Birutė Jonuškaitė       O kartais paklysti, sakykim, keliauji

       Ir nežinai, kad jau esi kitoje pusėje.

                                     Cz. Miłoszas. „Kita erdvė“

 

 

       Sakoma, kad kiekvienas žmogus yra mikrokosmas, kad kiekvienas turime savo aurą, kurią matyti gali tik „pateptieji“ – ekstrasensai, šamanai, astrologai. Gal ir įdomu būtų pasižiūrėti į savo ar kito vaivorykšte apjuostus kontūrus, arba spalvingus, virš galvos plūduriuojančius debesėlius, bet man nė kiek neprastesnė nematoma erdvė, kurią nuolatos, kaip vėžlys kiautą, nešiojuosi su savimi, kuri mane saugo, kurioje telpa ir vaizdiniai, ir žodžiai, ir spalvos, ir kvapai, ir jų kasdien daugiau, jie sugula sluoksniais, pasiskirsto į artimesnius ir tolimesnius meilės, liūdesio, skausmo, linksmybių laukus, o šie – kaip nenuspėjamos jūros bangos – amžinam judėjime: čia nutolsta, čia švelniai sugrįžta iš toliausių tolių, arba visai netikėtai užlieja, užsmaugia, skandina ir staiga neria atgal į gelmes, leisdami atsikvėpti, kol vėl priplauks, kad pakutentų širdį, pralinksmintų, priverstų imtis plunksnos (tiksliau – sėsti prie kompiuterio) arba eiti į žiemos nubalintą mišką, bristi per gilų sniegą, klupti, prisemti batus, pajusti už apykaklės užkritusio šerkšno kutenimą, padėkoti Dievui, kad krinta sniegas, o ne juodieji strazdai ar sniegenos, ir vėl eiti pirmyn, be jokio tikslo, nežinia kur ir ko, jau per kitą erdvę, eiti per Juditos žiemos lietų, eiti nieko nesitikint iš tylinčios žemės, eiti iki žydinčios slyvos Snaigyno ežere, iki gimtosios Europos pakraščių, o naktį, Kukučio sodyboj prisiglaudus, stebėti, kaip horizonte bėga šernai...

       Jau senokai šitaip brendu, nesigilindama, kas vyksta už Parlamento langų ir televizoriaus ekrane, ką aploja žiniasklaida, koks atrastas naujas būdas nuplėšti nuo padorių piliečių dar užsilikusias šiokias tokias jų skrandas. Juk žinau, nepaklaus prieš plėšdami, ar dar kas nors liko ant kūno? Tiesą sakant, pasikėsinimą į sniego kasėjų kastuvus ar pirštines dar sugebu suvokti, bet ką nuplėš nuo prostitučių? Ar užteks mums sveikatos plikais užpakaliais kaip nors ištempti dar vienus vadinamosios krizės metus? Juk krizė – tik mūsų, eilinių, problema. Oligarchai po šios krizės, kaip ir po visų kitų ankstesnių, praturtės dar labiau. Kultūros žmonės, esu tikra, irgi – dvasiškai. Nes nieko kito nelieka, kai visus žemiškus savo poreikius privalai apriboti iki špygos. Tik knygos ir knygiai. Literatūrinė – kita? – erdvė, kurioje jautiesi žmogumi. Sava tarp savų. Nesvarbu, gyvų ar mirusių, bet mylimų, išsiilgtų, apraudotų ar vis dar skaniai besikvatojančių.

       Daugiau kaip pusmetį gyvenu Czesławo Miłoszo erdvėje. Geranoriškai emigravau. Anksčiau užsukdavau į ją trumpam: vienai kitai knygai, vienam kitam eilėraščiui perskaityti. Šio poeto aurą tarsi kokį kiaušinio lukštą pramušiau 1980-aisiais ir dažnokai šmurkšteliu vidun. Kartais tyčia (kai verčiau Aleksandro Fiuto pokalbių su juo knygą „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas“), kartais netyčia: eini sau pro knygų lentyną, išsiimi Januszą Szuberį, o patenki į Cz. Miłoszo lauką:

 

Gaidžių giedojimas

 

                                                                                          Czesławui Miłoszui

 

                                                         Gaidžiai giedojo pranašaudami oro permainas:

                                                         Po melsvais debesim melsvi slyvų kiaušeliai

                                                         Su pilkom apnašom ir lipniu plyšimu –

                                                         Jame saldus murzino gintaro šašas.

 

                                                         Liežuvis mėgina išlygint kauliuko raukšles

                                                         Ir metai bėga. O jis ir toliau drasko gomurį,

                                                         Žadėdamas, kad paliesiu esmę – anos dienos dugną,

                                                         Kai gaidžiai giedojo pranašaudami oro permainas.

 

       Pastaruoju metu lukštenau ne tiek jo poeziją, kiek kitų nuomonę apie šią neeilinę asmenybę. Dar 2009 m. ėmėme Rašytojų sąjungoje svarstyti, kaip sutiksime Cz. Miłoszo šimtmetį. Nutarėme, kad gražiausias jo paminėjimas – poetui skirta knyga. Taigi ir šovė į galvą mintis pakalbinti ne tik savus, bet ir kaimyninių šalių poetą pažinojusius ar jo kūryba besidominčius žmones. Kadangi Cz. Miłoszas yra tolimas prancūziškai rašiusio lietuvių poeto ir diplomato O. Milašiaus (1877–1939), gimusio Čerėjoje (Baltarusija), giminaitis (jaunystėje yra su juo bendravęs, rašęs apie jų ne tik giminystės, bet ir dva-sines sąsajas), norėjosi pakalbėti apie juos abu, apie tai, ar aktualios ir šiandien šių žmonių visą gyvenimą puoselėtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tiltų statymo tarp tautų ir kultūrų idėjos? Kuo gi O. Milašius šitaip pakerėjo jauną Czesławą, „kad tas uoliai studijuos jį per visą savo turtingą gyvenimą, ir daugybę tų dažnų studijų pėdsakų rasime visoje jo kūryboje, Oskaras Milašius netgi taps pagrindiniu „Ulro žemės“ herojumi bei poeto tremtinio asmeninio likimo pranašu? Šis susižavėjimas bus toks stiprus, kad gyvenimo pabaigoje parašys poemą „Pameistrys“, o ir paskutinį, 2003 m. gruodžio 22 d. parašytą, eilėraštį „Gerumas“ paskirs taip pat Oskarui“. Apie visa tai pasvarstyti sutiko aštuoniolika autorių iš buvusios Didžiosios Kunigaikštystės šalių: Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos. Gerai, kad 2010 m. pradžioje LR Užsienio reikalų ministerija patikėjo pateikto projekto svarba, sutiko jį paremti ir jau nuo birželio vidurio prasidėjo ilgas leidybinis kelias, kurio finišą tikimės pasiekti iki šių metų Vilniaus knygų mugės.

       Literatūrinės erdvės privalumas – kad gali į ją patekti bet kada ir neprivalai nė lito susimokėti už tai, kad joje pasiliksi valandą ar kitą. Užtenka mažmožio, žvilgsnio, staiga išvystos vietos – slaptažodžio, kuris atveria duris.

       Kuferis – taip sakydavo mūsų krašte. Tokį turėjo ir mano mama, bet ne senovišką, tulpikėm išraižytą, dailiai apkaustytą, o paprastą, baklažano spalvos, Antrojo pasaulinio karo laikų – vokiečių, pas kuriuos dirbo, paliktą. Apie kuferius ir Kuktų kaimą neseniai išgirdau Vytautės Žilinskaitės pasakojimą. Jos erdvėje matau dvi sesytes – Tūtę ir Romantę – stovinčias nuotraukoje M. Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje surengtoje rašytojos 80-mečiui skirtoje parodoje, matau ir jau ūgtelėjusias Salomėjos Nėries mokyklos mokines, vaidinančias „Jūratę ir Kastytį“, – Kastyčio vaidmenį atlieka, žinoma, aukštaūgė sportiška Vytautė. „Kokia laimė, kad mokėmės barokinėj, o ne barakinėj mokykloj, – prisimenu rašytojos žodžius. – Ji buvo sename vienuolyne, paslaptingi koridoriai, siauručiukai laiptai, visokių nišų nišelių... O ir gyvenom Arklių gatvėje, senamiesčio šerdyje, vis ieškojau požemių, kuriais galima būtų nuo Gedimino pilies iki Trakų nueiti... Man dabar Vilnius – geležinių dėžių, mašinų miestas. Daug daug mašinų, ant jų stogo mažas žmogelis su žiūronais stovi kaip koks Kolumbas ir sako: matau žemę.“

       Nors tą sausio 7-ąją siautėjo pūga, į M. Mažvydo nacionalinę biblioteką Vytautės pasveikinti atėjo septynios jos bendraklasės: žvalios, linksmos, viena už kitą iškalbingesnė, viena už kitą šmaikštesnė, o jau prisiminimų, atminties skaidrumas, o jau juoko – regis, būtų paauglės susiėjusios prie gimtadienio torto pakrizenti. Dabar pradedu tikėti posakiu, kad smagu senti. Ir kai ims raukšlėtis ne tik kakta, bet ir mintys, ir nuotaika, nersiu į literatūrinį V. Žilinskaitės lauką.

       Visai smagu bristi baltą sausio vakarą ir Petro Bražėno pėdsakais į jo gimtuosius kraštus. Pro metų uždangos kraštelį matau: keturių kvadratinių metrų sandėliuke trypčioja jaunas, dailiai nuaugęs Molėtų internatinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas, trypčioja jau žinodamas, kad jo paskirtis – rašyti, kad tie „erdvūs“ namai laikini, bet dar nenujausdamas, kad prie savo gimtųjų namų atvyks tik po keturiasdešimties metų ir, pasidžiaugęs, kad juose gyvena nors ir svetimi, bet tvarkingi žmonės, staiga pamatys apie sodybą skraidančią Apučio motynėlę... Keista, bet iš P. Bražėno jubiliejinio vakaro atmintyje įstrigo būtent šis vaizdas, o visi dideli profesoriaus nuopelnai lietuvių literatūrai liko kažkur fone... Gal todėl, kad, vasariui artėjant, kur pažvelgčiau, vis matau horizontą, prie kurio stovi pririšta Juozo Apučio Dobilė, o už nugaros, kai tik atsisuku, regiu prie lango teberymančią motiną, gal Marčiaus, o gal savąją, nes ją atminties „žaibai išryškina ir vėl paskandina tamsoje, išryškina ir vėl paskandina“, bet gal tai visai ne langas, o atlapos palatos durys, pro jas paskutinį kartą žvelgiau į Juozą, su jam būdinga vos regima šypsena lūpų kampučiuose sakantį: Rimtuole, tu rimtuole...

       Dažnai iš antro Rašytojų sąjungos aukšto pasižiūriu į uždarą kiemelį ir kiekvieną kartą išgirstu visai ne „Poliarizuotų stiklų“ balsais iš visų plaučių plėšiamą posmą: „Ruduo, ruduo... krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai…“ Tai Juozas Mečkauskas Meškela pakreipęs į šoną galvelę graudžiai linksmina pats save, o kartu ir mus visus. 2007 m. gegužę jis tyliai, nepastebimai, kaip ir gyveno, iškeliavo į Anapilį, palikęs mums paties į lietuvių kalbą išverstus Ch. Baudelaire’o „Intymius dienoraščius“, A. de Saint-Exupéry „Citadelę“, „Prancūzų meilės lyriką“, A. Rimbaud „Sezoną pragare“ ir švelnaus – turbūt paryžietiško – komiškumo kupinus prisiminimus. Įdomiausia, kad šis prancūzų poeziją cituojantis keistas Dievo paukštelis, žiemai artėjant, tos dainos nedainuodavo… „Juk pavasaris, Juozai, kodėl tu vis apie rudenį?“ – kartais juokais užklausdavau, bet jis nieko nesakydavo, tik tą patį posmą išgiedodavo dar kartą sekretoriate arba ant Rašytojų sąjungos laiptų – pakreipęs galvą, rankoje laikydamas nemenką odinį portfelį: „Ruduo, ruduo... Šiandien mes susitikome kartą paskutinį...“

       Baltarusiai, su kuriais pastaraisiais metais teko daug bendrauti Rašytojų sąjungos fondo organizuojamuose poetų ir dailininkų pleneruose, neleidžia savo šalyje užgesti laisvės laužams. Dažnai susirašinėjame su tais, kurie atvykdavo į Lietuvą, laukiame žinių apie žiauriai sumuštą ir įkalintą poetą Vladimirą Nekliajevą, atsimenu, pirmąjį jo „Polonezo“ posmą išmoko bene visi 2007-ųjų rudens plenero dalyviai: „Sudie, Jablonskaja, sudie! / Ruduo iš dvaro pasitraukė, / Per parką tokios spalvos plaukė, / Nors į paveikslą jas sudėk...“ Prisimindama Sausio 13-ąją suvokiu, koks šiandien baltarusiams svarbus kiekvienas jų siekius palaikantis žodis. Svarbūs ir mums prieš dvidešimt metų nufilmuoti kadrai. Žiūrėdami juos galim didžiuotis tauta, kuri pademonstravo pasauliui akivaizdų stebuklą: daina, budėjimu, rimties ir ištvermės kupinu susitelkimu nugalėjo sovietinę imperiją. Negaliu atsistebėti, iš kur mums buvo duota tiek išminties, kad nė vienas, – nei senas, nei jaunas, – net sniego gniūžtės nesvie-dėme į akivaizdų priešą, net ir išdavikus, visokius jedinstvininkus minia palydėdavo ne kokiais nors prakeiksmais ar vulgariais žodžiais, o tik priekaištu, kad susivoktų, atsitokėtų: „Gėda, gėda, gėda!“ Jaunuolis, sužeistas prie Spaudos rūmų, nuo užpuolikų gynėsi vandeniu... Jeigu kartais mūsų nekaltumas tapdavo mūsų kalte, tai šį sykį nekaltumas ir išlaikyta ramybė mus išlaisvino.

       Kai prieš Kalėdas paskambino LRT žurnalistė, laidos baltarusių kalba „Vilniaus sąsiuvinis“ steigėja bei ilgametė redaktorė Tatjana Dubavec, kurią mes pažinojome ir kaip Vilniuje gyvenančią baltarusių poetę Tacianą Sapač, ir pranešė apie organizuojamą protesto akciją prie Baltarusijos ambasados, iš karto ten nuvykome. Palaikyti tų, kurie tikėjosi būti išgirsti savo tautos mankurtų.

       Tądien mudvi su Tatjana moteriškai pasidžiaugėm, kad, nepaisant to, kas vyko ir vyksta Baltarusijoje, gyvenimas turi ir šviesiųjų pusių: Tatjanos dukra prieš porą dienų pagimdė mergytę. „Aš jau senelė! – blykstelėjo ji akimis pro apsnigtus akinius. – Važiuosime su vyru per Kalėdas į Hainuvką jų aplankyti.“ Gerai, pagalvojau, kad dukra gyvena ne Baltarusijoje, o Lenkijoje, kiekgi čia iki Hainuvkos – gal kokie 350 km… Nuvažiavo, pasidžiaugė vaikaite, po švenčių skubėjo atgal į Vilnių, buvo susitarusi daryti interviu su Jonu Liniausku, Vladimiro Nekliajevo poezijos vertėju. Juk kiek kartų vyko plenerai, parodų pristatymai, poezijos vakarai, kuriuose dalyvaudavo mūsų kolegos iš Baltarusijos, tiek Tatjana visur buvo su operatoriumi, kūrė laidas, o ir pati skaitė eilėraščius.

       Grįžo karste. Tą paskutinį vaizdą ištrinu iš atminties, – tegul jos laukas liks šviesus, geriau jau girdėsiu malonų jos balsą, netikėtai išryškės jos veidas kokiame nors renginyje, ji šypsosis kaip visada nuo ausies iki ausies, bus labai mandagi, šiek tiek nedrąsi, visai ne kaip žurnalistė, nors ir su mikrofonu, TV eteryje dirbanti poetė.

       Jeigu šių dienų Lietuvoje (Seimo ir TV žvaigždžių, skandalų ir kriminalų šalyje) neturėčiau šios – kitos – erdvės, turbūt išprotėčiau. O gal tai, anot vieno iš knygos „Laiko pameistrys“ autorių, Tomo Venclovos, visai „ne erdvė, nors ji leidžiasi aprašoma kategorijomis „aukšta–žema“, tiktai metafizinėmis (galbūt tai ir yra pagrindinė, pirminė tų kategorijų reikšmė). Nėra ten ir laiko, „padalijimo į yra, bus ir buvo“. Tačiau kažkokį supratimą apie tą kraštą suteikia eilėraščio grožis ir „rusenančių vaškinių žvakių“ šviesa, „rudaauksiai miškai“ ir lapkričio „oras kaip vynas“. Svarbiausia – ir tai mes suvokiame brandžiame amžiuje – tai kraštas, į kurį pasitraukė gausus draugų būrys ir dar daugiau nepažįstamųjų. Jų likimas, žmogiškųjų rūpesčių ir žmogaus pasaulio laikinumas, yra tai, kas verčia nerimauti ir ieškoti“.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 2 (vasaris–kovas)