tekstai.lt

„Metų“ anketa. Požiūriai. Vainius Bakas

Vainius Bakas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Vainius Bakas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
 

       1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?



       1. Sunku būti jaunam – iš tiesų logiškas teiginys, tačiau taip pat galima sakyti, jog nuostabu būti jaunam. Taip! Gera būti jaunam, nepaisant problemų, kurios yra neišvengiamos visais gyvenimo laikotarpiais. Juk žmogus, vos atėjęs į pasaulį pasisvečiuoti, jau nuo pirmųjų dienų susiduria su sunkumais. mokymasis vaikščioti yra nelengvas darbas, nes tenka galynėtis su žemės trauka. Taikliai ir savitai ironiškai tai išreiškė mano mėgstamas lenkų poetas Andrzejus Bursa: „Buvo labai sunku / nugalėti traukos dėsnį / maniau kad kai pagaliau atsistosiu ant kojų / nulenks prieš mane galvas / o jie į snukį / nesuprantu kas vyksta / didvyriškai stengiuosi išsilaikyti vertikaliai / ir nieko nesuprantu / „kvailuti“ sako man nuolankūs (blogiausia niekšų rūšis) / „gyvenime reikia ropoti ropoti“ / tad guluos horizontaliai <...> ir bandau / nuo sandaliuko iki pusbačiuko / nuo batelio iki kurpaitės / mokausi vaikščioti po pasaulį“ (iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas). Šitaip su sveiku humoru ir ironija pažvelgus į sunkumus, jie jau nebeatrodo tokie baisūs.

       Be to, jaunystė juk nėra išorinis dalykas. Žmogus gali labai ilgai būti jaunas vidumi. Tačiau jaunas žmogus gali savyje nešiotis ir dvasinį rudenį, įšalą, cinizmą, nihilizmą. Aš tikiu, jog sielos jaunystė nepavaldi laikui. Mano amžinatilsį senelis Feliksas, net artėdamas prie aštuoniasdešimties metų slenksčio, spinduliavo jaunyste, giedru optimizmu, veržlia ir gyvybinga kūrybine energija savo eilėraščiuose. kiekvieno vidinis laikrodis vis kitaip tiksi, vis kitaip eina – kartais atrodo, netgi prieš įprasto laikrodžio rodyklę.

       Man pačiam būti jaunam pirmiausia reiškia turėti viltį ir kaskart nubusti su ja. Taip pat manau, jog jaunystė suteikia laisvės kurti ir nebijoti klysti, svarbu suvokti, kad kiekvieną dieną gali pradėti viską iš naujo. ne tiek sunku būti jaunam, kiek sunku būti jaunam žmogui. Manau, niekas nesiginčys, kad pats sunkiausias, atsakingiausias ir kartu būtiniausias dalykas – būti žmogumi tikrąja to žodžio prasme.

 

       2. Esu truputį alergiškas žodžių junginiui „jaunatviškas maksimalizmas“ – skamba tarsi reklaminis „Maximos“ tinklo šūkis. Iš karto prieš akis iškyla maksimalistiškas žmogiškojo plėšrumo vaizdas – įsitempęs, virpantis kūnas, įraudęs veidas, kietai suspaustos lūpos, ištiestos rankos siekia akcijinių prekių pačiose prekystalio aukštumose – milžiniško tuštybės ledkalnio viršūnėje (tebūnie tos prekės, kad ir „oras“ su 50 proc. nuolaida, „ramybė ir pasitikėjimas“, dėžutė nesuprantamo džiugesio, meilė – „made in Paradise“). Juk šitais dalykais esame seniausiai apdovanoti. Reikia tik apsidairyti. Reikia ne maximalizmo, bet nuoširdaus įžvalgumo – savųjų tikslų galima siekti ramiai, nesiveržiant, nelipant per kitų galvas...

       Vietoj jaunatviško maksimalizmo vartodamas sąvoką „jaunatviškumas“ pasakysiu, – jis man leidžia kurti žaidžiant. Ir šis „žaidimas“ nėra lengvabūdiško ar vien pramoginio gyvenimo sąvoka. Tai labai atsakingas ir įdomus procesas, gyvenimo azartas. Žaidimas smarkiai įtraukia į save, tu juo patiki. Laikaisi tam tikrų taisyklių ir pats jas kuri. Tau patinka žaidimas ir tu nenori iš jo pasitraukti. Žaisdamas išmokstu nustebti, stengiuosi tuos kasdieninius stebuklus perteikti savaip. Kartais žaidžiu tyliai, kartais – infantiliai.

       Nors, pripažįstu, jaunatviškumas kartais tiek kūryboje, tiek gyvenime užplūsta tokia fatališka jėga, kad sunku ją suvaldyti. Todėl ir mokausi (kartais klysdamas, kartais sėkmingiau) kūryboje jaunatviškumo energiją suvaldyti ir tinkamai nukreipti. Visas jaunatviškas aistras, pakylėjimus ir nusivylimus stengiuosi tiesiog išbūti, išgyventi – juos patirdamas rašau retai. O poeziją kuriu dažniausiai tik dvasinės ramybės būsenoje, jausdamas tam tikrą distanciją nuo visų patyrimų ir išgyvenimų. Tiesiog, kiek atsitolinęs nuo to, ką patyrei, pradedi matyti aiškesnį vaizdą, panašiai kaip paveikslų parodoje, kai tik atsitraukęs tinkamai regi visą kolorito žaismą, atgyjantį sąmonės judesį. Taip pat manau, kad mano kūrybos variklį veikia jaunatviški abejojimai, svarstymai, nežinojimas. Visa tai verčia ieškoti, kalbėtis, polemizuoti su pačiu savimi, su Kūrėju, su karta, su vertybėmis ir kultūra.

       Dėl rutinos – prisipažinsiu, niekada nejaučiau jos, nesu dėl to kentėjęs, todėl šį reiškinį pažįstu tik kaip sąvokinį. Žinoma, esu gana disciplinuotas: laikausi dienotvarkės, režimo, nubrėžiu sau dienos tikslus, tačiau kiekviena diena man atneša kažką savita ir ji nėra panaši į praėjusią.

       Kad įžvelgtum pasaulyje grožį, mano galva, reikia, kad subjektyvi tavo būsena leistų pamatyti objektyvų tikrovės grožį. Dažnai praeini ir nepastebi, kad jau žydi kaštonai, nes esi paskendęs savojo triukšmo chaose. Kai pavyksta pamatyti grožio grynumą, įvyksta mažas stebuklas, mažasis sprogimas, nušvitimas tavyje. Tada jau galima atpalaiduoti vaizduotę. O kaip gali egzistuoti rutina, jeigu aplink nuolat nutinka šitiek nepaprastų dalykų?

 

       3. Mokyklos laikais (10–11 klasėse) bodėjausi lietuvių literatūros kanoninėmis figūromis, ypač Maironio ir Salomėjos Nėries ikonėlėmis, sukdavausi nuo jų. Juk dažniausiai visa, kas yra programiška, privaloma, gerbtina, jaunam žmogui sukelia atvirkštinę reakciją, atmetimą, norą pasipriešinti taisyklėms. Ir tai, manau, yra sveika, normalu. Džiaugiuosi, kad studijuodamas VU lietuvių filologiją turiu galimybę naujai pažvelgti į kanoniškuosius autorius, naujai juos perskaityti ir visai kitaip suprasti. Tuomet ir vidinės prieštaros tavęs nebedrasko, ir pats atradęs kelią į juos, supratęs tų figūrų reikšmę per savąsias literatūros patirtis, jau sąmoningai gali nukelti kepurėlę prieš šią hierarchiją.

       Manau, įtaką darančių autorių pirmiausia reikėtų ieškoti vaikystėje, dar tėvų skaitomose pasakose, lopšinėse, vaikiškuose eilėraštukuose. Juk pirmosios literatūrinės, estetinės patirtys dažnai esti svarbiausios ir skvarbiausios. Mano klausoje jau nuo mažens įaugo J. Degutytės, R. Skučaitės, M. Vainilaičio, S. Gedos poezija. Kartais prisiminęs vaikystės skaitymus dabar jaučiu vidinius prieštaravimus tarp žmogaus ir kūrėjo sampratos. Ypač mėgstamas mano vaikystės autorius buvo K. Kubilinskas, kuris yra smerkiamas kaip žmogus, bet jo kūryba žavėjo ir tebežavi. Taip pat ypač didelę įtaką man padarė iš Švedijos atklydęs ant žąsies skrendantis Nilsas, kuris stebi visas įprastas, neįprastas, nepaprastas ir paprastas detales, esančias ten, apačioje, kur verda tas tikrasis žmonių gyvenimas, nekasdieniška kasdienybė, būtiška buitis...

       Vėliau, mokyklos laikais, kaip jau minėjau, stengiausi „apeiti“ lanku lietuvių literatūros autorius. Lemtingas, asmeniškas mano atradimas buvo A. Marčėnas ir jo kūryba, kuri nutiesė savotišką tiltą į H. Radausko estetiką, V. Mykolaičio-Putino kūrybą. Kitaip tariant, vyresnes autorių kartas atradau per man artimesnės kartos lietuvių poetus. Savo asmeniniu gidu ir kelionių vadovu po visą kultūrinę, pasaulietinę erdvę laikau A. Nykos-Niliūno dienoraščius.

       Vienas mėgstamiausių, tikriausiai ir atraminių autorių man yra V. P. Bložė, kurio kūryboje atrandu ištisus paralelinius pasaulius. Taip pat visada malonu prisiliesti prie miestietiškosios J. Vaičiūnaitės poetikos. Yra tokių retoriškų autorių, kuriuos skaitau garsiai – vakarais su mylimąja skaitome H. Nagio, A. Nykos-Niliūno kūrybą, taip pat dažnai pagautas poetinio šėlo pradedu deklamuoti humoristinius V. Šimkaus bei A. Pabijūno eilėraščius. Visai neseniai, nejučia paveiktas K. Bradūno žemės, šeimos, genties virpesių, parašiau eilėraščių ciklą „Iš mano genties vakarų“.

 

       4. Manau, visas kartas „kankina“ panašios problemos, skiriasi tik jų masteliai, detalės. Beveik prieš dešimtmetį A. Marčėnas konstatavo ligos istoriją, kuria, manau, serga ir mano karta: „laisviau, žiauriau, gudriau, kitokios ligos // ozono skylės, šiltnamio efektas, / lėkšti jausmai, dirbtinis intelektas, / brangesnė duona, sąžinė atpigus.“ Galbūt specifiškai ir itin stipriai šiuo laikotarpiu veikia visuotinės dekonstrukcijos mechanizmas: griaunami autoritetai, tradicinė šeimos struktūra ir požiūris į ją, vertybės. Mūsų kartai yra pavojinga žinių visuomenės voratinklio gausa, nes dažnai spėji pasimesti joje dar neišmokęs žinoti ir atsirinkti, ko nereikia žinoti. Taip pat ir bendrauti, kai vietoj gyvo žmogaus pasirenki laidų ir mašinų žaidimą. Kaip aš dažnai mėgstu juokauti apie save: „Taip. Aš turiu veidą, bet neturiu facebooko.“

       Džiaugiuosi, kad mūsų karta daug dėmesio skiria sveikai mitybai – renkamės įvairius ekologiškus produktus, kitaip sakant, mes galvojame, ką dedame į fizinį kūną, tačiau kol kas beveik nekreipiama dėmesio, kokiais nesveikais produktais maitiname savo dvasią. Dabar kaip niekada daug visokių negatyvių informacinių šiukšlių – apstu teršalų ne tik internetinėje erdvėje, bet ir televizijoje, literatūroje, kine, teatre. Išdidžiai puikuojasi kalnų pušimis kvepiantys unitazai, vonios kambariai, kūno losjonai, bet visai užmiršta dvasinė higiena. Todėl šios kartos reabilitacija – gydymas nuo visur ir visada linksniuojamų ligų, tokių kaip depresija, stresas, įtampa, nerimas, atrodo gana juokingai – per atstumą matai tik tvarsčiais aprištus veidrodžius, žmonių atspindžių gydymą, bet ne jų esmės, vidaus. Žinoma, pašaliniam žmogui, o dabar dažnai netgi šeimos nariui sunku prasismelkti pro akių veidrodžius į jaunuolio vidų, nes daugelis užsideda apsauginį skydą.

       Kad pajustum mano kartos jaunimą, mano galva, užtenka pažvelgti į tam tikras ribines situacijas – kaip jie liūdi ir linksminasi. Apie pirmąjį atvejį jau šiek tiek užsiminiau kalbėdamas apie depresijos ir „liūdesio kaip mados“ dalykus. Antruoju atveju situacija irgi nedaug geresnė – mat pasilinksminimas daugeliui yra tiesiog nesuvokiamas be visokiausių svaigalų, kurie padeda iškreipti kasdienio pasaulio vaizdą, nusiraminimo ieškoma kvaišalų pseudotikrovėse, pralaužus „kūno kalėjimo“ grotas, į kurį vis dėlto tenka sugrįžti, tik žymiai skausmingiau ir brutaliau.

       Toks kalbėjimas, ydų įvardijimas, kurį aš dabar miniu, yra gana apibendrintas, abstraktus, nors yra daugybė žmonių, individų, kurie atsilaiko prieš šias ligas, tačiau patirtis rodo, kad kone kiekvienas jaunas žmogus draugų rate ir savo aplinkoje susiduria su šiomis problemomis. Tada jau kiekvieno viduje ima vykti amžinųjų pradų kova. Nuoširdžiai linkiu visiems, taip pat ir sau, atkakliai ieškoti stiprybės savyje, tikėjime ir kūryboje, kantriai statyti pasitikėjimu grįstas dvasines tvirtoves ir kiekvieną dieną patirti mažą pergalę, po žingsnį priartinančią gėrio triumfą.



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.7 (liepa)