tekstai.lt

Jonas Juškaitis. Nusigandusi širdis

       Eilėraščiai

Jonas Juškaitis. „Metų“ redakcijos archyvo nuotrauka
Jonas Juškaitis. „Metų“ redakcijos archyvo nuotrauka

 












              *

 

       Dievas sielą, sužeistą lig kraujo,

       Gailestingas gydo be randų.

       Jo tyloj gyvent lyg saulės saują

       Žmonėse save susirandu.

 

       Kiek dienos į žiemą – susimato

       Rytas tik su vakaru greta

       Mano vieno veido silueto…

       Rudenie, o rudenie, greita

 

       Bėga žemė iš po kojų, ima

       Bėgt žiedai, iš jos nusipiną.

       Bėga savo didelio buvimo

       Kiekviena žolelė kupina.

 

       Žemė bėga, svarbūs ar nesvarbūs

       Žmonės, bėga žemė. Negaliu…

       Dievas mūsų rankom savo darbus

       Daro ir su meile skaudulių.

 

       2011



              *

 

       Prieš pat mirdama,

       Rodeis vis kita

       Jauna gražuma:

       Dar nesutikta…

 

       Man aplink miegus,

       Kai sapnuojies tu,

       Viesulas baugus

       Vasaros naktų.

 

       Lūžtant nubundu –

       Tiesiai iš akies

       Su žmonių skundu

       Saulė patekės.

 

       Ir karšta kakta

       Gąsdina – keliuos:

       Žemė nuplakta

       Žaibo spinduliuos.

 

       Šiurpins – nuvaliau

       Langą: tu mane

       Nuo to kuo toliau

       Saugojai sapne.

 

       2010



              *

 

       Kad žemėje menką

       Nors varną regėtum, bet nieko.

       Lyg visko užtenka

       Ir laukia tik pirmojo sniego.

 

       Vien stagaras vysta

       Virš kurmiarausio, lyg į plynę

       Juoda karalystė

       Po juo atsivėrus purvyne.

 

       Ir kumpso kaip stiebas

       Be burės, kur gal prisiminę

       Bus tie, kam vilties bus

       Tamsybę praplaukt požeminę.

 

       Pirmoji ties langu,

       Pro kur horizontai pabjūra,

       Ir snaigė per dangų

       Krypuoja lyg laivas per jūrą.

 

       Lyg paskui ją sniego

       Tik laukia tylybė suvytus,

       Negirdi nieks nieko,

       Nes nieko nėra ko klausytis.

 

       2010



              *

 

       Toli perkūnija girdėtis.

       Vėjeliuos žybčioja žaibai.

       Juos tu, mergaite, lyg erškėtis,

       Plaukuos kaip kaspinus graibai.

 

       Ir ateini iš miesto suodžių,

       Ir nueini – ir kas man, tau?

       Tave girdžiu, tave užuodžiu,

       Tave žaibavime matau.

 

       Užges patamsiuose žaibai tie…

       Tyliu, bet lyg tolyn šaukiu.

       Taip man pasaulis, tu mergaite,

       Kaip tu, išnyksta iš akių.

 

       Ir prie krūtinės nusileido,

       Erškėčiui neužmigt skaudžiau

       Joje, blakstienos taip nuo veido,

       Lyg tavo balsą nužudžiau.

 

       Žaibų gaisai garsais sukritę

       Ir nusiritę pamaži.

       Mergaite, primenanti bitę,

       Nugrimst į žiedą panaši.

 

       Man tokią, kitą, saulė sėmė:

       Vėjeliai pūtė nuo laukų,

       Abudu, rankom susiėmę,

       Mes ėjom be žilų plaukų…

 

       2010



              *

 

       Bet Vytauto nieks karsto neparodė

       Ir Donelaičio veido, ir tėra

       Vasario akto nuorašas, ir žodį

       Po žodžio rinkta… Bet kalba tikra.

 

       Bet kalba sukrečiantis nebuvimas:

       Nematę, prisikėlimu tikiu

       Prieš giltines tautų – žvelgt, sunerimus

       Akims, iš pat istorijos akių.

 

       Bet lyg sukilime sulaiko amą,

       Sudužus bangai, keliasi staiga

       Kita – bet partizanų žingsniai šlama

       Lig paskutinės kulkos vėl banga.

 

       Bet... štai – kad su savim pats sugyventum:

       Nors draskos korumpuota prigimtis

       Ir kaip Laokoonas su gyvatėm, –

       Valgius tėvams, vaikams atšips dantis!

 

       O neaiškioji ateitie… jautiesi

       Lyg dar birželyj tarp nakties tamsų

       Pabėgėlis užsidangstyt jau šviesai,

       Nes nežinai, nuo ko kitam šviesu.

 

       Siūbuoja žemei kaip lopšys, kur spardeis,

       Ir žmonija, ir urzgia jai angis,

       Su septyniais kitokių milijardais

       Atspindus pinigų spalvos akis.

 

       Aš laukiau… laukiau laukiau ir – sulaukiau:

       Ne to, ko būtų ir sulaukt baisu,

       O begales to pačio veido kaukių

       Vis vien į karą su visais visų.

 

       Bet karstą, veidą, nuorašą pro tikslą

       Mačiau, visa kalba man, lyg vienų

       Vienam, kaip kiekvienam, kalbėt, kas tikra.

       Aš išlikau ir liudyt gyvenu.

 

       2011



              *

 

       Ką daryti? Jėzau, Marija! –

       Parašei sau, radau po mirties…

       Gelbėk, tą gelbėk nuriję

       Buvom: kas daugiau priartės?

 

       Vis, širdie, užsimiršus, širdie, vis

       Rytoj, rytoj, o nepakis:

       Dievo mirtyje gyvena Dievas

       Permirkęs krauju prieš akis.

 

       Skirtumus nuo veidų nutrynę,

       Trūkumai prisiglaus šalia.

       Savo spindulius per krūtinę

       Saulė smeigė ir smeigė strėle.

 

       Dar diena, dar naktis laimingai…

       Bitės akys žiedų ąžuole.

       Ką daryt, kai, kur žvelk, aplinkui

       Mūsų liūdesiu liūdi žolė.

 

       Dirbom kaip širdis: ir šviesai

       Dieną, ir naktį: tamsa nekalta.

       Savo darbu melsdamiesi,

       Dirbome savo malda.

 

       Jėzau, Marija! Tik laiko eita…

       Taip išbuvom, taip malone

       Tą įdėjo į tavo veidą,

       O tavo veidą taip į mane.

 

       2010

 

              *

 

       Baltas laivas plaukė… Ne tiek laisvės,

       Kiek laisvi. Kasdien gražesnės jūs,

       Dienos tolimos. Ir baltas laivas

       Plaukiant su nelaime pasijus.

 

       Kas istorijoj už laisvę žūna,

       Net nežinomi, krauju savu

       Mindaugo karališkai karūną

       Deda ant visų kartų galvų.

 

       Baltas laivas kryžium kapinyne…

       Kaip žemės drebėjimo vaizde,

       Kam graži pro ašaras tėvynė

       Šviečia kraujo didele žvaigžde.

 

       Jos šviesoj, senoj kaip mėnesiena,

       Laikas, tartum taikinį stiklai,

       Iš visur padidina kiekvieną

       Kiekvienam – visus: koks kas tikrai.

 

       Jos šviesoj žemėlapiai kaip runos…

       Mes, tave išvargę, tau vaikai:

       Mindaugo karališkos karūnos

       Mums stebuklas tu, kad išlikai.

 

       2008



              *

 

       Klausyk tylos, ar prisikels didysis

       Atsakymas pačiu žmogum ir dings

       Visatos vienumoj, neklausk, aš visas,

       Aš visas – nusigandusi širdis…

 

       Švietei kaip džiaugsmas, sapnavais kaip švietus,

       Kiek švietus išlikai gražiai graudi

       Prie visko prisiglaudus, sieloj vietos

       Neatiduotum kuo prisiglaudi.

 

       Ne užmiršimo dulkių rankos skaitė,

       Šilkinės, bet raukšlėtos, o pirma

       Pavasario gėlė, kaip nosinaitė,

       Rasta kur, ašarų slėptų pilna.

 

       Ant rankų mirtį man, kai susikibę

       Ir šnibždant, atsilaikę ir ilgai,

       Paliko Dievas mirksniu: amžinybę

       Tylėt ramybės miego užmigai.

 

       Kol tavo akys žiūri tik į širdį

       Pro tylą – kad buvai, bet kad nėra,

       Staiga dangum, kur debesys suskirdę,

       Ateina lyg perkūnija aušra.

 

       Atsiminimų liūdesyj į randus

       Šilkinės dulkių rankos nelengvai

       Pataiko – netikėtai nusigandus

       Širdis, širdis: nėra, tačiau buvai…

 

       Daug, dvasią atidavusi, klausysiuos

       Tavos mirties širdim neišdidaus:

       Girdžiu – į amžinybės veidą visas

       Pasaulis atsidūsta iš vidaus.

 

       2010



              *

 

       Tėve mūsų, lietūs

       Begaliniai žemę,

       Kur visiems duos vietos

       Nors po kapą, semia.

 

       Nepalik, lyg dieną

       To dangaus pašlaičių,

       Vieno ir nė vieno

       Nepalik našlaičiu.

 

       Palaikysiu skėtį

       Kunigui ties galva.

       Tad neverk… Tekėti

       Ir į duobę varva.

 

       Permerkė lig siūlo

       Paskutinio kietus

       Vargt vargus užgulę,

       Tėve mūsų, lietūs.

 

       Žolę klupdo leiną,

       Gelsdama nuvysti,

       Kvepia: teateina

       Tavo karalystė.

 

       2011



              *

 

       Dienos ir naktys – kaip viena, kaip kitai,

       Bučiuodamos ir verkdamos, nebijo

       Tik seserys slapčia pasisakyti…

       Jos suko lyg bulvienų vėjas karklaviją.

 

       Po miestą, kur grafitų nuobodyj sūpavos

       Ir gailestis žmonių, ir vakarai, ir viskas,

       Kol atspalviais mums per spalvotas širdis spalvos

       Tik nugaisavo – kaip sonetų mums vainikas.

 

       Kraujavus nesveikai aplinkui tavo

       Man širdį spalvose ir mano galvą,

       Tave sapnuojančiąją, viesulavo

       Naktis ir girios lūždamos lingavo.

 

       Lyg vieno žaibo spinduliuotė patys

       Visi žaibai be pertraukos, sušlapo

       Švytavę ugnys, ir vandens gyvatės

       Kaip mano širdį landė tavo kapą.

 

       Svėrė per slenkstį lipa ir prie lango

       Pasistiebė, kol durim neprivėrė

       Galvelės, – pažiūrėt, ar kas aplanko,

       Ar tik – ateina vakaras pro svėrę…

 

       Tik… Prieblandų dangaus vandens cunamin,

       Pareidavai kur. Tik… Tik nenurimo:

       Nugrimzdo praeitin į sunkų amen

       Pasaulis, pilnas tavo nebuvimo.

 

       2010



              *

 

       Ir mane Tu palietei lyg tyčia,

       Ir netyčia palytėt bandau

       Ir Tave – nors taip, kad kaip, matyčiau…

       Ir bandau – ir pats nusigandau.

 

       To, kas pasimato atminty mūs:

       Nesuvokiant žmogui, nuostabu,

       Mes į vienas kitą kaip intymūs

       Nejučiom žiūrėjomės abu.

 

       Spėdavai Tu, mano nesuspėtas,

       Jeigu ne šalia, tai netoli.

       Stodavom į vienas kito pėdas,

       Kur, maniau, nė būti negali.

 

       Sau ir iš minčių mirties man mintį

       Savinais savin visais vaizdais.

       Savimi pasaulį atrakinti

       Savo saule mums šviesas švaistais.

 

       Laužei Tu mane kaip savo duoną.

       Aistroje ištrūkt netyroje

       Pilkapių ugnies po kojom duota

       Pelenų vienatvės tyloje. –

 

       Dieviškojo liūdesio liūdėti

       Savo liūdesiu, ne svetimų.

       Šimtmečiai Tau kelsis netikėtai

       Su siaubingu susivertimu.

 

       Ir, kur gelmės neišgelbės, rymai,

       Ir Tu visą per dvasias matai,

       Ir sudrebinę susitikimai

       Ir dabar sustiprina tiktai.

 

       2011



              *

 

       Palaiminta vienatvė, kai vos rankos

       Paliečiami su šlamesiu daiktai

       Ir tu, į ją iš Dievo pasilenkus,

       Žiūri į mano tylumą tiktai.

 

       Tokioj rimčiau, kad žemė sukas smarkiai…

       Joj neskolingas niekam, prie akių

       Jos vietoje, kur amžinai užmerkei,

       Paskintą baltą gėlę pamerkiu.

 

       Ateina žmonės tartum Dievo mintys

       Ko nors, visiems, kurie laikuos kraupiuos

       Susidraskys, vieni kitus sumindys,

       Prieš amžiną gyvenimą klaupiuos. –

 

       Apglėbs didingumu bet ką mažytį…

       Aplink rudai, rausvai, gelsvai su tuo

       Jausmu į žemės tolumas matyti

       Pro langus prietemoj melsvoj ruduo.

 

       Ten mudviejų vaikystės balsas plonas

       Kaip vienas… kaip atskirti negali.

       Ir praeitis lyg senas patefonas

       Tyloj tyliausioj girdis iš toli.

 

       2011



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)