bucys barbarai

Algimantas Bučys. Barbarai vice versa klasikai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 560 p.
 

Įspūdingo dydžio Algimanto Bučio foliantas anotacijoje kukliai pavadintas „studijiniu straipsnių rinkiniu“, nors pratarmėje pats autoriaus pabrėžia, kad tai „nėra paskirų straipsnių rinkinys“ (p. 8). Numojus ranka į šį prieštaravimą ir į mįslingo žanro „studijinis rinkinys“ atsiradimą, tenka remtis patirtimi ir konstatuoti, kad tai gan vientisas su dideliu užmoju parašytas autorinis veikalas, panašus į monografiją, o dar labiau – į vienos šalies literatūros istoriją. Tokią mintį patvirtina ir objekto aprėptis (800 metų), ir vientisa struktūra – megakonstrukcija, ir knygoje suproblemintas pirmo Lietuvos rašytinio teksto klausimas bei kūrėjų rikiuotė nuo Antano Strazdo iki Sigito Parulskio. Atsiskleidžia autoriaus tarpdisciplininės ambicijos, kurių ištakos susijusios su sociologizuojančio kritiko įgūdžiais literatūros lauką matyti priklausomą nuo metaliteratūrinių veiksnių. Šiandien (beveik po dvidešimties metų pauzės) A. Bučys prisistato kaip siekiantis universalumo ir (į)rodo turįs istoriko, politologo, kultūrologo, mentaliteto studijų specialisto kompetencijų. Didelės knygos kompozicinę „armatūrą“ sudaro septynios išsamios istorinės preambulės, interpretuojančios Lietuvos valstybės gyvenimo lūžius nuo pagonybės ir jos krikšto iki įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO. Pagal tai lokalizuojami geopolitiniai mūsų valdymo centrai: Trakai–Vilnius– Krokuva–Varšuva–Sankt Peterburgas–Kaunas–Maskva–Vilnius–Briuselis–Vašingtonas. Dėl plačių sociokultūrinių kontekstų, literatūros panardinimo į istorijos vyksmą ir tautiškumo/nutautėjimo svarstybų knyga bus patraukli ne tik specialistams. Ir pats autorius neslepia simpatijų „neakademinės pakraipos Skaitytojui“, kurį, tikėtina, vilios ne tiek rašytojų kūrybos apžvalgos, kiek kritiniai autoriaus svarstymai, kuo skyrėsi gyvenimas „prie rusų“, „prie lenkų“, „prie vokiečių“ ir „prie belgų“. Vanda Zaborskaitė yra taikliai įvardijusi stambaus autorinio tyrimo pliusus: iškyla viena vertybinė perspektyva, aiški hierarchinė sistema, ir, žinoma, individualus stilius, asmenybės energija, erudicija. A. Bučys su kritiko polemisto aistra deklaruoja principinę nuostatą – literatūros ir tautos istorijoje ieškoti unikumų (kad atsiskleistų „netipiškas savitumas“, p. 188), nekartoti banalybių, vengti rutininio pažinimo tiesų. Kad tik nebūtų nuobodu! Tad įprastą tokios linkmės darbams analitinį, interpretacinį ir sintetinį aspektus nuolat įvairina ir puošia hipotetinis, dialoginis, provokatyvus samprotavimas.

 

Struktūravimo principas visada svarbus suvaldant milžinišką medžiagą, o šįkart jos apstumas pasigėrėtinas (ar net pasibaisėtinas, turint galvoje vieno žmogaus galimybes ir pastangas tai aprėpti). Neįprasto formato knygą struktūruoti padėjo ne tik minėtieji epochų ženklai, bet ir vykęs keturių kultūrologinių instrumentų pasirinkimas: barbarai/klasikai ir centras/periferija (pastaroji pora įkūnija ir geopolitinę formulę). Įstabūs priešybių ir artumo sąryšiai tarp šių keturių narių leistų nubraižyti semiotinį kvadratą ir alchemikų quoternio, kurie abu, anot A. Bučio, puikiai atliepia „priešybių skaidymo ir sintezės mistinius procesus“ (p. 264). Čia įdomiausia, kad nei barbarai/klasikai, nei centras/periferija netraktuojami opoziciškai, o laikomi slankiais dydžiais, kurie gali pasikeisti reikšmėmis – barbaras tapti svarbesnis už klasiką, periferija – už centrą. Pagal šį principą aštriomis vilyčiomis atakuojamas ir europocentrizmas, ir globalizacija, ir klasikų kanono neliečiamybė. Taigi knygos visuma taip apdairiai surikiuota, kad laiduoja bent minimalų junglumą tarp įvairialypių skirtingu laiku parašytų tekstų, tarp kurių, autoriaus liudijimu, esama „analitinių ir poleminių, ilgesnių ir eskizinių, ironiškų ir programinių, išsamių ir paviršutiniškų, yra net mano intelektualinės biografijos epizodų ir ištraukų iš interviu spaudai“ (p. 8). Pats A. Bučys visus juos laiko būtinais knygos koncepcijai, nors tuo tenka ne kartą suabejoti, kaip ir sąvokos „strategija“ tikslingumu ties kiekvieno rašytojo pavarde. „Strategija“ – tiesiog neva modernesnis (dėl to politologų, žurnalistų ar projektų kūrėjų jau labai nudėvėtas) žodis, pakeičiantis mažiau skambias sąvokas: „tendencija“, „kryptis“, „veiksmų planas“, „kūrėjo esmė“, „esminė raiška“ ir pan. Tiražuojama „strategija“ veikiau atrodo patogi dekoratyvoka madingos retorikos klišė.

 

Kiekvienai nacionalinei literatūrai svarbu datuoti savo pradžią. Kada prasideda mūsiškė? Gal kunigaikščio Gedimino laiškais (1323 m.)? O gal karaliaus Mindaugo (po karūnacijos 1253 m.) donaciniais ir sutarčių dalykiniais raštais? Bet tai epistoliniai dokumentai ar kanceliariniai popieriai, raštija, ne beletristika. Ilja Lemeškinas po įdėmių tekstologinių studijų teigia, kad tikru ir menišku savos literatūros paminklu laikytinas Sovijaus mitas, užrašytas Jono Malalo kronikoje „Chronografas“ 1262 m., mat jis turįs daug meno kūriniui būdingų bruožų. Kartais net keista, koks svarbus tampa kultūroje veikiantis pradinis tekstas, kaip siekiama paankstinti jo atsiradimą. A. Bučys kuria savą pirmojo teksto „mitą“ (sutikime, kad tokių legendų ir mitų labai reikia tautos savimonės visavertiškumui) ir suranda dar vieną herojų „didžių lietuvių panteonui“ (anksčiau gana negatyviai vertintą kaip perbėgėlį). Panaršęs archyvinius šaltinius, palyginęs ir papildęs skirtingas versijas iš kelių metraščių ir jų nuorašų, A. Bučys „autentiškų lopinėlių“ dėlione restauravo pasakojimą-hagiografiją „Dievo Išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“ apie vyriausią Mindaugo sūnų Vaišvilką ir pavadino tai „publikacija“, kurią galime perskaityti aptariamos knygos 141–143 p. (iš kelių šaltinių sukomplektuotos publikacijos datavimas lieka apytikris – antra XIII a. pusė). Įdomiai svarstydamas jėgos–dvasios, tėvo–sūnaus prieštaras ir veiklos pobūdį (tėvas Mindaugas rūpinosi karyba, sūnus Vaišvilkas įsteigė vienuolyną prie Naugarduko), „tiršto skaitymo“ (tiksliau būtų sakyti „tankaus“) metodu A. Bučys originaliai ir išsamiai interpretavo, individualiomis įžvalgomis iškodavo Išrinktojo gyvenimo aprašymą. Tai neabejotinai novatoriškiausi knygos puslapiai. Intriguoja pati mąstymo kryptis – į Rytus, į kitatikybę, stengiantis parodyti dviejų religijų konfrontaciją/konkurenciją ir labiau integruoti rytietišką stačiatikių kultūrą, kuriai, pasak A. Bučio, kaip tik itin nusipelnė Vaišvilkas, o gal ir Mindaugo žentas Švarnas. Vakarietiškas katalikiškas mentalinis klodas (kadangi tapo oficialiuoju) ne vienu atveju reflektuojamas kritiškai. Pats teksto rekonstrukcijos bandymas – tikrai originalus postmodernus gestas, kurio nesiimu vertinti, tikėkimės, tą ilgai nedelsdami padarys senosios literatūros specialistai ar istorikai. A. Bučys siekia pakoreguoti įsitvirtinusias tezes apie christianizacijos, ypač katalikybės, gėrį, – jei neatsirado tautinės kalbos ir valstybės – anoks čia gėris. Bet juk sklido raštas, kultūra, vyko krašto europėjimas. Pakiliai aprašytas iškalbus Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus pavyzdys tarsi savaime turėtų pritildyti lituanizacijos patosą. Lotyniškai rašęs M. K. Sarbievijus visoje Europoje jautėsi tarsi namie. Nuolat skaudžiai apgailestaujant dėl „politinio kūno“ – vienalytės valstybės nebuvimo, kartais gal kiek prasilenkiama su objektyviomis duotybėmis. Kiek žinau, istorikams tautinė valstybė yra tik XVIII a. pabaigos politinio mąstymo kūrinys. Abiejų Tautų Respublikos patirtis, žinoma, byloja ne lietuvių naudai ir daugelyje puslapių tai bandoma argumentuotai parodyti, nestokojant poleminio įkarščio. Kritikuojama Varšuvos istoriografija, polemizuojama su Lietuvos, kaip nuolat vėluojančios periferijos, idėją įtvirtinančia Alfredo Bumblausko ir Edvardo Gudavičiaus mokykla:

 

Paradoksas čia toks, kad „periferinės“ istoriografinės sąmonės persiorientavimas pagal europocentristinius standartus neretai įgauna mazochistinės saviplakos formas, kai visiems etniniams reiškiniams automatiškai lipdomos „amžino atsilikimo“ etiketės (p. 252).

 

Šiuo požiūriu A. Bučys arčiau Jono Basanavičiaus versijos, skatinančios laikytis lituanocentrizmo. Agituojama už žodžio „Lietuva“ vartoseną bet kuriuose istoriniuose kontekstuose (p. 31–34). Autorius nuoseklus: pabrėžia pagoniškos Lietuvos paveldo vertę, kvestionuoja mūsų atsilikimo koncepcijas, ypač aštriai nagrinėja 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos (ne)naudą ir gan dviprasmišką masonų veiklą (skirsniai apie masonus tokie intriguojantys, kad recenzentę bemat pastūmėjo griebtis kokios nors papildomos informacijos: bent minimaliai „apsišviečiau“, perskaičiusi straipsnių rinkinį „Pasaulį valdo masonai?“, išleistą leidyklos „Algimantas“ 2000 m.).

 

Įsidėmėtina, kad A. Bučys nepaiso postamentinių autoritetų. Taip pat nebijo būti politiškai nekorektiškas. Drąsiai akcentuoja dabar nemadingą etniškumą, išplėtodamas „tautos kelmo“ – kaip etnoso kūrybinės energijos centro – metaforą. Tautos medžio funkcionavimas susijęs su originalios kūrybos brandumu:

 

Taigi nagrinėdami kultūros, meno ir literatūros požiūriu kompleksinę tautos kelmo – kamieno – nudžiūvusių (nutautėjusių) šakų – nuolatos išsiskleidžiančios (kosminio laiko cikluose) generacijų lapijos metaforą, visada galiausiai atsiremiame į kūrybinę individualybę ir jos kūrybingumo paslaptį (p. 261).

 

Čia pat svarstoma mūsų aristokratiškų šaknų stygiaus ir transkribuotos, nusižiūrėtos kultūros, kitaip tariant, importo ir įtakų problema. Visa tai šviežia, informatyvu, perspektyvu, nes sukuria diskusinę erdvę – tik ar daug diskutantų įsijungs į dialogą? Per mažai vieni kitus skaitome, vangiai reaguojame net į netikėtus intelektualinius iššūkius.

 

Pirmas bendriausio pobūdžio klausimas, kuris kyla: kodėl visi kultūros (literatūros) procesų interpretatoriai tokią didelę duoklę atiduoda istorijai? A. Bučio knygoje istorinės medžiagos interpretavimas proporciškai, regis, viršija literatūrinę dalį, be to, atrodo įdomesnis, aktualesnis ir parašytas su didesniu įkvėpimu. Vytautas Kubilius „Dienoraštyje“ 1998 m. tarsi pats stebėdamasis ir drauge apgailestaudamas rašė: „Viską varau į istoriją. Nesu žmogus, stovintis prieš būtį.“ Iš tiesų mažokai turime darbų, kuriuose nagrinėjama specifiškai estetiniai reiškiniai, poetinių mokyklų, formų raida ar egzistencinės literatūros dimensijos. Ar tai reiškia, kad tenka kompensuoti tai, ko nepadaro istorikai? O gal tokia mūsų posovietinė patirtis, tradicija, inercija (ar lemtis ir prakeikimas), kad literatūros procesus turime kuo glaudžiausiai sukabinti su istorijos vyksmu, literatūros raidą datuoti pagal vadus ir centrus? Gal čia nesąmoningai tebeveikia anų laikų istorizmo principas, ta pati indoktrinacija, kad „materija lemia sąmonę“?

 

Vienišas „šaulys“, „liūtas“, „vilkas“ – šiais simboliniais ženklais A. Bučys ne be pasididžiavimo pabrėžia nepriklausymą institucijoms, laisvo menininko laikyseną (beje, prie išvardytų epitetų smagiai derėtų ir „gudrus lapinas“). Šiuokart vienišiaus statusas reiškia ne tik orią nepriklausomybę ir mąstymo laisvę, bet kartais ir informacijos stoką, tam tikrą atotrūkį nuo labai mobilios mokslo situacijos Lietuvoje (ypač daug poslinkių esama Viduramžių, Baroko, Renesanso literatūros tyrimuose). Kada pradeda tiksėti lietuvių literatūros laikas? Jau nuo 1990 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyko seminarai, žvalgantys naujas daugiakalbės Lietuvos literatūros tyrimo kryptis ir praktikas. Ir jos buvo sukurtos – tą liudija net 26 (!) tęstinio mokslo leidinio „Senoji Lietuvos literatūra“ tomai, Albino Jovaišo ir Eugenijos Ulčinaitės parašyta „Lietuvių literatūros istorija: XIII–XVIII amžius“ (2003), apgintos naujoviškos disertacijos, išleista monografijų virtinė, „Ištakų“ ir „Viduramžių bibliotekos“ serijos bei gausybė kitų LDK šaltinių publikacijų. Nepreciziška vadinti visą Lietuvoje kurtą literatūrą „lietuvių literatūra“, nes jau dešimt metų – nuo A. Jovaišo vadovėlio „Senoji Lietuvos literatūra“ 2-os laidos (1998) visuotinai įsigalėjo platesnis terminas. Tad tenka iš karto kvestionuoti sandą „lietuvių“ teiginyje, kad „Dievo Išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“ – „pirmasis lietuvių literatūros kūrinys“. Senojo laikotarpio įvairiažanriai rašytiniai paminklai jau seniai tituluojami kaip Lietuvos, bet ne „lietuvių“ literatūros istorijos paveldas ir lygiai gerbiami. Knygoje nuolat suinteresuotai kalbama apie raštijos lietuvių kalba problemas. A. Bučys turi aspiracijų parašyti „lietuvybės istoriją“, bet kalbant apie ištisus šimtmečius, tai be galo sunku – reikia rekonstruoti ir iškoduoti mentalines, mitines sruktūras.

 

Senstelėjęs ir teiginys, kad Lietuvoje „komparatyvistinė metodologija, deja, mažai ką domina“ (p. 24). Seniausiai įkurta Baltoskandijos akademija, Lyginamosios literatūros asociacija (ši leidžia tęstinį periodinį leidinį „Acta litteraria comparativa“), tarptautines ir tarpdisciplinines konferencijas nuolat rengia universitetų katedros, Kultūros, meno ir filosofijos bei LLTI institutai ir t. t.

 

Literatūrinėje A. Bučio tyrimo dalyje daugiausia abejonių kelia 33 rašytojų, kurie turėjo tapti atraminiais „poliarizuotų iššūkių mentaliteto“ koncepcijos stulpais, atranka. Apmaudu, kad čia nestinga atsitiktinumo ir vietoj kai kurių stulpų regime tik vėjo siūbuojamas nendreles. Iki klasikų niekaip nepritempsi tarpukario eilinių Kazio Plačenio ar Fabijono Neveravičiaus, bet jie ir ne barbarai, jie greičiau vidutiniokai ar marginalai, kaip ir Antanas Drilinga ar T. A. Rudokas, įrašyti jau dabarčiai skirtame skyriuje. Pasirinktas Juozas Grušnys vice versa vietoj Juozo Grušo atrodo greičiau kaip A. Bučio peikiamas, bet paties kažkodėl neišvengtas „horizontalus ideologinis judesys“, o ne stambus literatūrinis laimikis (mat pirmasis Vorkutos lageryje parašė „antipoemą“ apie Staliną). Tautos „kamieno“ interpretacijai ir autoriaus karštai pageidaujamiems etnosimboliniams tyrinėjimams veikale trūktinai trūksta tokių būtinų stambmenų kaip Maironis, Vaižgantas, Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius, Juozas Aputis, Marcelijus Martinaitis ir t. t. Nemenką rašytojų portretų dalį sudaro 1992–1995 m. rašyti tekstai, kai dirbta kultūrinėje spaudoje. Tie senieji inkliuzai nevienodos vertės: Jurgio Savickio, Kazio Borutos, Vytauto Mačernio, Balio Sruogos portretai – puikūs, keliuose puslapiuose sukoncentruota šių asmenybių ir jų kūrybos esmė. Tačiau esama ir silpnesnių bei ištęstų net vieno romano analizių, kai tyrimo objektu tampa pirmas ar atsitiktinis rašytojo kūrinys (tai pasakytina apie Vytauto Martinkaus, Povilo ir Petro Dirgėlų, Leonido Jacinevičiaus aprašymus – jie pristatyti toli gražu ne savo kūrybos viršūnėmis).

 

Nepateisinama, kai tokio masto veikale kaip aukšto lygio pasiekimai analizuojami mažiau pavykę tekstai, nes konkretūs rašytojai irgi turi ir savo kūrybos centrą, ir periferiją. Pvz., Petro Dirgėlos romanas „Vilties pilnųjų knygos“ (2003) duotų puikios medžiagos etnosimbolinėms interpretacijoms, nes generuojanti romano struktūros ašis yra iš „tautinės savasties“ ir vietinių realijų sumodeliuotas mitinis Laivas, atitinkantis Pasaulio medžio funkciją, o P. Dirgėlos istoriosofijoje – jūrinės valstybės konceptą. Bet apie esminį P. Dirgėlos kūrinį – keturtomį epą „Karalystė“, kuris taip pat yra šimtmečių megakonstrukcija, – nė žodžio.

 

A. Bučys aiškiai formuluoja savo nuostatas, principus, sampratas, nuomones – tai labai pagirtina dabar dažnai neapibrėžtų, tiesiog kritikos be kriterijų ar pernelyg labilių metodologinių prieigų fone. Tarkim, iš romano žanro A. Bučys reikalauja, kad tai būtų individo likimas nuo alfos iki omegos, nuo starto iki finišo, nuo gimimo iki mirties. Formulė aiški, paprasta. Man labiausiai patiko ar buvo nenuobodūs didžiojo opuso pradžios ir pabaigos skyriai, o daugiausia priekaištų ar pageidavimų turėčiau vidurinei daliai, ypač klasikų rango nominacijoms ir kai kurių straipsnių nepaprastai neadekvačioms proporcijoms. Pratarmės teiginį, kad visi į knygą patekę tekstai buvo reikalingi knygos koncepcijai kaip „įvairios konfigūracijos statybinės plytos“, norisi skaityt vice versa – koncepcija ir struktūra sugalvota taip gudriai, jog pateisintų ir suvienytų skirtingų tekstų eklektiką. Labai didelės apimties straipsnis apie poetą Vladą Šimkų, manding, turėtų kompensuoti apskritai striuką poezijos pristatymą (Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Jono Strielkūno ar Tomo Venclovos portretų nerasime). Tiek „sovietinis zooparkas“, tiek „dabarties džiunglės“ aprašytos ganėtinai konspektyviai, išskyrus didelius skyrius, kuriuose analizuojama po vieną Herkaus Kunčiaus ir Sigito Parulskio knygą (kažin ar apibūdinant barbaro/klasiko statusą literatūros istorijoje užtenka perskaityt tik po vieną produktyvių rašytojų kūrinį?). Kas kita egzodas, aprašytas su empatija: „Alternatyva yra mano paskutinis knygos skyrius apie išeiviją. Apie rašytojus, kurie nepriklauso jokiam „centrui“ nei Lietuvoje, nei užsienyje“, – sako autorius viename interviu žiniasklaidai. Antai Mariaus Katiliškio romanas „Pirmadienis Emerald gatvėje“ vienintelio A. Bučio iki šiol ir tėra plačiau analizuotas; įsimena Jono Meko ir ypač Kosto Ostrausko portretinės charakteristikos. Anksčiau rašyti tekstai apie Antaną Škėmą (1985, 1992) nostalgiškai primena, kad andai kaip tik A. Bučys įtraukė tragiškai nerimastingą jo prozą į sovietmečio nuobodybę.

 

Prasprūdo mažas netikslumas dėl V. Kubiliaus daktarato gynimo Maskvoje (p. 303). Maskvoje disertacijos netvirtino dėl kelių lietuvių rašytojų inicijuoto skundo (ne vien E. Mieželaičio „baudėjo rankos“). O geranoriški kolegos maskviškiai bandė visomis išgalėmis V. Kubiliui pagelbėti. Korektūros riktu, matyt, tenka laikyti skulptoriaus Viliaus Orvido sodybos-muziejaus lokalizavimą ir Svėdasuose, ir Salantuose (p. 477).

 

Kai aštunto XX a. dešimtmečio pradžioje A. Bučys rašė monografiją „Romanas ir dabartis“, jis bandė įminti tik romano žanro mįslę, dabar tokių mįslių pateikiama daugybė. Knygoje – idėjų bankas, daugelio kelių/takelių ir net kosminių skrydžių pasiūlos rinka literatūrologams. Užsklanda – samprotavimas apie visapusišką literatūros CD enciklopediją – uždeganti ir inspiruojanti.

 

A. Bučio veikalas tikrai svarbus mūsų kultūrinei savimonei, nes mena mįsles, kelia klausimus ir tų klausimų gale rašo didelius klaustukus. Vienas kolega kuluaruose taikliai pavadino A. Bučio darbą „versijų knyga“. Tikrinkime versijas naujais darbais.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)