tekstai.lt

Vladas Žukas. Susitikimai su Juozu Grušu (1)
grusas juozas
grusas juozas
       1970 m. rudenį pirmą kartą apsilankiau pas rašytoją Juozą Grušą kartu su VU Kauno vakarinio fakulteto studente Dalia Velykyte. Vadovavau jos diplominiam darbui „Juozo Grušo bibliografija“, tad reikėjo rašytojo pagalbos sudarant jo „gyvenimo ir kūrybos datas“, dešifruojant pseudonimus bei kriptonimus. Norėjome išsiaiškinti, su kokiais periodiniais leidiniais jis bendradarbiavo, kuriuos redagavo. Rašytojas sutiko padėti. Parodė retesnių leidinių su jo vertimais į kitas kalbas, davė nuotraukų darbui iliustruoti. (Diplomantei pavyko užregistruoti per 400 knygų, kūrinių publikacijų rinkiniuose ir periodikoje, vertimų į kitas kalbas, literatūros apie rašytoją ir jo kūrinius, tačiau rodyklė toli gražu neišsami.)

       Vėl J. Grušo namuose pasirodžiau po septynerių metų – 1977 m. spalio 1 d. pas rašytoją lankiausi su Mažvydo bibliofilų klubo narių grupe. Kitą kartą su Domu Kaunu vežėmės glėbelį rašytojo knygų autografams gauti. Dažniausiai, pasitaikius progai, užeidavau vienas: užrašyti atsiminimų apie Vincą Mykolaitį, leidyklą „Sakalas“, vežiau rašytojui reikalingą Broniaus Dundulio istorijos knygą...

       Rašytojo kambarys. Užėjus į Juozo Grušo namus, pirmiausia į akis krisdavo biblioteka. Rašytojas kalbėjo: „Išvažiuodami į žmonos tėviškę 1941 m. vasarą, pasiėmėm tai, kas tilpo viename sunkvežimyje. Liko biblioteka, kai kurie paveikslai; keletą pasiėmėm. Mūsų bute liko gyventi Liokys. Jis darydavo iš popieriaus lėles ir tam naudodavo mūsų knygas. Biblioteka beveik visa žuvo. Rinkau iš naujo.“ Stovėjo didelė knygų spinta, kurioje Williamo Shakespeare’o „Raštų“ tomai rusų kalba, Fiodoro Dostojevskio „Raštai“, rusiška „Literatūros enciklopedija“. Knygų rietuvės, sukrautos ant grindų, siekė krosnies viršų. Kambario kampe alebardas – jį padovanojo Kauno teatras 70-mečio proga. Tokių ginklų buvo spektaklyje „Herkus Mantas“. Alebardas su užrašu. Ant sienų kabojo keliolika paveikslų: Adolfo Valeškos, Broniaus Uoginto tapyti J. Grušo portretai; Leonardo Kazoko paveikslas – jame pavaizduotas kambarys su mėlyna kokline krosnimi; įdomios A. Valeškos gėlės – natiurmortas, reprodukuotas užsienio leidinyje; užtiko anūkas Europos meno knygoje; Jono Martinaičio akvarelė, Liudo Truikio scenografijos eskizas, Gražinos Didelytės grafika; stovėjo graži Jadvygos Klemkienės rašytojo skulptūra, Petro Aleksandravičiaus prieš dešimt metų daryti Grušo ir žmonos bareljefai. Dar buvo iš ąžuolo tašytas rašytojo biustas, M. Sterbytės-Valaikienės spalvotos grafikos kūrinys „Ant kalno mūrai“, liaudies menininkės Stasės Samulevičienės lėlė. Turėjo Eugenijaus Survilos tapytą portretą, bet jį nupirko Kultūros ministerija.

       Rašytojas mėgdavo aptarinėti to meto aktualijas. Užsimindavo apie apgaules pardavinėjant benziną – įpila pigesnio, o mokestį ima kaip už brangesnį. Nuo netinkamo benzino genda mašinos. Benzino pardavėjai perkasi mašinas, statosi namus... Pasakojo, kaip Kauno policininkai nesutramdė įgėrusių chuliganų, kurie užkabinėjo praeivius. Kai rašytojas atkreipė policininko dėmesį, šis atsakė: „O kas su jais gali prasidėti...“ „Smarkiai suvaržytos policininkų veikimo teisės“, – apgailestavo rašytojas. Pakalbėdavo apie kai kuriuos tų laikų partinius veikėjus, pabrėždavo: „Niekada nebuvau jokios partijos narys – stengiausi būti laisvu menininku.“ Artima rašytojui buvo jaunimo tema („Vidinis savarankiškumas padeda jaunimui veikti, bendrauti.“) Su ironija prisiminė apie jam skirto filmo „Laimingasis – tai aš“ statymą (taip vadinasi rašytojo apsakymų rinkinys). „Filmuoti atvažiuodavo bene aštuoni vyrai – režisierius, scenaristas, operatorius, vairuotojas... Vykau į Maskvoje surengtą kūrybinį vakarą, kartu – ir filmuotojų brigada, penkias ar šešias dienas gyveno atstovybėje. Filmui buvo panaudoti tik du gabalėliai, o kainavo 10 000 rb. Kitą medžiagą filmuotojai žadėjo perduoti archyvui.

       Kartą užėjęs išgirdau apie prieš dvi dienas įvykusį atsitikimą: „Naktį kažkas ėmė skambinti, palaikiau saviškiu ir atidariau duris. Pamačiau nepažįstamą žmogų be marškinių. Pajėgiau išstumti už durų, tačiau ateivis spėjo įsprausti koją. Durys smarkiai spaudė, tad koją ištraukė, bet į tarpdurį įkišo peilį. Dėl to negalėjau uždaryti durų. Taip prastovėjom apie pusantros valandos, kol po kelių žmonos skambučių atvyko milicija ir paėmė įsibrovėlį. Vyras sakė norėjęs nudurti žmonos meilužį. Man rodos, žmogus buvo girtas, įkalbinėjau: „Eikit namo, naktis šalta, peršalsit...“ Bet jis tik kartojo: „Vis tiek tau galas.“ Rašytojas bandė suprasti tokio elgesio priežastis: „Kodėl plikas? Gal pragėrė drabužius, kažkur paliko, tikėdamasis apsivilkti, o gal nenorėjo būti pažintas iš drabužių. Paskui paaiškėjo, kad tai alkoholikas gydytojas ir teistas.“ Mėgdavo pakalbėti apie šunis. Turėjo didelį juodąjį terjerą, vardu Gurdas. Po kelerių metų jau buvo kitas jaunas tos pat veislės šuo. Kai veržėsi nekviestas svečias, nepuolė ginti šeimininko, bet iš tolo lojo. Plaukai užkritę ant akių, bet, teigė šeimininkas, pakirpti negalima – akys pradės karščiuoti.

 

       Gyvenimo bruožai

 

       Gimtinė. „Gimiau 1901 m. gruodžio 29 d. Žaidžiūnų kaime, Šiaulių valsčiuje. Tėvas turėjo 50 ha, paskui nusipirko dar 20. Žaidžiūnų kaime yra švedkalnis. Kai 1861 m. naikinant baudžiavą buvo įsakyta išvarytiems baudžiauninkams grąžinti žemę, visi gavo po tris dešimtines (vadindavo „diesiatninkais“). Taip greta susikūrė Kalniškių kaimas. Skurdžiai jie gyveno. Žaidžiūniečiai remdavo juos maistu ir kuo kitu. Iš Kalniškių kilęs poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras.

       1912 m. mūsų šeima nusikėlė į Mieškonis, 2 km nuo Kryžių kalno, į Zubovo miškų eigulyną. Satkūnų kaime buvo valsčiaus mokykla, ją 1914 m. baigiau. Buvo dėstoma ir egzaminuojama rusų kalba. Vaikystėje buvau jautrus – išėjęs į lauką ir atsisėdęs ant akmens verkdavau dėl kaimynų vargų. Mieškonyse gyveno sesuo, bet ji 1944 m. su šeima pasitraukė už Atlanto“ (1977 m. spalio 1 d. pasakojimas).

       Gimnazijoje. „Buvom du broliai – jaunesnį, Feliksą, leido mokytis, o aš palikau ūkininkauti. Mirė motina, reikia ūkiui moters. Kas ves: aš (man 18 metų) ar tėvas – jam 50. Nutarėm – vesiąs tėvas. Atvažiavo pamotė (pagimdė keturias dukteris). Ji ragino mane eiti mokytis. Per žiemą rengė mokslui dvarininkas Klupša. Juokaudavo: „Koks iš jo mokinys – jau ūsus skuta.“ Taigi pasirengiau į ketvirtą Šiaulių gimnazijos klasę. Mokydamasis ketvirtoje, baigiau ir penktąją. Per ketverius metus baigiau gimnaziją (1924). Pragyvenimui užsidirbdavau pamokomis.

       Mano literatūrinio darbo pradžia – gimnazijoj. Ten vadovavau literatų ir menininkų draugijai „Mūza“, redagavau leidinį „Ateities žiedai“. Spaustuvė „Titnagas“ išspausdino vieną numerį. Jame – ir vienas kitas mano eilėraštukas. Rašiau į Šiaulių spaudą, rodos, „Šiaulių naujienas“ [ėjo nuo 1923 m.], jos puslapiuose buvo išspausdinta mano eilėraščių.

       Ką daryti baigus gimnaziją? Sėdžiu daržinėj ir verkiu – lėšų mokslui nėra, dirbti raštininku nenoriu.“

       Universitete. „1924 m. rudenį atvykau į Kauną ir įstojau į universiteto Teologijos–filosofijos fakulteto filosofijos skyrių. Pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą, papildomi dalykai – germanistika ir pedagogika. Mūsų fakultete profesūra buvo stipresnė negu Humanitariniame fakultete. XIX a. pab.–XX a. pr. daug lietuvių studentų mokėsi Peterburgo dvasinėj akademijoj. Buvo ir lietuvių profesorių. Kai kurie vėliau profesoriavo Teologijos–filosofijos fakultete. Man lietuvių literatūrą dėstė Vincas Mykolaitis, lietuvių kalbą – Juozas Balčikonis, vėliau atėjo Antanas Salys. Juozas Eretas dėstė vokiečių literatūrą, su profesorium buvom artimi.

       Nuo studijų pradžios priklausiau ateitininkų organizacijai, taip pat katalikiškai korporacijai „Šatrija“. Joje spietėsi į literatūrinę kūrybą ir apskritai į meną linkę studentai: Salomėja Nėris, Emilija Kvedaraitė, Juozas Paukštelis ir kt. Buvau išrinktas pirmininku. „Šatriją“ globojo prof. Vincas Mykolaitis.

       1925 m., būdamas pirmame kurse, susirgau šlapiu pleuritu – vandenį nuleisdavo įsmeigę didelę adatą. Nustatė tuberkuliozę. Penkis mėnesius išgulėjęs Šiaulių ligoninėje, dar kurį laiką gydžiaus pušyne prie Kurtuvėnų.

       Universitetą baigiau parašęs diplominį darbą „V. Krėvės realistinė beletristika“. Vadovas – prof. V. Mykolaitis. Paklaustas, ar dažnos buvo vadovo konsultacijos, Grušas atsakė: „Iš Mykolaičio mokiausi studijų metu, seminaruose, tada buvo artimi kontaktai, o kai rašiau diplominį, nesitardavau – įteikiau užbaigtą.“ Ar buvote užėjęs pas Krėvę pasikalbėti? – klausiu. „Su Krėve buvom pažįstami, bet nebuvo mados studentams vaikščioti pas profesorius. Diplominių darbų recenzentų nebuvo – buvo trijų asmenų komisija, nariai, perskaitę darbą, parašydavo savo vertinimą ir buvo išvedamas pažymio vidurkis. Diplominis darbas buvo išspausdintas žurnale „Athenaeum“ [1932, t. 3, sąs. 1], bet rankraštis dingo.

       1929 m., kai prof. V. Mykolaitis išėjo į Humanitarinį fakultetą, Teologijos– filosofijos fakultete liko vakuojanti lietuvių literatūros profesoriaus vieta. Fakultetas svarstė, ką siųsti į užsienį ruoštis profesūrai. Kandidatūros dvi: Juozas Ambrazevičius ir Juozas Grušas. Krikščionys demokratai nemėgo dėstytojų literatų, tad pasirinko Ambrazevičių.

       Nenorėdamas dirbti pedagoginio darbo, įstojau į VDU Teisių fakultetą ir 1933–1934 m. klausiau paskaitų. Tačiau kai advokatus ėmė skirti valdžia, teisės studijas mečiau.“

       Šeima. „Vedžiau 1932 m. sausio 16 d. pedagogę Pulcheriją Račytę. Buvom pažįstami iš gimnazijos laikų. Išaugino dukterį ir du sūnus, auga du anūkai.“ Detaliau apie žmoną papasakojo, kai rašytoją aplankiau 1980 m. lapkričio 30 d., netrukus po jos mirties.

       „Žmona studijavo istoriją, išklausė visą kursą, bet diplominių egzaminų nelaikė. Artimos buvo su dėstytoja egiptologe Marija Rudzinskaite-Arcimavičiene. Ją rengė savo asistente. Žmona mokėjo skaityti hieroglifus. Augo Rygoj (motina – prekybininkė), tad gerai mokėjo latviškai. Kai 1947 m. pagal Rašytojų sąjungos kelialapį buvau Kemerovo kurorte Latvijoj, mane aplankė žmona su vaikais. Parduotuvėj ji kalbėjo latviškai, po to su vaikais lietuviškai. Pardavėja, taip pat lietuvė, paklausė: „Iš kur jūs taip gerai mokat lietuvių kalbą?“ Žmoną palaikė latve.

       Tuo metu, prieš Pirmąjį karą, Rygoje gyveno daug vokiečių, žmona turėjo draugių vokietaičių, tad gerai kalbėjo vokiškai. Po studijų dirbo vaikų darželio auklėtoja, lankė Marijos Nemeikšaitės organizuotus darželių vedėjų kursus. Vaikų darželyje dirbo ir pirmaisiais tarybiniais metais. Švietimo komisariate tuo reikalu rūpinosi Liudas Dovydėnas. Po karo apie 25 metus, iki pensijos, buvo Kauno audinių fabriko darželio vedėja. Geriau, negu dirbti vidurinėje mokykloje ir dėstyti istoriją. Po karo tai buvo ypač sunku.

       Žmona buvo mano patarėja kūrybos darbe. Su ja aptardavom sumanytą siužetą, išklausydavau patarimų. Perskaitydavo rankraštį, buvo pirmoji kritikė, sekė spaudai rengiamus raštus. Net dabar leidžiamų „Raštų“ 1 ir 2-ąjį tomus atidžiai skaitė, atkreipdavo dėmesį į redaktoriaus pataisytas vietas. Be jos man labai sunku. Nieko negaliu veikti, širdis nusialinusi, permušinėja. Naktimis negaliu užmigti. Kol žmona buvo sveika, gerai miegodavau.“

       Prašiau, kad atsakytų į kai kuriuos klausimus apie profesorių Mykolaitį. Sutiko, bet prašė dabar jų nesiųsti, nes laidotuvių vaizdai neleidžia kam nors susikaupti.

       Su rašytojo žmona retai susidurdavau – mūsų pokalbiuose ji nedalyvaudavo. Tik kartą jos įsikišimą aiškiai pajutau. Rašytoją aplankėm su knygotyrininku Domu Kaunu, mūsų viešnagė užsitęsė. Įėjo žmona ir šaltu balsu pasakė: „Ar tu per daug nepavargsi?“ ir išėjo. Tai buvo ženklas mums baigti pokalbį. Rašytojas paaiškino: „Šią naktį visai nemiegojau, blogai jaučiausi.“

 

       Visuomeninis-kultūrinis darbas

 

       „Septynerius metus (1932–1938) dėsčiau sionistinės žydų Tarbuto draugijos mokytojų kursuose. Buvo dėstoma hebrajų kalba. Per dvejus metus paruošdavo ir išduodavo diplomą. Vokietijoje mokslus baigęs direktorius dr. Rabinovičius pakvietė dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą, Lietuvos istoriją. Mėnesiui mokėjo 400 litų. Mokytojo darbas sunkus, bet dėstyti sekėsi – visi žydai darbštūs, gerai mokėsi.

       Pirmasis mano apsakymas „Lelijos sapnas“ pasirodė jaunimo žurnale „Ateitis“ (1926, Nr. 4). Pasirašiau slapyvardžiu J. Kriaušė. Keletą mėnesių redagavau katalikų jaunimo žurnalą „Pavasaris“. Čia spausdinau apsakymus, pasirašydamas tuo pačiu slapyvardžiu: Juozas Kriaušė – tai sulietuvintas Grušas. Prof. Mykolaitis išpeikė, sakė, kad Grušas yra lietuviška pavardė, tad lioviausi juo pasirašinėti.

       „Lietuvos aidas“ 1928–1929 m. spausdino mano Zoščenkos stiliaus feljetonus – tas stilius buvo madingas. Augustinas Gricius taip pat laikėsi to stiliaus. Rašiau apie inteligentijos gyvenimą: „Palangos atvirutė“ (apie pasilinksminimus, klubus, pasauliečių inteligentų ir kunigų santykius), „Stipendijos“ (iš studentų gyvenimo, inteligento paskaitos kaimiečiams). Mano feljetonų ir kelias noveles išspausdino „Lietuva“, „Rytas“. Feljetonus pasirašydavau Liongino Padanginės pseudonimu. Buvau sudaręs feljetonų rinkinį, žadėjo išleisti „Ryto“ administratorius Remigijus Valaitis. Bet knygelė liko neišspausdinta – R. Valaičio leidykla suiro.“

       Knygų recenzijos, novelės, „Karjeristų“ ištraukos buvo spausdintos „Židinyje“,

       „Lietuvoje“, „Naujojoje Romuvoje“, mažiau „Lietuvos aide“. Grušas recenzijas rašė Petro Cvirkos knygai „Saulėlydis Nykos valsčiuje“, Antano Venclovos „Beržai vėtroje“, Kazio Borutos „Kryžių Lietuva“, Leono Skabeikos „Po juodo angelo sparnais“ ir kt. Labiausiai netikėta publikacija: „Kaip Paunksmiui sveikatą taisė (Vaizdelis iš kalėjimo gyvenimo)“, išspausdinta Maskvoje leidžiamo literatūros žurnalo „Priekalas“ (1934, Nr. 12) puslapiuose, pasirašyta J. Kriaušės pseudonimu. Gal spausdinta be autoriaus žinios?

       „1938–1939 m. buvau katalikiškos krypties savaitraščio „Mūsų laikraštis“ faktišku redaktoriumi, pasirašinėjo Antanas Tumėnas, vėliau tapau tikruoju. „Mūsų laikraštis“ pasiekė 100 tūkst. egz. tiražą. Atlyginimo mokėjo po 600 litų per mėnesį, nors darbo buvo nedaug. Kartais laikraščiui rašydavau vedamuosius (be parašo), kartais išspausdindavo vieną kitą apsakymą.“

       Laikraštis „Rytas“ (1931, rugsėjo 14) paskelbė, kad rašytojai steigia „Lekiančių gervių“ klubą. Jame esą bus rengiamos literatūrinės diskusijos. Iniciatoriai – Romas Striupas, Juozas Grušas, Teofilis Tilvytis, Jonas Marcinkevičius ir kt. Į klausimą, ką žinąs apie tokį klubą, atsakė: „Draugavau su Tilvyčiu, pavadinimą sugalvojo jis, bet ar toks klubas veikė, neatsimenu.“

       Plačiau Grušas papasakojo apie Lietuvos rašytojų draugiją. „Draugija buvo įkurta 1932 m. Balio Sruogos iniciatyva. Į organizacinę grupę jis pakvietė po porą literatų iš trijų idėjinių srovių: katalikus Antaną Vaičiulaitį ir mane, tautininkus, rodos, Faustą Kiršą ir Vytautą Alantą, kairiuosius – Antaną Venclovą ir Bronių Railą. Buvo pakviestas neutralus Vincas Mykolaitis. Susitikimas vyko universitete, Sruogos vedamo teatrologijos seminaro patalpose. Siūlėm steigti Lietuvių rašytojų draugiją, kairieji – Lietuvos rašytojų draugiją, tada galėsią dalyvauti ir kitų tautų rašytojai. Kairieji iš pasitarimo išėjo. Ir tai tik dėl vieno rusiškai rašiusio žydo Eugenijaus Škliaro. Skundėsi, kad žydai jo nepalaiko. Iš tikrųjų žydų literatų buvo mažai, prekybininkų daug. Juokaudavo: „Kauno gatvės yra jūsų, o namai mūsų.“

       Sušaukėm Lietuvių rašytojų draugijos steigiamąjį susirinkimą. Aš jame nedalyvavau – buvau išvykęs į Joniškį. Čia tas pat pasikartojo: kairieji laikėsi savo pozicijų – turi vadintis Lietuvos rašytojų draugija, ir iš susirinkimo išėjo Venclova, Raila, Cvirka, Salomėja Nėris. Pirmuoju pirmininku 1932–1933 m. buvo Ignas Šeinius, bet jis nebuvo veiklus.

       Po jo išrinktas Juozas Tumas-Vaižgantas – jis buvo aktyvus, iš valdžios išgavo šiek tiek pinigų. Užėjęs pas švietimo ministrą Konstantiną Šakenį, Tumas sako: „Kas svarbiau – kojos ar galva: baletui skiriate milijonus, o rašytojams nieko.“ Ministras paskyrė 10 tūkst. litų. Įkurtas fondas rašytojams remti. Vicepirmininku buvo Vincas Mykolaitis-Putinas. Draugija „Lietuvos“ viešbutyje turėjo išnuomojusi kambarį – ten dirbo reikalų tvarkytojas ir už tai gaudavo 150 litų. Rašytojai biurokratija neužsiėmė – jie rašė, arba dirbo. Žinoma, valdybos posėdžiai vykdavo ir juose dalyvaudavau.

       Draugijos valdyba, kai pirmininkavo Tumas, posėdžiaudavo jo namuose. Posėdžiai būdavo trumpi – tą ir tą reikia padaryti, vienas kitas anekdotas apie valdžią. Vakarienei – arbata, sviestas, sūris, viskas greitai: „Galit eiti namo.“ Netrukus Tumas paliko bažnyčios tarnybą ir apsigyveno Petro Klimo namuose, dabar Vaižganto gatvė. Mirė būdamas draugijos pirmininku, laidojo universitetas ir Rašytojų draugija.

       Po Tumo mirties draugijos pirmininku 1933–1937 m. išrenkamas Vincas Mykolaitis. Jam pirmininkaujant į draugiją grįžo kairieji literatai. Aš buvau kritikos skyriaus vedėju. Atėjus Kostui Korsakui, jam perdaviau tą skyrių. Rašytojų draugijos valdyboj kilo sumanymas (iškėlė Mykolaitis) pasmerkti antihumanišką aktą – knygų deginimą Vokietijoj. Nutarta tai apsvarstyti susirinkime. Taip ir padaryta – protestas buvo paskelbtas spaudoje.

       Po Mykolaičio 1937 m. pirmininku buvau išrinktas aš, bet greitai atsistatydinau. Kodėl atsisakiau tų pareigų? 1938 m. buvo jubiliejiniai – dvidešimt metų Lietuvos nepriklausomybei. Atvykdavo garbingų svečių, pavyzdžiui, rašytojų „Penklubo federacijos“ pirmininkas Jules Romainas (rengėm vaišes, dalyvavo ir diplomatinis korpusas). Buvo atvykęs Nobelio premijos laureatas Ivanas Buninas. Tiesa, kokių nors kultūrinių interesų svečias neturėjo – lankė restoranus, kavines, ir tiek, bet reikėjo jam sudaryti draugiją – buvau šeimininkas. Lankėsi Vokietijos kultūros rūmų pirmininkas Blünkas. „Karininkų ramovės“ salėje skaitė ilgą pronacistinę paskaitą („Lietuva turi orientuotis į Vakarus, į Hitlerį“). Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio klausiu, kas turi atsakyti. Teko man. Kalbėjau lietuvių kalba, profesorius Jungferis vertė. Pasakiau, kad lietuvių literatūra turi savo charakterį, orientuojasi tik į nacionalinius interesus ir į kitus nesidairo. Ministras pasakė: „Galėjai švelniau.“ Svečias užrašė man savo knygą, aš jam – savo.“

       Jonas Čekys (buvęs leidyklos „Vaga“ direktorius) prisiminė tokį Grušo pasakojimą: „Po 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumo, kai Lietuvos vyriausybė jį priėmė, Ministrų kabinetas susitiko su kūrybinių ir visuomeninių organizacijų vadovais. Grušas buvo pakviestas kaip Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas. Ten dalyvavo ir buvęs Vilniui vaduoti sąjungos pirmininkas prof. Mykolas Biržiška. Profesorius pareiškė protestą Ministrų tarybos pirmininkui Antanui Merkiui, kad nusilenkė lenkams, pasakė: „Jūs turite atsistatydinti...“ ir atsikėlęs išėjo.“ [Dėl ultimatumo atsistatydino žemės ūkio ministras Stasys Putvys, Vlado Putvinskio sūnus.]

       Apie kelionę į Sovietų Sąjungą rašytojas pasakojo (1977 m. spalio 1 d.) Mažvydo klubo bibliofilų grupei. „1933 m. atėjus Hitleriui į valdžią, suiro Lietuvos ir Vokietijos santykiai – vokiečiai nustojo pirkti kiaules, sviestą. Prasidėjo byla su Klaipėdos krašto vokiečiais. Iškilo karo grėsmė. Reikėjo ieškoti politinės paramos, gerinti santykius su Tarybų Sąjunga, Pabaltijo valstybėmis. Tarybų Sąjunga tam buvo nusiteikusi. 1934 m. ji pakvietė po dešimt žurnalistų iš Pabaltijo valstybių. Lietuvai atstovavo Jonas Kardelis („Lietuvos žinios“), Ignas Šeinius („Lietuvos aidas“), Vytautas Steponaitis („Mūsų žinynas“), Eduardas Turauskas, Albertas Gerutis, Justas Paleckis... Aš patekau kaip rašytojų draugijos atstovas. Gerai sutariau su kairiaisiais, dalyvaudavau TSRS atstovybėje priėmimuose, nieko prieš tą šalį nebuvau parašęs. Turėjom diplomatinius pasus. Litai buvo priimami kaip užsienio valiuta.

       Vežėmės lagaminus maisto – dešrų, sūrio, – bet jo neprireikė. Bigosove, pirmoje stotyje už Daugpilio, atvyko rašytojų, Užsienio reikalų ministerijos atstovai, orkestrėlis pagrojo. Pakvietė į stoties restoraną vakarienės – puikiausi valgiai. Paklausėme, ar visą laiką taip maitinsite. Pasakė, kad taip – „Inturistas“ maitins.

       Per mėnesį aplankėm Maskvą, Leningradą, Charkovą, Rostovą prie Dono, Baku, Tbilisį, Jaltą, Sevastopolį, Chersoną. Visur priėmimai, labai gerai maitino. Rusijoj tuo metu buvo baisios dienos – badas po kolektyvizacijos. Po vieno priėmimo Justas Paleckis manęs klausia: „Kaip atrodo?“ Atsakiau: „Blogai.“ – „Taip, tačiau kaltas ne socializmas, bet rusų tauta, nemokanti tvarkytis.“ Chersone ant Juodosios jūros kranto patiesę staltiesę vaišino. „Čia ta vieta, kur Algirdas girdė žirgą“, – paaiškino gidė.

       Mus globojo Michailas Kolcovas, vėliau žuvęs Ispanijos pilietiniame kare. Du kartus „Izvestijų“ redakcijoj susitikom su Bucharinu, matėmės su Radeku. Du priėmimus surengė Lietuvos pasiuntinys Jurgis Baltrušaitis, vieną didelį – Maskvos kultūros viršūnėms. Dalyvavo kompozitorius Sergejus Prokofjevas. Net Didžiojo teatro primadoną, Baltrušaitienės paragintas, pašokdinau (tada man buvo 33 metai).

       Mūsų uždavinys – savo straipsniais pakeisti visuomenės nuomonę apie Tarybų Sąjungą, iki tol ji buvo neigiama. Užsienio reikalų ministerija iš mūsų reikalavo palankių straipsnių. Parašiau straipsnį apie teatrą, apie visuomenę ir revoliucinį procesą. Spausdino „Rytas“. Visuomenė dėl palankių straipsnių apie Tarybų Sąjungą piktinosi, o Tarybų Sąjungos pasiuntinys Kaune Karskis – kad per mažai gyrėm.

       1938 m. atsakomąjį vizitą padarė TSRS rašytojų ir menininkų delegacija: Nikolajus Tichonovas, Vsevolodas Ivanovas („Šarvuočio“ autorius). „Metropolyje“, trijų kunigaikščių kambaryje, parengėm susitikimą. Buvo draugiška atmosfera, Tichonovas skaitė savo eilėraščius, Kazys Binkis – jų vertimus.

       Liudas Gira, po manęs išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku, irgi lankėsi Tarybų Sąjungoj. Tarybinis pasiuntinys Pozdniakovas rėmė „Literatūros naujienų“ leidimą, kitaip būtų tekę uždaryti.“

 

       Pirmoji sovietinė okupacija

 

       Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, katalikas Grušas bandomas įtraukti į literatūrinį gyvenimą. Kai ką paskelbia spaudoje, kviečiamas į komisijas, į literatūros vakarus. 1941 m. kovo 9 d. Kauno II vid. mokykloje įvyko rašytojų susitikimas su darbo jaunimu. Dalyvavo K. Korsakas, T. Tilvytis, S. Nėris, J. Baltušis, J. Grušas, E. Mieželaitis. Tų metų birželio 20 d. Kauno rašytojų namuose įvyko jaunųjų rašytojų literatūros vakaras. Apie jų kūrybą kalbėjo Vytautas Montvila, Juozas Grušas, Julius Būtėnas.

       Rašytojas pasakojo: „Okupuotoje Lietuvoje visuomeninės, institucijų ir privačios leidyklos buvo nacionalizuotos ir įkurta Valstybinė leidykla. Jos direktorium ir grožinės literatūros skyriaus vedėju buvo paskirtas Kostas Korsakas. Aš iš pradžių dirbau grožinės ir vaikų literatūros skyriuje. Korsakas 1941 m. kovą išėjo, direktorium tapo Ignas Gaška, o vyr. redaktorium (tuomet buvo vadinamas atsakinguoju) buvau paskirtas aš. Mane ten įtraukė Cvirka ir Korsakas. Už kokius nuopelnus paskyrė į šį postą? Matyt, dėl to, kad rašytojų sąjungos valdyboj pasmerkėm Vokietijos fašizmą, kad konfliktavau su krikščionimis demokratais? Darbas buvo nesunkus. Korsakas pasiūlė išleisti Cervanteso „Don Kichotą“ (išvertė Pulgis Andriušis), Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“. Veikalai pasirodė jau vokiečių okupacijos metais. Leidykloje dirbo Vytautas Montvila – buvo jaunųjų rašytojų konsultantas, rengė jaunųjų autorių almanachą.“

 

       Vokiečių okupacija

 

       „Į Kauną susitikti su lietuvių rašytojais buvo atvykę trys žymūs baltarusių rašytojai: Janka Kupala, Maksimas Tankas, Petrusis Brovka. Staiga įsakymas užsidangstyti langus. Cvirka sako, kad kiekvienu momentu gali pradėti kristi bombos. Justas Paleckis, Kazys Preikšas išbalę. Korsakas nervingas: „Paraku kvepia...“ Šeštadienį literatūros vakaras – Korsakas kalbės apie lietuvių literatūrą. Užeinu pas Joną Marcinkevičių (gyveno Vailokaičio name, kur buvo ir Rašytojų sąjunga įsikūrusi). Ten Faustas Kirša, dar vienas kitas. Marcinkevičius sako: „Jei neprasidėjo vakar, vadinasi, nebus.“ Matyt, karas turėjo prasidėt pora dienų anksčiau – penktadienį vakare. Vincė Zaunienė gyveno prie aerodromo ir matė, kad penktadienį visi lakūnai sėdėjo lėktuvuose – laukė karo pradžios, bet jis neprasidėjo. Sekmadienį visi lakūnai miegojo. Tos dienos rytą vokiečiai bombardavo Kauno aerodromą. Valdžios vyrai skubiai išvyko. Korsakienė norėjo važiuoti, bet Korsakas nesutiko.

       Dar vokiečiams bombarduojant Kauną, viską, kas būtų galėję inkriminuoti leidyklos darbuotojus ir rašytojus (laiškus, eilėraščių rinkinius), sunaikinau. Buvo Donato Sakalausko vienaveiksmė pjesė saviveiklai, išgarbinusi Staliną. Kai prasidėjo karas, atbėgo autorius savo pjesės: „Mane sušaudys...“ (Vėliau priekaištavo, kodėl sunaikinau.) Užėmus vokiečiams Kauną, žandarai paėmė raktus, išsikvietė likusius darbuotojus. Darė kratą, kiekvieną rankraštį žiūrėjo. Buvo Valio Drazdausko verstas Ivano Gončiarovo „Oblomovas“, Aleksejaus Tolstojaus „Duona“. Leidyklai paskyrė komisarą. Grožinės literatūros skyrių perdaviau Benediktui Babrauskui.

       Praėjus savaitei po vokiečių okupacijos, sutikau „XX amžiaus“ korespondentą Pauliukonį. Jis pasakė, kad gestape yra rašytojų atsišaukimas, smerkiąs hitlerizmą, „skelbiąs jam amžiną kovą“. Hitleris pavadintas rudu šunim. Teksto autorius – Kaplanas. Atsišaukimas buvo perskaitytas per radiją. Ten daugelio rašytojų pavardės: pasirašė K. Binkis, S. Čiurlionienė, I. Simonaitytė, V. Montvila ir kt. Ir mano parašas buvo. Nusigandau. Veikė Juozo Ambrazevičiaus vyriausybė. Sužinojau jo slaptą telefono numerį. Įsakė mane praleisti. Papasakoju apie padėtį. Ambrazevičius sako, kad asmeniškai kontaktų su vokiečių valdžia neturi, ryšiai palaikomi per generolą Stasį Raštikį. Nežinia, kur toji rašytojų telegrama. Ambrazevičius liepia rašytojams saugotis, Korsaką esą pats išsaugos. Raštą ir parašus sunaikino Raštikis. Ambrazevičius patarė man su šeima išvažiuoti iš Kauno.

       Kai leidyklai paskyrė komisarą, atvyko civilvervaltungas, Rentelnas, naujas redaktorių sąstatas – Benas Rutkauskas, vėliau Aleksys Churginas. Vokiečių valdžios atstovai iškvietė Ambrazevičių ir pareiškė, kad jo vadovaujama Laikinoji vyriausybė nebereikalinga – Lietuva prijungiama prie Vokietijos. Ambrazevičius pasakė kalbą: prijungimas prie Vokietijos sugriaus ūkį, kultūrą. Dar buvo tuo reikalu susirašinėjama, bet tokia fiurerio valia. Vokiečiai siūlė Ambrazevičiui būti generaliniu tarėju, tačiau jis atsisakė. Paskyrė generolą Petrą Kubiliūną. Ambrazevičius buvo slapta informuotas, kad numatoma jį išvežti į koncentracijos stovyklą. Jis su šeima slapstėsi vermachto karininko namuose. Buvau ten nuėjęs. Ambrazevičius universitete skaitė paskaitas prof. Pelėdos pavarde. Arkivyskupas Juozas Skvireckas susitarė su jėzuitų gimnazijoj dirbusiu tėvu Kiepu (buvo vokiečių šnipas Lietuvoje) dėl Ambrazevičiaus paslėpimo. Vokiečių karo vadovybė slėpė Ambrazevičių su šeima nuo gestapo. Dabar mūsiškiai Ambrazevičių keikia, bet jis siekė Lietuvos nepriklausomybės.

       Karo pradžioje Raudonosios Armijos prospekte sutikau Vytautą Montvilą. Klausiu: „Ko tu vaikščioji, pažins...“ Jis atsakė: „Niekas nepažįsta, nuošalu.“ Kviečiau važiuoti Joniškin į žmonos ūkį. Montvila nejautė pavojaus: „Nieko blogo nepadariau.“ Jo sekretorė, buvusi pogrindininkė, ragino išvažiuoti. Netrukus Montvila buvo suimtas ir sušaudytas.

       Palikęs Kauną, apsigyvenau žmonos tėviškėje netoli Joniškio. Ūkyje buvo nuomininkas, bet ir patys dirbom žemę, turėjom karvę, auginom kiaules, net keturias per metus paskersdavom. Sau užteko ir kitus rėmėm. Pamenu, siunčiau kvietinių miltų Stasiui Santvarui, maisto Ambrazevičiui, Malinauskams. Rėmėm Šiaulių teatro artistus – direktorium buvo Faustas Kirša. Jam siunčiau dešrų ir kitko. Vasarą gulėdavau sode ir skaitydavau, tad mažai vokiečių mačiau.

       Buvęs studijų draugas, Joniškio gimnazijos direktorius Pranas Samulionis, mane pakvietė dviem trims mėnesiams pavaduoti tuberkulioze susirgusią vokiečių kalbos mokytoją. Papildoma mano studijų šaka universitete buvo germanistika, tad pagal diplomą galėjau būti vokiečių kalbos mokytoju. Dėsčiau III–IV klasėms, bet pedagoginio darbo nemėgau. Man tai buvo pragaras – nemokėjau klasėje susitvarkyti. Kai mokytoja pasveiko, darbą mečiau. Vokiečių kalbos gerai nemokėjau ir dabar nemoku. Suprantu, skaitau, bet kalbėti sunku. Daug metų praėjo, kai neturiu progos jos vartoti.

       1941 m. Joniškio gimnazijoj buvo inscenizuota mano novelė. Į Joniškį atvažiuodavo Juozas Miltinis, taip pat – Panevėžio teatras. Miltinis įkalbėjo rašyti pjeses. Joniškyje parašiau dramą „Tėvas“, 1942–1943 m. sirgdamas perredagavau. 1944 m. vasario 16 d. Kauno teatre įvyko „Tėvo“ premjera (vėliau – „Tėvas ir sūnus“). Režisavo Petras Kubertavičius. Vokiečių laikais nerašiau į spaudą – nė vienos eilutės. Dėl to niekas negalėjo prisikabinti. Kazys Jankauskas tik vieną apsakymą paskelbė ir tai nukentėjo.“ [Rašytojas pamiršo, kad apsakymą „Gluosnio pasaka“ paskelbė laikraštyje „Į laisvę“ (1941 m. rugsėjo 13) ir pakartojo „Literatūros metraštyje su kalendorium 1942 metams“.]

 

         Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)