tekstai.lt

Juozapas Herbačiauskas. Paskutinis pamokslas pavasaringai Juozo Tumo atminčiai

Herbaciauskas
Herbaciauskas
        Mačiau, girdėjau, stebėjau: Juozas Tumas savo kūno laidotuvių metu stovėjo ant savo karsto ir kalbėjo:

 

        – In nomine Patris… Sorores, fraters!.. Mano mielos sesytės! Mano mieli brolužiai! Brangūs prieteliai – visi, kurie čia susirinkot ir viens kito klausinėjat: kur dabar Tumas? Ką jis galvoja, ką jis jaučia? Ar jau nusiramino Juozas Tumas? Klausykit! Aš jau ramus, aš jau linksmas, nors labai buvau užpykęs – ant savęs, ant savęs. Mano kaltė, kad per ilgai gyvenau žmonėms, įgrisau jiems! Aš jau ramus dabar. Aš dabar kaip naujagimis kūdikis (to jausmo jūs niekad nesuprasit, kol neišsidanginsit iš gyvenimo kiaušo) – kaip lengva mane pravirkdinti. Ir iš mano grabo norima uždirbti – tokie dabar gyvieji žmonės. Aš ne lombardas, aš ne labdaringa įstaiga – palikit mane ramybėje! Dabar aš bičių vaško liepsnojanti žvakelė: galiu su visais šviesele pasidalyti, man negaila švieselės – man, pačiam šviesa jau virtusiam...

 

        Nežiūrėkit į mane taip liūdnai, nesigailėkit manęs – savęs pasigailėkit! Ko ašarojat? Juk aš gyvas. Ar manęs gyvo jūs nematot? Nejau jūs akli materijos aklumu? Aš gyvas. Apžiūrėkit mane, apčiupinėkit mane, netikintieji tamošiai. Aš nusikvatosiu nuoširdžiais juokais, kad jums sukelčiau linksmą regėjimą. Mėgau ir mėgstu tokius šposus. Juokai – geriausia priemonė liūdnam žmogui atsipeikėti. Juk dar pamenat mano juokavimus? Nejau norit, kad ir dabar aš iš jūsų kvatočiau? Kokie jūs juokingi...

 

        Kas tai? Jūs visi tokie rimti – tokie rimtai sustingę stulpai. Kas atsitiko? Žaibas šiurpuliais mane krato... Aaaa! Žinau jau, žinau – suprantu viską... Aš jums miręs žmogus, aš jums garbingas lavonas! Aš jums stabas, aš jums naujo smūtkelio pavidalas savo palaidotu kūnu, savo kapu...

 

        Gyvo Juozo Tumo jau nebėra! Liko tik atmintis, liko tik gyvo Juozo Tumo aidas... O jūs mylit tik gyvybės aidus, gyvybės gyvo balso nepakenčiat... Meluoja jūsų galvos, jūsų smegenys! Meluoja jūsų visokiais jausmų aidais prikimštos širdys. Aš gyvas! Juozas Tumas gyvas, gyvas! Ar girdit gyvo Juozo Tumo gyvą balsą?!

 

        Jūs negirdit mano šauksmo, jūs jau apkurtot! Jūs nematot manęs – jūs jau apakot! Kad būtumėt romantikai, regėtumėt mane gyvą, girdėtumėt mano gyvą balsą! Tiesa, sudužęs jau mano žmogiškas radijo aparatas, jis jau nebebanguoja. Ramiai galit pasiteisinti, laidodami mano sudužusį aparatą... O žmonės, žmonės... Jūs dar nežinot, kad kapai – praeities gyvi radijo aparatai...

 

        Kaip skaudu, kaip baisu. Jūs manęs nematot, mano balso negirdit. O aš jus matau, kiaurai permatau, jūsų mintis girdžiu, jūsų sukalbėtus poterėlius girdžiu, jūsų tylias kontempliacijas girdžiu.

 

        Girdžiu, kaip širšė meilinasi prie voro. Girdžiu, kaip gyvatė auga piktos širdies kiauše (kiek daug dabar piktų širdžių!)... Girdžiu, kaip pumpuruoja poeto mintis. Girdžiu, kaip groja piemenuko ilgesys (bus didvyris)... Girdžiu piktų protų niekšiškus gudravimus, slaptingus sumanymus. Girdžiu, kaip piktžolė auga kuklios mergaitės sieloj... Girdžiu, kaip vištytis cypia dar neišperėtam kiaušiny... O jūs negirdit savo sąžinės gailestingo šauksmo: „Pasigailėkit Lietuvos! Gelbėkit Lietuvą!..“

 

        Matau, kaip vyturiu skrenda dainiaus tyli pusiaunakties malda. Matau, kaip krankliu lekia politiko gudrybė. Krankliai krankliauja nelaimę tėvynei, slopina dainiaus maldą... Matau, kaip nauji ponai uliavoja, o nauji mužikai kapų pauksmėj verkia. Kodėl gi jūs nematot mūsų Lietuvos vargų – nelaimių? Kodėl savo artimų brolių akyse nematot skausmo ašarų? Savo artimo nelaime nieks nepasidarys laimingu!

 

        Girdžiu, kaip nelabasis beldžiasi į ponavojančių asabų duris! Viešpatie, pasigailėk jų. Girdžiu, kaip kirminas graužia žmonių sąžinę – ooo! Viešpatie, pasigailėk žmonių! Kokie jie nelaimingi! Girdžiu, kaip Perkūnas aštrina bausmės žaibą – Viešpatie, atleisk mums kaltes mūsų! Girdžiu piktų protų piktžodžiavimus slaptus: „Kur jis mus žadėjo nuvesti, tasai garbingasai Juozas Tumas? Turbūt jis pats niekad nežinojo, kur pats einąs...“

 

        Nutilkit, krankliai! Aš niekur vesti tautos niekam nežadėjau. Aš lietuviško Mahometo rojaus tautai duoti nežadėjau – prabangos haremu Lietuvos neviliojau. Nutilkit, gyvačių balsai! Palikit mane ramybėje! Aš ne Dievo prisakymus jums skelbiau, o Dievo džiaugsmą jums skiepijau. Kaip Chasidas šokau ir giedojau maldas. Kaip Elados sūnūs tai darė, aš Fatum galybę mokinau linksmu veidu sveikinti... Nesupratot mano tragiško linksmumo – dažnai bloznu mane vadindavot jūs, neišmanėliai. Linksmumu reikia pralinksminti mūsų gyvenimo tragediją – štai ką aš skelbiau. Aš buvau tautos nuotaikos reguliatorium...

 

        Kaip kunigas aš jums nurodžiau išganymo tikrą kelią – jis Kristaus pramintas. Kaip žmogus aš kartu su jumis griešijau, to tikro kelio ieškodamas (kas neieško, tas negriešija)... Visas savo gabumų žvakeles išdeginau, kad jums šviesiau ir linksmiau būtų. Žirandėliu šviečiau ir ten, kur šviesti nereikėjo, ir dabar aš gailiuosi tai padaręs. Vargšo bakūžei neužteko žvakės šviesos. Vargšas sodietis vis dar patamsėje dūmoja, niūniuoja...

 

        Nesvajojau būti tautos „pravodyrius“ – ne! Tuščiai man piktžodžiauja pikti protai. Ne tas vadas, kuris veda tautą – kaip mokytoja gimnazistes pasivaikščioti Vytauto parke. Tautos vadas tas, kuris pasiryžęs kentėti už savo tautą, o prireikus – ir mirti už tautos gyvą garbę. Toks vadas – tai Dievo dovana, primesti jo negalima. O aš primestinuku būti nenorėjau. Vadas veda tautą iš vergijos į laisvę, iš vargų vargo į žmonišką gerovę. Mūsų tautos žmonės puikūs darbininkai. Bet jie dar nesuvokia, neišmano kūrybinio darbo idėjos. Kiekvienas darbas be idėjos – katorga. Kas įkvėps tautai kūrybinio darbo idėją, tas tikras vadas bus! Jo visi mes laukiam. Lietuvą iš pagrindų reikia perstatyti. Ją statė svetimi rangovai, o ne mūsų meisteriai. Iš varžytynių statyta Lietuva netvirta. Bet jūs mano balso negirdit... nuolatinės egzekvijos jus apkurtino. Gyvųjų gyvo balso negirdit...

 

        Daug kartų norėjau pasakyti jums karčią teisybę, bet nuolat kažkokia kudlota letena burną man čiaupė, kalbėt neleido. Ir dabar mane baisi šmėkla gąsdina: tylėk, nekalbėk! Šalin, prakeikta šmėkla! Aš drįstu kalbėti. Išsižadėkit tuščių svajonių apie tuščią didvyrybę. Išsižadėkit tuščios manijos pigiai, be pasiaukojimo valdyti. Drįsti valdyti – reiškia drįsti kentėti (dažnai net ir prakeiktu būti). Pasišventimo aukomis, golgotų kryžiais paženklintas amžinų didvyrių siauras takas. O pigaus didvyriavimo platus vieškelis dolerių banknotais išklotas. Nemeluokit, didybės ir likimo neapgausit. Kiek drįsit pasiaukoti, tiek būsit didingi.

 

        Mūsų jaunime, klausyk, ką tau sakau: mokykis būti tikru, nemeluotu didvyriu, kadangi tau lemta atpirkti senos kartos nuodėmes, atitaisyti praeities klaidas. Tegul praeitis būna tavo (ne tu praeities) šešėliu! Išmok save valdyti, suvaldyti ir būsi vertas valdytojo vardo. Kas savęs nevaldo, tas svetimos valios vergas. Seniai tai norėjau pasakyti savo draugams, bet man jų gaila buvo. Dabar man gaila Lietuvos, nes matau ją tokią, kokios jūs jos nematot...

 

        Jei dar neišmokot viens kito mylėti, viens kito neskriausti, viens kitam nepavydėti, tai bent mokykitės viens kitą gerbti. Viens kitam broliu, seserim būkit. Viens kitam leiskit gyventi, turtėjimo ribas žinokit. Nevaidinkit „naujų ponų ir naujų mužikų“ komedijos. Nelipkit tautai ant sprando, nepageidaukit, kad tauta jus ant rankų nešiotų. Nezaunykit, kad jūs – išrinktasai elitas! Ponai inteligentai, jums tai sakau! Nebūkit įkyriais vaikais: saldainiai pabrango, o tauta skursta. Tautos pasigailėkit! Imdami iš tautos, duokit tautai bent širdį! Leiskit tautai atsiilsėti! Nesityčiokit iš savo brolių nelaimės. Atleiskit nusikaltusiems jų kaltes, jeigu norit, kad ir jums jūsų kaltės būtų atleistos. Tuštesni bus mūsų kalėjimai. Daugiau mielaširdystės – mažiau žiaurumo. Graži ir švari turi būti Lietuva. Gražiais ir švariais darbais privalo žydėti mūsų Lietuva. Garbingumu – dvasios riteriškumu, narsumu kovoje už savo ateitį turi spindėti lietuviai. Bet aš bijau, kad lietuviai nenusidėtų Šv. Dvasiai ir nebūtų prakeikti. Budėk, jaunime! Jeigu negarbingais darbais nusidėsi Šv. Dvasiai, prakeikimą išprovokuosi. Tautos Garbė ir tautos Dvasia – vienata, unitas! Kas nusikalsta Garbei, tas ir Dvasiai nusikalsta... Tad budėk, jaunime! Tavy – skaisčios ateities sėkla. O jūs, seni žmonės, atminkit, kad veikiai su manim pasimatysit. Kasdien kartodami sau memento mori, išvengsit daug nelaimių ir gražiai mirti mokėsit pasiruošti...

 

        Šiuos mano paskutinius žodžius išgirskit, mielos sesutės ir mieli mano broliai. Sakau jums: yra Viešpats, yra Dievas. Matau Jį, regiu. Klaupkit, klaupkit visi. Giedokit kartu su manim, giedokit: šventas Dievas, šventas, šventas ir amžinas! Nuo pavietrės, bado, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie!

 

        Juozas Tumas kyla aukštyn, aukštyn kaip rytmečio rūkas ir susilieja su dangaus žydrina... Gyvieji skirstosi ir skuba namo... Numirėliai gieda „Šventas Dieve“, bet jų giedojimo gyvieji negirdi. O jeigu ir girdi, tai sako, kad tai radijo bangos gieda...

 

        Proza nugalėjo poeziją. Nykumu dvelkia mūsų gyvenimas. „Kur išganymas?“ Jeigu ne sporūtoj, tai tikrai – bridže. Poezija? Poezija dabar tokia žolė, kuria bekonus tukina! Tokia dabartis – o ateitis? Ji rūpi tik tokiems „varijotams“ kaip

 

        J. A. HERBAČIAUSKAS

        Numirėlių karalijos įgaliotas ministeris

        Lietuvoj

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)