tekstai.lt

Harvey L. Hix. Eilėraščiai

Harvey L. Hix. Nuotrauka iš puslapio http://www.hlhix.com/contact.htm
Harvey L. Hix. Nuotrauka iš puslapio http://www.hlhix.com/contact.htm
       Amerikiečių poeto Harvey L. Hixo naujausia knyga – rinktinė „Pirmiausia ugnis, po to paukščiai“. Šiek tiek anksčiau pasirodė „Atsitiktinė šviesa“, „Įskaitomas dangaus“ ir „Chromatinis“. Yra parašęs literatūros kritikos ir teorijos knygas „Lengva lyg meluojant“ ir „Dvasios, sklandančios viršum pelenų: postmoderniosios teorijos palikimai“.

H. L. Hixas gimė 1960 m., anglų kalbos ir filosofijos bakalauru tapo Belmonto universitete, filologijos ir filosofijos mokslų daktaro disertaciją apsigynė Teksaso universitete. Šiuo metu dėsto Vajomingo universitete. Poetas dalyvavo viename mūsų Poezijos pavasaryje. Knygą, iš kurios publikuojami eilėraščiai, sudaro siužetinis kūrinys apie moterį, kuri, būdama keturiasdešimt devynerių metų, sužinojo, kad, be ją išauginusio tėčio, ji dar turi ir biologinį tėvą.

 

 

             Ar tu ką nors įtarei bręsdama?


       Jis prasiveržė vieną dieną, šis šiurpus klyksmas

       nepaguodžiamu mano balsu,

       atsiliepdamas į skriaudą tarytum koks medis ar paukštis.

       Jaunos poros vaikas nubėgo gatve klykdamas,

       traukinys ūkė, nebevaidindamas kančios,

       jo ilga dejonė kartkartėm vis pynėsi su visišku

       vienišumu; pelėda, nusinešanti grobį, kartkartėm,

       valanda po valandos, naktis po dienos.

 

 

             Tu turbūt labai mylėjai savo tėtį


       Jis nudėvėjo savo apdriskusius medvilninius marškinius

       ir atidavė juos man, kad vaikų darželyje su jais spalvinčiau,

       mokykloje visą dieną anglų kalba, tačiau namuose vokiečių.

      Aš troškau miegoti su tais marškiniais, dėvėti juos

       nuolatos, verkdavau, kai jie versdavo mane juos nusivilkti.

       Aš mėginau kalbėti, bet temokėjau spalvinti

       ir verkti. Ir dabar vyras baltais marškiniais

       priverčia mane kalbėti pirmykštėm spalvom ir ašarom.

 

 

             Kokia tavo vardo kilmė?


       Retkarčiais aš išsiunčiu juos prasimanytais adresais,

       tuos laiškus, kuriuos pradėjau rašyti jam, dalydamasi

       paslaptimis, nepatikėtomis, jam esant gyvam,

       klausdama jo viso to, ko troškau žinoti, bet nežinojau.

       Retkarčiais aš adresuoju juos pačiai sau, įmesdama juos

       grįžus, kadangi mums iš jų reikia ne mano žodžių,

       skirtų jam, bet jo balso, sugrįžtančio šitaip.

 

 

             Kokią paslaptį tu saugojai metų metus?


       Ji palietė rankomis staktą, išsitiesdama visu ūgiu,

       užstojusi įstaigos tarpdurį, šviesai sklindant už jos

       pro bibliotekos langus. Ji atrodė purvina,

       kaip kiekvienas, prižiūrintis boilerį. Aš mačiau jį,

       užtemusį lauką aplink ją, suodinus dūmus ir anglį.

       Ji nusipirko šautuvą, bet kas žino, kada jį naudos.

       Vieni žmonės suspėja laiku, o kiti ne.

       Šviesa už jos, ji delta savajam dumblui.

 

 

             Der Struwwelpeter*

 

       Žinojau tai, dar prieš sužinodamas kai ką daugiau:

       man reikėjo įdomesnio būdo regėti, anapus

       kaspinais puoštom kasom mergaitės, kuri žaidė su degtukais

       ir dabar sūpavosi ant vienos kojos, iškėlusi rankas

       prieš liepsnas ir dūmų kamuolius, po to (kitame kadre)

       jos tušti bateliai ir dvi katės, besivalančios akis

       nuo smilkstančių pelenų, kurie buvo jinai,

       kiekviena užsirišus po jos kaspiną ant uodegos.

 

 

             Kada tu pirmą kartą sužinojai apie savo tėvą?


       Sniegas, jau gana gilus, ir vis dar pusto.

       Aš negalėjau kalbėtis su tuo senuku, TV

       transliavo žinias, jis vis skundėsi, jog nigeriai tokie

       ir anokie. Viešbučio savininkas nepriimtų

       mano čekio, bet senukas priimtų. Aš pensininkas –

       dusulys įkvepiant – man reikia pinigų. Vežimėlyje

       jis turėjo vežiotis deguonies baką.

       Pūga nesiliovė. Mes klausėmės žinių.

 

             Ar tu ką nors įtarei bręsdama?

       Mano atmintyje klykiantis vaikas buvo berniukas, nors

       negaliu tiksliai įvardyti be įrodymų. Netgi

       išvežtas į lauką, suveržtas tame per dideliame vežimėlyje,

       jis klykė. Kas žino, dėl ko. Kaimynai nesišnekėjo

       su ta šeima, kuri netrukus išsikraustė. Niekas nepaklausė kur.

       Kaip jie galėjo, sakydami, kad užgniaužė tai savyje? Iš pradžių

       išgąsdinta, aš spėliojau, vėliau sunerimau, tačiau netrukus

       jie vėl galėjo skųstis varnėnais.

 

 

             Ką tu jauti naujai atrastoms savo seserims?


       Tai buvo kitas laikas, tai buvo mažas miestelis,

       taigi, kai melavau Aš ieškau savo paklydusio šuns,

       Pareigūnas Heilas žinojo, ką reikia girdėti: Man penkiolika,

       dabar vidurnaktis, aš noriu rūkyti

       ir pasiklausyti radijo su drauge.

       Jis žinojo, kad reikia sakyti Grįžk namo – tai buvo mažas miestelis.

       Grįžk namo, rytoj ieškoki savo šuns. Jis žinojo,

       kad Roksana slepiasi. Jis žinojo, kur nežiūrėti.

 

 

             Ko tu labiausiai bijai dabar?


       Ateik kitą dieną, įsiveržė policija, parodė aprašymą

       to paties žmogaus, gal aš mačiau jį vakar?

       Taip, mačiau. Jo istorija buvo beprasmiška, bet kieno

       yra prasminga, aš numečiau jam kelis baksus, ir jis nuėjo.

       Jis niekaip nesuremontavo sunkvežimio su tuo veržlėrakčiu,

       bet aš sirgau, negalėjau mąstyti. Ponia, šis žmogus

       už kampo, vos už trejeto namų nuo čia,

       yra reanimacijoj. Mano durys atvertos, karštis.

 

 

             Ar tavo pusseserės laiko save vokietėmis, ar turkėmis?


       Aš pati buvau sulysus begyvendama Peru,

       bet sugrįžusi iš ten jos net nepažinau.

       O, tu niekaip dabar jos neatpažintum, ji prarado

       daugybę elektrolitų, štai ką daro

       anoreksija, be to, nuo jos galvos slenka plaukai,

       ji netenka daugybės svorio, ji pakeičia net mano požiūrį

       į žmones. Išsišovę skruostikauliai, kaulėtos rankos.

       Kai paskutinį kartą šnekučiavomės, ji atrodė susirūpinus.

 

 

             Kam tas žvakių žavesys?


       Po dienos ar dviejų jie išsiuntė mano tėtį į namus.

       Tuo metu mano senelė gyveno kartu su mano tėvais

       ir šnekėjosi su juo tomis dienomis – ištisas valandas, iš tikrųjų –

       jis sugrįžo. Vėliau ji sakė, jog jis kamantinėjo

       apie savo tėvo mirtį, kaip tai atsitiko, nors

       kai aš prisėdau prie jo, jis neištarė beveik nė žodžio.

       Aš niekada nesu sutikus savo senelio, nežinojau nieko

       apie jo mirtį, nežinau nieko ir šiandien.

 

 

             Iš vokiečių**

 

       Kiekvienas, regis, nėščias nuo savo priešingybės.

       Nekaltumas yra nuostabus dalykas, tik jis

       progresuodamas visada tampa Dievu.

       Suvokimas nieko nereiškia širdžiai,

       kurioje visada privalo vyrauti chaosas.

     Žmonės miršta retai, kai užsinori būti liūdni.

       Nekaltumas yra nuostabus dalykas. Tik jis,

       suvokimas, nieko nereiškia širdžiai.

 

 

             Iš vokiečių


       Tai, kas realu, yra išgyvenama impulsyviai.

       Mes reiškiame visai ką kitą, nei turėtume reikšti.

       Kančia yra visos tiesos sąlyga,

       ir viskas vyksta taip, kaip vyksta.

       Dvasios atsiveria tik dvasioms,

       prisitraukdamos visas oro būtybes.

       Mes reiškiame visai ką kitą, nei turėtume reikšti,

       ir viskas vyksta taip, kaip vyksta.

 

       ____________________________________

       * „Der Struwwelpeter“ (1845) – žymaus vokiečių psichiatro ir rašytojo Heinricho Hoffmanno populiari knygelė vaikams. Ją sudaro dešimt rimuotų eilėraščių, kurių kiekvienas turi aiškų moralą, perdėtai demonstruojantį blogo elgesio pasekmes. „Der Struwwelpeter“ į lietuvių kalbą gali būti verčiamas kaip „Nevala Petriukas“ (vert. past.).

       ** Šiame ir kitame to paties pavadinimo eilėraštyje yra panaudotos G. W. F. Hegelio, I. Kanto, L. Feuerbacho, K. Marxo ir kitų vokiečių filosofų frazės (vert. past.).

 

       Iš anglų k. vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė

 

       Versta iš:

       Harvey L. Hix. Incident Light. etruscan press, 2009


       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)