tekstai.lt

Apie pradžią, išliekamumą ir paraleles. Rašytojas Mykolas Sluckis atsako į Giedrės Kazlauskaitės klausimus


       – Pirmiausia kaip skaitytoja noriu paklausti apie vieną iškiliausių jūsų kūrinių. Iš kur kilo impulsas užrašyti, sukurti ,,Gerus namus“? Ar laikote šią knygą autentišku gyvenimo liudijimu? Kaip ši knyga – jos rašymas – prisidėjo prie jūsų vertybinių nuostatų, asmenybės principų, pasaulėžiūros formavimosi?

       – Malonu, jog prisiminėte šį ankstyvą mano romaną. 1953–1954 m. parašytą, 1954-aisiais išspausdintą „Pergalės“ žurnale, 1955-aisiais išleido dabartinės „Vagos“ pirmtakė. Be šitos patirties nebūtų kitų mano romanų. Pereiti nuo mažosios formos prie stambiosios visad sudėtinga. Atsiduri ties slenksčiu – peržengsi ar atsitrenkęs gausi trauktis. Dešimt metų vien apsakymus rašiusiam tai nebuvo paprasta. Novelė yra lyg kokia celė, romanas – lygintinas su daugiabučiu. O jaunystėje romanas – dar ir „garbės“ dalykas, nors lietuvių proza jau seniausiai įrodė – dirvonai ariami nebūtinai romanu.
       Įdėmiau įsižiūrėjus nesunku pastebėti – „Gerų namų“ poskyriai ne itin nutolę nuo lyrinio apsakymo. Vargu ar tai privalumas, bet visai mano prozai būdinga šitų dviejų pradų – lyrinio ir epinio – giminystė. Vaizdavimo elementai pinasi su pasakojamaisiais, nevengiant autoriaus balso „įsikišimo“. Vėlesniuose romanuose, pvz., „Adomo obuolyje“, toji dermė labiau vykusi.
       Vis dėlto „Geri namai“ išpopuliarėjo ne tiek dėl žanro ar stiliaus ieškojimų – nors vienokių ir kitokių būta, – kiek dėl turinio. Romano personažus gaubia pokario betėvystės šešėlis, kone visuotinas šeimos ar ją atstojančio prieglobsčio ilgesys. Taigi jausmai, persunkę „Gerus namus“, autentiški. Manyčiau, tokia ir faktūra. Karo metus praleidęs lietuvių vaikų namuose Rusijoje, savo pokariniams veikėjams prototipų dairiausi ne vien atmintyje – Gelgaudiškio prie Nemuno ir Marvos (prie Kauno) vaikų namuose. Netgi siužeto linijos autentiškos, o jei kas neįtikina, tai šitai lėmė meistriškumo stoka ar ideologinės apnašos. Tikroviški gyvenimo vaizdai ir ne vienmačiai charakteriai be „kryptingo“ komentaro tada nebuvo toleruojami.

       – ,,Gerų namų“ pabaigoje netikėtai ir nuoširdžiai prisipažįstate, kad pamilote savo veikėjus. Tai mane maloniai nustebino kaip skaitytoją; tos jūsų eilutės įtikino, kad su antrine autoriaus sukurta tikrove ,,susigyvenama“, prie jos prisirišama. Tai rodo šiltą autoriaus santykį su savo kūriniu. Jei taip, kurią iš savo knygų labiausiai vertinate, esate su ja ,,suaugęs“, ją pamilęs? Ar toks santykis su savo kūriniu kyla iš literatūrinių estetinių vertybių, meninių pasiekimų, ar gal iš rašymo aplinkybių, asmeninio gyvenimo pakilimų, emocinių proveržių? Ko savo knygose randate daugiau: literatūros ar savo paties gyvenimo?

       – Niekad nerašiau nuobodžiaudamas, neįsiklausęs į gyvenimo bangavimą. „Geruose namuose“ jaučiausi įsipareigojęs vaikams, jaunesniems savo likimo broliukams ir sesutėms. Grįžtant prie knygos populiarumo ir išliekamumo žmonių atminty… Kodėl paaugliams skirtą knygą skaitė kone visa Lietuva, o ir šiandien atsiranda ja besidominčiųjų? Atsakymas – šiltas delnas virš vaiko galvos po karo žiaurumų ir kančių. Mielaširdystės, gailesčio jausmo nesame išlepinti.
       „Laiptuose į dangų“ autoriaus simpatijos krypsta link dviejų romantikų, susidūrusių su painia ir grasia pokario realybe. Manau, jog ir skaitytojus jaudino toji naivi, ne vietoje ir ne laiku, taip pat ne pagal to meto ideologines ir politines kortas pražydusi meilė.
       Neabejingas autorius ir kitiems savo romanams: „Svetimoms aistroms“, „Saulei vakarop“, „Kelionei į kalnus ir atgal“, „Medžliepiui“ bei paskutiniam – „Išsipildymui ne pagal Joaną“, – jei ne lakoniškiausiam, tai trumpiausiam.
       Kai kurios mano novelės, ypač iš „Vėjų pagairės“, „Merginų sekmadienio“, „Išdaigų ir likimų“, „Gražuolės sugrįžimo“ ciklų, niekuo romanams nenusileidžia.
       Tačiau vis dar neapsisprendžiu, su kuria iš paminėtų ir nepaminėtų knygų turėčiau jaustis labiau „suaugęs“. Dvejoju ne dėl to, jog nesuprasčiau, kuri stipresnė, kuri silpnesnė. Kūrybos proceso baigiamoji dalis daugiausia įsimena. Nutrauki bambagyslę, rišusią tave, rodos, su paskutiniausia, brangiausia knyga, ir eini toliau. Privalai daug ką peržengti, pamiršti, vėl pasijunti kelio pradžioje, nusikreipęs dar nežinia į ką.
       Labai sunku pasakyti, ko kūryboje daugiau: rašytojo asmenybės ar gyvenimo? Kai žmogus parašo vieną knygą, na, dar vieną, viskas aišku. Nuo seno klajoja posakis: kiekvienas žmogus – neparašytas romanas. Kebliau nustatyti panašią jungtį rašytojo profesionalo kelyje. Tavęs vieno kūrybai neužtenka, kad ir turėtum Saliamono galvą ir motinos Teresės širdį. Negali susitapatinti su dešimtimis savo personažų. Neabejotina, kiekvienas, palytėtas tavo rankų, tavimi įkvipęs. Dar prisiminiau sakralinę frazę, galbūt literatūroje žinomiausią: „Madam Bovari – tai aš!“ Deja, ir ji neišpainioja sudėtingo mazgo. Manyčiau, aktorė, vaidinanti jau legendinę Madam, būtų teisesnė sakydama: „Tai aš!“, nei garsiojo romano autorius.

       – Debiutavusi prozininkė Justė Stučinskaitė nustebino pasisakymu, jog jūsų romanas ,,Geri namai“ yra padaręs jai galbūt didžiausią įtaką. Man jis taip pat – nepaisant jokių ideologinių motyvų – buvo viena mėgstamiausių vaikystės knygų. Kaip paaiškintumėte reiškinį, kad tais sovietmečio laikais, nykioje ideologinėje aplinkoje gimė kūrinių, jaudinančių visiškai kitos kartos, kitos visuomenės žmones? Juk sovietmetis mums – sunkiai suvokiamas, tiesiog mitiškas pasaulis. Gal tikra literatūra atsiranda ir egzistuoja ne tik istoriniame laike, gal kūrybos ir politinio bei visuomeninio gyvenimo sritys egzistuoja paraleliškai, nesutapdamos ir nepaveikdamos viena kitos? Kitaip blogais laikais turėtume vien blogą literatūrą...

       – Sutinku, tikra literatūra egzistuoja ne tik istoriniame laike. Tačiau paralelių tarp kūrybos ir „politinio bei visuomeninio gyvenimo“ nebrėžčiau. Ir ne vien dėl skirtingos šitų dalykų prigimties. Mano kartos brendimą sunkino diktatūros, vėliau – stagnacijos ideologinis presas. Pasirinkimo nebuvo ne tik antikomunistiškai nusiteikusiems, bet ir socializmui idealistiškai įsipareigojusiems. Arba nešiauši skiauterės, giedosi, kaip reikalaujama, arba ką nors knibinėsi užsiūta burna. Tylėjimas kelio pradžioje, kai nesutvirtėjęs balsas, veda į nebylystę, į smulkmenišką amatininkavimą, o pagaliau – į užmarštį. Kalbu čia apie savo kartą, apie save. Kito kelio įsipareigojusiems, tikėjusiems lygybe, brolybe ir t. t., klejojusiems antifašizmu, nebuvo. Užtat kaip dėkingi mums buvo skaitytojai už nuoširdų žodį, lyrinį toną, netgi naivumą, juolab už kritiškesnį žvilgsnį, aštresnį pasakymą, taikantį aukščiau namų valdybos.
       Esu įsitikinęs, be pirmųjų literatūros dešimtmečių, sudygusių nesuartame, suniokotame lauke, neturėtumėm žymiausių vyriausios kartos knygų, kūrybinę estafetę perėmusios, laisviau mąsčiusios, jau palankesnio klimato sąlygomis įsitvirtinusios kartos.
       Ir vis dėlto paralelizmo neįžvelgiu. Kiekvieną lysvę tekdavo purenti susibadant pirštus. Tačiau, nepripažinus kūrybai suverenumo, kartais neįmanoma logiškai paaiškinti (net pasitelkus žodžio magiją) daugelio prieštaringų to „mitiško pasaulio“ reiškinių. Reiktų kartu pripažinti, jog „blogais laikais turėtumėm vien blogą literatūrą“. O taip neatsitiko.

       – Kažkada skaičiau E. Mieželaičio dienoraščius ir galvojau, kokia nesuprasta ir kontroversiškai vertinama buvo ta karta, patyrusi politinius lūžius ir vis dėlto nenusigręžusi nuo literatūros kūrimo, puoselėjimo, įtvirtinimo. Formavotės tuo metu, kai rašytojas aiškiai suvokė savo tapatybę, turėjo kiek platesnę socialinę nišą, galbūt daugiau įsipareigojimų tautai, visuomenei, šalia esančiam žmogui. Kas šiandien išliko iš tokios formacijos ir kiek tokie principai reikalingi menininkui? Ar jie pasiteisino, ar juos įmanoma taikyti, atnaujinti šiandien?

       – Tęsiant mintį… Nuo dešimtmečių pakylos geriau matom paradoksą, jaunajai skaitytojų, galbūt netgi ir tyrinėtojų kartai, mįslingą. Kiekvieną sykį šis paradoksas ar anomalija reiškėsi vis kitaip: tai šalčiu, tai atlydžiu. Iš vienos pusės, politinis diktatas smarkiai ribojo kultūrinį gyvenimą, iš kitos – jo nelankstumas ir sporadiški judesiai (pvz., iš garsios „bekonfliktiškumo teorijos“ į nemažiau garsią ir odiozišką „Mums reikalingi gogoliai ir ščedrinai!“) vėrė šiokią tokią erdvę rašytojo išmonei. Neblogai pasinaudota ir partinės kultūrinės politikos klišėm, tegul formaliom, su nemažom išlygom ir saugikliais apie sudėtingiausius meno reiškinius bei figūras. Kalbu apie viešai garbintą realizmą, klasikinį palikimą ir liaudies kūrybą. Toji iškaba padėjo išleisti ir suaktualinti, pvz., Vaižganto, K. Borutos, vėliau panašiu „apsidraudimu“ pamirštą J. Savickio kūrybą.
       Turbūt dar keisčiau nuskambės mintis, jog literatūros vystymuisi pasitarnavo ir valdžios proteguota, dažnai įkyriai, kaimo, tiksliau – kolūkių tema. Tiesa, šitai vienodino prozos peizažą, bet lietuvių prozininkams kiaulininkystė ar linininkystė (palyginus su uzbekų literatūros visuotinai šlovinta medvilnininkyste) niekad netapo leitmotyvu, juolab – idealu. Ryškėjo kur kas humaniškesnė motyvacija – žemdirbio rūpestis išlikti, ekstremaliom sąlygom vis dar maitinti šeimą, artimuosius, miestą. Kita vertus, kaimiškoji beletristika gyvai priminė tai, kas pradėjo irti ir nykti – senoviškus papročius, tradicinę gyvenseną, būdo ypatumus (pvz., darbštumą, sąžiningumą) ir kitus bruožus, dar šiandien įtraukiamus į nacionalinio identiteto sampratą. Mano pasakymas, jog priežastingumas ir aplinkybės gyvuoja už formos ribų, be abejo, nenustoja galios, bet ir nepaneigia jų svarbos literatūros procesui.
       Šiandien bręstantiems rašytojams mažiau rūpi socialinė problematika, „normali“ psichologija, nebe toks įdomus „paprastai“ gyvenantis žmogus. Iš dalies tai suprantama. Kas norės užsidirbti tradicionalisto etiketę! Atsivėrė sienos, eilinis žmogus paniškai nebebijo pasaulio, žiūrėk, ir pasijunta jo piliečiu, o jei dar ne, tai visgi ne tremtiniu. Mus pasiekia visi didieji Žemės virpesiai, klibina gyvenimo būdą, mąstyseną. Ar pavyks dėl to kylančias visuomenines ir asmenines įtampas meniškai įtaigiai „įvesti“ į literatūrą? Turime įdomių temom ir sprendimais naujoviškų kūrinių, įžvalgių bandymų filosofiškai gilintis į XXI a. problemas.
       Tradicinės etikos nepaisanti laisvė vaizduoti, interpretuoti, maišyti epochas ir idėjas, deja, palanki paviršutiniškumui. Vis labiau pastebimas reiškinys, kurį pavadinčiau „naujuoju natūralizmu“, kai žmogaus paveikslas apnuoginamas, sutapatinamas su natūra, dažniausiai fiziologine: lytiniu aktu, mazochistiniu meilės žaidimu, kankinimų, žudymo vyksmu. „Senasis natūralizmas“, lyginant su „naujojo natūralizmo“ verčiamais lauk viduriais, kartais atrodo kaip prasikaltęs darželinukas prieš piktą, apšepusį, nešvariais drabužiais apsirengusį kiemsargį su baisiom sodo žirklėm rankose – nežinia, grybštels krūmą ar tavo nosies galelį.
       Pajuokavau, mūsų nosys liks sveikos, frankenšteinai vis mažiau gąsdina, ne tokių dar monstrų ir monstriškų išsigalvojimų siūlo mums planetos ekranai. Vis dėlto norėčiau priminti: ne medžiagos atgrasumas ar tankis skiria meninį paveikslą nuo nemeninio, o kažkas nepagaunama, nuo seno, be filosofinių išvedžiojimų, vadinta, sakykim, skoniu. Tikras pianistas partitūrą jaučia pirštų galiukais, griausmingai daužyti klaviatūrą gali bet kas. Dar nesmagiau, kai ne pameistrys, o meistras pataikauja žmoguje slypintiems žemiems instinktams, o pro supermodernų makiažą spraudžiasi komercijos nosis.

       – Kiek rašymas yra užvaldęs jūsų laiką, interesus, gyvenimo būdą? Ar galėtumėte pasakyti, kad rašymas – tai gyvenimas, ar vis dėlto šios sritys egzistuoja atskirai? Ar tiesa, kad gera knyga sukuria autorių?

       – Nedrąsu teigti, jog rašymas – visas gyvenimas. Kas ten žino – ar F. Dostojevskis aistringiau rašė, ar Vakarų Europos kazino salėse lošė iš pinigų? Kaip visi mirtingieji rašytojai įsipareigoję ne vien raštijai – savo artimiesiems. Šie ryšiai kartais pareikalauja daugiau atsidavimo nei knyga, kuriai išplėšti iš gyvenimo rutinos, rodos, prireikia visų jėgų. Visada tenka ką nors aukoti. Idealūs rašytojai būtų vienuoliai dykumoje. Mes gi, profesionalai, priklausomi nuo leidėjų valios ir reklamos, nuo mūsų organizacijų, atliekančių kažką panašaus į profsąjungų vaidmenį. Laimė? Jos tėra mirksniai. Nauja knyga, vėlyvas pasimatymas su senąja... Trumpam laimę atstoja susitikimas su seniai matytais pažįstamais, pokalbiai su anūke telefonu. Neabejodamas sakau: gera knyga – vientisesnė, drąsesnė, protingesnė, sąžiningesnė už jos autorių.

       – Kokios jums atrodo svarbios šių dienų kultūros figūros? Ar kas nors kultūrinėje spaudoje jus skaudina, žeidžia, ar jautriai į tai reaguojate? Kaip vertinate šiuolaikinį rašytojo vaidmenį visuomenėje?

       – Kiekvienas kuo nors įsimintinas kūrinys pristato kūrybinę individualybę. Taigi netrūksta iškilių, įdomių figūrų tarp trypčiojančių pakeliui į brandą. Tik netrikdykime jų per ankstyvomis liaupsėmis. Vienur kitur grįžtama prie hierarchinio, tarybiniais laikais gyvavusio rūšiavimo. Ar būtini, ar protingi mėginimai įteisinti vieną kitą vedlį poezijoje, vieną kitą prozoje ir t. t.? Apie rašytojo vaidmenį visuomenėje daug kalbėta – nesinori kartotis.

       – Ar jums buvo artima bohemiškoji menininko pasaulėjauta? Ar šiandien dalyvaujate literatūriniuose renginiuose, pobūviuose? Kiek tai ,,maitina“ vaizduotę ir stimuliuoja ,,menininkavimą“? Kas daugiau padeda kūrybai: realios gyvenimo patirtys, tikrovės stebėjimas ar rašančių žmonių aplinka, literatūrinis pasaulis?

       – Bohema tarsi kokia skaistykla, paliekanti smagių (kartais ir nesmagių) prisiminimų. Skirtingais laikais bohemos formos įvairuoja. Pokario tikrovėje ji neįsivaizduota be alkoholio, rajonuose rašytojus kartais vaišindavo namine iš kibiro. Tačiau būdavo ir džiugių pirmosios knygos sutiktuvių, linksmų pokštų, juokų. Atrodo, alkoholinė „tradicija“ neišseko, nors dabar geriama taurelėmis, o retsykiais pakvimpa kai kuo stipresniu – narkotikais. Bet transas yra apgaulingas. Apie bohemos pliusus ir minusus įdomiau pašnekėtų jaunesni.
       Vieši renginiai, rašančių žmonių aplinka vargu ar stimuliuoja seno rašytojo kūrybą. Kad patiri pasimatymo jaudulį, kad praskaidrėja nyki popietė – taip, be abejo.

       – Žodžio menui svarbu kalba, atmintis ir vaizduotė. Jūsų knygos išsiskiria turtingu, ,,sluckišku“ leksikonu, kuris galėjo ateiti iš vaikystės, taip pat iš studijų, profesionalaus rašytojo darbo patirties. Kas lėmė jūsų žodžio vaizdingumą ir sodrumą? Kur šių dienų rašytojas turėtų mokytis kalbos? Ir ar turėtų? Jei pasikeitė kalba, vadinasi, pasikeitė ir pasaulis...

       – Kalba viskas prasideda. Vieniems – nuo gimimo, kai kam – iš įsimylėjimo vaikystėje. Kalba evoliucionuoja. Nesu naujesnio požiūrio į gatvės kalbą priešininkas. Kitaip, manau, reiktų žiūrėti į tarmes, duoti joms daugiau teisių, viešumos. Tradicija, kurios laikėsi ligšiolinės rašytojų kartos, nors dvelkė ne visais požiūriais pateisinama kalbos „uždarumo“ dvasia, sėkmingai priešinosi svetimkūniams, asimiliavo tik būtiniausius terminus, pavadinimus, idiomas.
       Kalba buvo lyg koks šventraštis, jo privalėjai laikytis. Pagal šį kriterijų recenzentai girdavo ar peikdavo kūrinį. Ypač buvo skatinamos liaudies kalboje ir klasikoje gyvos veiksmažodinės formos. Paskutinių dešimtmečių stilistika įnešė nemažai dar studijuotinų naujovių, be kurių jau neišsiverčia abstraktesnis, filologiškesnis tekstas. Kaip tik šiuo laikotarpiu plūstelėjo „krūtai“, „fakai“, „tipo“ ir kt., kas neva sodrina tekstą, o iš tikrųjų užteršia. Kalbinės mišrainės ar tik nepatirštino sprendimas nebelinksniuoti – šimtus metų linksniavus! – užsienietiškų pavardžių, transkribuoti jas originalo kalba. Kartais prikergiamas apostrofas ir lietuviška galūnė, – tai nefunkcionalu ir išrodo lyg kupra.
       Siūlyčiau ties tuo dar stabtelti. Ar ne geriau būtų grįžus prie senos formos, skliaustuose rašant originalą? O gal priešingai – į skliaustus dėdami lietuvišką variantą?
       Ar mokiausi kalbos? Be abejo. Daug kas susmigo iš vaikystės metų Pumpėnuose. Gyvo kalbos skambesio klausiausi žmonos Reginos gimtajame Skamaičiukų kaime. Anykščiuose, žemdirbių, o ne vasarotojų sodyboj, brendo ne vienas mano knygos sumanymas. Ten parašytas „Medžliepis“. Žodynai? Jie – rašytojo pagalbininkai. Labai vertinu žodynininkų triūsą. Didysis lietuvių kalbos žodynas – tai uola, ant kurios atsistojęs lietuvių rašytojas gali jaustis turtuoliu, besigrožinčiu neaprėpiamom savo valdom. Tačiau turtuoliai, žinoma, taupūs. Nebūkim švaistytojai ir mes.

       – Nemažai dirbote su jaunaisiais rašytojais. Ar laikui bėgant kinta įsitikinimai, vertybės, tikėjimas, nuostatos? Kas laimi amžinajame ginče – naujumas, novatoriškumas ar tradicija? Asmenybė ar technika? Realizmas ar romantizmas? Pozityvizmas ar idealizmas?

       – Senovėje meistras išaugindavo meistrą, ypač dailėje. Literatūroje taip nebūna. Čia jaunam talkina kolektyvinė patirtis. Tačiau ji ne visada beasmenė. Mano kartos prozininkai orientavosi į J. Biliūną, Vaižgantą, P. Cvirką. Tikriausiai kas nors mokėsi ir iš mūsų. Dabar nebemadinga prisipažinti, jog vienoks ar kitoks autorius, jei jis ne saulė ar mėnulis, bus kaip nors paveikęs.
       Visgi naujumas, novatoriškumas visad laimi. Tai amžinas dėsnis. Tačiau, pasidžiaugę pergale, anksčiau ar vėliau suvokiame, jog ir iki mūsų būta įdomių atradimų, jog esame plonytė kultūros audinio gijelė, gal viršutinė, bet ne paskutinė. Realizmas lietuvių literatūrai tebėra artimas, tebežavi romantizmas, lyrizmas, psichologizmas. O jaunesnių autorių užmojai driekiasi link filosofinių erdvių, skverbiasi į mitinį bei mistinį žmogaus suvokimą. Pakartosiu ne sykį išsakytą savo mintį. Buitis nėra būties „priešas“, fantastika gali realizuotis ir įprasčiausioje kasdienybėje, kurioje žmogaus gyvenimas prasideda ir baigiasi. Žmonės svajoja apie kitas gyvenamas planetas, bet čia, Žemėje, grumiasi dėl duonos, paprasčiausių demokratinių teisių, dėl meilės, kuri, rodos, galutinai subanalinta, bet daug kam tebėra nepasiekiama, kaip ir supratinga draugystė nebūtinai prie puotos stalo, po kurio neretai ima švysčioti peiliai.

       – Jūs savo laikais patyrėte intelektualinių idėjų „badą“, todėl, regis, mokėjote ieškoti ir vertinti iš laisvojo pasaulio prasiskverbiančias filosofijos ir meno idėjas. Vien jau susitikimas ir intensyvus, prasmingas bendravimas su Jeanu Pauliu Sartre'u, manau, buvo svarbus žinių pasitikrinimas ir galbūt reikšmingas kūrybinis impulsas. Šiandien mes tiesiog „dūstame“ nuo teorijų, žinių, knygų, įvairiausios informacijos pertekliaus. Kokios sąlygos kuriančiam žmogui palankesnės? Žinių bei intelektualinių vertybių deficitas, ar jų devalvacija?

       – Šiandieną nejaučiamas intelektualinių idėjų badas. Prakalbo vos ne visų amžių filosofai. Londono ir Niujorko knygų premjeras po savaitės kitos pristato Vilniuje. Kur kas sunkiau pasirinkti vertingą knygą. „Da Vinčio kodo“ cunamio efektas Lietuvoje nenustebino. Kur kas labiau – keliuose knygynuose matyta gausi šį vidutinišką bestselerį supančių ir aiškinančių, žaibiškai išleistų knygų palyda. To nesulaukė joks genijus.
       Intelektualinių vertybių niekados nebus per daug. Ir nebūtinai jos užsieninės. Kai kurie ženklai rodo, jog lietuviškos knygos – ir meninės, ir mokslinės – jau pasiilgstama po vertimų antplūdžio.

       – Žvelgiant iš laiko perspektyvos: kas yra vertingiausia praėjusioje epochoje? Kokia galėjo būti jos literatūra, jei ne sovietinė okupacija? Ar šiandien norėtumėte ką nors keisti, taisyti, koreguoti savo kūrybinėje biografijoje, savo tekstuose?

       – Svarbiausia – išsaugota kultūra. Kokia būtų buvusi literatūra, „jei ne sovietinė okupacija“, sunku pasakyti. Kultūros krizės būdingos ir septynioms riebioms karvėms rupšnojant saldžią žolę, ir septynioms liesoms laižant druskėtą smėlį. O apie save pasakysiu tai, ką jau ne sykį sakiau. Taip, žvelgiu į save ir savo kūrybą kritiškai, kartais labai kritiškai, bet nieko nebepakeisi, geriau stengtis kai ką dar parašyti. Pridurčiau: pasimokius iš klaidų. Deja, prie aštuoniasdešimtmečio artėjant ir tokio varianto sėkmė abejotina.

       – Ar lietuvių rašytojai tinkamai pasinaudojo ir dabar naudojasi mūsų tautos dramatiška, bet unikalia istorine patirtimi? Gal sovietinis režimas – savotiškas talento, menininko teisingumo išbandymas? Rūsti būties dovana?

       – Vadinti sovietinę okupaciją „rūsčia būties dovana“ nesiryžčiau. Jeigu žvilgtelsim į šimtmečio istoriją (kelios revoliucijos, du didžiausi karai, penkios okupacijos, įskaitant lenkiškąją Vilniaus ir nacių Klaipėdos krašto holokaustas), pamatysime lyg ir dėsningumą. Rašytojams beveik nebūna gerų laikų, o gerieji, jei esti, kažkodėl trumpalaikiai. Neapdrausti nuo išbandymų ir dabarties kūrėjai, nors gyvenam po demokratijos skėčiu. Cenzūra – bloga nelemtis rašytojams, kultūros komercializacija taip pat ne pyragai.

       – Iš kokios pozicijos mąstote apie kūrybą ir gyvenimą: žvelgdami iš dabarties į praeitį, ar atvirkščiai, – iš praeities į dabartį? Kuriame iš tų laikų gyvenate dabar, kuris jums emociškai ir idėjiškai yra artimesnis, tikresnis, savas?

       – Dar rašau, spausdinuos, vadinasi, gyvenu dabartyje. Seną rašytoją, kaip ir seną dailininką ar kompozitorių, daug kas atgręžia į praėjusius laikus. Prisiminimai, seniai matyti veidai, girdėti balsai, šmėkščioją šešėliai… Dvasios skolos, kurių nespėjai grąžinti.
       Manyčiau, naudingas dvejopas požiūris – iš praeities į dabartį ir iš dabarties į praeitį, nesiekiant jų sutapatinti, pastatyti tarp jų lygybės ženklo. Juolab nedera teisinti to, kas niekuo gyvu nepateisinama, istorijos pasmerkta. Tačiau, jau kalbėjom, ir blogais laikais žmonės gyveno, dirbo, kūrė, mylėjosi, kankinosi nusivylę gražiais apgaulingais idealais. Iš vienos epochos į kitą atėjęs atsineša vidinę projekciją, tam tikru atžvilgiu kaip ir kūryba ji suvereni ir ją reikia gerbti, net jei žmogus dar mąsto ir jaučia, kaip mes paprastai sakome, senoviškai. Lūžis galvose jau įvyko, jausmų sveikimas ir augimas ilgas procesas. Užtatai smagu vėlyvos, pagaliau atsivėrusios vasaros saulėje matyti jaunus besišypsančius veidus.