Parašyti „Aliaską“ mane įkvėpė medicinos daktaro Oliverio Sackso knyga „Pabudimai“ („Awakenings“), kurią pirmąsyk 1973 m. išleido leidykla „Gerald Duckworth and Company“.
1916–1917 m. žiemą Europoje, o vėliau ir visame pasaulyje, ėmė plisti keista epideminė liga, pasireiškianti įvairiomis sutrikimų formomis: manijomis, kliedesiais, transu, koma, mieguistumu, nemiga, nerimu bei parkinsonizmo požymiais. Galiausiai ligą ištirti ir paaiškinti pavyko iškiliajam neurofiziologui Constantinui von Economo, kuris pavadino ją encephalitis lethargica, arba mieglige.
Per dešimt metų miegligės aukomis tapo beveik penki milijonai žmonių, daugiau nei trečdalis jų mirė. kai kuriems pavyko isikapstyti be rimtesnių pasekmių, tačiau daugumai teko susitaikyti su progresuojančia liga. Sunkiausi ligoniai vis labiau grimzdo į savotišką „miego“ būseną – jie suvokė aplinką, bet buvo nejudrūs ir bežadžiai, nustoję vilties ir valios, pasmerkti prieglaudoms bei gydymo įstaigoms.
Po penkiasdešimties metų, kai buvo sukurtas vaistas L-DOPA, tie žmonės vėl buvo prikelti gyventi.
Autorius
Britų dramaturgo Haroldo Pinterio (1930–2008) talento pripažinimą liudija gausūs tarptautiniai apdovanojimai ir premijos (žymiausia – Nobelio literatūros premija (2005), o jo įtaigą ir savitumą iliustruoja ir tai, kad anglų kalboje atsirado būdvardis pinteresque (jį fiksuoja, pvz., „Merriam-Websterio“ žodynas), kuriuo nusakoma grėsmės, netikrumo ir maskuojamos įtampos atmosfera, kuri šio autoriaus pjesėse kuriama iš pažiūros banaliais, tačiau dviprasmiškai skambančiais pasakymais bei garsiosiomis pauzėmis.
Pjesė „Aliaska“ („Kind of Alaska“) pirmąkart paskelbta 1982 m. Tais pačiais metais rampos šviesą ji išvydo Londono Nacionaliniame teatre kaip pjesių triptiko „Kitos vietos“ („Other Places“) dalis. H. Pinterio pjesių rinkinį šiais metais rengiasi išleisti leidykla „Kitos knygos“.
Vertėjas
DEBORA
HORNBIS
PAULINA
Moteris baltam patale. Maždaug keturiasdešimt penkerių. Sėdi atsirėmusi į pagalvių krūvelę ir žiūri į vieną tašką.
Stalas ir du krėslai. Langas.
Šešiasdešimt kelerių vyras tamsiu kostiumu sėdi prie stalo.
Moters akys sujuda. Ji lėtai apsižvalgo.
Jos žvilgsnis nesustoja ties vyru.
Šis stebi ją.
Moteris žiūri tiesiai, nejudėdama.
Ima šnabždėti
DEBORA. Kažkas vyksta.
Tyla
HORNBIS. Ar pažįsti mane?
Tyla
Ar atpažįsti mane?
Tyla
Tu girdi mane?
Ji nepažvelgia į jį
DEBORA. Tu kalbi?
HORNBIS. Taip.
Pauzė
Ar žinai, kas aš toks?
Pauzė
Kas aš?
DEBORA. Niekas negirdi, ką aš sakau. Niekas manęs neklauso.
Pauzė
HORNBIS. Ar žinai, kas aš toks?
Pauzė
Kas aš?
DEBORA. Tu – niekas.
Pauzė
Kas ten? Toli toli. Lyja. Aš sušlapsiu.
Pauzė
Aš negaliu užmigti. Tas šuo vis sukinėjasi aplinkui. Man rodos, jis sapnuoja. Žadina mane, pats gerai nepabudęs. Bet jis vis tiek geriausias mano šuo. Aš kalbu prancūziškai.
Pauzė
HORNBIS. Noriu, kad paklausytum manęs.
Pauzė
Tu miegojai labai ilgai. Dabar pabudai. Mes čia tave prižiūrime.
Pauzė
Tu miegojai labai ilgai. Dabar tu vyresnė, nors to ir nežinai. Tu jauna, bet vyresnė.
Pauzė
DEBORA. Kažkas vyksta.
HORNBIS. Tu miegojai. Dabar pabudai. Tu girdi mane? Ar supranti, ką aš sakau?
Ji pirmą kartą pažvelgia į jį
DEBORA. Miegojau?
Pauzė
Nepamenu, kad būčiau miegojus.
Pauzė
Žmonės žiūrėjo į mane. Lietė. Aš kalbėjau, bet kažin ar jie girdėjo, ką aš sakiau.
Pauzė
Kaip aš šneku? Aš moku prancūziškai, – žinau. Ar aš kalbu prancūziškai?
Pauzė
Šiandien dar nemačiau tėčio. Jis – tikras pokštininkas. Pajuokauja, padūksta su manim. Pažaidžiam balionais.
Pauzė
Kur jisai?
Pauzė
Ne už kalnų, atrodo, mano gimtadienis.
Pauzė
Ne, ne, ne. Aš miegu kaip ir visi kiti. Nei daugiau, nei mažiau. Ir kodėl turėtų būti kitaip? Jei anksti ryte neatsikeliu, mama mane pažadina. Reikalai nelaukia.
Pauzė
Jei aš miegojau, kodėl mamytė manęs nepažadino?
HORNBIS. Aš tave pažadinau.
DEBORA. Bet aš tavęs nepažįstu.
Pauzė
Kur visi? Kur mano šuo? Kur mano seserys? Vakar vakare Estelė apsivilko mano suknelę. Bet aš jai leidau.
Pauzė
Man šalta.
HORNBIS. Kiek tau metų?
DEBORA. Dvylika. Ne. Šešiolika. Septyneri.
Pauzė
Nežinau. Ne, žinau. Man keturiolika. Man penkiolika. Aš žavi penkiolikmetė.
Pauzė
Tau nederėjo mane temptis čionai. Mama klausinės, kur aš buvau.
Pauzė
Tau nederėjo manęs šitaip liesti. Aš nesakysiu mamai. Aš nebūčiau tavęs šitaip lietusi.
Pauzė
Ak, Džekai.
Pauzė
Laikas kilti iš patalo. Tie šunys taip nerimsta. Tikiuosi, tėtis juos šeria. Ar Estelė tekės už to vaikėzo iš Taunlio gatvės? Už to rudžio? Paulina sako, kad jis kieto kiaušo. Kvailas per visą pilvą. Aš kur kas nuodugniau apsvarsčiau visą šį reikalą ir nusprendžiau, kad Estelei nereikėtų už jo tekėti. Pasakyk jai, kad netekėtų už to rudžio. Tavęs ji paklausys.
Pauzė
Tėti?
HORNBIS. Estelė neištekėjo už jo.
DEBORA. Neištekėjo?
Pauzė
Tai būtų didelė klaida. Ji susigriautų gyvenimą.
HORNBIS. Estelė neištekėjo už jo.
Tyla
DEBORA. Šį kambarį aš jau esu mačiusi. Kas čia per vieta? Čia ne miegamasis. Mano miegamojo sienos melsvų alyvų spalvos. Patalai purūs, dailučiai. Mamytė pabučiuoja mane.
Pauzė
Čia ne mano miegamasis.
HORNBIS. Šiame kambaryje tu išgulėjai labai ilgai. Tu miegojai. Dabar pabudai.
DEBORA. Tau nederėjo temptis manęs čionai. Ką tu sau galvoji? Ar aš prašiau tavęs atsivesti mane čionai? Ar rijau tave akimis? Ar liepsnojau aistra tau? Ar leidau žvilgčioti po sijonu? Ar blizginau dantimis? Ar elgiausi begėdiškai? Galbūt aš pamiršau.
HORNBIS. Aš tavęs čia nesivedžiau. Tavo mama ir tėvas tave čionai atvežė.
DEBORA. Mano tėvas? Mama?
Pauzė
Gal jie tau atvežė mane kaip auką? Gal jie mane tau paaukojo?
Pauzė
Ne, ne. Tu mane pavogei. Naktį.
Pauzė
Pasinaudojai manimi?
HORNBIS. Aš čia prižiūriu tave.
DEBORA. Visi taip sako.
Pauzė
Pasinaudojai manimi. Privertei tave liesti. Išrengei mane. Aš verkiau... bet... bet verkiau iš aistros. Tu – šėtonas. Mano aistra buvo mano aistra. Iš paskutiniųjų ją saugojau. Tu ją pasiglemžei. Kartą atvėręs, jau neuždarysi. Jau niekados neužversi. Neuždaryta – visados atverta. Amžiams. Koks siaubas. Tu sužlugdei mane.
Pauzė
Skamba vaikiškai. Taip... nedera.
Pauzė
Kiek man metų?
Pauzė
Aštuoniolika?
HORNBIS. Ne.
DEBORA. Na, tada aš neturiu supratimo, kiek man metų. Gal tu žinai?
HORNBIS. Tiksliai negaliu pasakyti.
DEBORA. Kodėl?
Pauzė
Mano seserys pasakytų. Mes labai artimos. Mylime viena kitą. Mus vadina trimis varpeliais.
Pauzė
Kodėl čia taip tylu? Taip viskas sustingę? Aš smėlio maiše. Jūra. Ar aš tikrai jas girdžiu? Kažkur tolumoj. Žuvėdros. Šimtas metų, kaip nė vienos negirdėjau. Koks klyksmas, Dieve. Kur Paulina? Ta šelmė. Vis turiu ją tramdyti, kad per daug nešmaikštautų. Prisišmaikštausi, sakau, vieną sykį. Tuo savo aštriu liežuviu kada pati įsipjausi. Jau tokia tu kandi, kad, pamatysi, vieną dieną nusikąsi liežuvį ir aš užmarinuosiu jį stiklainyje, ir tu jau niekados nieka-dos, niekados daugiau nebešmaikštausi.
Pauzė
Iš tikrųjų tai ji visai nieko. Tik per daug plaka liežuviu. O štai Estelė – užsimąsčius kaip kūdra. Ji moka žaviai susidėti koją ant kojos. Gei-du-lin-gai.
Pauzė
Čia viešbutis. Viešbutis ant jūros kranto. Hastingse? Torkvėjuje? Visas šis reikalas tamsesnis, nei pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Tokia išvada peršasi. Tu kažką slepi. Paulina vis tauškia, kad aš, girdi, anksčiau ar vėliau pakliūsiu į baltųjų vergių tinklą.
Pauzė
Taip. Aš baltoj palapinėj. Praskleidusi uždangalą, įkelsiu koją į Sacharos dykumą.
HORNBIS. Tu miegojai.
DEBORA. Ei, tu vis kartoji tą patį! Ir kas gi čia blogo? Kodėl aš negaliu kokį kartą ilgiau pamiegoti? Man trūksta miego. Organizmas jo reikalauja. Tai visai natūralu. Gal aš ir persimiegojau, bet tikrai ne tyčia. Būtų mano valia, jau seniai būčiau pakilusi iš lovos. Man labai patinka ryto metas. Kodėl man priekaištauji? Aš paklusau savo kūno reikalavimams, štai ir viskas.
HORNBIS. Žinau. Aš tau nepriekaišauju.
DEBORA. Na, tai kiek laiko aš miegojau?
Pauzė
HORNBIS. Tu miegojai dvidešimt devynerius metus.
Tyla
DEBORA. Nori pasakyti, aš mirusi?
HORNBIS. Ne.
DEBORA. Aš nesijaučiu mirusi.
HORNBIS. Tu ir nesi.
DEBORA. Bet tu nori pasakyti, aš buvau mirusi?
HORNBIS. Jei būtum mirusi, dabar nebūtum atgijusi.
DEBORA. Tu įsitikinęs?
HORNBIS. Niekas neprisikelia iš numirusiųjų.
DEBORA. Ne, aš taip nemanau.
Pauzė
Tai ką aš veikiau, jei nebuvau mirusi?
HORNBIS. Mes nežinome... ką tu veikei.
DEBORA. Mes?
Pauzė
Kur mano mama? Kur tėtis? Estelė? Paulina?
HORNBIS. Paulina yra čia. Ji laukia, kada galės pamatyti tave.
DEBORA. Tokiu metu ji turi sėdėti namie, – jau vėlu. Kiek kartų sakiau tai gražuolei, kad jai būtina išsimiegoti. Man, beje, irgi. Bet, žinoma, aš – vyresnė sesuo, todėl ji manęs neklauso. O Estelė neklauso, nes ji – mano vyresnioji sesuo. Toks tas šeimyninis gyvenimas. O Džekas? Kur Džekas? Kur mano vaikinas? Džekas – mano vaikinas. Jis mane myli. Myli mane. Mačiau, kaip vieną kartą verkė. Iš meilės. Daugiau jo nevirkdysiu. Ką tu jam padarei? Ką? Ką? Ką?
HORNBIS. Nusiramink. Nesiaudrink.
DEBORA. Nesiaudrinti?
HORNBIS. Nėra kur skubėti.
DEBORA. Kaip suprast?
HORNBIS. Nurimk.
DEBORA. Aš ir esu rami.
Pauzė
Viskas aišku: aš padariau kokį nors nusikaltimą ir dabar sėdžiu kalėjime. Aš pasirengusi susitaikyti su tokia baigtim. Bet kuo aš nusikaltau? Aš neįsivaizduoju, kokį nusikaltimą galėjau padaryti. Na, ką aš tokio padariau, kad nusipelniau... tokios siaubingos bausmės?
HORNBIS. Čia ne kalėjimas. Tu niekuo nenusikaltai.
DEBORA. Bet ką aš padariau? Ką aš veikiau? Kur aš buvau?
HORNBIS. Visai neprisimeni, kur buvai? Ničnieko neprisimeni, kas... tau nutiko?
DEBORA. Nieko man nenutiko. Niekur aš nebuvau.
Tyla
HORNBIS. Manau, turėtume...
DEBORA. Aš visai nenoriu susitikti su Paulina. Žmonės nenori seserų akyse matyti. Jos – tiktai sese-rys. Kandžios sesutės. Tik ir tegirdžiu iš jų: tau – kukū, tau – kukū! Dantis pakabinusios. Sugraužia viską, kas po ranka pakliūva. Auksinį šokoladą. Sušlamščia su visais popieriais. Suryja bet kokį šūdo gabalą, užtikusios bufete. Kažkam gi reikia jį iššluoti. Tuos ekskrementus. Užsigulėjusius amžinybę. Suvyniotus į auksą. Niekaip negaliu su tuo susitaikyt. Seserys – šėtono išperos. Broliai – dar blogesni. Vieną dieną meldžiau, kad daugiau jų niekuomet nebeišvysčiau, niekuomet daugiau. Tas nuolatinis triaukšėjimas, visi tie juokeliai.
Pauzė
HORNBIS. Nežinojau, kad turi brolių.
DEBORA. Ką?
Pauzė
HORNBIS. Nurimk. Pailsėk. Rytoj... bus nauja diena.
DEBORA. Ne, ne, ne. Ne!
Nusišypso
Tai aišku. Aišku, kad rytoj – nauja diena. Labai noriu užduoti tau vieną klausimą.
HORNBIS. Nepavargai?
DEBORA. Ar aš? Anaiptol. Aš kaip niekad žvali. Tau taip neatrodo?
HORNBIS. Koks tas klausimas?
DEBORA. Kaip tu mane pažadinai?
Pauzė
O gal tu manęs nežadinai? Gal aš tiesiog pati pabudau? Be tavo pagalbos? O gal su burtų lazdele mane prikėlei?
HORNBIS. Prikėliau tave, suleidęs adatą.
DEBORA. Kokia miela adatytė. O, kaip man tai patinka! O aš graži?
HORNBIS. Žinoma.
DEBORA. O tu – mano žavusis princas. Ar ne?
Pauzė
Kalbėk su manim!
Pauzė
Šiknius. Visi vyrai tokie.
Pauzė
Man atrodo, aš tave myliu.
HORNBIS. Ne, nemyli.
DEBORA. Na, aš nelabai turiu iš ko rinktis, ką? Daugiau čia nematau nė vieno vyro. Ką gi tu padarei visiems kitiems? Pažįstu tokį vaikinuką – Piterį. Mes žaidžiame su jo traukinukais, žaidžiame... kaubojus ir indėnus... Aš – tikra pajodžarga. Patiesiu jį ant menčių kaip didelė. Bet tai buvo...
Pauzė
Bet dabar man po kojų visas pasaulis. Visas gyvenimas prieš akis. Visas mano gyvenimas.
Pauzė
Viskas – gana jau! Suieškok man Džeką. Pasakysiu jam „taip“. Prisigimdysim vaikų. Čirškinsiu obuolius. Aš tam pasiruošusi. Nėra prasmės dar kažko laukti. Tvirtu žingsniu į priekį. Mano mamos šūkis. Mamytė, sakyčiau, kiek per daug sau leidžia, jei neateina su manimi šnektelt, pasakyti labanakt, neapkamšo, nepaniūniuoja lopšinės, neperspėja, kad per daug neįsismaginčiau su vaikinais. Tėtį aš myliu, bet jis šiek tiek išsiblaškęs. Jam kiti dalykai rūpi. Taip Paulina tauškia. Ji sako, kad tėtis Fulheme turi moterį. Tai kalė! Kalbu apie Pauliną. Ir jai viso labo... trylika metų. Vis kalu ir kalu jai, kad aš nenusiteikusi taikstytis su jos absurdiškomis, tendencingomis, eklektiškomis, perdėtomis, neskoningomis insinuacijomis ir prasimanymais. Kalu jai tai į galvą kiekvieną mielą dieną.
Pauzė
Tėtis mielas, mamytė irgi. Rytais drauge pusryčiaujame virtuvėje. Kas čia dedasi?
Pauzė
HORNBIS. Vieną dieną tu staiga sustojai.
DEBORA. Sustojau?
HORNBIS. Taip.
Pauzė
Tu užmigai ir niekas negalėjo tavęs pažadinti. Ir nors aš vartoju žodį „miegas“, tai nebuvo miegas tikrąja to žodžio prasme.
DEBORA. Ei, apsispręsk vienąsyk!
Pauzė
Nori pasakyt, tau atrodė, kad aš miegu, nors iš tikrųjų aš nemiegojau?
HORNBIS. Tu nei miegojai, nei nemiegojai.
DEBORA. Svajojau?
HORNBIS. O tu svajojai?
DEBORA. Ar svajojau? Nežinau.
Pauzė
Negaliu sakyt, kad būčiau baisiai sužavėta. Tuoj užduosiu tau keletą klausimų. Vienas būtų toks: kaip aš atrodžiau, kai miegojau ar nemiegojau, ar ką aš ten veikiau? Lažinuos, neatsakysi.
HORNBIS. Tu visiškai nejudėjai. Buvai sustingusi. Didžiąją laiko dalį.
DEBORA. Parodyk.
Pauzė
Parodyk man, kaip aš atrodžiau.
Jis demonstruoja: sustingsta ir nejuda.
Ji atidžiai stebi.
Pradeda juoktis, staiga liaujasi
Didžiąją laiko dalį? O kaip likusį laiką?
HORNBIS. Dukart per savaitę vesdavom tave pasivaikščioti. Neleidome ilsėtis tavo kojoms.
Pauzė
Kartais, visai nelauktai, tu pati pradėdavai žengti labai sparčiai, išties labai sparčiai, spazmiškai, labai trumpai ir lygiai taip pat staiga, kaip pradėjusi, sustodavai.
Pauzė
DEBORA. Ar matei kada... ašaras... mano akyse?
HORNBIS. Ne.
DEBORA. O kai juokiausi... juokeisi su manim?
HORNBIS. Tu nė karto nesijuokei.
DEBORA. Žinoma, juokiausi. Aš linksmabūdė.
Pauzė
Gerai. Dabar aš kelsiuos.
Jis žengteli link jos
Ne! Nė iš vietos! Nebūk juokingas!
Ji palengva iškelia iš lovos kojas, stojasi, krenta. Jis žengteli link jos
Nebandyk! Ne, ne, ne! Neliesk manęs.
Ji labai lėtai atsistoja. Jis, stebėdamas ją, atsitraukia.
Ji pastovi nejudėdama, paskui sulėtintai žengteli link jo
Pašokim.
Ji šoka, viena pati, sulėtėjusiais judesiais
Aš šoku.
Ji šoka toliau
Aš repetavau, žinok. Šokau labai ankštose erdvėse. Nusidaužydavau kojų pirštus ir susitrankydavau galvą. Kaip Alisa. Galiu čia prisėst? Prisėsiu.
Debora atsisėda prie stalo. Hornbis taip pat.
Ji apčiupinėja krėslo ranktūrius,
liečia ir apžiūrinėja stalą
Man patinka stalai, o tau? Šitas gana dailus. Gal kokio sausvynio?
HORNBIS. Kol kas dar ne. Netrukus suruošime tau vakarėlį.
DEBORA. Vakarėlį? Man? Smagumėlis. Kalnai saldumynų ir svaigalų upeliai?
HORNBIS. Būtent.
DEBORA. Smagumėlis.
Pauzė
Mm, smagu čia prie šito staliuko. Kas naujo? Naujas karas, tikiuosi, neprasidėjo?
HORNBIS. Ne, neprasidėjo.
DEBORA. Puiku. Senojo taip pat neatnaujino?
HORNBIS. Ne.
DEBORA. Puiku.
Pauzė
HORNBIS. Šokai ankštose erdvėse?
DEBORA. Aha. Besitraukiančiose erdvėse. Alinančiose erdvėse. Užduotis ne iš lengvųjų. Be galo sunku. Lyg šokant tau kas visą laiką mintų ant kojos, būtent – visą laiką, toj pačioj vietoj, plumpt plumpt sunkiu batu ant kojos, ne patys idealiausi šokiai, toli gražu ne. Bet kartais ta erdvė prasiplėsdavo ir atlėgdavo, kartais ji prasiverdavo, ir aš pati palengvėdavau, o tokia besvorė gali šokti iki aušros, ir aš šokdavau iki aušros, naktis po nakties, naktis po nakties... iki tol... atrodo... kol...
Ji pastebi kambaryje stovinčią Pauliną.
Įsistebeilija į ją.
Paulinai keturiasdešimt keleri
PAULINA. Debora.
Debora nenuleidžia nuo jos akių
Debora. Aš – Paulina.
Paulina pažvelgia į Hornbį.
Ji žiūri į mane.
Vėl kreipiasi į Deborą
Tu žiūri į mane. Debora... tu nežiūrėjai į mane... taip ilgai.
Pauzė
Aš tavo sesuo. Atpažįsti mane?
Debora prunkšteli ir nusisuka.
Hornbis atsistoja ir prieina prie Paulinos
HORNBIS. Aš tavęs nekviečiau.
Paulina žiūri į jį
Na, gerai. Pakalbėk su ja.
PAULINA. Ką man sakyti?
HORNBIS. Kalbėk, ir tiek.
PAULINA. Ar tai, ką sakysiu, nesvarbu?
HORNBIS. Ne.
PAULINA. Aš negaliu jai pakenkti?
HORNBIS. Ne.
PAULINA. Meluoti, ar sakyti tiesą?
HORNBIS. Ir viena, ir kita.
Pauzė
PAULINA. Tu drebi.
HORNBIS. Aš?
PAULINA. Tavo ranka.
HORNBIS. Argi?
Jis pasižiūri į savo plaštaką
Dreba? Tikrai.
Paulina nueina prie Deboros, prisėda prie stalo
PAULINA. Debe. Aš jau kalbėjau su namiškiais. Kaip jie visi apsidžiaugė. Aš kalbėjausi su jais visais, su visais iš eilės. Supranti, jie dabar toli. Jie ilsisi: plaukia laivu aplink pasaulį. Jie nusipelnė tokios kelionės. Jiems teko tiek išgyventi. Ir tėtis ne itin sveikuoja, nors šiaip tai jis dar tvirtas kaip mūras, ir mama... Tai pasakiška kelionė. Jie perplaukė visą Indijos vandenyną. Ir Bosforo įlanką. Neįtikėtina, ar ne? Estelei irgi... reikėjo atitrūkti. Pasakiška kelionė. Nuoširdžiai sakau, viso gyvenimo kelionė. Jie buvo stabtelėję Bankoke. Tenai aš juos ir pagavau. Kalbėjausi su visais, su visais iš eilės. Jie visi tau siunčia širdingiausius linkėjimus. Ypač mamytė.
Pauzė
Kalbėjau su jais radiotelefonu. Tarpžemyniniu ryšiu. Jie buvo kapitono kajutėje. Visi taip susijaudino.
Pauzė
Sakyk, tu... prisimeni mane?
Debora atsistoja ir lėtai nueina prie lovos. Labai iš lėto įlipa į ją.
Atsirėmusi į pagalves, užmerkia akis.
Atsimerkusi pažiūri į Pauliną, pamoja prieiti. Paulina prisiartina prie lovos
DEBORA. Leisk man įsižiūrėti į tavo akis.
Ji įsisiurbia į Paulinos akis
Tai tu, sakai, mano sesuo?
PAULINA. Taip, sesuo.
DEBORA. Hm, tu pasikeitei. Neatpažįstamai. Tu smarkiai... susenai. Kas tau nutiko?
Pasisuka į Hornbį
Kas jai nutiko? Koks nors sukrėtimas? Žinau, kad šokas gali susendinti žmogų per naktį. Kažkur esu girdėjusi.
Ji atsisuka į Pauliną
Ar ir tau taip nutiko? Tai dėl ūmaus sukrėtimo tu susenai per naktį?
PAULINA. Ne, tai tu...
Paulina pažvelgia į Hornbį. Šis abejingai sutinka jos žvilgsnį.
Paulina vėl atsisuka į Deborą
Tu stovėjai su gėlių vaza rankose. Norėjai padėti gėles ant stalo. Bet nepadėjai. Tu stovėjai nejudėdama, su vaza rankoje, lyg būtum... sustingusi. Aš buvau su tavimi, tam pačiam kambary. Aš pažvelgiau tau į akis.
Pauzė
„Debe!“ – šūktelėjau.
Pauzė
Bet tu ir toliau stovėjai... visa... sustingusi. Aš paliečiau tave. „Debe?“ – sakau. Tu buvai atsimerkusi. Žiūrėjai nematančiom akim. Paskui staiga tavo akys sujudėjo ir tu pa-matei mane, nusišypsojai ir pastatei vazą ant stalo.
Pauzė
O baigę pietauti mes visi plepėjome ir kvatojome, tėtis pokštavo ir juokino mus, ir tu pasakei, kad gerai jo nematai pro gėles vidury stalo, kur buvai jas padėjusi, ir tu atsistojai, paėmei vazą ir nunešei ją prie to žemo – riešutmedžio – stalelio prie lango, o mama kvatojo, ir net Estelė juokėsi, ir staiga mes visi sužiurome į tave – tu buvai sustingusi. Tu stovėjai su vaza prie stalelio, jau dėjai ją, tavo ranka buvo ištiesta, bet pati tu buvai sustingus.
Pauzė
Mes prisiartinome prie tavęs. Kalbinome tave. Mamytė lietė tave. Kalbino.
Pauzė
Tuomet tėtis pabandė paimti iš tavęs tą vazą. Jis neįstengė... ištraukti jos iš tavo rankų. Jis neįstengė pajudinti tavęs iš vietos. Lyg... marmurinė.
Pauzė
Tau buvo šešiolika.
Debora pasisuka į Hornbį
DEBORA. Ji turbūt kokia nors teta, kurios dar nepažįstu. Kokia nors tolima giminaitė.
(Paulinai) Gal testamentu palikote man pinigų? Hm, jie būtų ne pro šalį.
PAULINA. Aš – Paulina.
DEBORA. Hm. Jei tu Paulina, tai priaugai neįtikėtinai daug svorio per labai trumpą laiką. Matosi, kad nebelankai baleto pamokų. O, Dieve! Tu užsiauginai krūtis!
Debora įsispokso į Paulinos krūtinę ir staiga nužvelgia save
PAULINA. Mes – moterys.
DEBORA. Moterys?
HORNBIS. Debora, tu suaugusi moteris.
DEBORA (Paulinai). Ar Estelė tekės už to rudžio iš Taunlio gatvės?
HORNBIS. Debora. Klausyk. Tu neklausai.
DEBORA. Ko neklausau?
HORNBIS. Ką pasakoja tavo sesuo.
DEBORA (Paulinai). Tu mano sesuo?
PAULINA. Taip. Taip.
DEBORA. Bet iš kur tu gavai tas krūtis?
PAULINA. Jos atsirado.
Debora nužvelgia save
DEBORA. Aš lieknesnė. Ar ne?
PAULINA. Taip.
DEBORA. Taip. Lieknesnė.
Pauzė
Aš tuoj pulsiu į jūrą ir nersiu į bangas. Kaip reikiant pasipliuškensiu.
Pauzė
Eisim kur vakarieniaut?
Pauzė
Kur Džekas? Nė balso – kaip visad. Ne į gera tas jo drovumas. O kandžioji Paulina kada nors pati sau įsikąs. O jau ta vėjavaikė Estelė. Tegu teka už to rudžio iš Taunlio gatvės ir surimtėja, kol dar ne vėlu.
Pauzė
PAULINA. Aš – gyvanašlė.
DEBORA. Ta moteris beprotė.
HORNBIS. Ne. Ne beprotė.
Pauzė
Ji reguliariai tave lankė... be galo ilgai. Ji dėl tavęs kentėjo. Ji niekada neišsižadėjo tavęs. Kaip ir aš.
Pauzė
Aš tavo gydytojas jau daugelį metų. Čia – tavo sesuo. Tavo tėvas aklas. Jį globoja Estelė. Ji taip ir neištekėjo. Tavo motina mirusi.
Pauzė
Tai aš išplėšiau iš tavo rankų tą vazą. Aš įkėliau tave į šitą lovą, tarsi lavoną. Buvo tokių, kurie norėjo tave palaidoti. Aš tam pasipriešinau. Aš prižiūrėjau, rūpinausi tavimi visą tą laiką.
Pauzė
Įšvirkštęs vaistų, prikėliau tave. Paklausi, kodėl neprikėliau prieš dvidešimt devynerius metus. Atsakysiu. Aš neturėjau reikiamo skysčio.
Pauzė
Supranti, tu buvai kažkur kitur, užsisklendusi savyje, abejinga aplinkai. Tai mes kentėjom.
Pauzė
Neabejoju, kad tu tai supranti. Tu buvai išskirtinių gabumų mergina. Visa kas tai patvirtina. Tavo smegenys nepažeistos. Jos tik laikinai nustojo funkcionavusios, tavo sąmonė kuriam laikui apsigyveno... savotiškoje Aliaskoje. Bet ji nebuvo visiškai statiška, tiesa? Tu leidaisi į tolimas... absoliučiai nepažįstamas... teritorijas. Tu nestovėjai vietoje. O aš fiksavau tavo kelionės maršrutą. Ar bent jau stengiausi kaip išgalėdamas fiksuoti. Aš tavęs nepaleidau.
Tyla
Aš tavęs nepaleidau.
Tyla
Aš gyvenau su tavimi.
Pauzė
Tavo seseriai Paulinai buvo dvylika, kai buvai palikta numirti. Kai Paulinai suėjo dvidešimt, vedžiau ją. Ji – gyvanašlė. Aš gyvenau su tavimi.
Tyla
DEBORA. Aš noriu namo.
Pauzė
Man šalta.
Ji suima Paulinos ranką
Netrukus juk mano gimtadienis? Ar švęsime mano gimtadienį? Ar visi į jį susirinks? Ar visi suvažiuos? Visi mūsų draugai? Kiek metų man bus?
PAULINA. Taip. Mes surengsime tau gimtadienio šventę. Visi joje dalyvaus. Visa šeimyna susirinks. Visi seni bičiuliai. Ir mes turėsime tau dovanėlių. Jos visos bus dailiai suvyniotos... į tokį gražų popierių.
DEBORA. Kokios tos dovanėlės?
PAULINA. Nesakysim. Šito mes tau nesakysim. Tebūnie paslaptis.
Pauzė
Įsivaizduok, tik įsivaizduok, koks virpuliukas apims... kai jas pakuosi, kai išvyniosi, kai išėmusi pamatysi mūsų dovanėles.
DEBORA. Ar aš galėsiu jas pasilikti?
PAULINA. Žinoma, galėsi. Tai tavo dovanėlės. Jos skirtos tau... ir tik tau.
DEBORA. Jos gali pradingti.
PAULINA. Ne, ne, ne. Miegamajame apdėsime tave dovanėlėmis iš visų pusių. Pasirūpinsime, kad jų niekas neliestų. Niekas nė piršto prie jų neprikiš. Ir pabučiuosime tave, linkėdami labos nakties. O ryte, kai pabusi, tavo dovanėlės...
Pauzė
DEBORA. Aš nenoriu jų netekti.
PAULINA. Jos visada bus su tavimi. Visada.
Pauzė
Ir mes tau padainuosime. Ką gi mes tau dainuosim?
DEBORA. Ką?
PAULINA. Dainuosime tau „Su gimimo diena“.
Pauzė
DEBORA. Ką gi aš dabar norėjau pasakyti?
Ji pradeda sprigtuotis skruostą,
lyg bandydama nuo jo kažin ką nusibraukti
Ką gi aš?.. Tik ne tai. O, ne. Tik ne tai.
Pauzė
O, ne.
Ji vis smarkiau sprigtuojasi skruostą
Taip, atrodo, mane supa. Mane supa. Mane supa sienomis. Taip.
Ji palenkia galvą, sprigtuojasi vis greičiau, dabar jau visą veidą
Ak... na... aaaaaaaaaaa... ne... ne...
Kalbėdama ji vis labiau gūžiasi
Išleiskit mane. Liaukitės. Išleiskit mane. Liaukitės. Nespauskite manęs sienomis. Neleiskite ant manęs. Kaip ankšta, kaip ankšta. Pūškuoja, pūškuoja. Nesuprantu. O, šviesos. Šviesos. Viską uždarinėja. Dengia man veidą. Grandinės ir spynos. Mane kausto. Tas kvapas, ta smarvė. O, Dievulėliau, ne, aš tokia jauna. Spaustuvai. Aš spaustuvuose. Man spaudžia sprandą. Auf! Akys sustingusios. Matau tik savo nosies šešėlį. Nosies šešėlį. Akys sustingusios.
Ūmai Debora liaujasi sprigtuotis, sėdi sustingusi. Išsitiesia.
Pakelia akis. Įsižiūri į savo pirštus
Nieko. Tyla.
Ji prabyla ramiai, nejudėdama
Ar girdite lašnojimą?
Pauzė
Aš girdžiu lašnojimą. Kažkas neužsuko čiaupo.
Pauzė
Papasakosiu jums, kaip viskas atrodo. Tai begalinė salių eilė. Su milžiniškais vidiniais langais, – atseit sienomis. Matot, tie langai – tai veidrodžiai. Todėl stiklas atspindi stiklą. Per amžių amžius.
Pauzė
Neįsivaizduojate, kokia ramybė. Tokia tyla, kad girdisi, kaip sukinėju akis.
Tyla
Aš guliu lovoje. Žmonės prisilenkę kalba man. Aš noriu pasisveikinti su jais, šnektelti, ko nors paklausti. Bet tai beviltiška, jei esi milžiniškoje stiklo menėje su lašnojančiu čiaupu.
Tyla.
Ji pažvelgia į Pauliną
Turbūt aš gerokai senstelėjusi. Kažin, kaip aš atrodau. Nors tai visai nesvarbu. Aš nė neketinu žvalgytis į veidrodį.
Pauzė
Ne.
Pažvelgia į Hornbį
Sakai, aš miegojau. Sakai, dabar pabudau. Sakai, kad prisikėliau ne iš numirusiųjų. Sakai, aš nesapnavau ir dabar nesapnuoju. Sakai, kad visąlaik buvau gyva ir kad esu gyva dabar. Sakai, kad aš moteris.
Pažiūri į Pauliną, paskui vėl į Hornbį
Ji – gyvanašlė. Ji nebelanko baleto pamokų. Mama, tėtis ir Estelė plaukia laivu aplink pasaulį. Jie sustoję Bankoke. Netrukus mano gimtadienis. Atrodo, viską teisingai susidėliojau.
Pauzė
Ačiū.
Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)