ir kiti užsienio prašalaičiai, ši šalis taptų tikru, o ne mistiniu Eldoradu. Panašiai mąstė ir socializmo bei komunizmo teoretikai, tik praktiškai niekaip tų idėjų įgyvendinti nepavyko.

 

„Edelveiso“ reversas yra biuras „Exido“ kitame Ciūricho gale. Tai – oficiali įstaiga, teikianti paslaugas tiems, kurie nusprendžia išeiti iš gyvenimo savo valia. Tokių toje laimės šalyje esti ne taip jau mažai. Taip pasielgė misteris Richardas, iškeitęs „Edelveisą“ į „Exido“, pastarąjį kelią pasirinko ir pasakotojos teta Konstancija, kuri nepanoro ne tik „Edelveiso“ paslaugų, bet ir mirties nuo vėžio. Prieš išeidama ši moteris pasako daug karčios tiesos: „Tas, kuris išgalvojo žmogui tokį gyvenimą, buvo visiškas beprotis“ (p. 244). Jeigu gyvenimas būtų tik išgalvotas Išgalvotojo, toms mintims būtų galima pritarti. Jeigu tai tik visatos kaprizas ar natūralios raidos rezultatas, neįmanoma to dalyko pavadinti beprotybe, nebent tik klaida. Kad ir kaip ten būtų, žmogus iki šios dienos dar nėra radęs optimalaus egzistavimo ir jo pabaigos būdų. Jis vis dar klajoja ir „blūdija“. Todėl tiek „Edelveisas“, tiek biuras „Exido“ yra to „blūdijimo“ apraiškos. Tetos Konstancijos priesakas neišduoti meilės taip pat vertas visokeriopo dėmesio ir pritarimo. Deja, juo mažai kas pasinaudojo, nors buvo paskelbtas dar prieš du tūkstantmečius paties Kristaus. Valstybinės, net pačios tobuliausios institucijos, pasitelkusios juridines ir socialines priemones, niekaip nepriartėja prie meilės sąvokos, o kartu ir prie žmogiškumo esmės. Jos nubrėžia tik tam tikras ribas, kur leidžia pačiam žmogui veikti. Visa ta velniava, vykstanti tose ribose, šiuo atveju pavadinta vilos „Edelveisas“ vardu. Jeigu žmonijai bus leista egzistuoti toliau, kitaip tariant, jeigu pats žmogus toliau netalkins savo beprotybei, gal šiek tiek priartės prie ribos, už kurios prasideda meilės ir darnos, t. y. tikrojo žmogiškumo, karalystė. Kol kas prie to tikslo ne artėjame, bet vis tolstame.

 

Jeigu, perskaičius romaną, ir daugiau kam panašių minčių kiltų, sakytume, kad autorė savo tikslą pasiekė, nors romanu, juo labiau detektyvine jo atmaina, pavadinti kūrinio niekaip negalima. Ta kelių temų ir kelių siužetų samplaika labiau primena ne romaną, bet šiuolaikinės eseistikos veikalą. Suprantama, tai taip pat nėra smerktinas dalykas. Nelaikyčiau didele nuodėme ir to socrealistinio kvapelio, nes talentingai parašytų ir visame pasaulyje pripažintų šio metodo kūrinių reikšmės niekas negali paneigti.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)