Dalia Sruogaitė. Ulos Zaleskytės nuotrauka       Tęsinys. Pradžia 2010 m., Nr. 2

 

       Suėmimams nebepasikartojus, gyvenimas mieste vėl tarsi aprimo. Dar kelis kartus buvau nubėgusi pas Krėves viena, nebebijodama netikėtumų. Netrukus juodu grįžo į mūsų gatvę, tik ne į savo butą, o prisiglaudė gretimam name pas teisėją Vytautą Mykolaitį, mūsų gimnazijos Tėvų komiteto pirmininką. Saugumo sumetimais buvo nutarta Krėvę išvežti į kaimą, pas ūkininką prie Maišiagalos. Tuo pasirūpino prof. Antanas Salys. Patį vidurdienį prie mūsų namo privažiavo vienkinkis vežimas, priverstas šiaudų, toks sujauktas, netvarkingas, lyg vištų iškapstytas. Krėvė, apsivilkęs nutriušusiais kailiniais, su kaimietiška kepure, laukė tarpdury. Keli sąmokslininkai, tarp jų mudvi su drauge, ėjome sargybą. Reikėjo saugotis tarnaičių, kiemsargių, praeivių, galėjusių atpažinti rašytoją. Anas slapstymasis Žvėryne buvo natūralus, o dabar bėgimas vogčiomis iš sostinės labai sunkiai prislėgė ir Krėvę, ir mus, jį belydinčius. Vienintelis ir didelis visų džiaugsmas buvo tik toks, kad jis pravažiavo pro gestapo rūmus, pro jo kalėjimo celes, ginkluotų sargybinių saugomas. Pravažiavo vokiečių nepastebėtas, savųjų parsidavėlių neatpažintas.

       Po kelių savaičių bėglys vėl sugrįžo į seną vietą, nes jam ir kaime nepasisekė užsimaskuoti. Atpažino jį studentas, visai ne laiku pasipainiojęs tame nuošaliame kaimely. Dabar jo laukė automobilis, turėjęs nuvežti pas dukrą į Panemunę, prie Kauno, kur jau buvo nuvykusi jo žmona. Atvažiavo jaunas uniformuotas miškininkas Algirdas Končius, o Krėvę lydėjo taip pat miškininkas Povilas Vilkus ir mano mama. Mūsų žvalgyba, patirties pamokyta, buvo vėl strategiškai išsidėsčiusi. Viena stebėjo gatvę iš mūsų Tauro gatvės balkono, kita – prie Mykolaičių namo durų, o aš laukiau prie mašinos. Krėvei reikėjo tik perbėgti skersai gatvę. Kai gatvė ištuštėjo, davėm ženklą, ir Krėvė su mama bei Vilkumi smuko pro duris. Tik nežinia iš kur, visai nepastebėta, po mūsų balkonu atsirado žmogysta, seniai turinti ryšių su vokiečiais. Bėgliai, žmogystos nepastebėję, jau drožė per gatvę, o mudvi su drauge taip ir nutirpom: nei bėgt, nei rėkt, kaip toje lietuviškoje patarlėje... Pradėjom mojuoti mus stebinčiajai balkone, toji, žaibiškai susivokusi, žmogystą užkalbino, o aš beveik stumte įstūmiau visus tris į automobilį. Motoras jau buvo užvestas, nebuvo laiko atsisveikinti, ir Krėvė trečią kartą paliko Tauro gatvę. Jį priglaudė pulkininkas Konstantinas Žukas Aukštojoje Panemunėje, Krėvaitės ir jos vyro kaimynystėje.

       Kitą dieną grįžusi mama pasakojo apie jų kelionę. Krėvė buvo apmuturiuotas skara ir atrodė kaip kaimo močiutė. Visi trys palydovai gerai mokėjo vokiškai, o miškininkų uniformos, kaip ir visos uniformos, vokiečiams kėlė pagarbą, todėl du kartus lengvai pro sargybinius prasmuko. Mama turėjusi vaidinti „lengvo žanro“ moteriškaitę, linksmai flirtavo su Končiumi ir besišypsantys kareiviai jos netikrino...

       1943-iųjų Kūčios buvo itin liūdnos. Mama pakvietė savo kolegę istorikę dr. Mariją Krasauskaitę, mano draugę, Ireną Ladigaitę, o Baliui buvo padengta vieta gale stalo. Naujuosius metus sutikti mus pasikvietė Mykolaitis-Putinas su ponia iš gretimo namo. Tame name gyveno ir kitas Mykolaitis – Vytautas, teisininkas, Živilės tėvas. Šios abi Mykolaičių šeimos, Balį suėmus, rodė mums daug dėmesio ir širdingumo. Živilės mama buvo puiki šeimininkė ir nuostabi virėja, anais pusbadžio laikais visada mokėjusi pagaminti kone šventiškus pietus, kuriais dažnai ir mane vaišindavo. Pas juos ne sykį pasikviesdavom savo vyresniuosius draugus, kurie taip pat būdavo gardžiais pyragaičiais pavaišinti. Kartais pasukdavom patefono rankeną, pasigirsdavo šokių muzika. Abu Mykolaičiai diskretiškai užsidarydavo kitame kambaryje.

       Jauniems, nors ir žiauriais okupacijos laikais, linksmumo netrūko, norėdavom ir paišdykauti. Kartą surengėm „skarmalių“ balių. Sugužėjom pas Mykolaičius kiekvienas kaip išmanėm apsiskarmalavęs. Labiausiai mums patiko Jurgio fantazija: atšlepsėjo jis į trečią aukštą batus prisirišęs prie kojų padų. Alfo kišenės buvo prigrūstos sausų žirnių, – jais mus vaišino ir labai rimtai įtikinėjo, kad tai esąs pats sveikiausias maistas.

       Pas Vincą Mykolaitį-Putiną gyveno jo žmonos giminaitė Hortenzija Balčiūnaitė, Hortute ar tiesiog Ortute vadinama. Pas ją rinkdavosi jos amžiaus jaunimas ir kartais mus, keleriais metais jaunesnes, pakviesdavo praleisti popietės. Man tai buvo atotrūkis nuo skaudžios kasdienybės, kurią vis labiau ėmiau jausti gęstant viltims, kad Balys sugrįš. Su Hortute nedraugavom, tačiau susitikusios nevengėm pabendrauti. 1943–1944 metų žiemą Vilnių apklojo minkštas purus sniegas, kuris priminė vaikystę, kai taip smagiai jame voliodavomės. 1944 m. sausio 2-ąją, sekmadienį, po tradicinio koncerto filharmonijoj su Jurgiu ir Algiu nukūrėm į „Vaidilos“ teatrą ir pataikėm į trečią „Svetimų plunksnų“ veiksmą. Iš ten jau didesnė kompanija, mat prisidėjo Džonis, Hortutė ir Jurgis Jurginis, dar vakarui neužslinkus, nežinojom, kur dėtis, ką daryti. Pasibastę po Zakretą (dabar – Vingio parkas), mudvi su Hortute nenoromis, linksmų draugų lydimos, jau neva traukėm namo. Kažkas stumtelėjo mane ant Tauro kalno į pusnį, visai priešais mūsų balkoną. Tuoj pat visa šauni, filosofiškai nusiteikusi draugija tapo išdykėliais-padūkėliais. Prausėm vienas kitą sniego gniūžtėmis, kol nosys pavirto į burokus. O čia dar Jurgis ir Hortutė užtraukė dainelę, tad bliovėm ir mekenom įsmigę į sniegą, net pats vyriausias Jurginis prarado savo direktorišką povyzą – būsimasis akademikas tada dirbo „Lietūkyje“. Žinoma, visą dieną burnoj nieko neturėję, apsilpom ir pradėjom graudžiai spoksoti į „didįjį poną“, tebevaldantį maisto sandėlį, ir jis, mus supratęs, pasikvietė į savo butą.

       Taip dainelę užbaigėm pas Jurginį, kepdami rojaus gardumo blynus, ragaudami gruzinišką konjaką „Šamchorą“ ir begėdiškai naikindami Tauro kalno didumo kumpį. O linksmybių uždangą nuleidom su Hortute, visų kėdžių atkaltes apkabinėdamos tais pačiais rojaus blynais. Tai tik vienas epizodėlis iš mūsų „bohemos“, – buvom kupini jaunatviškos energijos, kurios nei karai, nei asmeniškos nelaimės neįveikė. Tą blynų balių prisiminė ir Hortutė („Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“, p. 440), taip pat Jurgis, jau JAV rašytame laiške kiek pasišaipydamas iš padūkusių mergiočių, tarsi pats tenai būtų lyg švelnus katinėlis tūnojęs.

       Vincą Mykolaitį-Putiną senokai pažinojau, bet labiau iš tolo, nes jis nebuvo dažnas mūsų namų lankytojas kaip Krėvė, Vaclovas ar Viktoras Biržiškos, Albinas Rimka ir kiti Baliui bei mamai artimi profesoriai. Visada mandagus, korektiškas, tvarkingas, išlygintu kostiumu, kaip ir „išlyginta“ laikysena, jis vis dėlto ryžosi gana pavojingam žaismui. Pasikvietė kartą jis mamą ir mane arbatėlės, – buvo surengęs kuklų priėmimą žymiam naciui Kurtui von Pritzwaldui Stegmannui, vokiečių kalbininkui, atsiųstam į Lietuvą, uždarius Lietuvos universitetus (jis aprobavo dėstytojų rengiamus mokslo darbus). Su tuo naciu jis norėjo pasikalbėti Balio reikalu ir parodė tikrai didelę drąsą. Putinas aiškino, jog Balys turėjo Miuncheno universiteto doktoratą, kad propagavo Lietuvoje vokiečių kultūrą ir į politiką nebuvo įsivėlęs. užtarėjui antrino ten pat buvęs Vytautas Mykolaitis ir kiti keli profesoriai, kurių, deja, nebeprisimenu. Mama, žinoma, emocingai įtikinėjo, kad Balys nekaltas, ir prašė paveikti gestapą, kad Balį paleistų. Stegmannas nieko nepažadėjo, tik ramino: „Jis yra Sopote, manau, laikinai.“ O Sopotas buvo garsus kurortas prie Gdansko, anaiptol ne baisusis Štuthofas.

       Vakaro nuotaika buvo gana rami, gal kiek įtempta. Stegmannas, tikriausiai norėdamas nuslysti nuo jam nemalonios įkaitų temos, keletą kartų kalbino mane, o arbatėlei pasibaigus nei iš šio, nei iš to pakvietė į rytdienos spektaklį teatre. Aš turėjau proto mandagiai atsisakyti. Buvau ant jo įširdusi, nes dar prie stalo, paklausęs, kiek man metų, pavadino mane „Backfisch“, atseit pusmergė...

       1943–1944 m. žiemą kas sekmadienį su draugais ėjom į simfoninius koncertus filharmonijoj. Vilniaus inteligentijai ir studentams jie, kaip ir teatras, buvo tarsi atlaidai, šventiškas katarsis. Muzikos mokyklos mokiniai gaudavo kontramarkių, tad mums, merginoms, buvo didelė lengvata, nedaug tų reichsmarkių turinčioms.

       Daug kebliau buvo patekti į Vilniaus teatro dramos ar operos spektaklius, nes be bilieto neįleisdavo. Įsigudrinom tada įsprukti pro užkulisio duris, arba, vienai užkalbinus bilietų tikrintoją, kitos smukdavom į vidų. Sėdėdavom burmistro ir jo svitos kėdėse pirmoj eilėj, nes tie ponai labai retai spektakliuose pasirodydavo. Rūpėjo ir į repeticijas patekti, nes jau buvom nepagydomos teatro sirgalės. Žinoma, tada reikėdavo slapstytis, dažniausiai ložėse, pritūpus tarp kėdžių. O vieną kartą pačiam repeticijos įkaršty kažkas tik capt mane ir draugę už „kalnierių“ – ir nučiupo mus pats teatro administratorius, kaip kokius vaikigalius svetimam sode obuoliaujančius. Tada nusprendėm susidraugauti su vyriausiuoju teatro sargu, regzdamos šneką apie triušius, kuriuos kartu su „Sukulto ąsočio“ „veikėjomis“ – tikromis vištomis jis laikė teatro pastogėje. Pro jį per užpakalines duris mes jau saugiau prasmukdavom į žiūrovų spūstį.

       Buvom pasirinkusios savo aktorius, dėl kurių dūsaudavom, ir būtinai reikėjo juos pamatyti visuose spektakliuose. Tarp jų buvo Henrikas Kačinskas, Antanas Škėma, Stepas Jukna, Juozas Palubinskas. Žavėjo ir „šposininkas“ režisierius Romualdas Juknevičius, kuris bene kiekviename savo statytame spektaklyje nelauktai išlįsdavo ir suvaidindavo epizodą visai kaip garsusis Hitchcokas savo filmuose.

       O Balio reikalai nejudėjo. Bandė padėti ir Marytė Nemeikšaitė. 1944 m. sausio 8-ąją mums su mama dar tebebūnant Kaune, vedėsi ji mane į kažkokią vokiečių valdovišką tvirtovę, pas labai aukštą nacių pareigūną von Fritchą. Išmekenau jam jau iš anksto sudėliotą mintyse prašymą, kad Balys būtų paleistas, o jis gana nemandagiai parodė mudviem su Maryte duris... Vis labiau aiškėjo, kad dėl įkaitų į jokias vokiečių įstaigas neprisibelsim. 1944 m. balandžio pradžioj mūsų niūrius namus praskaidrino Beatričė Grincevičiūtė, atvykusi į Vilnių su Baliu Dvarionu koncertuoti. Visada optimistė, jautri ir miela Bea atnešė mums daug šviesos, pati jos nematydama. Nakvojo ji mano kambary, ir sugulusios mudvi ilgai ilgai tauškėjom apie poeziją, dainas, apie muziką. Bea norėjo į savo repertuarą įtraukti poetų eiles, kurioms muziką sukursiąs B. Dvarionas, todėl tą naktį deklamavau jai Aistį, Miškinį, Nagį ir kt. Labiausiai jai tiko Henrikas Nagys, ir ji tuojau pradėdavo niūniuoti jo eilėraščiams melodiją, čia pat švystelėjusią mintyse.

       Su Bea visada buvo smagu, niekad neužkliuvo jos aklumas. Atrodė, jog ji mato net spalvas, pati namie gaminosi maistą, kepė pyragus, pati apsipirkdavo, pati keliaudavo po miestą ir aiškindavo, pro kurį pastatą praeinam. B. Dvarionas, draugų ir pažįstamų vadinamas Bolka, tąsyk buvo gana linksmas, net surengė mums mini koncertą mano kambary ir pokštavo panašiai kaip Victoras Borge prie fortepijono. Nesu tikra, bet aš lyg prisimenu, kad tada Bea pirmą kartą padainavo Balio Dvariono „Žvaigždutę“, specialiai jai sukurtą.

       Kitą kartą, mamos pakviesta, ji koncertavo mūsų gimnazijoj. Mergaitės, norėdamos jai už dainas padėkoti, atnešė didžiulę kvepiančių alyvų puokštę. Įvyko nemalonus konfliktas. Mokytoja Marija Skardžiuvienė griežtai uždraudė puokštę solistei dovanoti, esą akloji jos nematys. Tik mama, turėdama direktorės autoritetą, didžiam Skardžiuvienės pykčiui, įsakė mergaitėms alyvas Beai įteikti. O kaip tada Bea džiaugėsi! Apkabinus puokštę uostė, glostė, išbučiavo mergaites, sakydama, kad be galo mėgstanti gėles, ypač taip gaiviai pavasariu kvepiančias alyvas.

       Skaudžiai išgyvenom žydų tragediją. Beveik visos pažįstamos lietuvių šeimos vienokiu ar kitokiu būdu stengėsi juos gelbėti ar bent jiems padėti. Kartą, grįžtant su Džoniu iš Kauno į Vilnių, Marytė Nemeikšaitė paprašė palydėti vieną gražią apyjaunę ponią labai juodais plaukais. Nežinojom, kas ji tokia, tik jutau, kad mums patikėtas uždavinys buvo gana pavojingas. Su ja kelionėje visai nesikalbėjom, radę tuščią vietelę traukiny pasodinom, o patys, netoliese stoviniuodami, taip pat tylėjome. Laimingai pasiekėm Vilnių, stoty mus pasitiko Algis. Nepažįstamoji vis labiau balo, matyt, nervinosi, dar vieną palydovą gavusi. Mes, linksmai tarpusavy čiauškėdami, vedėmės ją Vilniaus senamiesčio gatvėmis iki nurodyto adreso. Ir tik tada mane suėmė baimė: kur aš ją dėsiu, jei niekas durų neatidarys? Ilgai spaudinėjom skambutį, beldėm krumpliais, net kumščiais į sunkias, geležim apkaustytas duris. Ponia, prisispaudusi prie sienos, išgąstingai žvalgėsi ir, neabejoju, taip pat baiminosi, kaip ir aš. Mūsų visų palengvėjimui, durys prasivėrė, o už jų stypsanti žmogysta, pamačiusi atvestąją, tuoj pat ją įsitraukė į aklinai juodą koridorių.

       Vokiečių kareiviai, jau nebe studentai, kurie pirmieji buvo išgrūsti į frontą, bet kaimiečiai ar paprasti darbininkai, pradėjo gatvėse vis įžūliau užkabinėti merginas. Švelnesnių studentų greit atsikratydavom, užmezgusios kalbą apie muziką, ypač apie Hausemusik, sužadindamos jiems namų ilgesį, nostalgiškas mintis, nes, kaip patyrėme, kone kiekvieno vokiečio inteligento namuose buvo muzikuojama: jaunimas ir vyresnieji grodavo įvairiais instrumentais, sudarydavo šeimyninius kvartetus, kvintetus ir taip leisdavo savaitgalius. Kas kita buvo bendrauti su prasčiokais, jokios pagarbos muzikai neturinčiais, pašnekesys apie kokią nors kultūrą jiems nieko nereikšdavo. Mūsų draugai svarstė visokius būdus, kaip nuo jų apsiginti. Vienas siūlė dviem pirštais durti vokiečiui į akis, kitas – nešiotis kišenėje smėlio saują ir iš visų jėgų žerti užkabinėtojui į veidą, trečias draugas, rodos, Algis, patarė nešiotis valgomąją šakutę, kurios aštriais galais turėtumėm smogti vokiečiui į pažandę. Pasirinkom šakutės variantą ir vaikščiojom jau drąsios gatvėmis su paruoštu ginklu, paslėptu tada tokioje madingoje „muftoje“ (movoje). Ne, šakutės panaudoti nė vienai neteko, ir nemanau, kad, tikram pavojui ištikus, būtumėm išdrįsusios ja gintis. O Algis nešiojosi tikrą ginklą – kastetą, kurį man slapta parodė.

       Vieną popietę užsuko pas mus teisininkas Juozas Liudžius ir iš Kauno atvykęs dr. Juozas Nemeikša. Pasitarę su mama, jie pakvietė mane ir tąkart buvusius draugus Jurgį ir Alfą aplankyti vaikų lopšelį „Bokšto požemiuose“, rodos, Subačiaus gatvėje. Nors mums buvo neaišku, kodėl į tuos požemius esame kviečiami, neklausinėjom… prisijungėm prie grupės. Mat anais laikais jaunimui buvo diegiama pagarba vyresniesiems, buvome mokomi nesikišti į jų kalbas, neprieštarauti.

       Patekom į mūrinio pastato pusrūsį, kurio nedideli, gerokai murzini langeliai buvo paluby. Tik skaidrios saulės spinduliai atkakliai skverbėsi į patalpą, nušviesdami patupdytų ant naktinių puodukų baltas mažų padarėlių galveles. Visi buvo mėlynom akutėm, baltais marškinėliais apvilkti, atrodė kaip angeliukai iš Šv. Povilo ir Petro bažnyčios. Tiesa, viena galvelė buvo tamsi, beveik juoda. Malonios slaugės ar prižiūrėtojos aprodė baltas miegamojo loveles, vos telpančias siaurame tarsi koridorius kambary, skurdžią, bet švarią virtuvėlę ir mažą žaidimų kambarėlį, kuriame pasieniais sudėlioti aptrinti žaisliukai, kelios nupešiotos lėlytės, bespalvių „kaladėlių“ krūvelė. Mama ir jos palydovai labai įdėmiai viską apžiūrėjo, o Jurgis su Alfu sekė iš paskos, ir man atrodė, kad jųdviejų nosys buvo keistai surauktos...

       Grįžus namo girdėjau, kaip mama su tais dviem Juozais ilgai svarstė, kur padėti dvi mažas mergytes. Vienai vietos tame lopšely būtų atsiradę, abiem, deja, – ne, o išskirti sesučių ypač nenorėjo dr. Nemeikša. Ir dar nugirdau, kaip jie „rinko“ joms vardus: Rūta, Mėta, Eglė?..

       Mieste buvo įvesta komendanto valanda, „Polizeistunde“, – nuo 20 val. draudžiama vaikščioti gatvėmis. Sutemus namų langai turėjo būti aklinai uždangstyti, kad joks, net silpniausias, šviesos spindulėlis neprasiskverbtų. Vis dažniau vakarais matėme šviečiančias kulkas, švilpiančias už miesto. Vis didėjo Vilniaus gyventojų nerimas, slėgė nejaukus nežinomybės laukimas.

       1944 m. gegužės 24 d., grįžusi iš muzikos mokyklos, Balio kabinete radau Jurgį, Alfą ir Antaną Rūką, skubiai kraunančius iš lentynų knygas į dėžes. Kodėl dėžės buvo paliktos tame pačiame kambaryje, nebandžiau klausinėti, nes jie, vyresni, turėjo žinoti, ką daro. Tik daug daug vėliau, jau JAV, Jurgis paaiškino, kad jie buvo sumanę viską atiduoti kažkuriai bibliotekai. Tačiau tos dėžės taip ir liko sukrautos kampe.

       Bene paskutiniame į Vilnių laiške Balys prašė mamos, kad gautų iš Vilniaus komisaro Hingsto raštą, liudijantį, jog jis niekuo nekaltas, ir notaro patvirtintą šį raštą jam atsiųstų. Apie tai mama pasakojo: „jautėsi, kad režimas Štuthofe kiek pairo... Nustebusi dėl tos misijos, bet, pasitarusi su Mykolaičiu [greičiausiai su Vytautu – D. S.] ir kitais draugais, padrąsinta gandų, kad Hingsto ir gestapo viršininko santykiai blogi, nuėjau. Nuostabiai mandagiai Hingstas man tokį raštą davė. Patvirtinus notarui, nusiunčiau Baliui, bet jis jo negavo.

       Pas Hingstą esu buvusi ne vieną kartą, todėl dabar nežinau, ar šio, ar kito vizito metu, būdama jo audiencijos kambary, pamačiau, kaip prasivėrė durys. Kažkas, už jų stovėjęs, iškišo ranką ir laikė mano pusėje durų rankeną. Man ta ranka sukėlė šiurpą – budelio ranka! Ir kai tik į kambarį įėjo tas Herr Maurer, man dingtelėjo, kad tai buvo vienas iš Pirčiupių kaimo žmonių žudikų... O Hingstą teko pažinti dar pačioje okupacijos pradžioje. Į mūsų butą buvo įsiveržęs vokiečių būrys, tarp jų jau teatre matytas Hingstas. Apžiūrėjo butą, virtuvėje net pakėlė puodo dangtį, kuriame virė rauginti kopūstai. Pamatęs neturtą, buto nerekvizavo, o aš tą buvusį mėsininką apžiūrėti galėjau...“

       Apie paskutinį mūsų pavasarį Vilniuje 1944 m. mama rašė: „...visą pavasarį vokiečių armija traukiasi į Vakarus. Tvarka LDK Birutės gimnazijoje pairo. Teko gelbėti mokytojus ir mokines nuo suėmimų ir priverstinio vežimo darbams į Vokietiją. Kaip gimnazijos direktorė, duodu fiktyvius pažymėjimus, leidimus išvykti iš Vilniaus tariamai mokyklos reikalais, rūpintis baigiamaisiais egzaminais. Vokiečiams reikalaujant pristatyti abiturientų sąrašus – jiems skubiai reikalingi darbininkai karo pramonei – su gimnazijos Tėvų komiteto pirmininku teisėju Vytautu Mykolaičiu nutarėm sustabdyti atestatų spausdinimą ir teisintis negalį pristatyti jiems tų atestatų, nes jie laiku neatspausdinti. Reikėjo tenkintis mašinėle rašytomis „kopijomis“. Su jomis mūsų buvusios mokinės turėjo paskui vargo stodamos į Vokietijos, vėliau – į JAV universitetus. Tačiau nė viena nebuvo paimta darbams ir nė vienai dėl to durys į aukštąją mokyklą nebuvo uždarytos.

       Dieną naktį slėgė mintis apie Balio likimą, baimė dėl Dalios saugumo. Ji jau prieš metus buvo baigusi gimnaziją ir dirbo Vilniuje vaikų darželyje, kartu ir pogrindyje. Atostogoms prasidėjus, abi nuvažiavome į tėviškę nebūdamos tikros, ar gestapas mūsų neseka...“

       Paskutinė mano diena Vilniuje buvo 1944 m. gegužės 30-oji. Aštuntą valandą ryto Dominikonų bažnyčioje vyko pamaldos už Algirdą Jakševičių, suėjus trejiems metams nuo jo mirties. Bažnyčios grūstyje mačiau daug aktorių iš „Vaidilos“ ir Vilniaus dramos teatrų, daug pažįstamų, mūsų vyresniuosius draugus Jurgį ir Džonį, su kuriais atsisveikinom vasarai iki rudens. Su Alfu atsisveikinom ankstyvą popietę, paslampinėję po miesto senamiestį. Irena ir Živilė jau buvo išvykusios iš Vilniaus. Bene tikrasis atsisveikinimas su Alfu buvo gegužės 29 dieną. Mano Svečių knygoje yra išlikęs jo pamąstymas: „Aš visuomet išvažiavęs sugrįždavau, bet dabar mano kaktoj visai susimaišė ir atsirado milžiniškas noras negrįžti, taip sau be prasmės, Tu vis dėlto grįši, nes dar daug bus laiko išeit ir negrįžt, kuomet galėsi sakyti: „Ak kaip gera man nieko nebeklausti, niekuo netikėti ir abuoją žvilgsnį į žvaigždes pakelti.“ Vilnius, 1944 m. gegužės mėn. 29 d.

       Keista pavasarį. Net tylu! Kieme pjaunasi šunys.“

       Birželio pirmą dieną traukiniu mama ir aš važiuojam į Kauną. Žinoma, reikėjo iš Vilniaus Gebietskomisaro gauti leidimą. Išdavė mums iki rugsėjo 15-os dienos „Wilna–Viekšniai“ ir atgal. Kartu važiuoja Vytautas Mykolaitis su ponia ir Jadvyga Čiurlionytė. Jadzė, prisėdusi prie manęs, ėmė pasakoti apie senovines lietuvių liaudies dainas, sakė, kad būtina jas užfiksuoti, nes dar 1941 m. atplūdusios iš sovietijos melodijos pradėjo vis labiau sklisti ne tik miesčionijoje, bet ir kaime. Reikia gelbėti mūsų tautosaką, mūsų reto grožio archajišką palikimą. Sakėsi vasarą žadanti keliauti po Lietuvą ir kalbino mane jai talkinti, ieškant senų dainininkų. Tada apie nešiojamuosius mažus magnetofonus nedaug kas žinojo, melodijas reikėjo užrašinėti ranka. Jadzei, turinčiai absoliučią klausą, tas darbas jokių sunkumų nesudarydavo, o man būtų vėl naujas ir įdomus jei ne mokslas, tai bent nuotykis, nes su jaunatviškos dvasios Jadze visada buvo lengva bendrauti. Gyvenimas, nors įtemptas ir neramus, žadėjo nesujauktą vasarą, todėl gana rimtai apsvarstėm būsimos kelionės planus.

       Kaune mus pasitiko Juzukas. Pas jį ir jo seserį Marytę dabar visada apsistodavom, nes mūsų namely Ramiojoj gatvėj (dabar – Balio Sruogos g.) gyveno žurnalistas Juozas Pronskus ir dr. Valteris Diržys su šeimomis. Mums jau nebebuvo ten vietos. Tą pačią dieną aplankėm Krėves Aukštojoj Panemunėj. Radom juos daug ramesnius, dukters ir žento globojamus, kvepiančiam pušyne, toli nuo bauginančių vokiškų uniformų. Tą patį vakarą mama grįžo į Vilnių. Juzukas, norėdamas nuo liūdnų minčių apie Balį atitraukti, vedėsi mane į teatrą, matėme „Didžiąją mugę“ – „Lohengriną“, lankėmės pas dailininką Antaną Žmuidzinavičių. Dar ėjom į kiną, į jaunimo teatrą... Pasisvečiavau pas jaunystės draugę Verutę Eimaitytę, kurį laiką gyvenusią pas mus ir net geriau už mane prisimenančią vaikiškų dienų išdaigas.

       Neužmirštamą įspūdį paliko vizitas pas visuomenės veikėją Juozą Vanagą-Simonaitį, kurį su Juzuku aplankėm birželio 3-iąją. Ten radome ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą diplomatą Petrą Klimą, ir žymųjį teisininką, taip pat diplomatą Tadą Petkevičių, tolimą mamos giminaitį. Tylėdama klausiausi tų labai protingų ir garbių vyrų svarstymų apie Balio bei visų įkaitų gelbėjimo galimybes.

       Netrukus rengiausi vykti į Bugius, dar apie jokį didžių pasaulinių įvykių artumą ir grėsmę nenutuokdama. Norėdama apsirūpinti literatūra vasaros skaitymams užsukau pas poeto Henriko Radausko žmoną ponią Verą, dirbančią knygų leidykloje, ir gavau nemažą glėbį naujų leidinių. Grįžus pas Marytę ir Juzuką jaučiausi kaip namie. Gal tuo metu net geriau, nes ten tarsi geležinkelio stoty vyko nuolatinis judėjimas, lankėsi jų draugai ir pažįstami, dalijosi karo lauko žiniomis, svarstė Lietuvos likimą. O aš, ištempusi ausis ir išplėtusi akis, klausiausi, nors ir ne viską suprasdama. Gera buvo atitolti nuo mamą ir mane slegiančių juodų minčių.

       Marytė ir Juzukas Nemeikšai buvo nuostabūs žmonės. Abu nevedę, visą gyvenimą globojo ne tik vaikus našlaičius, bet ir suaugusius, nelaimių ištiktus. Net iš Sibiro tremties daug grįžusiųjų pirmąjį prieglobstį rado pas juos. Puikusis, vakarietiškai modernus Marytės vaikų darželis vokiečių įsakymu buvo uždarytas, juodu iškraustyti iš šviesaus ir jaukaus buto Putvinskio gatvėje. Dabar jie gyveno netoli Karo ligoninės, kur Juzukas gydė aptemusių akių ar visai aklus ligonius. Ne iš vieno girdėjau, kad tai stebuklingas auksinių rankų daktaras. Jo kišenės visada buvo pilnos saldainių vaikams, o laiškelius dažnai pasirašinėjo „Žmogutis su barzdele“. Marytė išgelbėjo keletą savo darželio baldelių, ir jos kambary visi sėdėjom ant mažų baltų kėdučių prie tokių pat vaikiškų staliukų. Buvo nostalgiškai jauku, nes aš savo mokslus buvau pradėjusi prie tų pačių staliukų. Balys Marytę vadino „Maryte širdele“.

       Ir iš tikrųjų ji buvo tokios plačios, geros, meilės pilnos širdies, neapsakomo jautrumo visiems nuskriaustiesiems. Vėliau sužinojom, kaip daug ji padėjo Baliui, grįžusiam iš Štuthofo.

       Birželio 5-ąją, Juzuko palydėta, išvažiavau autobusu į Šiaulius. Aplankiau ten dr. Domą ir Sofiją Jasaičius, senus mamos draugus. Jie jau mieste buvo sudarę komitetą ir rinko lėšas Baliui ir Jonui Noreikai išpirkti iš Štuthofo. Vis dar tikėta, kad auksas yra visagalis... Pas Jasaičius buvo jauku ir įdomu. Daug jaunimo: jų vaikai Li (Elena) ir Stanis (Stasys), pusbrolis Margeris, du Hanios Lukauskaitės-Poškienės sūnūs ir dar keli. Visi gyveno okupacijos nuotaikomis, kurios buvo daug rimtesnės nei mūsų dar vėjavaikiškame Vilniuje. Vyrukai, kiek supratau, buvo aktyvūs pogrindininkai, palaikė ryšius su partizanais, kurių veiklą iš tiesų tik dabar pradėjau įsisąmoninti. Tai buvo drąsūs, nebijantys net gyvybę paaukoti patriotai. Už kelių mėnesių sužinojau, kad abu Hanios sūnus vokiečiai sušaudė. Li vėliau rašė, kad vyresnysis Erdvilis buvo sužeistas fronte ir mirė 1944 m. rugpjūčio 6 d. Vokietijoje, o jaunesnysis, Vytenis, po trijų mėnesių žuvo sprogus granatai. Ona Lukauskaitė sovietų buvo suimta, kalinta Vilniuje, Lukiškių kalėjime, ištremta į Vorkutą. Po Stalino mirties grįžo į Šiaulius ir, kaip visi tremtiniai, patyrė daug skurdo bei pažeminimo. Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį buvo „Helsinkio grupės“ narė. O dr. Domo ir Sofijos Jasaičių namai buvo kone žydų gelbėjimo centras. Pagalbos besišaukiantiems nelaimėliams jie parūpindavo saugias pastoges pas pažįstamus ir ūkininkus. Dar valandėlę paviešėjau pas tolimą giminaitę, bet visad širdžiai artimą Marilę Zubovaitę ir jos vyrą Kolią Dementjevus. Visi nukulniavom į literatūros vakarą, kuriame dainavo Bea, pianinu skambino Balys Dvarionas, o svyruojančiai rašytojai Liūnei Janušytei skaitant skubiai nuleista scenos uždanga...

       Vėlai vakare Šiaulių stoty sėdau į traukinį. Liūdnoka buvo tuos šaunius žmones, tą gražų jaunimo būrį palikti ir keliauti į senų žmonių prieglobstį Bugiuose. Pralėkė Papilė, Akmenė, Daubiškiai. Iš traukinio išsiritau 4 val. ryto snaudžiančioj Viekšnių stotelėj ir pėstute patraukiau žaliu lyg pati pieva keliuku. Netrukus mane pasitiko dar žiovaudamas Bugių darbininkas Antanas ir kumelaitės Cipkos traukiamu vienkinkiu greit įdardėjom į vos pradedantį busti kaimą.

       Tą dieną sužinojom, jog prasidėjo anglų invazija į Prancūziją. Tai buvo 1944 m. birželio 6-oji. Bugiuose dienos buvo ramios, man net nuobodžios, tad dažnai dviračiu dumdavau į Viekšnius. Ponia Biržiškienė, trijų profesorių motina, jau buvo amžiams atgulusi Viekšnių kapinaitėse, todėl nebeužsukau į jos namus, kur anksčiau kieme, prie malkinės, visuomet pastatydavom arklį, nuvykę į miestelį su reikalais. Tiesa, ištikimosios tarnaitės Anusė ir Elzikė dar Biržiškų name tebegyveno, bet mane traukė pažintys su jaunesniais žmonėmis. Štai šventėm Viekšnių gimnazijos (anksčiau buvo tik progimnazija) 33 metų sukaktį ir pirmosios laidos išleistuves su prideramomis iškilmėmis ir gausiomis vaišėmis. Pasigesta tik kompozitoriaus Jeronimo Kačinsko, lankiusio šią progimnaziją ir žadėjusio pabaigtuvėse dalyvauti. Buvo ir muzika, ir šokiai, ir dainos, ir daug daug linksmybių, gaivinusių gražios ateities viltis.

       Dažnai skambindavau gimnazijos fortepijonu, nes rudenį buvau pasiryžusi muzikos mokykloje peršokti bent vieną kursą. Užsukdavau į netoliese esančią Viekšnių ligoninę, kurią prof. Mykolas Biržiška pastatydino savo tėvo atminimui. Čia daktaras Benius Jankauskas ir jo seserys pavaišindavo arbata su uogiene. Tauškėdavom apie nelabai rimtus dalykus, apie karą visai neužsimindami. Vasara žadėjo daug įdomybių.

       Birželio vidury atvažiavo mama ir teta Zosė (Sofija Gedviliene) su penkiamečiu sūneliu Gabriuku (Gabrieliumi). Dienos buvo skaidrios, kažkas kažkur kariavo, jokios invazijos mums negrėsė. O vis dėlto pradėjo atklysti žinių apie frontą. Mama atsiminimuose rašė:

        „Išgirdus aliarmingas žinias apie rusų fronto pajudėjimą, išvykau į Vilnių (liepos 1 d.). Vilnius – panikoje. Pilna pabėgėlių iš Minsko. Pasirašiau algų lapus Birutės gimnazijoj. Raštvedys J. Banys pasakė slaptą džiaugsmą, kad jau bolševikai artėja prie Vilniaus. O gimnazijos sargas, man patikimas (M. K. Čiurlionio sesers sūnus Stasys Chomskis, LDK Birutės gimnazijos paveldėtas iš prieš tai mano vadovaujamos IV Vilniaus mergaičių gimnazijos su lenkų dėstomąja kalba), pasakė, kad „kiepsko kolo Vitebska“ – t. y. jei rusai jau prie Vitebsko, Vilniui – pavojus. Mokyklos raštvedys J. Banys, doras, nors ir bolševikuojantis, bet teisingas tarnautojas, susinervinęs ir išraudęs man tarė: „Ponia, čia jau dienų, valandų klausimas.“ Palinkėjau jam tapti gimnazijos direktorium ir pasakiau, kad bolševikų okupacijos nelaukiu. Palikau Emilei Viezbickai (tarnaitei) pinigų (mažai turėjau, nes mane apgavo lenkų darbininkas, uždėjau iš savo algos), ja galėjau pasitikėti, prašiau, kad, jei galės, tegu mūsų bute gyvena ir jį prižiūri, o jei mano vyras grįžtų anksčiau už mus su Dalia, tegu jį rūpestingai pagloboja ir jam padeda. Girdžiu – visi bėga. Namie sumečiau į valizą (su ta pačia atvykau į Ameriką) reikalingiausių daiktų, paėmiau kiek drabužių, Balio, Dalios, savo baltinių, tik nieko šilto, nes tikėjausi neilgam iš Vilniaus iškeliaujanti. Į dugną įdėjau išplėštą iš rėmų Vlado Didžioko tapytą Balio portretą, „Apsiautalo“ mašinraštį, dar kitus raštus ir, pasitarusi su skubėjusiais išvažiuoti Mykolaičiais [Vytautu] ir Puzinu [doc. Jonu Puzinu], nuskubėjau, kaip kažkas sakė, į paskutinį reguliarų traukinį į Kauną. Geležinkelio stotyje žmonės bėgioja sutrikę, ieško vieni kitų, klausinėja visokių informacijų. Mano netvirtai valizai prireikė virvės – paskolino Puzinas. Jis pasakė: „Tas šniūras mus surišo, greit susitiksim Vokietijoj.“ (taip ir įvyko, kai spalio vidury atsidūrėm su Dalia Greifsvalde.) Iš Kauno dar patelefonavau Marytei – mūsų paskutinis pasikalbėjimas. Juzuko, rodos, nebuvo Kaune. Marytė baimės pagauta, kad įvykiai juos gali išskirti... Kaune nespėjau sustoti. Naktį važiavom toliau traukiniu, kuris dažnai stodavo, nes buvo minų pavojus. Paryčiui pamatėm, kaip pagrioviais lėkė nuo geležinkelio bėgių žmogus – sakė, padėjęs bombą... Pasigirdo keli šūviai.

       Liepos 2 d. sustojau Šiauliuose. Pas Jasaičius dramatiškas susirinkimas. Keli jauni, sveiki vyrai (tarp jų – Liutikas) tariasi, ką daryti... Beviltiška padėtis. Palikuonys tų, kurie per amžius kraštą gynė nuo priešų, susirinkę Lukauskų namuose, kur 1863 m. sukilėliai tarėsi, išeities neranda. Kalbama apie skubų slėpimą „Aušros“ muziejaus turtų, dokumentų. Ką daryti? Bėgti į Vokietiją? Likti? Susitikau su Noreikiene, kurios vyras buvo su Baliu Štuthofe, – likusi su maža mergyte, – ką daryti? Marilė Zubovaitė apsisprendė su vyru ir dukrele vykti kažkokiu transportu į Vokietiją. Atsisveikinimas gatvėje su jos motina (Niuta), be žodžių, be ašarų – tyliam siaube. (Vėliau sužinojau, kad Marilė niekur neišvyko, su vyro šeima prisiglaudė pas tėvus, jų ūkyje Judreliuose.) Grįžau į Bugius. Sunki atmosfera...“

       Bugiuose niekas apie frontą negalvojo, dirbo ūkio darbus, valgė rūkytus lašinius, kurių Vilniuje nė su žiburiu seniai negalėjom rasti. Rytais kabinom pusmarškonę košę su riebiu mirkalu, užsigerdami šviežiu, ką tik pamelžtu pienu. (Kaimas gilioj Žemaitijoj neįsivaizdavo, kad mieste mes gyvenom pusbadžiu. Gal todėl senelis Daugirdas man atsiųsdavo siuntinėlių, kurių didžiausią dalį sudarydavo sodo riešutai – mudviejų senas skanėstas, tačiau karo metu jis neužganėdindavo ilgesio užkrimsti ko nors stipresnio. Siuntinėliai būdavo tvirtai, rūpestingai mišku tebekvepiančiom lentelėm senelio sukalti.) O mama kepė maistingus plokštainius ir mažais pakeliais siuntinėjo Baliui, nes Viekšnių paštas dar veikė normaliai.

       Sužinojom, kad Kornelija Kalinauskaitė atvažiavus vasarai į savo motinos tėviškę – Voverius, netoli Tryškių, ir liepos 9 dieną su tarnaite One pasileidom dviračiais jos aplankyti. Jau žinojom, kad Vilniuje rusai, kad Kaunas apgriautas, kad Šiauliai krenta, tačiau pas mus dar visai ramu, o kad dažnai virš Kamanų paskraido lėktuvai, mūsų negąsdino. Frontas dar labai toli, neaišku, kas ką muša...

       Plaustas per Ventą mudvi perkėlė prie Santeklių. O Santeklių plaustas tai ne paprastas keltas per upę, bet jokio mechanizmo nevaromas, tik nuo žmogaus jėgų priklausantis, ant dviejų medinių valčių pastatyta platforma iš rąstų. Ant abiejų upės krantų medinėse prieplaukose prie ąžuolinių stuobrių buvo pririštas ištemptas lynas, kurį užkabinęs kureliu traukdavo plaustininkas, gyvenęs mažoj trobelėj Santeklių pusėj. Dažnai tekdavo ilgokai šūkauti, kol jį prižadindavom. Anksčiau, kai Balys su savo garsiuoju fiatu norėdavo Santeklius aplankyti, užtekdavo trumpai „patriūbyti“ – pagarba automobiliui bemat pakeldavo plaustininką ir jis ristele dumdavo prie savo „mašinos“. Tada dažnai Balys antru kureliu padėdavo perstumti plaustą į kitą kranto pusę.

       Anuomet Venta buvo didelė upė, plati, gili, srauni, todėl plaustu keldavosi ne tik vežimai, dviratininkai, bet ir pėstieji. Tiesa, pėsčiųjų plaustininkas nemėgo, vis sakydavo: „briskit per brastą“, kuri buvo gal už puskilometrio, tačiau piliečiai nelabai norėjo slidinėti šlapiais akmenimis... Laimingai pasiekusios kitą krantą, visą parą paviešėjom Voveriuose, svetingai Kornelijos giminaičių priimtos.

       Grįžtant į Bugius per geležinkelio pervažą nustebom, kad iš sargo namelio neišbėgo mūsų pasveikinti vaikinas, niekad nepraleisdavęs nė vieno važiuoto ar pėsčiojo. Nuo pat mažens jo protas buvo pakrikęs, veidas keistai perkreiptas, tačiau niekam nieko pikta jis nedarydavo, tik, iškišęs liežuvį, mostaguodavo rankom ir kažką „sava kalba“ šūkaudavo. Visi buvo prie jo pripratę, ir jo pasirodymai tarsi tvirtino nuo neatmenamų laikų nekintantį gyvenimą. Netrukus sužinojom, kad pirmomis vokiečių okupacijos dienomis jis buvo sušaudytas, laikantis Hitlerio įsakymo – naikinti visus paliegėlius.

       Liepos 19-ąją Kornelija su pusbroliu Vytu mane aplankė Bugiuose. Visi nakvojom daržinėj, ant kvepiančio šieno: apie nosį šokinėjo žiogai ir ausis kuteno maži laukų vabaliukai. Kitą dieną nulydėjau juos dviračiu iki Viekšnių. Net į galvą tuomet neužklydo mintis, kad po šio pasimatymo išsiskirsim ilgam ilgam laikui.

       Mama klausydavo BBC radijo „Gustav Sigfried Eins“ (Geheim Sender) vokiškas laidas, ir jų pranešimai apie frontą pradėjo kelti vis didesnį nerimą, nes aiškėjo, kad vokiečiai traukiasi per Lietuvą. Jau ir kaimynai ūkininkai vis dažniau pas mus užsukdavo pasiteirauti žinių. Nors pavojus vis artėjo, ūkiai ruošėsi rudeniui ir žiemai, krovė į daržines ypač gausų ir gerą derlių.

       Pirma liepos pusė prabėgo ramiai, nors jau rimtai pradėjom gaudyti žinias apie frontą. Kažkur toli dunksėjo sunkiųjų pabūklų šūviai, padangėje pasišvaistydavo lėktuvai, kurių dar nemokėjom atskirti – ar tai vokiški, ar rusiški. O kur tų žinių daugiau surasi, jei ne Viekšniuose, į kuriuos dažnai per pokaitį dumdavom dviračiais su One. Svarbiausias tikslas buvo paštas, – juk vis laukėm laiško iš Balio. Dviratį man parūpino Onė, – tokį didelį vyrišką gremėzdą, bet greitą ir stiprų. Onė sakė, kad kažkoks partizanas jai palikęs, tik dar jai pačiai buvo neaišku, ką reiškia žodis „partizanas“. Taigi ir „jodavom“ abi į miestelį, lyg kokių pramogų ieškodamos.

       Mama vėliau prisimins: „Mus labai sujaudino žinia per radiją liepos 10-ąją apie atentatą prieš Hitlerį. Valandėlei atgijo viltis, kad karas greit pasibaigs! Stebėjome mūsų kieme buvusius kariškius – kai kurie neslėpė džiaugsmo. Tik vakare paaiškėjus, kad Hitleris liko gyvas, kai kurie veidai pasidarė pilni baimės, bet jokių represijų jiems nepastebėjome...“

       Ir visai netikėtai pradėjo kirbėti maudžiantis netikrumas, kurį kėlė į Bugius vis dažniau atsilankantys pažįstami, šiaip niekad čionai neužklysdavę. Sekmadienį, liepos 23-iąją, atkeliavo nuo Kuršėnų seserys Alė ir Donata Pareigytės, mūsų Vilniaus gimnazijos mokinės. Kuršėnai, Papilė jau aiškiai jautė frontą ir jiedvi rimtai ragino mamą slapstytis, esą rusai smarkiai stumiasi į priekį – netrukus pasieks Kamanas... Kvietė pas savo gimines prie Papilės, kur niekas mūsų nepažįsta, niekas neišduos, kad mama – gimnazijos direktorė, „tarnaujanti vokiečiams“. Išveš, sakė jos, visus inteligentus veža. Bet kaip palikti Bugius su visais gyventojais, su senuoju Daugirdu? O Balys vis dar mums parašo į Viekšnius, dar kažkokia viltis spingsi, tačiau raudonosios armijos artėjimas jau darėsi visai realus. Mama apie tas dienas rašė: „Jos kalbino mane eiti su jomis į Kauną, prasmukti pro dar mažai saugomą sieną prie Papilės ir iš ten traukiniu į Kauną. Pagalvojau – gal pasitikti vyrą savo namuose, gal bolševikai, radę mus nepabėgusius, netrems į Sibirą (o dar Vilniuje 1941 m. pati mačiau išvežtinųjų sąrašus, į kuriuos buvome įtraukti) – svyravau. Bet tėvas išsklaidė abejones: „Kam, girdi, patiems lįsti vilkui į gerklę?“ Jis tvirtai tikėjo, kad bolševikai prie Bugių neprieis, o mudvi, išvykusios į Vokietiją, galim su Baliu, grįžtančiu į Lietuvą, prasilenkti...“ O dar su leidimu vykti į Vokietiją buvo galimybė, nes Mažeikiuose tebedirbo kažkokie agentai, verbavę į Reichą darbininkus...“

       Staiga nuo kalbų apie orą, derlių, apie kasdienius reikalus pereita prie svarstymų apie politiką, netikrą ateitį. Senelis Daugirdas tvirtino, kad į tokį svieto užkampį kaip Bugiai, o dar prie pat klampių Kamanų, joks frontas neužgrius, be reikalo moterys baiminasi. Tačiau radijas vėl tapo būtinybe, nes tik iš BBC galėjom išgirsti žinių apie įvykius Europoje. Elektros Bugiuose nebuvo, todėl radijo akumuliatoriui pakrauti tekdavo važiuoti į vis dar tebeveikiantį Santeklių malūną, nuo seno vokiečių valdomą. Dažniausiai tą akumuliatorių veždavo Onė, nelabai tokia pareiga patenkinta, murmėdama, kad tas marmakelis ją nuolat gaišina.

       Žinios iš Balio retėjo, todėl mama nusigaudavo net į Mažeikius, pašte teiraudamasi apie laišką iš Štuthofo. Liepos 25 d. pavežėjau vienkinkiu vežimu Pareigytes 6 km, sutrumpindama jų kelionę pėsčiomis į Kuršėnus.

       Mama tas dienas taip prisiminė: „Bugiuose dar palyginti ramu. Gyveno čia geri, darbštūs žmonės. Tėvo santykiai su šeimyna buvo artimi, patriarchališki. Tėvas, pareigos žmogus, buvo reiklus, bet teisingas, apylinkėje gerbiamas. Puolimų prieš jį, kaip prieš dvarininką, negirdėjome. Jaudino žinia apie anglų invaziją į Prancūziją. O apylinkė ištuštėjo. Daug artimesnių kaimynų, dvarininkų, jau komunistų išvežti į Sibirą: Sobieslovas Pancežinskis (Pancerzyński), jo giminaitis dr. Eduardas ir pastarojo sesuo Radavičienė su vyru, dailininkė Ona Bagnickaitė iš Santeklių, tolimesnė kaimynė iš Pavirvytės dvaro (mano motinos tėviškės) Nagurskienė. Kai kas, tarp jų ir Halina Pancežinskaitė, iš mums artimiausių Ašvėnų, jau spėjo pasitraukti į Vokietiją. Liko tik Peiliškiuose prie pat Kamanų Danisevičiai. Dar ūkininkai „buožės“ neišvietinti neramiai laukė sovietų grįžimo...“ Girdėjom, kad ir ne taip toli (už kilometro nuo Akmenės stotelės) mano klasės draugės Jadvygos Slonskytės dėdė, nuostabaus žemaitiško Paeglesių dvarelio savininkas, Kostas Slonskis 1941 m. buvo išvežtas į Šiaurę, o puikioji šeimininkė, jo sesuo Stasė, laimingu būdu nebuvo išvežta, bet 1943 m. mirė nuo vėžio. Brolis ir sesuo Slonskiai „gerais laikais“ lankydavosi Bugiuose, ir mes nevengdavome pas juos pasisvečiuoti. Anot mamos, „Bugiai, kuklus, ramus, senove dvelkiantis kampelis, buvo tipingas žemaičių dvarelis. Gyvenamieji namai nekuo tesiskyrė nuo gero ūkininko namo. Žavėjo savo aukštomis liepomis, klevais ir taip pat aukštu kryžiumi, būdingu Viekšnių kapams. Ūkis, kiek atsigavęs nuo bolševikų „nubuožinimo“, atrodė tvarkingas, ir tėvas džiaugėsi ypač geru derliumi, kurį skubėjo suvežt į daržines. Šeimininkės ramiai ruošė atsargas žiemai. Visi norėjo tikėti, kad mūsų kampelis liks karo nepaliestas, nes iš rytų pusės jį saugojo Kamanų pelkės ir likučiai to valstybinio miško masyvo, kuris per amžius skyrė žemaičius nuo latvių.

       Tėvas, sėdėjęs valgomajame prie stalo po prosenelio ir jo šeimos portretais, tvirtino: „Ne, karas praūš pro šalį, vieškelis toli, nelaimė mūsų nepalies...“ O iš portretų, tapytų dviejų buvusių Vilniaus dailininkų brolių Joteikių, žvelgė mįslingi Antano Daugirdo, jo žmonos Domicelės Gutauskaitės, sūnaus Rainoldo bei dviejų dukrų Julijos ir Konstancijos veidai, tapyti apie 1800 m. Visi jie sudegė Bugiuose per vokiečių–rusų kautynes 1944 m. spalio 9–11 d.“

       Saulė tą vasarą švietė ir švietė. Rodos, nebuvo nė vienos ūkanotos dienos, nė vieno lašelio lietaus. Vieną tokią saulėtą popietę, žiūriu, atžingsniuoja keliuku nuo liepelės tarsi pažįstama žmogysta. Žiūriu ir atsistebėti negaliu: ogi Jurgis Blekaitis! Atėjo nešinas „gamtoj komiškai netinkančiu portfeliuku po pažasčia“ (kaip jis vėliau save laiške apibūdino), linksmai pasakojo, kad negalįs šiame krašte su žmonėmis susišnekėti. Paklausęs kelio vieno antro žemaičio, nors ir ištempęs ausis niekaip nesuprato jų aiškinimo, kad ją kur tą žemaičių šnektą!.. Lyg kitos tautos žmogėnai būtų. Taip ir praklaidžiojęs visą pusdienį, vienų nurodomas į kairę, kitų – į dešinę... Džiaugsmingai sutikom Jurgį, nes mūsų kompanijoj nebuvo nė vieno jauno vyro: senas senelis ir senstelėjusi jo žmona Klima (Klementina), teta Zosė su Gabriuku ir mudvi su mama. Be to, jis savas, Balio mokinys, mano mokytojas ir draugas, daug širdies parodęs Balį suėmus. Jurgis, kaip visada šmaikštus šnekorius, labai išsilavinęs, tapo mūsų atgaiva. Dabar jau prasidėjo tikras politikavimas ir pasaulinių reikalų sprendimas.

       O vasara brandino išplaukusius rugius, kurie kvepėjo šviežia duona, pakelių grioviuose skaidrioje saulėje švytėjo raudonos žemuogių kekės. Radijas vis daugiau skelbė apie aljantų laimėjimus, ir mes pradėjom tikėti Amerika. Tik ji galėjo išgelbėti mus nuo dviejų okupantų, tik ji turėjo grąžinti mums laisvę ir normalų gyvenimą. Nors iš rytų pusės jau grumėjo tarsi perkūnija, tarsi patrankos, tačiau mums tie garsai buvo svetimi, nes karo lauko mūšių nebuvome patyrę.

       Kai rugiapjūtė pasibaigė, pradėjo užklysti vokiečiai: daugiausia atlėkdavo motociklais su priekabomis-lopšeliais, kuriuose kiurksojo aukštesnio rango karininkai. Jie teiravosi kelio, tikrindami mūsų nuorodas žemėlapiuose. Klima, bijodama didesnių rekvizicijų, juos vaišino, keitė kiaušinius ir lašinius į muilą, cigaretes, degtukus ir dar kažką, o aš išsiprašiau dantų pastos, kurios net Vilniuje seniai nebegaudavom. Praūždavo ir lėktuvai, ir mes iš jų dūzgimo pradėjom atskirti, kuris vokiečių, kuris rusų. Vokiečiai rusiškuosius vadino „siuvamosiomis mašinomis“, ir dar išklerusiomis, nes jie tikrai birbėjo tarsi springdami. Vėliau, vienam vokiečių pašautam nukritus, atbėgę kaimynai pasakojo radę užsimušusį lakūną, kuris buvo be batų! Basas! Tąsyk, matydami kasdien šoferių pucinamus vokiečių karininkų aulus, pradėjom tikėti rusų pralaimėjimu, nes jeigu lakūnai basi, tai kokia gi ta šauni jų armija?

       Mudvi su One skynėm serbentus ir agrastus sename sode, ruošdamos virti uogienę, mergės kapstėsi daržuose, o vyrai krovė prinokusius javus į daržines, – iki pat stogo.

       Aš vis dar lėkdavau į Viekšnius, į paštą, vis dar laukėm bent trumpo laiškučio iš Balio. Deja, jokios žinutės nebuvo. Kartą, sustojusi klebonijos patvory pripumpuoti dviračio padangos, užtikau būrį šauniai atrodančių pusiau uniformuotų jaunų vyrų. Vieni buvo apsivilkę lyg kažkokios uniformos marškiniais, kiti kareiviškomis kelnėmis, kai kurie lyg ir su kariškom kepurėm. Vienas jų, saulės nurudintas, dailus, su juodais ūsiukais, atsirėmęs į tvorą, čiulpė suktinę. Užkalbino, tik nesakė kas esąs. Pasišvaistėm nerimtom frazėm, kaip daro ką tik susipažinę jauni žmonės. Keista, iš visų tą vasarą matytų vyrų šis veriančių, bet švelnių akių sutiktasis įstrigo mano atminty kaip gera nuotrauka. Ir ką gi – bene po dešimties metų tas pačias akis pamačiau Čikagoje. Tai buvo Marius Katiliškis, partizanas, kuris, beje, taip pat prisiminė tą trumpą mūsų pažintį.

       Dienoms besiritant Bugiai jau nebeatrodė pasaulio pakraštys, mažai kam žinoma ramybės salelė. Sodyba, apsupta šimtamečių liepų, buvo gražiai aptverta. Antanas kas pavasarį taisydavo tvoras, tikrai atrodė kaip mažas rojus: tvartai pilni galvijų; arkliai iššukuoti; mūrinė kiaulidė, kalvė prie „prūdelio“ prikrauta visokių įrankių; vazaunėje tvarkingai sustatytos rogės, bričkos, pasieniais sukabinėti pakinktai; meistarnė, kurioje aš, maža būdama, „padėdavau“ meistrui obliuoti lentas ir iš skiedrų bei lentelių statydavau mašiną skrydžiui į mėnulį; reja linams krauti ir kulti; ledainė, kurioje po spaliais būdavo sukrauti vasarai ledo luitai, o pusrūsyje daržovių (bulvių, burokų, morkų ir kt.) atsargos; du šuliniai; du perkūnsargiai, vištų, ančių, kalakutų, žąsų pilnas jiems skirtas kiemas. Svirnas, kurį ramstė medinės kolonos (tarp jų vaikystėje su piemenimis rengdavom vaidinimus), su aruodais, „fuchtleriu“ ir senoviškomis grūdams sverti svarstyklėmis bylojo apie darniai ir nekintamai čia slenkantį gyvenimą nuo pat senų senovės. Vienoje svirno pusėje buvo atskira kamaraitė, kurioje stūksojo taip pat nežinia kokio amžiaus mogliai, prikrauti sunkių akmenų. Dažnai mudvi su One stumdydavom tą „monsterį”, lygindamos drobines staltieses ir paklodes. Ne taip jau paprasta būdavo jį stumdyti – reikėjo gerai įtempti raumenis, kad lygiai ir gražiai iškočiotumėm baltinius, prieš tai patiestus prieš svirną pievoje ir nuolat laistomus vandeniu, kad baltesni būtų... Kočiotojų uoslę nuolat dilgindavo masinantys rūkytų kumpių, lašinių ir dešrų, sukabintų viršuje, kvapai, kviečiantys čia pat atsirėžti bent gabalėlį... Kartais padėdavo mums Eivelė, su kuria Jurgis turėjo bėdos. Anot Jurgio, ta Eivelė – tikrai graži moteriškaitė, tik kai jau atidaro burną, visas žavesys dingsta... Mat dzūkui Jurgiui vis ta žemaičių tarmė kliūdavo, jis niekaip jos negalėjo perprasti.

       Už sodo ir viešininko buvo dar „prūdelis”, kuriame lyg ir žadėta auginti karpius. Regis, nieko iš to neišėjo, liko tik siauras lieptelis, nuo kurio buvo patogu skalauti baltinius. Tačiau čia pat stūksojo mažytė kalvelė, retai krūmokšliais apaugusi. Vadinta ji kapeliais, nors prie kelių mažų kauburėlių nebuvo nei kryželio, nei paminklėlio. Retkarčiais atsirasdavo naujai supiltas miniatiūrinis kapelis, papuoštas pievų gėlytėmis, kurių, nudžiūvusių, niekas nenuimdavo, matyt, nebuvo kam aplankyti. Niekas niekada apie tą kalvelę neužsimindavo, lyg didžiausią paslaptį nešiodamas...

       Kartą į Bugius Kuršėnų gaisrininkų mašina atbildėjo keistų, daug reikalaujančių lietuvių. Jie nebuvo nei linksmi, nei švarūs, kaip anie, prie Viekšnių klebonijos sutikti... Net baugu buvo prie jų prieiti, nuojauta sakė, kad tai labai žiaurūs žmonės. Anot mamos, jie „grubiai, agresyviai pareikalavo vakarienės ir nakvynės. Tėvas jų paklausė: „O kas jūs tokie būsite? Savi? Raudonieji?” – Niekas neatsakė. Leidome jiems pernakvoti vokiečių ištuštintame salonuke. Iš kito kambario nugirdau jų pasikalbėjimą. Vienas kitam priekaištavo, kam, girdi, kalbinęs šituose namuose apsistoti, kam tvirtinęs, kad čia rasiąs mergų, o čia tik vyresnioji, pikta, net kalbėti nenori... Aišku, tie žodžiai buvo man taikyti. Kitą rytą neprašyti svečiai išnyko, o mes nesužinojom, kas jie tokie buvo“.

       Visi pasidarėm budrūs, nuolat užmesdavom akį į kelią, bėgantį nuo Žemaičių plento į Laižuvą. Mano stebėjimo punktas buvo ant virtuvės stogo, prie kamino, iš kur, lengvai kopėčiomis užsiropštus, matėsi visa apylinkė – nuo miško iki miško. Smagu būdavo ant stogo tupėti ir žvalgytis. Nuo kelio, prie liepelės, suko keliukas į sodybą – tai pagrindinis įvažiavimas. Kitas keliukas, tarp sodo ir daržų, daugiau tik vietiniams žinomas, vinguriavo tarp naujakurių šviečiančių, dar sakais tebekvepiančių trobesių, kuriuo, jei žinai, kur ir kada pasukti, gali pasiekti Viekšnių geležinkelio stotį. Kitoj sodybos pusėj – galvijų genesys, skiriantis Bugius nuo Ašvėnų, trumpam, gal puskilometrio ilgio, skirtas karvėms nuginti į mišką, kur prasideda Kamanos. Tenai, pamiškėje, buvo kumetyno – „Smiltynės“ –  sodybėlė su namuku, tvartuku ir malkine kiekvienai šeimai, o kiek nuošaliau – pirtis, kūrenama bene kas antrą šeštadienį. Taigi užklydėlių galėjom laukti tik iš pagrindinio kelio, kuris tuomet dar ir vieškeliu nebuvo vadinamas.

       Kartą tupiu ant to stogo ir negaliu atsidžiaugti svaiginančia tylia vasara. Visi darbininkai, kas po krūmu ar medžiu parvirtęs, ilsėjosi pokaičio metu. Švelni saulė pradėjo liūliuoti ir mane, atsirėmusią į kaminą ir spoksančią kaip pelėda, kokios užsižiopsojusios pelytės tykojančią. Nedaug rūko, kad ir mane pokaičio tingis būtų apgalėjęs, jei ne įtartinas jau ne motociklo, bet karinės mašinos burzgimas, pasigirdęs dulkančiam kely. Ištiesusi kaklą seku: pradums pro liepelę ar suks į mus? Suka į mus! Vokiečiai: keturi ar penki, jau nebesuskaičiuoju. Nusiritu kopėčiom ir lekiu per kambarius, budindama namiškius. Mama jau prie gonkelio. Laukia. Dabar jau mums svarbu pamatyti, kokio dalinio tie atvykėliai. Jei kariuomenės, tai dar neblogai. Su jais galima civilizuotai susišnekėti ir, gerai pavaišinus, lyg svečius išlydėti. Bijojom SS vyrų, juodom uniformom, šviesiaplaukių, dailiai nuaugusių, žiauriom akim, nebeprašančių užkąsti, bet įsakančių krauti į jų krepšius ūkio gėrybes. Jie nekviesti landžiojo po namus ir jautėsi tikri šeimininkai. Žmonių dar jie nebaugino, tik kartą vienas jų atkakliai ragino mane važiuoti kartu su juo į Vokietiją. Nuo to sykio, pamačius SS uniformą, namiškiai patarė man nesirodyti.

       Atbildėjo kariškiai žaliom uniformom. Labai žvalūs ir smarkūs, bet elgėsi mandagiai, nes visi buvo kariškiai su laipsniais. teko juos sodinti prie stalo. Vienas jų prisistatė kaip kapitonas. Pradėjo teirautis, ką mes žinom apie karą, iš kur žinom, ar turim radiją. Radijas stovėjo čia pat valgomajame, nereikėjo nė rodyti. Beregint du svečiai pradėjo sukinėti, „taisyti“, sakė, jis blogai veikia, tai jie pagerins garsą. Jiems išvažiavus pamatėm, kad radijas ne pataisytas, o sugadintas. Tyčia. Mes patys pataisyti nemokėjom, tad vakarais bėgdavom puskilometrį pas kaimyną ūkininką, kurio aparato vokiečiai dar nesuuodė. Tačiau tas kaimyno lankymas ir slaptas žinių klausymas darėsi vis sudėtingesnis, nes vokiečiai jau įsismagino pas mus ir pernakvoti.

       Po kiek laiko pajutau, kad Jurgis ėmė nuobodžiauti. Ne taip paprasta miesto inteligentui pritapti prie kaimo darbų, jis pasigesdavo pašnekesių įdomiomis temomis apie teatrą, literatūrą, o čia visos kalbos sukosi apie politiką, karą, orą... Tad nutariau parodyti draugui savo mylimas Kamanas. Siauru, galvijų ištryptu genesiu nužingsniavom mudu iki miško. Ramu aplinkui, tik retkarčiais, vėjelio papurtyti, sučeža pakelės berželių dar lapuotos šakos, kažkur amteli šuva, tik nebegirdėt paukščių. Nejaugi jie jau išskridę? Kažkaip per anksti. O gal išsislapstė keistų karo garsų išgąsdinti? Net visada narsių varnų padraikėlių nė kvapo. Staiga toptelėjo man galvon, kad šią vasarą Bugių gandralizdis buvo tuščias. Negrįžo į savo gūžtą mūsų kasmetiniai bičiuliai, nevarlinėjo čia pat, už sodo, drėgnesnėse pievose... O juk iš mažens žinojau, kad laiminga ta sodyba, kurioje apsigyvena gandrai. Toks negeras jaudulys įsimetė į širdį.

       Kamanų pakrašty ištarpę, išsišakoję medžiai, kaip dera sodriam miške, kiek paėjėjus gilyn – retėja, traukiasi, mažėja. Atsiveria vis tuštesni plotai. Jurgis sustoja, lyg pats vieniša pušele pavirtęs. Keistai žvalgosi ir kužda: „Kaip tylu!.. kaip bauginančiai tylu...“ Kas jį taip baugina? – galvoju ir bandau jį vesti, pasišokinėdama ant linguojančių samanų ir kiminų kupstelių. O jis traukiasi atbulas. Rodau jam vaivorų uogas, sakau: „paragauk, pasijusi kaip debesų pūkuose beskrajojąs...“ Nuskinu gailių šakelę – „pauostyk, apims tave neapsakoma svaigulio palaima...“ – „Ne, ne! Nenoriu! – kratosi Jurgis ir maldauja: – grįžkim.“ Kai vėl atsidūrėm genesy, draugužis prisipažino, kad dar niekad tokios kurčios tylumos baimė jo nebuvo nusiaubusi.

       Artilerijos dundesys artėjo, tačiau, kaip mums rodėsi, dar labai toli, gal apie Papilę ar Dabiškius. Naktimis praskrisdavo vis daugiau lėktuvų, o dangus puošėsi tarsi ore pakabintomis žvakėmis. Dar nebuvo baugu, ir mes bėgdavom į keliuką tų niekad nematytų stebuklų žiūrėti, net jais gėrėtis. Kamanų pelkė, nežinantiems kūlgrindų, buvo nepereinama, nepravažiuojama. Kuri gi armija pasirinktų siaurą kaimo kelią, vedantį nuo Santeklių pusės, savo sunkiems pabūklams gabenti? Ne, tokia galimybė buvo neįmanoma, ir mes vis jautėmės saugūs didžiųjų Europos įvykių stebėtojais.

       Staiga ramią mūsų nuotaiką visiškai sudrumstė būrys lietuvių, kurie pasisakė esą Viekšnių partizanai. Liepė jie seneliui kinkyti porą arklių ir su vežėjais išvarė į pafrontę. O kur toji pafrontė, mums vis dar buvo neaišku. Bugiuose kilo panika, o seneliui – gyvas skausmas netekus geriausių arklių bei darbininkų. Sodyboj liko vienos moterys, senelis ir Jurgis, tikras miestietis, ūkio darbų nei išmanantis, nei mokantis, o tie darbai buvo nepabaigiami.

       Jau gerai buvau atsigavus po pusbadžio gyvenimo Vilniuje. Pilna energijos ir jėgų, tiesiog savaime įsitraukiau į grynai ūkišką gyvenimą. Rytais pasikinkydavau kumelę Cipką ir dardėdavau parvežti šėko, kurį pirmiau dalgiu nukirsdavau. Vyrų darbininkų nebeturėjom, merginos paskendusios darbuose iki ausų, o iš Jurgio jokios pagalbos nesitikėjau. Verčiau tegu jis politikuoja su seneliu ir man netrukdo... Netolimam lauke dar buvo likusių nesuvežtų šieno kupetų. Žinodama, kad senelis dėl to jaudinsis, pasiryžau pati jas sutvarkyti. Ir vėl su Cipka išsiritom iš kiemo. Prisikroviau vežimą kaip mokėjau, net koriausi ant viršaus šieno suminti, kad tik visas sutilptų. Grįžtu į kiemą aukštai lyg gandralizdy tupėdama, o čia ir vėl vokiečių mašinų prigarmėję. Viena jų su vėliavėle, o joje – vyresnio amžiaus kariškis nematyta uniforma, išpuošta medaliais. Ne „laively” prie motociklo, bet kariškam automobily. Cipkai, matyt, ši uniforma keistai pasirodė, iki šiol ramiai mano kupetą tempusi, staiga striktelėjo ir pasidavė į šoną. Tik to man ir reikėjo! Nusiverčiau su visu šienu žemėn ir sėdžiu žiopčiodama iš nustebimo. Medaliuotasis iššoko iš mašinos, pribėgo prie manęs ir ištiesęs ranką ištraukė iš suirusio „gandralizdžio“. Kokia gėda! Per patį vidurdienį pačiame kiemo vidury viso mano šaunumo kaip nebūta. Vokietis ėmė atsiprašinėti, esą tai jo mašinų kolona pabaidė arklį ir išvertė mane su visa važma. Tuoj liepė savo šoferiui sukrauti šieną į vežimą ir nuvežti į daržinę. O čia jau ir mama, ir Jurgis, ir merginos, išbėgę į kiemą, spokso nelyginant klojimo spektaklį išvydę.

 

       Skaityti toliau

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 m. Nr. 3 (kovas)