tekstai.lt

Herkus Kunčius. Pradėta, nepabaigta istorija. Apsakymas

Herkus Kunčius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Herkus Kunčius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
1

 

       Jokūbas Nagurskis – Kurtuvėnų dvaro šeimininkas – pažvelgė į veidrodį. Išvaizda jį tenkino: plikai skusta galva, mėsinga nosis, prašmatnūs ūsai, putlus veidas. Apkūnią bajoro figūrą puošė prigludęs švarkas, ant jo – įliemenuotas kontušas, paauksuota juosta aplink liemenį, ordinai; užgyveno nesaikingai daug ordinų.

       – Erelis, bebaimis sakalas – Jokūbas Nagurskis, suopis, bebaimis... – oriai kartojo smaukdamas ant galvos kepurę, puoštą vos prieš pusmetį nudobto ėriuko kailiu.

       Neabejingas grožiui Jokūbas Nagurskis buvo Beržėnų tijūnas, Pavenčių, Gintališkių seniūnas, Žemaitijos kunigaikštystės Beržėnų ir Šiaulių pavietų pulkininkas, negana to, Žemaitijos kunigaikštystės pakamaris. Tai buvo net Lenkijoje gerbiamas žmogus – Baltojo erelio ordino kavalierius. „Už nuopelnus Tėvynei“, – taip buvo pasakyta įteikiant apdovanojimą.

       Našlys Jokūbas Nagurskis jau ne pirmą dešimtmetį valdė pagrindinę giminės rezidenciją – Kurtuvėnų dvarą su miesteliu. Be to, Gintališkes, Karteną, jos prastai pagarsėjusią smuklę, Pažyžmės ir Gordų dvarus Kražių paviete bei karališkąsias valdas: Tuibius, Ryliškes, Dvoržiškes, Vargenius, Maškiškes. Be viso to, kelis dvarus ir Vilniuje.

       Niekada Nagurskis nesiskundė turto stoka, daug galėjo sau leisti.

       Ant pietų stalo dvare puikavosi angliškos, olandiškos gilios ir plokščios lėkštės, krištolinės taurės vynui. Ne mažiau prabangūs bokalai alučiui, auksinės taurelės degtinytei.

       Jokūbas Nagurskis – abejingas ispaniškam – buvo portugališko, itališko vyno mėgėjas, niekada neatsisakydavo išlenkti ir po keliolika talpių šampano taurių.

       Apetitu bajoras taip pat nesiskundė. Į gastronomiją žvelgė lanksčiai, todėl nepeikė karčiųjų migdolų, imbiero, šviežių alyvuogių, pipirų, lauro lapų, cinamono, muskato riešutų, levandos stiebelių, rozmarino, datulių ir, žinoma, razinų.

       Raudonųjų ir ypač juodųjų ikrų nemėgo, nors žuvį vertino, beje, tik giliavandenę. Žvėrieną paįvairindavo itališkais makaronais, olandišku sūriu, kaštonais.

       Didelę reikšmę teikė desertui. Visada primindavo, kad pietums būtų ne mažiau kaip trijų rūšių kavos, kiniškos arbatos, citrinų sulčių, be to, prancūziškų slyvų, apelsinų žievelių, abrikosų uogienės ir, žinoma, cukraus, karamelės, šokolado.

       Be šių dalykų Jokūbas Nagurskis negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo Kurtuvėnuose. Šiuo požiūriu buvo tipiškas XVIII amžiaus antrosios pusės Respublikos pilietis: „Valdant karaliui saksui, gerk, valgyk ir atleisk sagtį.“

       Jokūbas Nagurskis dirstelėjo į savo smailianosius batus. Galai kaip visada šauniai užsirietę į viršų. Taigi jau metas pasirodyti vietinei diduomenei.

       Teatru paverstame mediniame svirne, esančiame vos keli žingsniai nuo dvaro rūmų, dūzgė kviestiniai svečiai: išsipudravęs grafas Ignacas Karpis su tekintina dukra Mirolanda Karpyte, raudonskruostis klebonas Simonas Putvinskis, baikščių akių kunigas Jokūbas Šmatovičius, nesiskundžiantys apetitu žemaičių bajorai Zamgelovičius, Skaševskis, Brošelis, Moravskis, Podsiadlo, Ružyckis bei smulkesnė Žemaitijos kunigaikštystės aukštuomenė. Šalia galėjai pamatyti ir tokius nepanašius vienas į kitą Jokūbo Nagurskio sūnus: tvirtasprandį Joną ir blyškaus veido Kajetoną.

       Jokūbas Nagurskis atsisėdo į krėslą, oriu rankos mostu davė ženklą, kad galima pradėti.

       Šurmuliui nutilus, tamsiame Kurtuvėnų dvaro svirne prasidėjo visų lauktas italų komediantų vaidinimas. Anot nuogirdų, tokio turiningo reginio Kurtuvėnai dar nematė.

       Virš širmos stryktelėjusios marionetės Žemaitijos bajorijai puolė vaidinti pamokančią istoriją: apie naivų medinuką Pinokį, klystkelius Kvailių šalyje, herojaus draugystę su Malvina, šuneliu Artamonu, verkšlenančiu Pjero.

       Ypač Jokūbui Nagurskiui krito į akį Karabasas Barabasas. Šis barzdotas dėdė pasivaideno kažkuo panašus į ankstesnį Kurtuvėnų dvaro šeimininką, velionį tėvelį Pranciškų Nagurskį. Barabasas, kaip ir a. a. Pranciškus Nagurskis, buvo toks pat piktas, reiklus, nepalenkiamas, niekada nesiskiriantis su vėzdu, patėviškai baudžiantis, it pamotė nepaguodžiantis.

       Įvykiai virš širmos klostėsi strimgalviais, itin dramatiškai. Kvailių šalyje buvo apstu aistrų, apgavysčių, pavydo, meilės, tikėjimo, vilties, beje, kaip ir visur žemėje.

       Pinokiui užkasus auksinius, įtampa svirno teatre augo, negalėjai atspėti, kuo visa baigsis. Jautresni bajorai prakaitavo, kažkas iš publikos (vėliau išsiaiškinta, kad klebonas Simonas Putvinskis) apalpo, todėl buvo išvilktas į gryną orą.

       Stipresnių nervų žiūrovai stebėjo vaidinimą užgniaužę kvapą, labai jaudinosi, giliai išgyveno Pinokio dvasinį nuopuolį. Ne vienas ir ne du sėdėjo susitapatinę su antraeiliais pasakos herojais: kas su tėčiu Karlu, kas su aklu katinu ar veidmaine lape.

       Kai medinukas Pinokis pagaliau rado auksinį raktelį, Žemaitijos aukštuomenė su palengvėjimu atsikvėpė; bajorai Brošelis ir Skaševskis apsiašarojo, niekam nekilo pagunda iš jų šaipytis.

       Nespėjus atsikvošėti, marionetes pakeitė pusnuogė gimnastė.

       Ir ko tik ši neūžauga neišdarinėjo ant medinių sijų svirno palubėje: strykčiojo, vartėsi, raitėsi, sukosi, suposi, ropojo etc. Visiems buvo smalsu: išsitėkš ar neišsitėkš gimnastė ant žemės?

       Ne, nieko panašaus neatsitiko. Vikrus žmogeliukas išlaikė pusiausvyrą, – turėjo tvirtas rankas, diktas kojas, iki tol Kurtuvėnuose nematytą kvadratinę galvą, be to, buvo kurčnebylė. Bisui, grakščiai nušliuožusi sija žemyn, dar parodė keletą lankstumo stebuklų: tiltelį, špagatą, iškišo galvą pro kojas.

       Neūžaugą pakeitė pantomima: balto veido žmogus stovėjo ant trinkos, bet susirinkusiems atrodė, kad eina.

       Tipeno sau vietoje.

       – Palauk mūsų! – replikavo linksmų plaučių bajoras Zamgelovičius.

       – Kur taip skubi? – ironizavo išsiverkęs Skaševskis.

       – Ar toli Vilnius? – atseit domėjosi kikenantis senukas Ružyckis, kuris apie senąją LDK sostinę žinojo tik iš padavimų.

       – Et, duoda... – neslėpė susižavėjimo ir Jokūbas Nagurskis, kai mimas tariamai judėjo vis sparčiau ir sparčiau, o netrukus pasileido tekinom.

       Šis komediantų numeris ne tik bajorams, bet Ignacui Karpiui patiko. Reginio užhipnotizuotas grafas būtų galėjęs valandų valandas žiūrėti ir mėgautis einančiu ir niekur nenueinančiu pajacu. Jokūbas Nagurskis, beje, taip pat. Jam šis beprasmis mimo spurdėjimas kažką primygtinai sufleravo, tačiau ką, taip ir negalėjo paaiškinti.

       Visa tai buvo nauja, nematyta, paslaptinga.

       Po neprailgusio pusvalandžio komediantai jau griežė smuikais, pūtė fleitas, brązgino mandolinas. It nerami širdis, įspraustas tarp gimnastės šlaunų, dunksėjo būgnelis.

       Netrukus visų dėmesys buvo prikaustytas prie papingos dainininkės, šios krūtinė nedviprasmiškai kilnojosi. Net nenuovokus kunigas Jokūbas Šmatovičius suprato, kad svirne vyksta baustini dalykai: šalia stovintis diedas kėsinasi suvedžioti moraliai neapsisprendžiančią dainininkę.

       Kita vertus, tas eržilas išpurtusiu pagurkliu taip pat gražiai dainavo, jo liemuo buvo lankstus, nusikalstamai apsukrus, geidulingas.

       – Nemyli jis tavęs! – išsprūdo neabejingam meilės reikalams Zamgelovičiui.

       – Čiupk ją ir tempk į rūsį! – nesusilaikė neparaginęs bajoras Podsiadlo, jis taip pat šiek tiek slebizavojo lotyniškai, tad itališkas dueto tekstas jam buvo ne slėpinys, suprato komediantus.

       – Nesusidėk su juo! – piktai perspėjo bajoro Brošelio žmona Lukrecija. – Visi jie tokie! – nepamiršo priminti, kai dainininkė ištiesė savo partneriui ranką.

       – Suvedžios ir paliks, – net neabejojo bajoras Moravskis.

       – Raminkis! – riktelėjo Jonas Nagurskis.

       – Leiskite pasiklausyti! – paantrino broliui daugiau už kitus praprusęs Kajetonas.

       – Ar aš tau miela? – Mirolanda Karpytė nežymiai pasviro link šalia sėdėjusio jaunojo Jono Nagurskio. Deja, vaikinas jos neišgirdo, visa galva buvo pasinėręs į italų bel canto.

       O tas pasipūtęs kalakutas išraudusiu pagurkliu tebesuko ratus aplink dainininkę.

       Suokė patinėlis saldžiai:

       La ci darem la mano!

       La mi dirai di si.

       Taip jis kvietė pasibūti nuošaliame namelyje merginą.

       O ši:

       Vorei, e non vorei.

       Bijojo pažvelgti į akis.

       O jis neatstojo:

       Partiem, ben mio, da qui.

       Nepaleido rankos, primygtinai siūlė savo intymias paslaugas.

       – Paleistuviai! Besarmačiai! Ištvirkėliai! – pasipiktino Kurtuvėnuose dar nežinomo Mocarto operos scena ką tik sugrįžęs į svirną klebonas; vaikystėje Putvinskį auklėjo dominikonai. – Tfu, rupūžės... – demonstratyviai nusispjovė ir taip parodė, ką galvoja apie išsišokėlio muziką, Italiją, ispanpalaikį Don Žuaną ir panašius į jį. – Gėda Nagurskiams! Gėda! – pasisuko link durų. – Prisikvietė čia į Kurtuvėnus su visais makaronais, bjaurasčių kupini...

       – O man – gražu, – nepabijojo paprieštarauti išeinančiam klebonui Kajetonas Nagurskis, paslapčia pasiuntė oro bučinį dainininkei. Atrodo, ši taip pat vaikinui neliko skolinga.

       – Mums taip pat labai patinka, – patikino ne pačios griežčiausios moralės bajorai Zamgelovičius ir Ružyckis.

       – Tęskite, vaurės nevaurinkit, tęskite, – paragino Jonas Nagurskis.

       – Nekreipkite į tą rėksnį dėmesio, – ramino šiek tiek sutrikusius artistus senasis Jokūbas Nagurskis, tai tik jo rūpesčiu į Kurtuvėnus iš Europos atvykdavo iškiliausios komediantų trupės. – Dainuokite, grokite ir linksminkite mus – provincialus... – gudriai pamerkė šalia sėdėjusiam grafui Karpiui.

       Ignacas Karpis suprato ironiją, todėl nesusivaldė, prunkštelėjo. Po akimirkos, susiėmęs už pilvo, visa gerkle žvengė, raitėsi.

       Patenkintas Jokūbas Nagurskis patogiai atsilošė krėsle, ėmė glostyti ūsą; vėl buvo pasirengęs savo dvaro svirne išgyventi estetinį malonumą.

 

2

 

       – Giliai sujaudintas, – ceremoningai purtė Jokūbui Nagurskiui ranką Ignacas Karpis. – Jau seniai nepatyriau tokio šviesaus išgyvenimo, – svečias, atrodo, nevaidmainiavo, jautėsi dvasiškai pakylėtas. – Ir kaip jums iš giliausių užkampių pavyksta į mūsų kraštus atsikviesti komediantus?

       – Čia nėra paslapties: kryžkelė, – nepastebimai Jokūbas Nagurskis nusivalė į kontušą grafo praikaitu sudrėkintą delną.

       – Taip taip, visi dabar gyvename kryžkelėje, – atsiduso Ignacas. – Kaip ant parako statinės. Niekada nežinai, kada ir kas atsibels: konfederatai, austrai, prūsai, turkai ar Jekaterina II su savo repninais ir voroncovais, – tariamai guodėsi Karpis.

       – Aš džiaugiuosi, kad jums patiko.

       – Neišdildomi įspūdžiai, – vėl puolė ieškoti Jokūbo Nagurskio rankos, tačiau šis ją sumaniai paslėpė už juosmens.

       – Gaila, kad praėjusį kartą neradote laiko apsilankyti dvare, matėme ne mažiau prasmingą pasirodymą: prancūzų komediantai atsivežė ne tik Orleano Mergelės pentiną, bet ir kalbančios papūgos iškamšą.

       – Negali būti! – šūktelėjo Karpis, jis apie Orleaną ir kalbančias papūgas dar nebuvo girdėjęs.

       – Šventa tiesa: pliku raudonu užpakaliuku, iššieptu snapu, stačia raudona uodega.

       – Vis dėlto, koks įvairus mūsų pasaulis: kiaušiniai, iškamšos, statulos, žmonės, beždžionės, paveikslai...

       – Sutinku su jumis, jis – nenuspėjamas slėpinys. Žiūrėk, tyko pavojai, o įsigilini – tai tik džiaugsmai.

       – Išties net nepalankiausiomis aplinkybėmis jūs mokate mėgautis gyvenimu, – įsiteikdamas suokė grafas, turėjo tam priežastį: ketino už Nagurskių ištekinti vienturtę dukrą.

       – O ką įsakysite daryti, jei viskas aplinkui griūna?

       – Sutinku, gyvename tik kartą, – Ignacas Karpis pasipudravo skruostą.

       – Čia, grafe, drįsiu jums paprieštarauti: yra dalykų ir anapus – pomirtinis gyvenimas, jis nemažiau kvapnus, įvairus, spalvingas, prasmingas, – šią akimirką pats savimi nusistebėjo Jokūbas Nagurskis. Ir kodėl ėmėsi taip giliai kapstyti būtį? Naivūs Karpio išvedžiojimai jį vargindavo, o ir pats kalbėdamas jausdavosi neką išmintingesnis.

       – Aš tuo net neabejoju. Bet nesupraskite manęs klaidingai, – kažkodėl puolė atsiprašinėti Karpis ir padarė rafinuotą reveransą. – Kitą kartą man dingteli šventvagiška mintis, – tęsė teatrališkai sukdamas virš galvos iškeltą pirštą. – O kas, jei po mirties nieko nėra? Įsivaizduokite, kaip tada klystame ribodami savo norus, gesindami laukines aistras, laikydamiesi dorovės. Negana to, kasdien skausmingai patirdami, jog nevisavertį gyvenimą gyvename.

       – Ką jūs tuo norite pasakyti? – Nagurskis suirzo, nemėgo savęs tokio.

       – Aš, žinoma, taip negalvoju. Tačiau jei tik sutiktume su klaidinga prielaida, kad Dievo nėra ir nėra pomirtinio gyvenimo, ar nevertėtų mums atsipalaiduoti ir atverti tai, ką esame priversti slopinti? Juk kitos galimybės niekada neturėsime, – Ignacas Karpis dabar kalbėjo įsijautęs, nors ir nesuvokė, ką prieš akimirką pasakė.

       – Jūs kalbate apie grįžimą į primityvią būseną? Sugyvulėjimą? – ne pačiu taikiausiu tonu pasiteiravo Nagurskis.

       – Ne, aš nekviečiu prarasti žmogiškumo, – apdairus Karpis žengė keletą žingsnių atgal nuo visada nenuspėjamo ir ūmaus Nagurskio. – Tiesiog man dingojas, kad protu nepasiekiamoje praeityje mes praradome kažką labai svarbaus.

       – O Tėvynė, Garbė, Tikėjimas – šviesuliai, kurie neleidžia patraukti šunkeliais? – pyktelėjo Kurtuvėnų dvaro šeimininkas.

       – Bet ar tai ne efemeriški dalykai?! – vis tebesvaičiojo Karpis. – Štai pasvarstykime, šiandien Tėvynė gali būti vienur, ryt pasislinks kitur, o poryt jos gali ir nebelikti.

       – O Garbė? – Nagurskis demonstratyviai atvėrė krūtinę. Taip priminė apie gautus garbius apdovanojimus.

       – Ar mažai mes žinome žmonių, kurie gyvena be Garbės? Negana to, klesti ir, neįtikėtina, yra gerbtini.

       – Ar mane turite galvoje? – uždėjo delną ant kardo rankenos Nagurskis.

       – Ne, gink Dieve, – išsigynė Karpis.

       – Aš abejoju, ar gyvenant be Garbės galima būti laimingam, – Nagurskis perbėgo pirštais per ginklo rankenos bumbulą, neramiai pirštais pastukseno.

       – Nemanau, kad paklausti jie pasakytų tiesą, – kuo ramiau, veik pašnibždom dabar kalbėjo Karpis. – Tačiau ir vėl man kyla noras sužinoti: bajoro Laimė – ar ji gali būti siektina be Tikėjimo, Garbės ir Tėvynės? Pabandykime įsivaizduoti, kad mes nežinome šių sąvokų, nesame apie jas niekada girdėję, o mūsų žodyne niekada nebuvo šių žodžių. Galbūt tada jūsų matyta Orleano Mergelės papūga suteiktų tūkstanteriopiai didesnį malonumą. Be to, į ją žiūrint atsivertų tai, ko net neįtarėme mumyse esant.

       – Nebesuprantu, apie ką mes čia, – vėl susierzino Nagurskis, jautėsi išvargęs. – Jūs kviečiate pamiršti esmę. Taip samprotaujant teliktų vienas žingsnis iki liberum veto teisės panaikinimo, o tai reikštų tik viena: mūsų pražūtį.

       – Jūs įsitikinęs? – gudriai šypsojosi Karpis.

       – Vincere, aut mori! – galbūt šiek tiek per garsiai riktelėjo Nagurskis.

       Sukilo pabaidytos dvaro parko varnos. Balta sparnuočio išmata tekštelėjo šalia grafo.

       – Pats ir atsakėte: pergalė arba mirtis.

       – Keistas mintis jums pakurstė komediantai.

       – Pavasaris... – nerūpestingai tarstelėjo Karpis.

       – Man pavasaris – tai gražiausias metų laikas, – dirstelėjęs parko pusėn Nagurskis vėl atgavo savitvardą, šnekos apie gamtą ir medžioklę jį visada taikiai nuteikdavo.

       – Beje, apsilankykite pas mane. Komediantų pažadėti negaliu, tačiau medžioklę ta proga surengsiu.

       – Nuolankiai priimu pasiūlymą.

       – Ir nedelskite, artimiausią savaitę.

       – Beje, visai neseniai su Lipskiu, Paplavskiu, Pšibylskiu ir Pšezdeckiu lankėmės kaimynystėje, grafo Pšobovskio dvare, – peršoko prie mielos sau temos Nagurskis. – Damos sėdėjo svetainėje, o mes išėjome į kiemą – šeimi-ninkas ketino mums parodyti jauną grynaveislį žirgą. Bet staiga kad jis pašėls, nedrįsome prie jo net artintis, – Karpis pasakojo žvelgdamas kažkur į tolį. – O tada, nepatikėsite, pas Pšobovskį viešėjęs vokiečių baronas vienu šuoliu užšoko šiam žirgui ant nugaros. Išgąsdino jį. Ir akimirksniu sutramdė. Negana to, raitas įlėkė pro atvirą langą į svetainę. Čia apsuko kelis ratus, tai žingine, tai risčia, tai šuoliais. Užjojo ant arbatai paruošto stalo, atliko žirgo mankštą. Taip mikliai trypė, jog nesudaužė nei vieno ąsotėlio, nei puodelio.

       – Negali būti!

       – Šventa tiesa. Grafas Pšobovskis liko giliai sujaudintas, net padovanojo baronui sutramdytą žirgą.

       – Karališkas gestas.

       – Baronas juo į karą prieš turkus išjojo. Tiesa, ar atspėtumėte, kada kils karas su Turkija?

       – Šiuo metu Rusijai tai būtų neparanku, – suraukė antakius Ignacas Karpis, jis itin nenoriai prognozavo artimiausius įvykius.

       – Bet mes užtrukome. Malonėkite prie stalo, aš įsakiau padengti rūmuose, – pakvietė eiti Jokūbas Nagurskis.

 

3

 

       Mirolanda Karpytė įsikibo Jonui Nagurskiui į parankę.

       – Pasivaikščiokime.

       Mažakalbis Jonas Nagurskis pakluso.

       Moterų draugijoje Nagurskis jautėsi nesmagiai. Ir išties apie ką su jomis kalbėti? Kaip elgtis? Ir kodėl jos prie vyrų kimba? Nesuprasi.

       Kitą kartą, vos pasiryždavo kažką svarbesnio išdėstyti pašnekovei, jį staiga pertraukdavo, neretai – demonstratyviai žiovaudavo. Tada Jonas Nagurskis nutildavo ir daugiau tą dieną nebeatverdavo burnos, tepasiunta tos bobos.

       Žinoma, galima buvo joms vardyti tai, ką matai: medis, žolė, varna, gandralizdis, akmenimis grįstas takelis, o štai čia – rūsys, jame ištisus metus išsilaiko morkos, obuoliai, burokai niekada nesupūna...

       Deja, Kurtuvėnų dvaro parkas buvo nedidelis, o dangus – tik vienas, neišvengsi pasikartojimų. Štai ir vėl: matytas medis, žalia žolė, medinis svirnas...

       Nieko daugiau. Apie ką dar galima būtų kalbėtis aštuoniolikto amžiaus pabaigos provincijoje?

       Kalbėti apie madas, jausmus?..

       O ką galima pasakyti apie jausmus? nieko. Aptarti orą – nesąmonė. Visi gi puikiai Žemaitijoje, Lietuvoje ir net Lenkijoje žino, koks čia šūdinas klimatas: žiemą – šalta, vasarą – atseit šilta, rudenį – visada lyja. Nemažiau šlykštūs ir pavasariai.

       Apie ką dar kalbėti? Apibūdinti plaukiančius debesėlius, kaip antai: šis primena ežere skęstantį laivelį su bure, o štai anas – Rojaus vartus...

       Nesąmonė.

       – O kas čia? – staiga susidomėjo keistu įrenginiu prie svirno Mirolanda Karpytė.

       Jonas Nagurskis pasijuto tvirčiau.

       – Tai bausmės ratas, – apsidžiaugė išganinga tema. – Juo mes baudžiame mužikus. Į rato skyles įtveriamos rykštės. Kai šį už rankenos suki, jos mužiką plaka. Aš tau parodysiu, – mirktelėjo Mirolandai. – Ateik čia! – pašaukė šalia karietos nuobodžiavusį vežiką.

       Po valandėlės basakojis vežikas, pats rykštėmis įtvėręs ratą, jau gulėjo plika nugara ant pilvo.

       Jonas Nagurskis pasuko rankeną.

       – Važiuojam...

       Iš pradžių lėtai, netrukus greičiau, dar greičiau sukosi bausmės ratas, palikdamas vis ryškesnius plakimo ženklus ant nugaros. Žmogus pasitaikė kantrus, o galbūt itin brangino vežiko pareigas, todėl net nesuinkštė.

       – Dar? – Mirolandos pasiteiravo Jonas Nagurskis. Jo akys keistai sublizgėjo, kakta buvo išrasojusi.

       – Ar nepavargo ranka? – Mirolandos veide galima buvo pamatyti motinišką rūpestį.

       – Nė kiek. Jis todėl ir sugalvotas, kad niekada nepavargtum.

       – Įdomus daikčiukas. Pas tėtį tokio nėra.

       – Ąžuolinis. Senelio Pranciškaus Nagurskio palikimas. Tai jo užsakymu vietinis Kurtuvėnų auksarankis sumeistravo.

       Mirolanda Karpytė širdies gilumoje norėjo, kad Jonas liautųsi sukęs tą nelemtą ratą. Deja, nedrįso prisipažinti, mat nuo vaikystės buvo drovi, gerai išauklėta, itin mandagi panelė. Kita vertus, Mirolanda Karpytė manė, kad Jonui Nagurskiui patinka sukti rankeną, tad kodėl turėtų iš žmogaus atimti malonumą?

       Vaizdas darėsi koktus, pasruvusį kraujais vežiką tampė traukuliai.

       Bežadė Karpytė taip ir neatrado jėgų riktelti „gana“.

       – Taip sukant galima ir iki mirties nuplakti, – aiškino apie bausmės rato privalumus Jonas Nagurskis. – Nori, dabar pasuksiu į kitą pusę?

       – O galima ir į kitą? – nesumojo daugiau ką pasakyti Karpytė.

       – Žinoma, – nusistebėjo Mirolandos nenuovokumu Nagurskis. – Pati pabandyk.

       Mirolanda pirštų galiukais palietė rankeną.

       Iš pradžių nedrąsiai, lyg nepasitikėdama įsitvėrė.

       Staiga plūstelėjo karštis ir... netikėtas jėgų antplūdis.

       Mirolanda suktelėjo kartą, kitą, trečią...

       Nepatyrusi ženklesnio pasipriešinimo užgulė abejomis rankomis, vis greičiau, vis smagiau suko. Nieko nebematė, nieko negirdėjo. Po valandėlės prilipo, nebepajėgė atsiplėšti, susitapatino su bausmės ratu, jo rykštėmis. Vis gilyn leidosi į svaiginančią amžino judėjimo tamson kelionę.

       Tekšt tekšt tekšt ritmiškai plakė rykštės leisgyvį vežiką.

       – Greičiau! Greičiau! – paragino Jonas Nagurskis.

       – Lekiam! Mes lekiam! – šūktelėjo išraudusi Mirolanda Karpytė ir dabar jau visu kūno svoriu užgulė rankeną.

       – Perpetuum mobile! – nesusivaldė Jonas Nagurskis.

       – Perpetuum! Mobile perpetuum! – pamišėlės riksmu antrino jam Mirolanda.

       – Sacrum! Sacrum perpetuum mobile!

       – Samogitia perpetuum mobile!

       Rūmų tarpduryje staiga išniro Kajetono Nagurskio siluetas.

       – Kur jūs ten užtrukote?! – nekantriai pašaukė Kajetonas. – Visi jau seniai prie puotos stalo susirinko, nėra tik jūsų!

       – Ateinam! – nuramino brolį Jonas Nagurskis. – Mirolanda, mums metas, – pavadino eiti.

       – Dar kartelį, paskutinį, patį paskutinį, – meldė, nebegalėjo atsiplėšti nuo smagaus Kurtuvėnų atrakciono Karpytė.

 

4

 

       Ant puotos stalo vaišių nestigo. Jokūbo Nagurskio paliepimu svečius tą kartą vaišino miško gėrybėmis: troškinta stirniena, marinuota briediena, šerniena, kurapkomis, keptais karveliais, kiškiena su obuoliais...

       Išgerti taip pat nestigo. Iš pradžių gurkšnojo benediktiną, laižė portugališką vyną, tačiau, Žemaitijos bajorams (Skaševskiui, Brošeliui ir ypač Zamgelovičiui) ėmus raukytis, perėjo ir ilgam apsistojo prie naminės degtinės, beje, išvarytos Kurtuvėnuose, žydui priklausančioj varykloje.

       Svetingas šeimininkas Jokūbas Nagurskis nepamiršo ir komediantų, jiems buvo padengta svirne. Čia, be drungnos degtinės, jie galėjo pasivaišinti karvių kojų ir uodegų nuoviru – Kurtuvėnų delikatesu.

       Nepratę prie riebesnio maisto italų komediantai gūžčiojo pečiais, nepatenkinti raukėsi – nesidrovėdami niekino vietinę gastronomiją.

       Primygtinai dvaro ekonomui Varlamui Žuravliovui įsakius išgerti iki dugno, silpnesni ėmė dusti, išsprogusiomis akimis dairėsi, kuo „prigesinti“ degtinę. O tada nieko kito neliko, kaip tik siurbtelėti to šlykštaus viralo.

       Pirmieji komediantų įspūdžiai buvo šiaip sau. Tačiau netrukus, įvertinę skonių ir kvapų puokštę, italai jau stumdėsi su mediniais šaukštais prie kubilo, kuriame garavo vienintelis šių vaišių stalo patiekalas.

       Nenusivylė komediantai, rezultatas pranoko drąsiausius lūkesčius. Ypač tada, kai ekonomas Varlamas Žuravliovas išaiškino, kad riebus srėbalas puikiai impregnuoja skrandį, tad, nesaikingai maukiant, nebus galimybės pasigerti: vis geri ir nieko nejauti, ir taip iki paryčių.

       – O po paryčių? – vis dėlto pasiteiravo nepatiklus komediantas.

       – Kas gali atsitikti po paryčių? – nusistebėjo dvaro ekonomas. – Prabundi kaip naujai gimęs. Galvoje – šviesu. Mintys – aiškios. Noras gyventi – begalinis, – patikino išsklaidydamas paskutines komediantų abejones Žuravliovas. Jis pats buvo atklydęs iš Rusijos, tad gerai žinojo, ką kalba.

       Po šių garantijų įsidrąsinę komediantai stačiai užgulė kubilą, po pasirodymo svirne buvo ištroškę, išalkę.

 

5

 

       Puota aprūkusioje menėje ėmė įgauti vis didesnį pagreitį, braškėjo net sijos.

       Buvo nepakenčiamai šilta, jauku, švietė žvakės ir blausios aliejinės lempelės.

       Bajoras Moravskis, prieš valandėlę atkandęs lėkštės kraštą, lyg niekur nieko kramsnojo Nagurskių porcelianą. Paslapčia dairėsi, ar Brošelio žmona Lukrecija mato, koks jis šįvakar šaunus.

       Bajoras Zamgelovičius ir bajoras Skaševskis, akompanuojant naminės degtinės kriokliui, pamiršo ankstesnius nesutarimus, tad ryžosi visiems laikams susitaikyti.

       – Tapkim vieno kraujo, – temstant sąmonei pasiūlė bajoras Skaševskis.

       – Kaip du pirštus apmyžt, – neprieštaravo bajoras Zamgelovičius ir smeigė stalo peilį sau į delną.

       – Broliuk, broleli mano... – susigraudino Skaševskis, uždėjo ir savo kruviną delną ant Zamgelovičiaus žaizdos.

       Vyrai pašoko, apsikabino.

       Ilgai, labai ilgai bučiavosi, kaip ir dera tokiomis aplinkybėmis – karštai, stipriai į lūpas.

       Bajoras Brošelis vieną akimirką kažkodėl pasijuto atstumtas, niekam nereikalingas, neįdomus Žemaitijos aukštuomenei. Šios graužaties paskatintas, nutarė neatsilikti nuo susigiminiavusių bajorų. Užsigeidė įrodyti, kad yra nemažiau atsparus skausmui, todėl ėmė žaloti save.

       Iš pradžių Brošelis rovė ūsus, nuobodžiaudamas smaigstė šakutę į riešą, vėliau taurės dužena pjaustėsi kaklą ir krizeno.

       Podsiadlo ir Ružyckis, prisiminę neseniai įvykusį seimelio posėdį, ir vėl susikivirčijo. Apdovanoję vienas kitą antausiais, baudėsi išsitraukti šaltuosius ginklus ir čia pat susikauti. Deja, apdairus šeimininkas Jokūbas Nagurskis svečius – kaip visada – buvo nuginklavęs. Iš patirties žinojo bajorų karštą būdą, todėl prie puotos stalo sodindavo tik beginklius.

       – Aš į šikinę nepūsiu, parodysiu, kas yra Žemaičių bajoro garbė! – šaukė išraudęs Podsiadlo.

       – Šikau ir tapšnojau ant tokios garbės! – neketino nusileisti bajoras Ružyckis.

       – Vyrai, liaukitės, – meldė Brošelio žmona Lukrecija. – Prisėskit šiknas!

       – Dievas yra meilė, – apeliavo į religinius jausmus klebonas Simonas Putvinskis. – Dievas – tai meilė... – abejingai krapštinėjo smiliaus nagu tarpudančius.

       – Erdvės, erdvės daugiau bajorams! – išstumdęs smalsuolius ragino netrukdyti kunigas Jokūbas Šmatovičius. – Išsiskalbkit, išskalbkit vienas kitam šiknas! – paragino, kai mėlstantys bajorai ketino prismaugti vienas kitą.

       Jokūbas Nagurskis į šiuos įvykius žvelgė itin atlaidžiai. Senajam Nagurskiui niekada nebuvo svetimos bajoriškos aistros. Ne kartą ir pats yra trenkęs kumščiu kaimynui į snukį, kai įtardavo, kad šio pažiūros prieštarauja jo garbės kodeksui. Negana to, Jokūbas Nagurskis dievino dvikovas. Net kukliausios puotos neįsivaizdavo be apsistumdymų, muštynių ir, žinoma, kraujo.

       Tokie buvo sarmatų papročiai. Kad ir rūstūs, tačiau savi, šventvagiška būtų jų nepaisyti.

       – Pamiršiu, bet neatleisiu, – staiga prisiminė iš pagonybės laikų atklydusią nuoskaudą bajoras Zamgelovičius.

       – Aš šikną praperdęs, nekišiu šikinės į krūmą. Jei nenori viena šikine bezdėti, šikna arsiu, bet šikną tau išskalbsiu, – užsiplieskė kraujo brolis Skaševskis.

       – Eik į šikinę! – pašoko nuo stalo bajoras Zamgelovičius.

       – Vyrai, šikit viena šikine, – siūlė bajorams vėl susitaikyti klebonas Simonas Putvinskis. – Viena subine perskit, – susidomėjęs apžiūrinėjo, ką šį kartą iškrapštė iš ausies.

       Jokūbas Nagurskis buvo itin patenkintas. Puota kaip ir visada vyko sklandžiai, be nesusipratimų.

       Susižalojęs bajoras Brošelis jau kuris laikas gailiai vaitojo. Staiga išsigandęs šviesos, o galbūt ir ant sienų kabančių medžioklės trofėjų, nutilo, įniko užpūtinėti žvakes.

       – Aš noriu šokti, – prietemoje įsigeidė Mirolanda Karpytė, kai Zamgelovičius klastingai galva smogė bajorui Skaševskiui į kaktą.

       – Muzikos! – riktelėjo iki šiol liūdėjęs Kajetonas Nagurskis.

       – Tempkit į dvarą komediantus! – užriaumojo Jonas Nagurskis, jis taip pat norėjo prasimankštinti.

       – Graži iš jų būtų pora, – pašnibždėjo Jokūbui Nagurskiui į ausį Ignacas Karpis.

       Jokūbas Nagurskis tylėjo, apsimetė, kad nesuprato užuominos.

       Naminės degtinės padrąsinti, italų komediantai norėjo pasibranginti, atseit į Kurtuvėnus atvyko – už sutartus pinigus – parodyti tik vaidinimą. Ožiavosi, apspangę tvirtino, atseit dėl papildomo pasirodymo tartasi nebuvo. Tačiau, ekonomui Žuravliovui parodžius bausmės ratą prie svirno, kaipmat prablaivėjo. Negana to, atsakingai pažadėjus, kad nedelsiant bus išplakti, dabar patys veržėsi linksminti pramogų ištroškusią Žemaitijos aukštuomenę.

       Po vidurnakčio dvaro rūmuose prasidėjo neplanuotas italų komediantų pasirodymas.

       Fleitų, cimbolų, smuikų ir arfų garsai paveikė Nagurskių svečius raminamai.

       Ignacas Karpis, prietemoje grožėdamasis vienturtės Mirolandos ir Jono menuetu, palaimingai atsiraugė. Jokūbas Nagurskis taip pat buvo viskuo patenkintas, atleidęs pilvą veržusią juostą – užsnūdo.

       Apsiramino Zamgelovičius ir Skaševskis. Pirmasis atmerktomis akimis jau nieko nebematė. Antrasis užmigo teisuolio miegu – knarkė, žagsėjo, žodžiu, nekontroliavo savęs.

       Užliūliuotas italų muzikos, bajoras Brošelis susirado paguodą, padėjęs galvą ant Lukrecijos šlaunų, leidosi kasyti paausį.

       Moravskis, apkabinęs per juosmenį kleboną Simoną Putvinskį, taip pat buvo laimingas – vaizdavosi intymiai besitrinąs į geistiną Rusijos imperatorienę Jekateriną II.

       Šis vaizdelis melancholiškai veikė kunigą Jokūbą Šmatovičių, mat jis itin nemėgo klebono. Šmatovičius širdies gilumoje džiūgavo, gavęs dar vieną progą netrukus apskųsti – dėl moralės – kleboną hierarchams.

       Tik amžinai pabalęs Kajetonas Nagurskis buvo neramus, todėl vis sau pildavo ir jau nebeskaičiavo, kelioliktą taurelę šiąnakt geria.

       Staiga Kajetonas Nagurskis atkuto, įsiklausė į aksominį balsą:

                                   Visa, ko prašai, neturiu jėgų išpildyt aš.

                                   Nori būti tik draugu, o ne mylėt manęs,

                                   O ne, o ne, aš negaliu,

                                   Aš negaliu būti draugu!

                                   Visa, ko prašai, neturiu jėgų išpildyt aš.

       Taip paryčiais, įsitaisiusi Kajetonui Nagurskiui ant kelių, čiulbėjo papinga dainininkė.

       Ir kaip anksčiau aš neatkreipiau į ją dėmesio? – pro ūkanas galvoje nusistebėjo Kajetonas.

       Išties žavinga komediantė. Kilnus patricijos stotas. Taurus, ydų nepaženklintas veidas. Tyra kakta. Tankūs antakiai. Be peruko. Turbūt jos ir akys skvarbios?..

       Iš pieno plaukęs kūnas, jis paslėptas nuo manęs... Akmeninis užpakalis. Smakras su duobute. Visur tik švelnios linijos. Kur statūs kampai?!

       ...Ir marmurinė krūtinė. Rankos. Nemažiau žavingi pirštai, sudrėkęs delnas... Pėda turbūt smulki, labai smulki... Pakilti dabar, nuauti miniatiūrinį batelį... Ir išgerti sklidiną.

       – Bella! – nesusilaikė šūktelėjęs Kajetonas Nagurskis. – Bellissima! – staiga pasijuto įsimylėjęs svetimšalę. – Bellissima donna, – aptemo Kajetonui protas.

       – De Neri, Marie, – liežuviu sudrėkino lūpas komediantė, atkišo jas pabučiuoti.

       – Mia bella, mia bella... – nedaug ką besusivokdamas kartojo Kajetonas. – Mia bella, mia bellissima... – nepastebėjo, kaip ką tik kurčnebylės italų gimnastės įkandin pro duris iš menės išsmuko jo brolis Jonas.

 

6

 

       Mirolanda Karpytė prisėdo dustelti. Po šokio su Jonu Nagurskiu jautėsi išvargusi.

       Laiminga.

       Užsimerkė, akys lipte sulipo.

       ...Tai meilė! Ne, klastūnas benediktinas mane migdo, dar spėjo pagalvoti Mirolanda ir paniro į tamsą.

       Nežinia kiek laiko praėjo, tačiau, kai atsibudo, Jono Nagurskio šalia nebebuvo.

       Nenusiminė mergina, maža ką?

       Deja, laikas slinko, o Jonas nesirodė.

       Mirolanda ėmė nerimauti, juolab kad niekas iš svečių taip ir nesugebėjo rišliau paaiškinti, kur dingo jos būsimas sužadėtinis.

       Įsipylė, išgėrė porto taurę.

       Dar vieną.

       Ryžosi veikti.

       Iš pradžių Mirolanda apžiūrėjo pastalę, ten ilsėjosi Brošelis ir Podsiadlo, bajorai buvo gerai įmigę.

       Po suolais ir krėslais Jono Nagurskio taip pat neaptiko.

       Apėjo dvaro rūmų pakampes.

       Giliausiame kampe, atsiskyręs nuo aukštuomenės, ant išmatoms skirto kubilo sėdėjo Ružyckis. Palaimingai nusmauktomis kelnėmis – šypsojosi. Atrodo, kad buvo pamiršęs net gimtąją kalbą, mat kažką abrakadabra niūniavo po kojomis susmukusiam Moravskiui. Čia pat stovėjo ir Zamgelovičius, ir Skaševskis. Itin rimtais veidais bajorai kažką matavosi. Tačiau susidūrus akimis su Mirolanda, susigėdę abu nusisuko, nesiteikė ir paklausti atskleisti, kur staiga dingo Jonas Nagurskis.

       Pasišviesdama alyvine lempa, Mirolanda patraukė į lauką, gal Jonas grynu oru kvėpuoja?..

       Deja, prie dvaro rūmų buvo tuščia, niekas nesidžiaugė žvaigždėtu dangumi, įspūdinga pilnatimi.

       Mirolanda užsigeidė žūtbūt susirasti savo Joną, tačiau nei dvaro morkų lysvėse, nei daržuose, nei krūmuose neaptiko jai brangaus žmogaus pėdsakų.

       Kumetyne, kiaulidėse, svirne, arklidėse ir rūsyje Jono nebuvo. Oficina – uždaryta. Kapinaitėse – nė gyvos dvasios. Už kryžių Jonas taip pat nesislapstė. Bažnyčios šventoriuje...

       Apsėsta smalsumo, išdaužusi langą Mirolanda įsilaužė į bažnytėlę. Nei už altoriaus, nei klausykloje Jonas nesiglaudė, už stacijų ir šventųjų paveikslų – taip pat.

       Lipdama į varpinę Mirolanda suklupo, nepataisomai skutais pavertė prašmatnią suknelę, nusibrozdino kelius.

       Staiga susižeidusiai Mirolandai pasidingojo, kad Jonas turbūt patraukė į žydo smuklę, ten broliaujasi su liaudimi, klausosi padavimų, Žemaitijos legendų. Tačiau smuklėje sėdėjo tik rūstūs tipai, Mirolanda taip ir neišdrįso paklausti, ar nematė girti mužikai jos Jonelio.

       Kelis kartus Mirolanda apėjo ir žydo varyklą, bandė įsiklausyti į menkiausią šnaresį, šiugždesį; nieko neišgirdo.

       Kilo mintis patikrinti sinagogą. Tačiau įskiepyta nuo vaikystės baimė, kad žydai gali ją nužudyti, o krikščionio kraują panaudoti macams, sulaikė ją nuo šio neapdairaus žingsnio.

       Nerimas vis augo. O kas, jei Joną ištiko baisi nelaimė?

       Kur Jonelis?

       Negeros nuojautos vedama, Mirolanda vis klaidžiojo po dvaro parkelį. Prisimerkusi bandė įžiūrėti, ar neplūduriuoja tvenkinyje skenduolio kūnas. Kai įsitikino, kad ne, apėjo visus Kurtuvėnų šulinius, tačiau šauktas Jonas Nagurskis neatsiliepė anei iš vieno.

       Tyloje slankiojo, nebežinojo, kur eina, ką daro.

       Susidraskė rankas į agrastą, pametė prašmatnų peruką, klupo, kėlėsi.

       Debesys aptraukė žvaigždėtą dangų, pasislėpė mėnulis.

       Išvarginta paieškų, Mirolanda ėmė netekti vilties. Juodulių apgaubta sąmone, veik kvanktelėjusi ropštėsi parke į klevus, ten varnų lizduose tikėjosi surasti mylimąjį.

       Kai ir šios pastangos nuėjo perniek, nutarė ryškiau pasišviesti. Papylusi alyvos jau ketino uždegti kelią pastojusią šieno kupetą. Sukikeno pralinksminta minties, kaip netrukus visuose Kurtuvėnuose bus šviesu ir šilta.

       – Mirolanda?.. – išgirdo pažįstamą balsą.

       – Jonai! – apsidžiaugė pagaliau suradusi mylimąjį

       – Aš... – neturėjo ką pasakyti iš kupetos lendantis Jonas Nagurskis. – Aš... čia... mes... – vebleno mirtinai prasikaltęs.

       – Joneli... Mano Joneli... – puolė mylimajam ant kaklo Mirolanda, apsikabino, pratrūko raudoti.

 

7

 

       Jokūbas Nagurskis atsipeikėjo tik į trečią parą, prieš vidudienį. Gulėjo išsidrėbęs lovoje. Saugus pūkų pataluose, plyštančia iš skausmo galva. Pašaliais išmėtyti drabužiai, batai ir ordinai bylojo, kad atsipalaiduoda buvo deramai, galbūt net šiek tiek per stipriai.

       Pasnaustų dar, tačiau erzino iš kaži kur sukilusios musės.

       Parke įkyriai kaleno genys, niekšas. It pleištą kalė į galvą Nagurskiui paukščio keliamas triukšmas.

       Raižė pilvą. Maudė sąnarius. Akys ašarojo. Burnoje – kiaulidė, arklidė etc.

       Miegamojo lango stiklą atkakliai atakavo širšė. Daužėsi, siautėjo parazitas.

       Nepakenčiama.

       Vienmarškinis Jokūbas Nagurskis prisivertė atsikelti. Nutipeno basomis, dejuodamas. Naktine kepuraite pritrėškė įkyrų vabzdį prie stiklo, nebeerzins pasiligojusio bajoro.

       Troškino.

       Jokūbas Nagurskis atsigėrė vandens iš ąsočio, staiga vėl pasijuto girtas.

       Susvyravo.

       Galvoje pykštelėjo įvairiaspalvių petardų salvė. Dar pagulės valandėlę, gal pavyks užsnūsti.

       Atsigulęs užsigeidė raugintų kopūstų sunkos. Nervingai paskambino varpeliu, išsikvietė liokajų.

       It po lemtingų kautynių jautėsi Nagurskis: pralaimėjęs, pažemintas, išsekęs, nuginkluotas. Nesąmoningai ėmė galvoti ir apie šventus dalykus, bažnyčią; žūtbūt rytoj pasikvies kokį nors architektą Knakfusą iš Vilniaus. Pastatys Kurtuvėnuose naują, mūrinę, ne prastesnę nei Vilniuje bažnyčią, pavadins ją šv. Jokūbo vardu. Ten vaikščios pats, vienas. Ten ir pasilaidos – mauzoliejuje.

       Liūdnos mintys apniko Jokūbą Nagurskį, šis vijo jas šalin. Po krūtine, sukilus šleikštuliui, ryžosi save guosti.

       Ir išties, svarstė Jokūbas Nagurskis, dabar kenčiu, o vis dėlto kiek gero gyvenime esu padaręs: sutvarkiau ūkį, išauginau dorus sūnus, nepamirštu ir dvasinių reikalų.

       Aš, Jokūbas Nagurskis, pasamdžiau iš Vilniaus Šelį ir Klimovičių, meistrai pastatė mažuosius vargonus bažnytėlėje. Visi dabar džiaugiasi, žydai pavydi. Kai vargonai užgaudžia, mužikai puola ant kelių. Ir žegnojasi, žegnojasi, savo sąžinės nepamiršta.

       Dėl nieko nesigailiu. Negaila. Iš savo skurdžių santaupų sumokėjau 200 talerių 8 grašius, nepagailėjau net dviejų statinių rugių, vienos miežių, pusės – kviečių. Būčiau dar pridėjęs, tačiau įgimtas kuklumas neleido.

       ...Ir vienuolius pranciškonus įkalbėjau, pasikviečiau į Žaiginius, nesavanaudiškai fundavau vienuolyną.

       Išsileidau tą kartą. Ar kas padėkojo? ne. Ar išgirdau nors vieną gerą žodį iš klebono Putvinskio? ne.

       Arogantiškas, nesukalbamas, žiaurus ir gobšus klebonas nepraleidžia progos mane šmeižti hierarchams. Juodina prieš Žemaitijos aukštuomenę, atseit tik linksmybės man terūpi.

       Pikta. Juk tik mano – Jokūbo Nagurskio – rūpesčiu pastatyta bažnyčia bei varpinė Šukoto miestelyje.

       Aš – ne Karpis, ne Putvinskis, ne Šmatovičius ir ne Lipskis, ne Paplavskis, ne Pšibylskis – įkūriau baudžiauninkų teatrą svirne, tegu linksminasi Kurtuvėnų žmonės – argi man gaila?

       O kiek pinigo išleidau pramogoms, priėmimams ir pobūviams Vilniuje! Pusę Žemaitijos galima būtų pamaitinti. Ir dėl ko? Ne dėl savęs gi tai dariau, ne dėl politinės karjeros. Tai vis dėl kitų, dėl artimų savo, dėl valstybės – Respublikos – stengiausi.

       Ir ką gavau? plyštančią galvą, drebulį, tirpstančias galūnes. Nejau net raugintų kopūstų sunkos neužsitarnavau?!

       Į miegamojo duris nedrąsiai pasibeldė.

       – Įeikit! – piktai šūktelėjo Jokūbas Nagurskis.

       Tarpduryje stovėjo liokajus su padėklu rankose, kažkodėl nedrįso šeimininkui pažvelgti į akis, tik raitėsi, lankstėsi nusižeminęs, netrukus atatupstas pasitraukė.

       Gavęs ko prašė, Jokūbas Nagurskis pralinksmėjo, pamiršo skaudulius.

       Išgėrė, godžiai.

       Ir dar, iki dugno.

       Kopūstų sunka buvo šalta, gaivi, ką tik iš rūsio.

       Akyse prašviesėjo. Vėl galima gyventi, vėl šelpti, globoti, skleisti šviesą, sėti gėrį, dvasingumą, juos dauginti – be saiko.

       Jokūbas Nagurskis atplėšė liokajaus ant padėklo šalia sunkos atneštą voką. Nors neretai pusmečiais vėluojantys, tačiau pašto nuolat į Kurtuvėnus pristatomi Kurjer Litewski, Kurjer Polski, Gazette d Utrecht bei kiti laikraščiai padėdavo orientuotis šios dienos pasaulyje, sužinoti politikos naujienas, būti lemtingų įvykių sūkuryje.

       – Na, kuo šiandien pradžiuginsi? – it į seną gerą draugą prabilo Jokūbas Nagurskis, išskleidė visada laukiamą Kurjer Polski.

       Iš pradžių nepatikėjo, palaikė piktu gandu. Ar maža ką laikraščiai rašo? Tačiau netrukus rašytas žodis griūte užgriuvo Jokūbą Nagurskį, prislėgė nepakeliamu tiesos svoriu: Prūsija ir Rusija (šį kartą be Austrijos) ir vėl ką tik padalijo Respubliką!

       Įvykęs faktas įsiutino Jokūbą Nagurskį, nesusivaldęs smogė sau kumščiu į smakrą, naiviai tikėjosi prabusti iš slogaus sapno. Ne, tai buvo ne sapnas, ne pagirių kliedesys.

       Jokūbas Nagurskis ėmė šnopuoti, purkštauti. Sukilo noras Rusiją pažeminti, Prūsijai atkeršyti, Austriją nubausti.

       Čiupęs įsivaizduojamą kalaviją, Jokūbas Nagurskis stojo į kovą su trigalviu slibinu: vienu mostu nukirto Rusijos–Prūsijos–Austrijos pabaisų galvas, niekinamai paspyrė kuo toliau nuo savęs.

       Atsikrenkštė, nusispjovė.

       Deja.

       Sunku buvo patikėti, kad taikinga Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, rytuose jau anksčiau netekusi Daugpilio, Vitebsko ir Polocko, Mstislavlio ir Gomelio, dabar prarado Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vaivadijas, Bresto žemes, rytines Voluinės ir Vilniaus vaivadijos dalis.

       Tai buvo itin netikėta, perkūnas sugriaudė iš giedro dangaus.

       O taip nerūpestingai dar vos prieš kelias dienas puotavome Kurtuvėnuose, pagalvojo Jokūbas Nagurskis. Koks puikus ir įspūdingas buvo italų komediantų pasirodymas. Kiek eibių prikrėtė Skaševskis ir Moravskis, kokia žavi, įsistačiusi į tarpkojį degančią žvakę, atrodė Brošelio žmona Lukrecija... Kaip išradingai snaudžiančius pralinksmino Zamgelovičius, kai uždėjo briedžio ragus ant knarkiančio Ružyckio galvos.

       Neseni puotos prisiminimai vėl apsvaigino Jokūbą Nagurskį. Nekviestas į šiltą patalą nutūpė snaudulys.

       Prieš užmiegant vidinis Jokūbo Nagurskio balsas lyg pašaukė jį keltis, balnoti žirgą, ginkluotis, drąsiai veikti – apginti laisvę, save, Respubliką...

       Deja, tą 1793 metų dieną keltis jėgų nebebuvo.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 2–3 (vasaris–kovas)