tekstai.lt

Algirdas Vaseris. Salvadoro Dali bankas

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 







       Apsakymas




       Paskutinis mano pasispardymas. Dabar viskas. Jau beveik amen. Jaunystės dienų suskilinėję batai pakrypuodami šen bei ten dar nuneš: parduotuvėn, į bažnyčią per atlaidus, išvietėn prie skardžio, dar kartais pas kokį užsilikusį pažįstamą, bet vis dažniau apsibris, vienas kitą kliudydami, užmindami. Kaip dabar štai slystelėjau ir trinkt į grindis alkūnes skaudžiai, ant suvytusios subinės pačiame kambario viduryje – kipšas čia tą vandenį ir paliejo. Kipšas, kas gi daugiau. Bet niekas griuvimo nematė, todėl neužjuoks, kaip jau atsitiko, taip, tegu, – keliuosi susiraukęs. Tuo pačiu pasiryžimu nugirgždėsiu iki kapų.

       – Sveikas atvykęs...

       Akmentašys, taigi pats meistras sveikina, kol braukiu senatvės prakaitą, o paskui kairio bato nosimi kasausi panižusią blauzdą: šitoks pinigas suplotas... Ir dar atnešiau. Paskutines santaupas. Užmokėti meistrui už darbą. Paminklo šviesa ne tiktai akis žilpina – pačion širdin sminga, kas sako, kad negražu, pasistengei Vytautai, negaliu tamstai priekaištauti, greitai, švariai viską sudėliojai. Sudie...

       Klesteliu ant masyvaus suolo. Batams lengviau, man pačiam ramiau, nes tuščiomis kišenėmis toli nesusibausiu, kur jau ten, tiktai aplinkui tuo pačiu ratu, tuo įprastu. Pakaks mūsų amžiui, mūsų visų: grožėkis, girkis dabar giminei, tokį paminklą pastatydinęs. Malonu. Galiu pasupti ir kreivus savo staibius, vis vėsodvelkis. Velniūkštis ant tokių pragaro garbei skambinančių kojų nenutūps? Neturėtų. Tiktai ko ta sąžinė kremta vėl? Ir kada liausis? Tie paskutiniai pinigai juk mano. Jokios ten Kintvilės.

       Po krūtinkauliu sudilgsi. Žinoma, kad iš džiaugsmo – atlikta. Seneliai, tėvai šitokiam kape ilsisi. Po šlifuotu marmuru. Po rausvomis ugnelėmis. Turbūt reikėtų sakyti liepsnelėmis. Kažin... Va ir nežinau. Poetas atseit. Daug ko nežinau, nors nesu juk visai plūgavotas bernas, tiktai toks mažumėlę savyje paskendęs. Nebuvau, nesu, o kodėl tad jaučiu: negerai susiklostė. Šitiek visko. ypač po pirmojo išsiskyrimo su žmona. Kiek prasibastyta, vargta. Vienas atgajus bene ir teturėtas. Tasai lakstymas su pirmąja knygele. Už savo, už sugyventinės Kintvilės pinigus išleista. Kur ne, manyje žodžiai eilėraščiais noksta, manyje nė nežinau, kas darosi, jūs paklausykite, deklamuosiu „Melzganas drauge“. Dar nepradėjau, dar ne, pirma komentaras: melzganas drauge yra žibutė. Antra – tai gali būti mylimoji, trečia – tai gali būti žmona, ketvirta – gali būti ir Tėvynė. Penkta – gali ir nieko nebūti, visiškai nieko. Jeigu eilėraštis jums nepatiks, taip ir bus. Penkios prasmės. Daugoka, nors Šventajame Rašte, sako, yra tekstų, turinčių septynias prasmes.

       Aš, Dominykas, kaip matote, ant bangos, beveik Olimpo prieigose esu, nes klausytojai sudominti, kiti net ploja. Man, eiliakaliui, kur nepatiks, trumpam atsisėdęs pabrūžavau grindis abiem rusvais batais, nuo to kilo šiokios tokios dulkės, bet ne tiek, jog būtų matyti. Vis dėlto Kintvilei sukėlė čiaudulį. Jos pačios darbovietėje, jos bibliotekoje. Ji išraudo ir man pasirodė dar gražesnė. Nelyginant eilėraščio žibutė.

       – Reikės nuskuobtė...

       Žemaitiškai nebuvau užmiršęs, žemaitiškai ir skyniau, pati Kintvilė to geidavo, parsivedusi menininką į namus. Prabuvau pas ją daugiau nei... dvidešimt metų. Per tą laiką abu rudieji batai, jeigu ir paseno kiek, nuplyšti nenuplyšo nė truputėlio – nebuvo nešiojami. Nebent iš tamsiojo kambariuko į rūsį. Jiems kas, jiems tokios kelionės nekenkia. Man irgi: darbas spaustuvėje ne iš sunkiųjų, buto šeimininkės kūniški poreikiai nenualina, net posmavimui lieka spėkų ir laiko, literatūriniams vakarams – taip pat. Juose aš deklamuoju pusėtinai, panašiai turbūt ir rašau, tiktai giriuosi, tai jau giriuosi. Jokiu būdu nesą galima šimtu procentu sutapatinti eilėraščio lyrinio herojaus su pačiu autoriumi. Aną vasarą keliavau po Turkiją. Grįžęs keletą eilėraščių parašiau. Vienas jų pavadintas „Apipjaustymo diena Stambule“. Manau, jog tikrai neatsiras skaitytojo, kuris manytų, kad pačiam autoriui taip atsitiko, kad jisai tapo... tikru musulmonu. Oi, ne, ne! Kam to reikia? Nebent pačioje Turkijoje gyvenčiau. Ir tai... Rusai turi kiek vulgarų, bet teisingą posakį: nepriprasi – nudvėsi, nenudvėsi – priprasi.

       Malonu daug išmanyti, o jeigu šį bei tą nenuginčijamai žinai, tuomet jautiesi lyg vikingas jūrą perplaukęs. Suguldai mintis ir skelbi jas sugyventinės bibliotekoje. Padeklamavęs galiu nustebti: siaubingai nėra apie ką rašyti, todėl daugis iš pažįstamų kolegų tik žongliruoja žodžiais, žiovulį keldami, žiovulį, žandikaulius narinantį. Kitaip lyg ir negali būti: pokaris seniai nutolo, karas užmirštas jau, mūsų jūra tvanu ar cunamiu nebaugina, tad kas lieka? Ogi nelaiminga meilė, dar smulkūs pasipešiojimai šeimose ar šiaip. Aš ir šito stokoju, nes Kintvilė leidžia gyventi kas sau, tegu ir po vienu stogu. Juk svarbu nesisavinti kito, ženkliau nesmelkti, o pirštą prisivėrus nekapoti durų. Toks tas gyvenimas. Dabartinis toks, bet va sugulė knygelėn „Atodūsiai“.

       – Sotinkis, žmogau.

       Iš kur pinigai? Kelionėms, knygos išleidimui, kai joks fondas neremia, joks verslininkas ar ministerija. Tikrai, iš kur? Dėmesio vertas klausimas. Atsakymas irgi nemažiau vertas: nesibylinėk ir nepeški dūmo – pakaks pinigų viskam. Klausiantysis, matau, netiki. Gerai, paskaičiuokime: paros norma – cigarečių pakelis. Aštuoni litai. O per metus? Per pusšimtį metų, kai galėjau rūkyti, bet nerūkiau. Beprotiški pinigai, sakytų Arkadijus Raikinas. Tiek sutaupius, Turkijon galima ne lėktuvu skristi, o taksi važiuoti. Negalima? Kur jau ne. Ar tai aš samprotauju kaip Mao Dzedungo laikų kinas, į žvirblį žiūrėdamas: juk tu lesi, tu – pasišiaušėli mažas. Po kelis grūdus kasdien tikrai sulesi. O milijonas žvirblių? O visi žvirbliai? Šitiek grūdų per jus, niekdariai, dingsta. Tonų tonos. Kasdien galėtume pyragus kepti. Išnaikinti juos! Išnaikino... Nei grūdų, nei pyragų. Nei tų pačių žvirblių. Nieko.

       Tom nesąmonėm reikėjo ir baigti, bet kur tau – mane prie mikrofono pagavo azartas. Dažnam taip atsitinka. Ypač pensinio amžiaus, koks aš jau ir buvau. Tuoj suskėliau gal ir teisybę, tačiau kažin ar vietoje? Kažin ar laiku? Apie Salvadoro Dali banką. Kai šis dar nebuvo žymus dailininkas. Dar joks, tiktai moksleivis, o va jo bankas jau veikia. Per ilgąją pertrauką. Atneša mokinukas į banką, tarkime, dešimtį pesetų, gauna vienuolika. Atneša kitas. Vėl iš Dali gauna daugiau, negu atidavė. Pinigai baigėsi, bankas uždaromas. Iki vėl bus atidarytas po savaitės, po mėnesio. Protinga taip elgtis? Aišku, kad ne. Bet elgiamasi, nors iš to vieni nuostoliai. Kas daugiau dar gali tau, bankininke, likti? Pasirodo, gali – lieka susidomėjimas... Šitaip dabar ir su knygų leidyba: nuostoliai ir susidomėjimas. Bet ir pastarojo autorius gali nesulaukti. Varge, varge...

       Sulaukiau... Gana greitai, nes Kintvilė apskelbė draugėms ir man pačiam, kad jinai jaučiasi Salvadoro Dali banko padėtyje – vieni nuostoliai: šerk niurgzlį, maitinki kaip kokį karalių, glamonėki reguliariai, drabužius skalbk, lyginki, eilėraščius redaguok, o kas už visa tai – centukais pabyra vienas kitas pagiriamasis žodis. Galima sakyti, kad – nieko. Apsikvailinusi... Net pavardės tam žemaičiui gaila. Kada ji čia domėjusis: tai tu manęs prie altoriaus nevesi? Ir ką išgirdo? Piktoką, nustebusį balsą:

       – Dar ko užsimanysi?

       Hmm... Bene pavardė svarbiausia? Turėki tu ją, brangute, pasikeiski, kad ir šiandien, negaila, ne, visą šimtmetį savinkis, o vestuves kelti du dešimtmečius bendroje lovoje prasivoliojus, tai kam? Nebent abu dar didesniais juokdariais taptume. Kokia jau tokia mudviejų santykių skylė? Ar manimi užlopysi? Tai kad aš neišsiskyręs su pirmąja, su Barbora. Vargu ar prastas lopas geriau negu daili skylutė. Nereikėtų mudviem viso to, bet kur dingsi: taip susiklostė. Rusenkime toliau, kaip rusenę. Neįmanoma? O didelė meilė ar įmanoma? Tik tada turbūt, kai prieš ją eina prasmė, atsakomybė. Stokojame ir vieno, ir kito. Ir trečio pagaliau. Kur mano šventadienių kostiumas? Valyklon Kintvilė išnešusi: prakaitu trenkia. Gali puoštis tomis drapanomis, kuriomis apsivilkęs pas mane atėjai – atjaunėsi... Savo klajonių batus irgi taupai, o mano dovanotus dremži. Kavalierius...

       Iš rusvų akių žyra kibirkštėlės. Panieka, nuoskauda ar dar kažkas, ką sunku įvardyti. Ir laiko nuodugnesniam apmąstymui nėra, nes būtina ginti nuosavybę, savo jau nutolusią praeitį, į kurią taip brutaliai kėsinamasi. Atsargiai, perspėju, su mano daiktais atsargiai – kitaip trenksiu, tačiau sugyventinė nebijo nė kiek, ji apdujusi nuo įsiūčio, net švokščia kaip užspringusi višta: liurbi, siurbėle, šaukia. Man nieko kito ir nelieka, tik stverti Kintvilę už abiejų rankų, spausti jas prie šonų, visą purtyti:

       – Ko pryšaas šoki?!

       Vieną mirksnį jau norėta trenkti ją sienon – tegu susmunka ant grindų, subyra, nualpsta ar kaip kitaip, kad tiktai liautųsi čirškauti. Bet tiktai vieną mirksnį: stop, vyre, kvaily nesušukuotas, valdykis, va taip gniaužki kumščius iki traškesio, moteris ta paleista gali nešdintis kur užsimaniusi, su keiksmais nešdintis, su durų trinktelėjimu per visus aukštus. Apsiraminusi grįš. Parsiras vakarop, ne kur dėsis.

       Parsirado gana greitai. Kaimyno vedama, sopulingu veidu: ranka! Nežinanti kas...

       Nejaugi aš? Suspaudžiau labai, išnarinau? Taip guostasi kaimynui? Kad ne – Bronius radęs ją sniege prie tako. Aukštielninka gulinti. Dejuoja, inkščia. Matyt, ėjo kur varnas ganydama, slystelėjo: kiek čia žmogui reikia. Gali būti lūžis. Žmonių kaulai dabar trapūs, todėl būtina rodyti daktarams.

       Žiguliai po langu. Mano senieji, ištikimieji, retai kada gedę. Kiek jau mėnesių nevažiuota, ar tarnaus akumuliatorius? Kai toks reikalas, variklis turėtų užsivesti nepurkštaudamas. Kitaip būtų neatleistinai žiauru. Likti namuose. Likti po langu. Negelbėti. Užsivedė...

       Trys savaitės įtvare. Beveik mėnuo sugipsuota. Kol gijo kaulas, viriau valgį, maitinau, slaugiau. Nesibarėme, nesiaiškinome. Tiktai vienas vaikščioti išeidavau. Dar kada pas Bronių trumpam. Tas, su trečia žmona prieš metus išsiskyręs, smilko vientulystėje. Matote, aiškindavo jis, trečia žmona nuo velnio. Antra nuo ko? Nuo žmonių. Bet ir ta, kai – žmonėse, buvusi angelėlis, kai namuose – ragana. Na, o pirmoji, tai jau pirmoji. Charakteriai... Juk tuo metu daug ko ieškai. Radęs mergaitę, glaudiesi prie jos, šaltiniu virsti, su visais tyros laimės pažadais, išsipildymais, nutylėjimais.

       Tai mauti pas Barborą? Kas pritars, kas į klausimą atsakys? Nėra kam. Nebent atsakymą patikėtume jaunystės laikų batams, kurie štai sudrėko, druskingu sniegu klampodami, bet, atrodo, pritardami žliurgsi, girdi, gerai, maukime pas Basę. Jeigu kitaip nebeišgalim. Jeigu čia gyvenimo nebėra. Pasveikusi Kintvilė juk netaps geresnė, įdomesnė. Tai jau taip, netaps. Ana seniai okupuota pačios priniurnėtų dalykų, nes svajonės jos teišsipildė gal kokiu trečdaliu. Ar jinai bloga? Šiaip, negali sakyt, nieko labai smerkiamo: ištikima, darbšti, švari. Tai likti? Ne dievažin kokia išeitis. Širdis nerami, širdis šokčioja. Gal džiūgauja, kad, matyt, pavyks nuo Kintvilės atšlyti, o laukia vėl naujos platumos. Vis dėlto staigios permainos, tokie paribiai ir baugina.

       – Kinte! Radau lobį.

       Kintvilė žiūri nustebusi, pasimugina fotelyje, mat sugyventinio balsas beveik džiugus. Ji galėtų net nusišypsoti, jeigu įstengtų apgauti save, kad girdėjo ne tai, ką girdėjo, bet: Kinte, tu mano lobis. Deja, jau seniai pamiršau tokius išganingus žodžius. Šįkart ištiesiau gniutulą pinigų valiuta, kurią išsaugojom per visas bankų griūtis. Suskaičiavusi pasidomėjo: tai pusiau? Kad ne – tau vienai. Turiu dar vieną slaptavietę... Aha, dar vieną? Kodėl ne visas dvi, sąžiningasai vyre? Štai kas – ten krūvelės mažesnės. Bet už atiduotąją sumą juk daugiau. Netgi gerokai. Užtat salono baldus kadaise pirkau. Už komunalines paslaugas mokėjau. Juk to gana? Galbūt, galbūt. Kaip žiūrėsi, kaip skaičiuosi. Pensija mano didesnė, aš – vyras, kuris palieka šiuos namus, kuris... Tik asilas iš kelionės negrįžta arkliu.

       Lyg ir ramiau. Vis tiek Kintvilė dejuos, skųsis. Gali net apvaginti. Tačiau mėnulis neboja, jog kalė loja.

       Keista, ir Barbora nesidžiaugia, sulaukusi tokio prieraišaus vyro. Koks čia jai dagys po uodega, koks? Juk aš nebegeriu. Tai kas: pas žentą, sako, glaudžiuosi. Ir man tavęs nereikia. Dukters auginti nepadėjai. Nebent pagalba laikytume alimentus. Kad buvai toksai geras, pačiam, garbusis, išrūpinau pusantro kambarėlio špitolėje, klebonui sutikus, tuoj parodysiu, atrakinsiu. Ir galėsi sau kirkinti panas, jeigu dar įstengi.

     – Nepyk, mano buvęs žmogau.

       Į automobilį sėdę, mudu bematant nukledaruojame iki man skirtojo buto. Aš, kaip atvykėlis, stengiuosi būti žvalus: juk čia visai ne špitolė, o parapijos savitarnos namai. Barbora sutinka: tebūnie taip. Štai čia beveik virtuvė, čia lyg ir priemenė, nors pačios menės, ne, nepanašu, kad būtų, tiktai kambarys žemomis lubomis, o ant grindų prispiriota pelių: iššluosi, išsiplausi, peles išsigaudysi. Duktė arba dukraitės, kada užsimaniusios, galbūt atneš pietums šilto viralo. Kaip nors...

       Jaučiu, kad atrodau apsigandęs, o šito Barbora neturėtų matyti, todėl nebus pro šalį pasiteisinus, jog pavargau, nusitupinėjau šiandien, mat kelionė tolima, dar nepatogu kažkaip – šitiek rūpesčių dėl manęs artimiesiems, iš kurių man nieko, tikrai ničnieko nereikia. Būčiau nė grįžti negrįžęs, jeigu ne gimtųjų vietų trauka. Kad tu, gražuole, žinotumei, kaip ji sustiprėjo, kai išėjau pensijon. Kai laisvo laiko padaugėjo. Kai ėmiau nešioti iš jaunystės laikų užsilikusius batus, paskui dar kostiumą. Sapnavau ir sapnavau tėviškės uosius, kurių juk seniausiai nelikę. Tai va. Visa savo esybe jutau, kad šitas skaudulys šiaip sau neužsirauks, todėl ir ryžausi... O visa kita... Anot Vaižganto: „Kovoje su savimi sąjungininkų nerasi: reikia pačiam vienam tesėti.“

       – Ką padarysi...

       Toks mano Barboros atodūsis. Akys jos neatrodo piktos, tiktai kiek liūdnos, dar gyvos ir gražios akys, nors vargu suprasi, jos apsimetinėja ar nuoširdžią teisybę spinduliuoja: nevertėję judviem skudurų krūvon sumesti anuo metu, nes jinai – tiktai septynmetę baigusi kolchozo sandėlininkė, o patsai jau po vidurinės, po armijos netgi, toks smalsus garbanius – neatsilaikiau... Būtų ji ištvėrusi ir be vyro, jeigu ne tas kluptelėjimas. Dabar juk apsieina. Kaip neištvers? Ir kokia laisvė! Nei tau motinos kasdieninę baudžiavą eiti, nei taikytis prie vyro charakterio, prie jo keistenybių, ydų ar nikių. Prie jo pasileidimo pagaliau. O vienai, kas vienai?.. Kokia išsižergėlė esi, tokia... Kas čia kam...

       Kapinių suoliuką pasiekė liepos šešėlis ir nugara vėsus smilkulys nuėjo: per ilgai sėdžiu, per daug prisiminimuose skęstu. Diena jau į pabaigą. Kaip ir visas gyvenimas. Kad ir koks, o praėjo. Klumpių dar nedžiaunu, bet... Ką žinai, kiek čia liko. Gero jau nelauk. Tik pašiurpsti įsigalvojęs. Ne, ką šitaip dūsauti, tai verčiau skolinsiuos iš moters laistytuvą, nuslinksiu prie šulinio, atnešęs palaistysiu tas savo liepsneles, tegu žydi, tarpsta nors jos. O Kintvilė, o Barbora ir visos kitos? Ko čia aiškintis? Taip ar taip, nebėra. Nebereikia. Ilgesniam laikui lieka tik įrašas antkapyje. Kartais netgi toks: šioje vietoje tragiškai žuvo mergaitė, gindama nekaltybę. Stovi antai dvi draugės prie šito kapelio ir turbūt svarsto, ar būtų prasmė šiandien ginti nekaltybę, kai įsiūlyti ją taip nelengva.

       Cinizmo priepuolis. Kažkur skaitytas paradoksas. Juk nėra, nebuvo tokio antkapio. Išsigalvojau, susapnavau. Pasivaideno... Tai kad kažin. Senolis Jokymas anais laikais išleido dukrą, mano būsimą gimdytoją, už gerokai senesnio vyro. Tas žemės turėjo – gyvensi... Kur jau ne... Vargu ar aš Kazimiero Vešiotos sūnus Dominykas. Mama gimdė, tai jau taip – mama, tiktai kaip reikėjo jaustis jai, jeigu aš ne galudienio senio vaisius, o kažkurio smagurio, kuris neleis nužydėti be naudos šiam kaimui, šiam kraštui, šiai žemei – įsišaknykite...

       Ar gali taip būti – už motinos tegu ir nuodėmingą norą auginti, mylėti tave, vienintelį savo, tu keiktas, prakeiktas lieki? Paskui, netikusią aurą turėdamas, tu neįstengi net su savimi kartais sutarti. Ar gali taip būti?

       Laistant durpingos žemės užtiško ant močiutės Leontinos vardo, pavardės. Ir ant marmuran įrašytų tėvų. Gal ne dabar užtiško, o senokai išterliojimu tuo praeiviams ir visai aplinkai skelbėsi, bet nepastebėjau. Trys įrašai vienoje paminklinio akmens pusėje, trys kitoje. Mano ir Barboros pavardės greta: jeigu norės, tegu laidojasi čia, jeigu ne, tai ne. Valau akmenį galvodamas apie močiutę. Girdėjęs esu, kad šauni moteris buvusi, mane labai mylėjusi. Jei sugebi, labai mylėti turbūt galima, tiktai paikinti nereikėtų. Buvo taip ar ne, kas patvirtins. Gerai dar, kad močiutės laidotuves prisimenu. Tada ar ne penkiametis jau? Tikrai taip. Kaip laukiau išauštant laidotuvių ryto – pirmąkart važiuosiu į bažnytkaimį. Negaliu užmigti nors tu ką. Greičiau imtų švisti, greičiau ant pasostės šalia tėvo. Kai nubudau, saulė jau aukštai. Tyku namuose. Tiktai jovalą paršui ruošia kaimynė Rozalija.

       Močiutės laidotuves pramiegojau...

       Visą gyvenimą?..

       Jau ta sąžinė kai leptels, nors kalkių duobėn šok. Pakako ir pro šalį ėjus, batai štai abu baltalais išsitepę. Nesiduoda nuvalomi, kraipyk tu koją nekraipęs. Stenėdamas paraunu gysločių, trauklapių tų, valau jais – vargu ar pavyks taip, kad neliktų nė žymės... Jau spūdinu namo, nešuosi kartu ir savo džiaugsmą: paminklą turiu ne vien širdyje... Tačiau kodėl nesiliauja dilgsėti? Čia skrandis, ar kas?



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)