Accessibility Tools

Janina DegutyteJanina Degutyte       Aš slepiu ją pačiame dugne

Širdį aš eilėrašty slepiu...

J. Degutytė. „Lūžo ežerų žali ledai...“ („Šiaurės vasaros“)

 

Šio straipsnio tikslas – punktyriškai pasekti patirties vėrimosi, arba artėjimo prie jos, santykio su ja kitimo, profilius. Kalbėdama apie patirties vėrimosi profilius Janinos Degutytės kūryboje, įtraukiu ne vien poetinius, bet ir biografinius tekstus. Pirmiausia Viktorijos Daujotytės parengtą knygą „Atsakymai“ ir ten pat išspausdintą nebaigtos autobiografijos pradžią, nors, kaip įsitikinsite, poetė apsisprendė autobiografijai kiek anksčiau. Būtina pažymėti, kad intensyviai skaitant tekstus interpretatoriaus sąmonėje formuojasi tam tikras visuminis tekstų karkasas, jie koreliuoja, aiškina vieni kitus ir tampa neatsiejami nuo suvokimo – tekstų skaitymas neišsilaiko vieno žanro ribose. Tačiau biografinio pobūdžio tekstai egzistuoja ne kaip išankstinė prielaida, o kaip fiksuota patirtis, todėl čia svarbu pasakyti, kad suminėtų tekstų aiškinimą lemia ir šiuo atveju neakivaizdus J. Degutytės laiškų tekstas. Atskiras dėmesys jiems nebus skiriamas, tačiau autorė yra susipažinusi su epistoliniu poetės palikimu, kuris leidžia dar išsamiau suvokti, kaip J. Degutytę veikė jos pačios patirtis.

 

Su kokia problema susiduriu įtraukdama į refleksijos lauką biografinius tekstus? Būtina nustatyti biografijos, kaip patirties teksto, statusą ir „legalizuoti“ ją tekstų lauke. Biografijos skaitymo pavojai – išankstinės prielaidos apie biografinį tekstą, kurios apytikriai atrodo taip: ar aprašyti faktai atitinka tikrovę; atsiranda iliustratyvumo problema, t. y. biografinis tekstas laikomas tikresniu už poetinį; biografinio teksto reikšmė vertinama pagal principą „taip būta gyvenime“. Apibendrintai tai galima vadinti tiesmuku gretinimu ir biografinio teksto pirmumu, nes jis grindžiamas gyvenimo faktais. Tačiau laikausi nuomonės, kad tarp kūrybos ir gyvenimo esama grįžtamojo ryšio, t. y. kūryba taip pat formuoja gyvenimą.

 

Biografiniams tekstams egzistuojant šalia poetinių prasitęsia jų prasmės laukas. Taigi kas ima vykti, kai greta yra skirtingos patirties bei raiškos tekstai? Iliustratyvumą keičia abipusiškumas, tekstai aiškina vieni kitus, pratęsia, gilina suvokimą, o suvokiančioji sąmonė ima matyti tam tikrą patirties hermeneutiką, jos lygmenis, sluoksnius, kalbines patirties transformacijas, tai, kaip tekstai veikia vieni kitus. Gretutinis santykis sustiprina refleksijas.

 

Toks tekstų traktavimas leidžia matyti, kaip atsidenginėja patirtis, jos sluoksniai, kaip įvairiais tekstais prie jos artėjama ir apsisprendžiama ją mąstyti–matyti, reflektuoti. J. Degutytės santykį su biografine patirtimi matau kaip itin komplikuotą, nulemtą tos patirties egzistencinio sudėtingumo. Skaitant J. Degutytės tekstus darosi aišku, kad skaudžioji, gilioji patirtis yra egzistencinė (pagal M. Heideggerio apibrėžimus: skausmas, mirtis, rūpestis, baimė), nuolatos sąmonės atidedama, suskliaudžiama. Ji slopinama net ir laiškuose (vos pradėjus kalbėti – nutraukiama).

 

Poetės patirtis veriasi po truputį, įvairiais tekstais, profiliais ir galop – veidu, kaip atsivėrimu1. Tekstinis patirties vėrimasis – suvokimo procesas, nurodantis dar tolesnius suvokimo kelius. Pirmiausia per kalbą: „ kai išrandu žodžius apie tai, ką matau, aš matau naujus dalykus ir patys žodžiai gali vesti mane prie naujų dalykų matymo“2. Šiuo atveju – vis prie intensyvesnio patirties suvokimo. Taigi, kaip pasakytų H. G. Gadameris, kalba ne grindžia, o atveria kelius.

 

J. Degutytės knygose ryškus poetės patirties refleksijos kelias. Iš pradžių tai reti tekstai, pasakojantys apie motiną, tėvą, skausmą, baimę, rūpestį dėl savo ir kito būties, tai pastanga peržengti ribą, kuri tekstuose neretai pasirodo grafiškai brūkšnių eilute – už šitos ribos neinama. Gilesnės refleksijos prasideda maždaug nuo „Prieblandos sodų“3 (1974): imama labai atsargiai liestis prie skausmo, egzistencinio siaubo būsenų; artėjimas prie patirties keičia ir patį tekstą – atsisakoma romantiško, pakylėto kalbėjimo (atsitraukiama nuo salomėjiško žodžio). Poetės tekstai kinta pradedant jų poetika (daugėja verlibro), baigiant mąstymo ypatybėmis – intensyvėja refleksija, ryškesnis minties veiksmas. „Patirtis kildina kalbą (Maurice'as Merleau-Ponty), motyvuoja poetiką (Paulis Ricoeuras) ir užtikrina komunikaciją bei literatūros teksto vertikalumą“4, – studijoje apie Alfonsą Nyką-Niliūną fenomenologinės krypties mąstytojų mintis apibendrina Giedrė Šmitienė. Atsivėrusi patirčiai, poezija darosi intensyviausia, labiausiai priartėja prie sąmonės ir autentiškiausiai atveria patiriamą pasaulį. Įžanginiame „Atsakymų“ žodyje tai įvardijo V. Daujotytė: „Visą laiką ji vėrėsi – sau ir kitiems – sutapdama su savim ir su savo lemtim“5. Atgręžtų į egzistencinę patirtį J. Degutytės tekstų jau nebūtų įmanu mąstyti romantinės tradicijos paradigmoje, į kurią sėkmingai įrašomos pirmosios autorės knygos. Ženkliausi kūriniai – „Atsakymai“ (rašyti 1980 m.) ir „Purpuru atsivėrusi“ (1984) – jie gali būti skaitomi greta kaip skirtingo žanro, skirtingo kalbinio ir refleksinio lygmens, bet fiksuojantys tą patį patirties vėrimąsi.

 

Raštą J. Degutytė supranta kaip akistatą su patirtimi: „Nežinau, gal jau nebeužteks laiko, kad parašyčiau savo autobiografiją. Rašiau vis ne tai, vis užuominom, vis prabėgom, fragmentais. Nedrįsčiau perskaityti išspausdintą savo gyvenimo aprašymą“6. Tai sąmoningas akistatos su savo patirtimi atidėliojimas, iš esmės – refleksijos baimė, nes raštas, ypač išspausdintas, – eksteriorizuoja, sąmonė per tekstą pasirodo sau, pamato save; baimė perskaityti yra baimė susitikt su savo sąmone, o drauge – atskleisti pasauliui savo būties egzistencinius profilius. Tačiau raštas taip pat ir legalizuoja bei leidžia toliau judėti patirties veriama kryptimi. Autobiografijai yra apsisprendžiama, pasiryžtama ją parašyti. „Atsakymų“ pavadinimas „autobiografija“ iš pirmo žvilgsnio nėra tikslus. Greičiau tai atsakymas į literatūrologo užduotus klausimus, anketa.

 

Tačiau žodis „autobiografija“ sąmonėje atsiranda ne dėl formalių elementų suvokimo, bet dėl skaitymo metu atsirandančio suvokimo. J. Degutytė gauna anketą, o ima rašyti autobiografiją. Tai įvyksta gana įdomiai: ji gauna gana įprastus V. Daujotytės klausimus, neįpareigojančius kalbėti apie sunkiausias patirtis, tačiau šie klausimai tampa stipriu impulsu, skatinančiu papasakoti apie save. Tokią prielaidą daryti leidžia atsakymų pradžia. Į pirmą užduotą klausimą – „Kokius savo gyvenimo, biografijos faktus laikytumėte reikalingus žinoti skaitytojui?“ – visai neatsakoma. Poetė savo atsakymą pradeda autobiografiniu tekstu, jo pradžioje aptardama gyvenimo ir kūrybos ryšį: tai ne atsakymas, o biografijos prieštaktis, aiškinantis ir apsidraudžiantis. O antro atsakymo pradžioj („Gimiau Kaune...“) matyti pastanga pradėti nuoseklų pasakojimą, apeinant konkrečią klausimo užduotį.

 

Vienas autorės tekstas gana ryškiai fiksuoja santykį su patirtimi, taip pat patirties ir rašymo atskyrimą. Jis aiškiai parodo, kaip reflektuojamas egzistencinės patirties ir teksto rašymo atidalijimas:

 

...Važiavo užkalti ešelonai –

    aš buvau pasislėpus pasakoj.

Dundėjo tankai per grindinį –

    aš pavydėjau paukščiams.

Iš fortų kilo dūmų stulpai –

   ir nežinojau, ką daryt su gėlėm,
   kurios pražydo senelės sode.

...Kai trečią kartą stovėjau

   prie kapo duobės –
   patikėjau mirtim – – –

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Iš žemės trykštant kraujo ir ugnies versmėms,

    liūtims nuplovus paskutinį lūkestį,
    erškėtį auginu ant lango
    ir, pavydėdama akmeniui,
    rašau pasaką – – –             
 
                                          („Etiudas su erškėčiu“)7
 

Tragiška istorinio laiko situacija jungiama su mirties patirtimi, tai tam tikros iniciacijos fiksavimas. Pagal M. Heideggerį tai būtų įžengimas į būties lauką, o pagal Alphonso Lingį, pratęsiantį M. Heideggerio „Sein zum Tode“ interpretaciją, – autentiško egzistencijos uždavinio suvokimas, atsiskyrimas nuo kitų, kaip pakeičiamų vienas kitu, kai išsilaisvinama iš buvimo situacijos, kurioje nėra tavęs8. Ši riba – autentiško gyvenimo radimasis (J. Degutytės poezijoje mirties patirtis neretai siejama su savo autentišku likimiškumu). Ji ir peržengiama, ir drauge nuo jos atsitolinama. Šį teiginį remia ir tai, kad Janina Degutytė mirtį– netektį sieja su atminties pradžia. Mirtis šiuo atveju daugiau metaforinė, ją sąmonė fiksuoja kaip egzistencinę prarastį – tai kaip ir motinos netektis (namo negrįžtančios girtos motinos prisiminimas): „Visas mano gyvenimas prasideda nuo septynerių metų. Iki tol viskas išblukę: fragmentai, nuotrupos, nuotaikos. Bet nuo septynerių metų kiekviena diena, kiekviena valanda įbrėžta, įkirsta [kurs. – J. R.] kaip kirviu širdyje. Joks laikas, jokios laimės jų neužlygins“ (p. 56). Ir logiškai J. Degutytė atmintį susieja su likimu: „Atmintis išrašys likimą / tartum rudenio žemę liūtis“9 („Ištrėmimo sonetai, 7“).

 

Sukūrus mirties suvokimo kontekstą, reikėtų grįžti prie pacituoto eilėraščio. J. Degutytė kaip asmenybės formavimo elementą įvardija netektis, skausmą, fiksuoja juos kaip tam tikrus brandos etapus ir suvokia likimiškai. Savo netektis suvokia kaip kylančios iš istorinės situacijos ir taip pat kaip asmenines. Mirtis poetės eilėraštyje regima kaip prieita riba, grafiškai atidalyta brūkšniais. Trečias mirties kartas yra ir simbolinis, iniciacinis skaičius, ir drauge – tai senelės, paskutinio artimo, globojusio žmogaus, mirtis (p. 19). Su sunkiąja egzistencine J. Degutytės patirtimi susiję eilėraščiai ima įgauti naracinį pobūdį, išryškėja pasakojamasis elementas, poetinė patirties elementų transformacija pasirodo naracinių struktūrų forma – kaip ir pacituotame tekste. Jame matyti tam tikras pasakojimas, judėjimas prarasčių taku, juntama jų gradacija, laipsniškas intensyvėjimas. Pagrindiniai įvaizdžiai, rodantys skausmingą žmogaus santykį su patirtimi, yra pasaka ir erškėtis (pastarasis įvaizdis taps vienu svarbiausių skausmo simbolių knygoje „Purpuru atsivėrusi“). Pirmosiose keturiose eilutėse santykis su mirties situacija yra slėpimasis: pasaka, pavydas paukščiams – bėgimo ar nusigręžimo formos. „Patikėjau“ rodo pakitusį santykį, prieinamą kaip ribą (patikėti – priimti kaip esatį). Už jos gyvenimas lygiai taip pat dvilypuojasi, tik tas dvilypumas iškyla pačioje sąmonėje, ji dalijasi tarp pasakos – kaip bėgimo, mirties nepripažinimo (ją galima laikyti ir šviesiąja gyvenimo puse, nes poetė yra sakiusi, kad vaikams rašo iš šviesiosios patirties pusės, o suaugusiems – iš skausmo, tamsos) ir erškėčio – egzistencinio skausmo išraiškos. Šiame dvilypume išsidėsto ir raštas bei gyvenimas. Pastarajam tenka erškėtis, o raštui – pasaka – šviesioji pasaulio pusė. Svarbi vaizdinių struktūra, kurioje matyti sąmonės būtis pasaulyje: auginu erškėtį – pavydėdama akmeniui – rašau pasaką. Akmuo – nejutimo, kūniško nejautrumo vaizdinys atsiduria tarp asmeninio gyvenimo skausmo (erškėčio) ir rašto – pasakos. Šiai situacijai suvokti svarbios veiksmažodžių ir daiktavardžių jungtys: auginu ir rašau – yra vienalaikiai, tuo pat metu sąmonėje egzistuojantys ir veikiantys procesai. Erškėčio auginimas ir pasakos rašymas per akmens vaizdinį atsiduria visiškoje opozicijoje. Pasaka atkeliauja iš pirmosios eilėraščio dalies, ir jos semantika nepakinta, ji atstovauja ikiiniciaciniam-ikimirtiniam pasauliui, t. y. iki patikėjimo mirtimi; erškėtis – peržengtos ribos ir naujos egzistencinės situacijos simbolis, kuris pasilieka prie rašto ribos. „Bijojau pažvelgti į tai, kas glūdėjo giliai manyje, nenorėjau liesti tų temų ir motyvų, kurie persekiojo mane dienom ir naktim. Bijojau savo atminties. Bijojau nakties: kamavo košmariški sapnai – vejasi motina. Pabudus buvo baisu, kad košmaras gali žmogui įgauti motinos pavidalą... Rašiau apie saulę, kurios nemačiau, kaip vaikystėje piešiau prie stalo sėdinčią šeimą, kurios nebuvo [kurs. – J. R.]“ (p. 19) – įrašoma jau poezijoje reflektuota situacija, kone atkartojanti eilėraščio įvaizdžių semantinį lauką.

 

J. Degutytė vis perrašo savo patirties, jos refleksijos ir tekstualizavimo dialektiką10. Patirtis nuolatos įvardijama kaip išsipildymas, likimiškumas, kartojama, permąstoma jau anksčiau aptarta autentiško likimo ir atminties sutaptis. Eilėraščiai rodo šios dialektikos intensyvėjimą, aštrėjimą:

 

Ir mažas žodis,

niekada netapęs garsu,

ištrykšta sodo vidury

purpuriniu erškėčiu –

           blyškiam popieriaus lakšte
           išsipildymo valandą.
 
                                                          („Išsipildymas“)11
 

Patirties atsivėrimo vaizdiniai (žiedas, purpuras, erškėtrožė) susiformuoja po truputį, iki paskutinės poezijos knygos, tačiau naratyvai, tekstų turiniai, aiškinantys, apsupantys šias metaforas į knygą „Purpuru atsivėrusi“, atkeliauja iš „Atsakymų“, kuriuose patirtis įvardyta, įtekstinta, todėl galimas tolesnis jos gilinimas.

 

Dabar reikėtų aptarti, kaip patirties matmenys susijungia knygoje „Purpuru atsivėrusi“. Jos skyrių pavadinimai implikuoja tam tikrą judėjimo per patirties sluoksnius naratyvą: „Juodas medis“, „Purpuro valanda“, „Šviesos dalijimas“. Iš mirties taško – tamsiosios, sunkiosios patirties – atsiveriama ir peržengiama riba – pereinama į egzistencinės šviesos lauką. Matome, kad pasikeičia šviesios ir tamsios patirties santykis, jos sąmonėje ne atskiriamos, bet jungiamos kaip tam tikras egzistencinis takas. Ir tai galima suprasti ir kaip egzistencinį paradoksą, ir kaip dėsningumą – skyriuje „Šviesos dalijimas“ atsiranda didesnė dalis tekstų, skirtų motinai, jau po jos mirties. Motinos tekstų ciklas turi atskirą pavadinimą – „Anapus vilties“. Viltis implikuoja laikinę – ateities perspektyvą, todėl anapus vilties – tai anapus laiko, kur formuluojamas santykis su išėjusiu asmeniu. Šis paradoksas kartoja motinos gyvenimo egzistencinį paradoksalumą: „Kur gulėjo Tavo galva, / balta ir pavargusi / nuo įtemptos kovos / tarp nevilties ir vilties... / Toks galingas gyvenimo geismas, / kad pati nesuvokei tos galybės. / Taip bijojai mirti, / kad neišdrįsai gyventi“12.

 

Apskritai motinos tema svarbi visam J. Degutytės rinkiniui, galima sakyti, kad šioje knygoje rašomi (ne aprašomi) žmonės, kuriamas ryšių su jais tinklas. Kone pusė knygos tekstų susiję su asmenų vardais. Antras knygos tekstas nurodo kitokią matymo kryptį, keičiasi patirties traktavimas: „Toks vakaras, kai žvelgi sau į širdį: / purpuro erškėtis dega ir žvilga, / tamsa pulsuoja smilkiniuos – dar toli, / dar toli, dar toli ta šviesa, / į kurią eiti sunku ir gera. // Toks vakaras, kai žvelgi sau į širdį – / kaip į kitą nepažįstamą planetą“ („Vienas vakaras kartu su J. S. Bachu“, p. 8). Rinkinio pradžioje išryškinama kitokia patirties refleksija: ne širdį slepiu – o aiškinuosi, žvelgiu į širdį, į save kaip į kitą. Įrašoma kryptis, jau nurodyta rinkinio skyrių pavadinimuose – per tamsą, atsivėrimą-žvilgsnį kreipiamasi į save, į šviesą. Tamsa–gelmė kalbiškai išreiškiama kaip klampi, intensyviai kūnu juntama būsena: „tamsa pulsuoja smilkiniuos“, ji jungiama su krauju bei kūnu, todėl yra įkūnijama, patiriama jutimiškai. Ši situacija implikuoja visiškai kitą būties suvokimą, nei prieš tai analizuotame tekste „Etiudas su erškėčiu“. „Tokį vakarą, tokį vakarą, / kai nuojauta didesnė už skausmą, / o mirtis laukiama, / o dangus po tau pažadėtu žvaigždynu, / toks begalinis ir savas.“ Atsigręžimas į sąmonę (J. Degutytei reiškiantis buvimą mirties akivaizdoje) įbūtina žmogų pasaulyje, iš čia – pasaulio jaukumo pojūtis, leidžiantis šviesai nuraminti skausmą. Atvirumo ir drąsos būti pasaulyje problema apmąstoma skyriuje „Purpuro valanda“. Štai vienas iš tokių eilėraščių: „ nes gal kažkam / kada nors prireiks to gyvenimo, / tos tiesos, kuri žydi kaip erškėtis / tavo kraujyje – / juodą juodą juodą naktį – / šviesią vasaros naktį / su apvaliu mėnuliu virš eglės – – – / Tik neprarasti tiesos, viešpatie, / tik neprarasti tiesos savo lūpose. / Tegu ji atsiveria kaip šulinys, / tegu praeinantis pamato jame / savo veidą, tegu žvaigždė / pamato savo blyksnį, o / medis savo / šešėlį... / Tegu ji atsiveria / kaip erškėtis, / tegu pražysta / kaip žaizda – – –“ (p. 3). Čia patirties apmąstymas jau pritraukia ir kito figūrą, ko nebuvo ankstesniuose eilėraščiuose, kai buvo sprendžiama atvirumo–slaptumo dialektika. Atvirumas pasauliui mezga su juo dialogišką/polilogišką santykį, randasi bendresnis gyvenimo matmuo, nuo vidinio, asmens sąmonėje besiformuojančio santykių mazgo pereinama į aukštesnį suvokimo lygmenį – savastis atsiveria pasauliui. Apsisprendus atvirumui („Tegu ji atsiveria“) atsiranda ir tiesosakos – kaip moralinio egzistencinio imperatyvo – problema. Atvirumas čia pasirodo kaip individuali kančia ir drauge pati intensyviausia asmens buvimo pasaulyje forma.

 

Pirmoji knygos „Purpuru atsivėrusi“ dalis ir paskutinis jos ciklas gali būti skaitomas greta su „Atsakymų“ pradžia, su pasakojimais apie artimų žmonių netektis, vaikystės išgyvenimus, iš esmės – apie mirtį ir gyvenimą. Konkrečios patirties situacijos įprasmina žmogaus suvokimą, išgryninami egzistenciniai išgyvenimų turiniai, ryškėja žmonių susisaistymas pasaulyje. Tekstai rašomi ne žmonėms, bet apie žmones, o dar tiksliau – jais rašomi žmonės. „Atsakymų“ tekstai išplečia poetinių tekstų suvokimą, esti greta jų. Per pavadinimus ir vardus aprašomas žmogus susiejamas su konkrečia situacija, suvokimo forma, nes žmogų ženklina tai, ką sąmonė patiria drauge su juo, kaip jo pilnatvišką buvimą pasaulyje: „Ar tas pyragas kvepėjo senele, ar senelė kvepėjo morkų pyragu – bet visa tai buvo ji: ir morkų pyragas, ir vyšnių uogienės, ir kriaušės, ir nasturtos, ir alyvos, ir kasdienė duona, kurią ji liesdavo atsargiai kaip šventenybę...“13 (kurs. – J. R.). J. Degutytės paralelinis biografinių ir poetinių tekstų skaitymas leidžia atverti unikalius patirties profilius, suvokti, kaip susiformuoja savasties turiniai, kaip jie perrašomi, kaip juos keičia kalba, kaip jie gilinami: Tėvas susyja su Žemaitija, senelė – su alyvomis, dėdė Mamertas – su žinia apie jo mirtį. Biografinis pasakojimas atveria galimybę (iš esmės tai tekstualizavimo atveriamos galimybės) poetiškai transformuoti ir suvokti gyvenamą pasaulį, jis pakeičia autoriaus santykį su jo patirtimi, leidžia perkelti ją į kūrybos sferą, o pasaulio apmąstymams suteikia universalumo.

 

Poetės tekstai leidžia įžvelgti asmens patirties ir rašto santykio sudėtingumą, jo raidą, taip pat reflektuojančios sąmonės kitimą. J. Degutytė – komplikuotos patirties autorė, o per jos tekstų įvairialypumą galima atkurti ypatingą asmens savivoką, kuri atsidengia ir tekstuose skleidžiasi keliais lygmenimis.

 
____________________

1 Literatūrologė V. Daujotytė šio teksto autorei pasakojo, kad J. Degutytė, kalbėdama apie save ir apskritai pokalbio metu, vengdavo atviro kontakto veidas į veidą, būdavo pasisukusi profiliu. O prabilusi apie sunkiąją, skaudžiąją savo patirtį, atsisukdavo veidu. Kūno judesys tarsi įformina tekstuose įrašytą santykį, paskutinėje knygoje įrašytą atsivėrimą – purpuru-krauju.

2 Lingis A. Pokalbis su Alphonso Lingiu / Kalbina V. Aleksandravičius. – Baltos lankos 17. – Vilnius, 2003. – P. 44.

3 Nors Janina Degutytė kaip pradžią fiksuoja „Šiaurės vasaras“ (1966), straipsnio autorė linkusi šią ribą perkelti.

4 Šmitienė G. Kalbėti kūnu. Fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos studija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. – P. 16.

5 Degutytė J. Atsakymai. – Vilnius: Regnum, 1998. – P. 5.

6 Degutytė J. Nebaigta autobiografija // Degutytė J. Atsakymai. – P. 55. (Toliau cituojant iš šio leidinio, bus nurodomas puslapis.)

7 Degutytė J. Prieblandų sodai. – Vilnius: Vaga, 1974. – P. 12.

8 Lingis A. Mirties bendrija // Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – P. 137–156.

9 Degutytė J. Tarp saulės ir netekties. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 33.

10 Net trijų paskutinių poezijos knygų pavadinimai nurodo patirties pakopas: „Prieblandų sodai“, „Tarp saulės ir netekties“, „Purpuru atsivėrusi“.

11 Degutytė J. Tarp saulės ir netekties. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 20.

12 Degutytė J. Purpuru atsivėrusi. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 61.

13 Ten pat. – P. 13.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)