emily-dickinson

       Emily Dickinson (1830–1886) – garsi JAV poetė. Gimė ir mirė Masačūsetso valstijoje, mažame Amhersto miestelyje, iš kurio mažai kur buvo išvykusi. Tik septyni iš beveik 2000 jos eilėraščių buvo publikuoti jai gyvai esant. Kelias į pripažinimą prasidėjo po mirties, kai 1890 m. buvo išleistas pirmasis eilėraščių tomelis, kurį sudarė ir redagavo Thomas Wentworthas Higginsonas ir artima Dickinsonų šeimos draugė Mabel Loomis Todd.  Tik 1955 m. pasirodė visų E. Dickinson eilėraščių tomas. 1964-aisiais poetės namai Amsterdame buvo paskelbti valstybės saugomu paminklu.

 

 

 

       254

 

       „Viltis“ – plunksnuotas daiktas,

       O siela – jos gūžta.

       Bežodę giesmę gieda ji,

       Vis nenutildama.

 

       Audroj – melodingiausia.

       Aršios prireiks audros

       Paukštelei pabaidyt, kuri

       Tiek įžiebė aistros.

 

       Girdėjau ją žvarbiuos kraštuos

       Ir jūroj svetimoj.

       Nė trupinio ji iš manęs

       Neprašė net bėdoj.

 

 

       341

 

       Po sielvarto formalūs užgula jausmai.

       O nervai – ceremoniški tartum kapai.

       Širdis apmirus klausia, ar tikrai už mus

       Jis kentė vakar ir prieš šimtmečius?

 

       Kojos mechaniškai žingsniuos ratu –

       Nieku ar oru, ar žeme.

       Medinė eisena

       Atbukusiu žvilgsniu,

       Nepriekaištingas kvarcas, virtęs antkapiu.

 

       Tai švino valanda.

       Jei išgyvensi – įsimintina.

       Taip sniegas lieka šąlančiųjų atminty.

       Pirmiausia šiurpas, stingulys. Paskui dingsti.

 

 

       510

 

       Tai ne mirtis – aš pakilau.

       Numiręs juk guli.

       Ir ne naktis – dienos varpų

       Liežuviai iškišti.

 

       Ne šaltis – kūnu pajutau

       Siroko glamones.

       Ne karštis – pėdom vėsinau

       Altoriaus marmurą.

 

       Bet rodės – tikra visa tai.

       Fantomai eilute

       Rikiavos laidoti kažką –

       Sakytumei, mane.

 

       It būčiau nuobliuota,

       Į rėmus įsprausta,

       Be rakto į gyvenimą,

       Tartum vidurnakty –

 

       Kai nieko tiksinčio aplink –

       Tik dėbsanti erdvė –

       Ar kai rytais rudens šalna

       Naikina juodžemį.

 

       Chaosas šaltakraujiškas –

       Be šanso ar skersinio,

       Ir be žinios iš sausumos –

       Tvirtina neviltį.

 

 

       561

 

       Kiekvieną naują širdgėlą

       Aš įdėmiai stebiu.

       Bandau suprast, ar manajai

       Prilygsta ji svoriu.

       Domiuos, kiek trunka jau, o gal

       Prasideda tiktai.

       Aš su savuoju skauduliu

       Suaugau jau seniai.

 

       Mąstau, ar pakelia kiti 

       Gyvenimą su ja,

       Ar rinktųsi jie nebūtį,

       Jei būtų jų valia.

 

       Žinau, kantriesiems su laiku

       Sugrįžta šypsena:

       Tik lempos imitacija

       Be žibalo joje.

 

       Jei amžiai tūkstančius kelis

       Užristų ant žaizdos,

       Mąstau, ar laiko tarpas šis

       Galėtų juos paguost,

 

       Ar kantriai su sava gėla

       Įveikę šimtmečius

       Patirtų dvigubas kančias,

       Jų meilę trypiančias.

 

       Daug liūdinčiųjų, priežastys

       Įvairios, o tarp jų –

       Mirtis, aplankius vienąkart

       Užantspauduot akių.

 

       Gėla dėl šalčio, dėl stokos,

       Gėla „iš nevilties“ –

       Dėl pasitaikančios būry

       Saviškių – ištremties.

 

       Nelengva rūšį man pažint

       Kaskart – bet visad ji

       Paguodą teikia geliančią

       Kalvarijos kely.

 

       Aš kryžiaus stilių daug mačiau –

       Ir kaip jie nešami.

       Džiaugiuos, kad primena

       Ir manąjį keli.

 

 

       579

 

       Po daugel metų alkanų –

       Štai pietūs pagaliau.

       Virpėdama keistu vynu

       Aš pasivaišinau.

 

       Stalus, kaip šitas, jau mačiau –

       Kai alkio vedina

       Pro langus į turtus žvelgiau,

       Jų nesigviešdama.

 

       Kasdienė duona – trupiniai.

       Soti aš nebuvau.

       Gamtos bufetuose dažnai

       Su paukščiais „pietavau“.

 

       Gausumas sužeidė mane.

       Pasijutau keistai –

       Tartum kalnų uogelė

       Prisirpus pakelėj.

 

       Aš pasisotinau. Dabar

       Žinau, kad alkis – tai

       Atvertas langas žmoguje.

       Įsliuogsi – praradai.

 

 

       657

 

       Glaudžiuosi galimybėje –

       Jaukesnis būstas šis:

       Daugiau langų nei prozoj,

       Ir durys atlaikys.

 

       Čia salės tartum kedrai –

       Joks žvilgsnis neprasmuks.

       Čia stogas amžinas, turįs

       Dangaus nuožulnumus.

 

       Svečiai čia – garbingiausi.

       Pasilieku ir aš.

       Gležnas ištiesusi rankas,

       Apkabinu dausas.

 

 

       754

 

       Gyvenimą it šautuvą

       Užtaisiusi laikiau.

       Pažino šeimininkas jį,

       Susigrąžino sau.

 

       Dabar suvereniuos miškuos

       Medžiojam pateles.

       Kai jį užkalbinu, kalnai

       Atsako man tuojau.

 

       O kai šypsausi – slėnyje

       Tokia sodri šviesa,

       Tarytum triumfo atspindys

       Vezuvijaus veide.

 

       Ir kai nakčia po mūs dienos

       Prie jo galvos budžiu –

       Mieliau jaučiuos, nei snausdama

       Ant gagos priegalvio.

 

       Jo priešui – priešė mirtina –

       Daugiau nebetrikdys.

       Geltona blykstelės akis,

       Nesuvirpės nykštys.

 

       Nors pergyventi jį galiu,

       Tačiau aplenkt manęs

       Jam nedera – žudyt gebu

       Pati, o mirti – ne.

 

       Iš anglų k. vertė Sonata Paliulytė   

       Versta iš: The Complete Poems of Emily Dickinson. Edited by Thomas H. Johnson, 1960

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)