tekstai.lt

„Metų“ anketa. Požiūriai. Artūras Valionis

 

Artūras Valionis. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Artūras Valionis. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

       4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?

 

 



       1. Romano, deja (ar laimei, jei, kaip sakote, daugeliui jis įsiminė ne turiniu), neskaičiau; pasiklausinėjau aplinkui – neradau nė vieno, kam šis romanas būtų įsiminęs pavadinimu arba turiniu. Turbūt blogai klausinėjau.

       Tačiau, jei atliktume paraloginę šio romano pavadinimo inversiją, išeitų, kad „lengva nebūti senam“. Jei tai tiesa, tai reiškia, kad sunkiau yra senam, o jaunam yra nesunku. Todėl kategorišką J. Myrdalio teiginį „sunku būti jaunam“ galime priskirti lakiai rašytojo vaizduotei, o ne objektyviai tikrovei.

       Šiandien man atrodo, kad „būti jaunam“ reiškia daug: kol esi jaunas, tikiesi, kad tavęs laukia perspektyvi ateitis, ir tai nuteikia optimistiškai; o suvokus, kad tavęs laukia tik perspektyvi praeitis, teks nusiteikti realistiškai. Manau, šios antrosios stadijos dar nepasiekiau, todėl ir džiaugiuosi. Rytoj gal atrodys kitaip: laikas eina.

       Jeigu dar labiau apibendrintume, manau, kad „būti“ – nesvarbu, jaunam ar senam – yra daug įdomiau ir tikslingiau, nei, pavyzdžiui, „pūti“ (kad ir) jaunam.

       Prieš mėnesį iš rūsio parsinešiau savo seną elektrinę gitarą iš praėjusio tūkstantmečio (šiaip sau, tam vakarui, perspektyvią praeitį prisimindamas). Nuvaliau dvylikos metų dulkes, įjungiau – pasirodo, vis dar veikia. Tą akimirką man vėl buvo dvidešimt vieni.

 

       2. Paradoksas, o gal tikrosios žmogaus prigimties išraiška, bet tų pačių hipių, rokerių (iš dalies ir pankų) protestai prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą pasireiškė, be kitų dalykų, ir intensyviu (specializuotu, bet esmės tai nekeičia) vartojimu, kiekvienos šių grupių narių tarpusavio supanašėjimu ir naujų rutinų susiformavimu. Nemanau, kad jie išsprendė gyvenimo rutinos problemas, aišku, išskyrus tuos, kurie mirė jauni (bet pastarasis sprendimas kažkodėl man atrodo šiek tiek nekonstruktyvus). Kitaip tariant, senas rokeris, nuosavu lėktuvu skraidinantis savo alaus pilvą ir dejuojantis dėl muzikos įrašų leidybos krizės, ar hipis iš respektabilios šeimos, taikiai rupšnojantis „žolę“ už tėvelių biznierių pinigus, yra grynoji vartojimo kvintesencija, tik apgaubta patogia „protesto“ ideologija. Pankai, žinoma, šiame kontekste būtų išimtis, bet čia jau kita tema.

       Taigi gyvenimas savaime jau yra rutina, ir niekur nesidėsi: daugumos įvykių sekos vietomis nepavyks sukeisti, kad ir labai norėtum. Gyvenimo rutinos problemas, apie kurias teiraujatės, stengiuosi spręsti racionaliai (ne visad pavyksta, bet – viskas ateityje) ir tikiuosi, kad mano kūrybos tiesiogiai neveikia nei jaunatviškas maksimalizmas, nei seniokiškas norfiškumas ar rimizmas, ar koks kitas prizmaškumas. Jaunatviškas maksimalizmas laiku ir vietoje yra labai gražus ir būtinas; tačiau jei jis veiktų mano kūrybą tiesiogiai, kai man jau nebe šešiolika ir net ne dvidešimt vieni, turėčiau būti genijus arba kvailys. Pirmasis nesu, antrasis nenorėčiau būti – tad ir manau, kad jaunatviškas maksimalizmas mano kūrybos tiesiogiai neveikia. Tačiau tikiuosi, kad šie du elementai – „jaunatviškumas“ ir „maksimalizmas“ – kūrybą vis dar veikia, kiekvienas atskirai, savo įtakos lauke; ir veikia teigiamai, išskyrus tuos atvejus, kai tikėtinas neigiamo poveikio efektas.

 

       3. Tikra tiesa, to nepavyko išvengti: bandydamas žengti į literatūrą, kaktomuša susidūriau su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Po to susidūrimo giliau nedrįsau žengti, tad nelabai ir galėčiau kompetentingai pakomentuoti. Nebet trumpai – nenorėčiau sutikti su:

       – inercija, nustatant rašytojų ir jų kūrinių hierarchiją, reguliarūs update’ai, revizijos čia irgi praverstų;

       – rašytojų asmenybių ir jų kūrinių perdėtu sudvasinimu ir, deja, kritinės minties trūkumu; nekvestionuojamų „šventų karvių“ buvimas ne induistiniuose kraštuose yra keista, vietinio peizažo neatitinkanti anomalija;

       – laikinomis pavardžių pergalėmis prieš tekstus (visiems pasitaiko, didieji irgi prirašo bile ko, bet tai įvardyti neturėtų būti problema – nieko čia baisaus, nuo poezijos iki pezijos atstumas nedidelis);

       – albuminės poezijos laikymu vertingu ir godotinu daiktu, tikrąja literatūra.

       Bet čia tik subjektyvios paprasto vartotojo (ar naudotojo) mintys, kaip sakoma, skonio reikalas; tie, kas nustato hierarchijas ir reguliuoja tuos dalykus, irgi žmonės. Tik visi galėtume suvokti, kad oficialūs kanonai nebūtinai atitinka tikrąją dalykų padėtį, kuri gali apsieiti ir be mūsų.

       O jei sunkią minutę man prireiktų į kažką atsiremti, tinkamiausios atraminės figūros galėtų būti D. Šimonis ir D. Gintalas. Beveik visi kiti yra arba mano ūgio, ar mažesni; bet geriau pagalvojus, rastume ir daugiau tinkamų. Kokias šešias eiles po penkis. Ir ta V. Mačernio plokštelė, kur jo kūrybą skaito V. Masalskis.

 

       4. Galėčiau (eiliškumas atsitiktinis):

       1. Visi mes mirsime.

       2. Ne viskas yra taip, kaip turėtų būti.

       3. Deja, ne visada patys protingiausi sprendžia mūsų ir jūsų reikalus.

       4. Teisybės turėtų būti daugiau.

       5. Galėtume daugiau, nei galim.

       Visos kitos problemos, mano galva, išvestinės iš šių. Bet, kaip jau turbūt pastebėjote, kažin ar kas nors iš mano čia išvardytų penkių dalykų yra būdingi išskirtinai tik mano kartai.



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.7 (liepa)