tekstai.lt

Charles Ferdinand Ramuz. Rasių atskyrimas

Charles-Ferdinand Ramuz. Nuotrauka iš http://fr.wikipedia.org/wiki/Charles-Ferdinand_Ramuz
Charles-Ferdinand Ramuz. Nuotrauka iš http://fr.wikipedia.org/wiki/Charles-Ferdinand_Ramuz
       Charles’is Ferdinandas Ramuz (Šarlis Ferdinandas Ramiu, 1878–1947) – šveicarų rašytojas, rašęs prancūzų kalba. 1901 m. baigęs Lozanos universitetą, kuriame studijavo literatūrą, trumpai mokytojavo Obonos koledže (Vo kantone) ir Veimare. 1902 m. išvyko į Paryžių rašyti daktaro disertacijos, bet atsidėjo kūrybai. 1914 m., likus kelioms savaitėms iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, grįžo į Šveicariją, įsikūrė Vo kantone ir gana atsiskyrėliškai gyveno čia iki mirties. Parašė dvidešimt du romanus, apsakymų rinkinių, esė knygų, autobiografinių tekstų.

       C. F. Ramuz sėmėsi temų iš archajiško valstiečių gyvenimo, kurio šaknis įžiūrėjo Biblijoje. Atskleisdamas su gamta susiduriančio žmogaus vienatvę, žemės poeziją, žmogaus prigimties nekintamumą, per konkretybes siekė universalumo, kūrė gana tragišką būties vaizdą. Romane „Rasių atskyrimas“ (1922) vaizduojamas konfliktas tarp dviejų „rasių“, kurioms čia atstovauja dvi nedidelės bendruomenės, skiriamos vieno Alpių kalno: Berno Oberlando vokiečiakalbiai protestantai ir Valė kantono prancūzakalbiai katalikai.

                                                                                                                       Vertėja

 

Pirmas skyrius

 

I


       Šia įkalne akimis keliauji ilgai ilgai; ji tokia aukšta, kad norint pasiekti viršūnę reikia smarkiai užversti galvą.

       Ji tokia aukšta ir tokia stati, kad reikia būti ne per arčiausiai; reikia šiek tiek atsitraukti, kitaip nematytum įkalnės įsibėgėjimo.

       Virš pirmojo aukšto yra antras, o virš antrojo – dar vienas: taigi galų gale reikia įsitaisyti už upės, kurios ištaka netoliese, todėl ji čia dar tėra sraunus upokšnis.

       Pagaliau akis gavo visišką laisvę. Ten, kur pėsčiomis reikia valandų, jai užtenka vieno judesio. Ten, kur čionykščiai žmonės eina taip sunkiai, didžiai prakaituodami ir didžiai vargdami, palinkę po karklų pintine arba ištisinių šulų krepšiu, kur kraunamos vynuogės, po milžiniškais šieno nešuliais, penkiais šešiais rugių pėdais; arba gindami priešais save ožkas, pėdindami priešais karvių bandą, tarp akmenų, svilinami kaitrios saulės, iš viršaus žemyn, iš apačios aukštyn, – akis pasiekia viršūnę vienu sparno mostu ir ničnieko nevaržoma.

       Iš pradžių ji slenka akmenuotais skardžiais, skalūno karjerais, o tiesiai virš jų – vynuogės; per šias vynuoges, verčiamas iš koto atlankų, palenkusias savo keturkampėlius vienus virš kitų, iš dešinės į kairę, o kartu užeinančias viena ant kitos kaip stogo čerpės, – tai pirmas aukštas.

       Pirmame aukšte yra sodų; matai kaimo aikštę, matai kaimą kaip dėmę; matai, kad ten yra pilkų ir baltų namų, susispaudusių, su rudo medžio daržinėmis po stogais, kurie, nelygu apšvietimas, atrodo čia juodi, čia sidabriniai.

       Bet jau sklandai aukščiau. Kyli, slysti aukštyn, greitai, trumpais sparno mostais kaip erelis: ir akis glosto miškus, kurie pajuosta, nes tarp bukų čia jau įsimaišo pušų.

       Ak, tik pažvelk, kaip ji stūkso priešais tave, kildama iki trijų tūkstančių, trijų tūkstančių penkių šimtų metrų, aukštai lig dangaus, be pertrūkių, tolygiai: didžiulė įkalnė, didžiulis šlaitas, toks glotnus, toks vientisas, toks paprastas; akis bergždžiai slenka čia į rytus, čia į vakarus: visur kur įkalnė panaši į save pačią ir driekiasi taip toli, kad varaisi viena iš šių krypčių, paskui kita, kol pavargsta galva, pavargsta sprandas, pavargsti žiūrėti, pavargsti skaičiuoti: tačiau gražu ir žvilgsnis vis dar klajoja.

       Taigi dar vienas mostas, dar vienas skrydis, ir štai jau pievos: antrame aukšte jose dar yra šiek tiek rugių, jos visą mėnesį iškabinusios šviesiai geltonas nosinaites lyg skalbinius žalumoj, kad ją paįvairintų, bet jau beveik nebėra vaismedžių. O tada keliauji į trečią aukštą. Akis dar pakyla: tenai dideli pušų miškai įsikabinę į sienas, atstojančias pamatą ganykloms, kurios plyti trečiame aukšte ir pačios yra dviejų aukštų, nes stačiakampės uolos perskiria jas per vidurį ir spindi saulėje, lyg būtų stiklinės.

       Čionykščiai dar atgena ganytis savo gyvulius mėnesį ar du virš šių skardžių, per kuriuos buvo iškirstas takas, iki pat tarpeklių aukštai viršuje, iki paskutinės kalnagūbrio viršūnės, beveik iki pat sniegų ir ledų, tarp smailių, bokštų, baltų ragų, dantų.

       Ant siauro tako, kuris eina skersai skardžio, matyti mulas, keliaujantis su nešuliu.

       Kaip tik šioji didelė kalnų grandinė ir skiria; žmonės gyvena iš abiejų pusių, žmonės yra jos atskirti.

       Kai akis grįžta, mulas tik vos vos pakeitęs vietą, kildamas ganyklų pačiame viršuje ir tarpeklio link, tenai, kur kalnų grandinėje gili įpjova, tai yra dviejų tūkstančių penkių šimtų metrų aukštyje; mažulytis skardžio fone kaip musė ant lango stiklo.

 

II


       Į tas ganyklas, kurios yra po tarpekliu dviejų tūkstančių penkių šimtų metrų aukštyje, jie užkopia tik baigiantis vasarai, nes jų gyvenimas slenka iš apačios į viršų, kaip daro akis.

       Pačiame viršuje, vidury paskutinio žolėto šlaito, matėsi namelis; jie sėdėjo prie namelio ant žemės, nes ten nebuvo nė suolo, atsirėmę į sauso akmenų mūro sieną, priešais tuštumą ir virš tuštumos.

       Žvelgiant iš tokio aukščio, upė slėnio gilumoje atrodė jau tik kaip pilkas siūlo galas, dūluojantis per melsvą miglą, tarsi šis milžiniškas versmės baseinas būtų užpildytas ne oru, o vandeniu, kuriame būtų ištirpinta muilo, – jie rymojo ten nesišnekėdami.

       Jie rymojo tylomis priešais šią sąrangą, egzistuojančią nuo amžių, priešais šiuos pernelyg didingus dalykus, kurie nė kiek nebesikeičia, priešais tai, kas nesikeičia, kas yra visumos sąranga; įsakymas medžiui būti žemiau už žolę, žolei – aukščiau už medį, uoloms – aukščiau už žolę, o sniegams ir ledui – virš uolos, – o aniems priešais, priešais tai, kam įsakinėjama, bet jiems taip pat įsakinėjama.

       Jie yra tenai, nes taip reikia (jie pabaigė dieną), tyloje, kurią drumsčia tik vėjas, kai papučia ir sušvilpia prie sienos kampo, kurią drumsčia tik koks nors paukštis: kuosa, sniegynų varna arba erelis, sklandantis, lyg kabotų ant siūlo, lyg būtų voras, siūbuojantis ant savo gijos galo virš milžiniškos slėnio ertmės, erelis, kuris skvarbiomis akimis mato net kiškio jauniklį slėnio gilumoje: tada staiga siūlas nutrūksta.

       Žiūrint kasdienybės akimis, nematančiomis akimis, kas mums iš viso to? Ir ką tai turi bendra su mumis? – taip jie galvoja, nes esi per daug menkas, nes mums reikės mirti, o kol kas reikia gyventi.

       Jie net nepamatė, kad kalnas jiems prieš akis visas nusidažė rausvai. Retkarčiais vienas ar kitas pasako ką nors savo tarme; jam atsakoma arba neatsakoma; jie leidžiasi naktin to nė nepastebėdami.

       Jiems prieš akis vis dėlto tebėra tas pat, ir priešais juos, jų aukštyje, – rausvos, rožės spalvos, dobilų spalvos, esparcetų spalvos; o paskui viskas pasidaro pilka.

       Balsas uždavė dar vieną klausimą, kitas balsas atsakė po ilgo laiko; viskas pagelsta, pažaliuoja, papilkėja; jie buvo užgesinti, kaip kad užpučiamas žibintas.

       Jie atsigula šiene ant tokių nedidelių pakylų, kur telpa trys ar keturi, pušinių lentų rėmų su kojomis, kad ne per daug trukdytų pelės, atbėgančios graužti batų odos, taigi jie pasikabina batus už raištelių.

 

III


       Jis pasakė tai; ir iškart pasigailėjo pasakęs.

       Tai buvo rytojaus dieną, išvakarėse tos dienos, kai jie turėjo grįžti apačion; jie jau buvo daugokai išgėrę.

       Firmenas pasakė:

       – Matai, ji baisiai graži!

       Jis pasigailėjo to, ką pasakė; mėgino pasitaisyti vėl prabildamas:

       – Be to, reikės jiems parodyti, kad mes daugiau nesileisime vyniojami apie pirštą...

       Mat yra tie, kurie gyvena anapus kalnų grandinės, už tarpeklio, iš šiaurės pusės, tenykščiai, – tai va, jie ten kalba kita kalba, jie tiki kitą Dievą.

       Jie apsukrūs, jie kitos padermės, jų daug, jie sumanūs; ir taip jau nutiko, kad senais laikais (bet vis dėlto tai įvyko ne taip jau seniai) jie kartą atsibeldė šiapus tarpeklio ir užgrobė mūsų pusėje gražų ganyklos plotą.

       – O tokio dalyko, – dar pasakė Firmenas, – tai jau negalima atleisti...

       Tęsdamas savo kalbą, keldamas ranką, kalbėdamas daug, nors paprastai būdavo užsisiuvęs burną:

       – Ir juos reikės anksčiau ar vėliau iš čia išvaryti. O kol kas...

       Jis patylėjo.

       Buvo išvakarės dienos, kai jie turėjo grįžti apačion, ir ta proga popiete atkeliavo mulas, nešinas jiems skirta nedidele statine muskato, – taigi jie, susėdę aplink ugniakurą, ėmė gerti leisdami per rankas medinę stiklinaitę.

       Vynas pradėjo daryti savo; jie netgi nenustebo, kai Firmenas vėl prakalbo:

       – O kol kas aš turiu vieną priemonę.

       Jis išgėrė, nes buvo jo eilė išgerti; tačiau, išlenkęs stiklinaitę vienu gurkšniu, jis beveik nenustojo kalbėti; ir vyno lašui tebevarvant jam į trumpą barzdą:

       – Juk būtų neteisinga, kad jie neturėtų savo rūpesčių dalies ir kad nebūtų apvogti, jei jau apvogė mus!

       Štai taip, jis rėžia tau kalbą, visą kalbą; paskui stabtelėjo ir vėl kažkas atėjo į galvą, nes jis įsismagino:

       – Be to, ji dar ir graži!

       Šįkart nebegalėjo susilaikyti nei pasitaisyti.

       – Kaip iš pieno plaukusi, rausva lyg rožė... Ne brunetė, ne juodbruvė, ne išgeltusio veido kaip mūsiškės... Rausva ir balta, rausva ir švelni... Be to, aukšta, – pasakė jis.

       Ir pridūrė:

       – Aukštesnė už mane.

       Kalbėjo jiems:

       – Jos plaukai kaip rugių šiaudai, kaip jauno kaštainio mediena... Kaip... kaip sausa žolė...

       Vėl prakalbo:

       – Apvali, raudona ir balta. Ir švelni. Ir aukšta.

       O paskui ėmė pykti:

       – Aš gerai žinau!

       Ir nors niekas neprieštaravo:

       – Galiu jums tvirtai pasakyti, nes ją esu ne kartą matęs, kaip matau jus čia, kaip matau tave čia, Bonvenai... Ko tu juokiesi?

       Tačiau Bonvenas nesijuokė.

       – Koks atstumas galėjo mus skirti?.. Daugiausia trys keturi metrai... Taigi aš ją mačiau ir turėjau daug laiko, nes ji turi brolį ir atėjo jo parsivesti: ji beveik kasdien ateina į tarpeklį, dėl gražaus vaizdo...

       Jis nutilo, bet kadangi niekas nieko nesakė:

       – Beje, tai nuspręsta!

       Vynas mušė į galvą, o dėl to viską matai aiškiau ir kitaip: taigi jie staiga irgi ją išvydo; matė ją kaip paveiksle, nes Firmenas kalbėjo toliau:

       – Jos dėvi raudonus sijonus...

       Jie išvydo savo galvoje ją lipant aukštyn ir stojantis ant kojų, lyg ji būtų viršuje, žvelgdama į tave, – taigi buvo juokinga matyti Firmeną sėlinant iš užpakalio, nes jis sėlino iš užpakalio. Prisėlino, atsistojo ant kelių ir rankų ir ėmė tykinti už akmenų luitų, nuo vieno luito prie kito, – jos dėvi raudonus sijonus, nešioja sidabro grandinėles, karančias ant aksominės palaidinės, o permatomo muslino rankovės nesiekia alkūnės...

       – O aš, sakau jums, mažiau kaip už penkių metrų nuo jos...

       Ir jie mato ją tenai, jie irgi mato.

       Tad klausantis tęsinio jiems neatėjo į galvą pasakyti „ne“, ir kai Firmenas tarė: „Tai bus geras būdas jiems atkeršyti, leiskit man veikti“, jie pratrūko juokais, lyg pritardami: tai vynas, tai todėl, kad apsvaigus nuo vyno viskas įmanoma.

       – Išeinam ryt po vidurdienio, ji kasdien ateina tuo pat metu, aš prislinksiu iš užpakalio, sugriebsiu ją, atitempsiu, ir mes nusinešim ją žemyn... Tiktai, – dar pridūrė jis, – sutarta, kad ji bus mano...

       – Velniai griebtų!

       Leidosi naktis, jie buvo apšviesti žarijų. Matėsi, kaip rausvai nudažyti veidai pasisuka į Firmeną su pražiotomis burnomis barzdose, kai jie klausė:

       – O paskui? Ką tu su ja darysi?

       Jis pasakė:

       – Tai mano reikalas...

       O dėl viso kito apskaičiuota gerai. Jie suprato, kad apskaičiuota gerai, iš tikrųjų. Stiklinaitė dar keliavo ratu, kai vienas iš vyrų, sėdintis šalia statinės, sako savo kaimynui:

       – Pasitrauk, tu užstoji šviesą.

       Staiga jie perkanda planą, jie sako vienas kitam:

       – Vienoj pusėj ganykla...

       Galvoje lyg kokios svarstyklės: vienoj pusėj ganykla, kitoj – gražioji mergina.

       Stiklinaitė toliau keliauja ratu iš rankos į ranką; jie susidaužia, jie išgėrė į Firmeno sveikatą, išgėrė į merginos sveikatą, dėl juoko (juk tai anos pusės rasė, o mes – šitos pusės rasė).

       O per tą laiką Firmenas toliau sau varė kalbas, varė iki tos akimirkos, kai statinė pradėjo skleisti duslų garsą – tai yra ženklas, o kitas ženklas – kad paėmęs ją į rankas nusistebi, kokia ji lengva, tarsi vaikas, kai perserga sunkia liga.

       Jie atsistojo vieni paskui kitus; Firmenas nepajudėjo iš vietos.

       Teko jį pašaukti: „Ei!“, ir dar: „Ei, Firmenai!..“ Kol galop kažkas uždėjo jam ranką ant peties.

       – Jei nori rytoj laikytis ant kojų...

       Apsirengę kaip buvo, jie krito ant abiejų lovų.

       Blaškėsi sapnuodami vieni šalia kitų; per miegus atiminėjo vienas iš kito antklodes, nes pūsdami į akį juto šaltį, kurį į tas aukštumas atneša ruduo.

       Tvarte šnopuoja karvės. Girdi, kaip pelė tempia medžio atplaišėles.

 

IV


       Tik va kitą rytą pasirodė, kad viskas pasikeitę, nes vyno svaigulys greitai išgaruoja.

       Darbas juos vėl įtraukė nuo penktos valandos; jie žiovavo, jie vos vilko kojas.

       Reikia vėl įkurti ugnį, reikia pamelžti gyvulius, dar viena diena kaip visos kitos; ir tai, kas šovė į galvą vakar vakare, apsvaigus nuo vyno, jau buvo visų pamiršta.

       Visų, išskyrus Firmeną: jie matė jį išeinant; jis atėjo ir atsistojo ant slenksčio, pasižiūrėjo į juos, nieko nepasakė.

       Apsidairė aplink, paskui pažvelgė į dangų; ir pasirodė, kad kiti, praeidami pro jį, prisimena vakarykščią sceną, bet jie nieko jam nesakė ir jis taip pat nieko jiems nesakė (tiek daug kalbėjęs).

       Jie įstūmė karutį, paskutinį kartą išsivirė viralo katile; kai kurie prie versmės mazgojo kubilus ir kibirus, nes prieš išvykdami turėjo viską sutvarkyti, – darbavosi šitaip, ir jiems buvo grįžęs sveikas protas, nes yra laikas juoktis ir yra laikas būti rimtam, – tarp jų tėra vienas, kuris nusiteikęs rimtai, kada kiti juokiasi, o juokiasi jis iš to, į ką kiti žiūri rimtai.

       Kai kas, kuris laikosi savo, nors kiti keičia nuomonę.

       Kadangi šiose kalnų ganyklose būna vyriausiasis, seniausias ir vadovaujantis, jie nuėjo pas vyriausiąjį ir kalbėjo jam:

       – Jums reikės pasišnekėti su Firmenu.

       – Tik kažin ar jis manęs klausysis.

       Jis laikė saujoj barzdą.

       – Vis tiek pamėginkit.

       Jis atsakė, kad pamėgins.

       Niaukstėsi. Nebeliko trikdančių didingų ledynų, būnančių tavo aukštyje, kai akis peršoka per slėnį. Šįryt jie nebetrikdė tavęs, nes užplaukė migla. Dangus iš visų pusių jungėsi su kalnu lyg kokiu valiniu: jiems nešvietė saulė paskutinę dieną, tą dieną, kai reikėjo leistis žemyn. Buvo matyti, kaip jie vis dar vaikštinėja pirmyn atgal blausoje, o blausa tai toks dalykas, kuris nepakenčia užgaidų ir akina daryti tai, ką reikia daryti, nieko kito, tik tai, ką reikia, ir kuo greičiausiai, – šis rudens metas byloja tau apie gyvenimą apačioj, apie malonią šilumą apačioj, apie tavęs laukiančius vaikus ir žmoną, – šitaip atėjo vidurdienis ir jie susirinko valgyti. Firmenui artėjant, vyriausiasis nuėjo jo pasitikti ir vyriausiasis pasikalbėjo su Firmenu.

       Bet staiga visi pamatė Firmeną atsitiesiant; jis plačiai mostelėjo ranka purtydamas galvą.

       Jis atsisėdo nuošaly. Kai jam perdavė duoną (tai sena duona, kepta prieš du mėnesius, apskritas paplokščias kepalas, pilkos tešlos, girnapusės formos ir beveik tokia kieta bei rupi, kad net peilis jos neįveikia ir reikia įremti kepaliuką į save, reikia smarkiai suspausti peilio rankeną), jis ženklu parodė, kad nenori.

       Nusismaukė kepurę ant pakaušio, susidėjo alkūnes ant kelių, apkabino galvą rankomis, štai šitaip; paskui staiga:

       – Beje, tai niekam nesutrukdys!..

       Dabar iškėlė galvą virš savo rankų; dabar nužvelgė juos vieną po kito.

       – Apsieisiu be jūsų.

       O jie nuleido akis, vis tiek nenustodami žiaumoti, ir atrodė sumišę (mat tikra tiesa, nuo vakar pakeitė nuomonę; tik jis ne).

       Taigi, užuot jam ką nors atsakę, jie nutilo. Pasiliko sau visus protingus argumentus, kuriuos turėjo galvoje ir manė pateiksią. Tik Bonvenas pareiškė: „Gali būti, kad prisivirsi košės“, bet nesulaukė palaikymo.

       Buvo maždaug pirma valanda. Firmenas atsistojo, niekas jo nelaikė, buvo matyti, kaip jis suka ratus aplink namelį. Maždaug pirma valanda, gal penkiolika po pirmos; laiką jie skaitė iš saulės, nors tą dieną nelengvai – tokia ji buvo blyški.

       Ganykla yra įdubusi, dubens formos, o už namelio kalnagūbriu staigiai šauna dangun: buvo matyti, kaip Firmenas traukia į tą pusę, tai yra tarpeklio pusėn. Tik trys iš jų nusekė paskui jį, ir tai gana iš tolo. Jie matė jį traukiant tarpeklio pusėn, matė, kaip jis pasiekė kalnagūbrį; akimirką jis laikėsi viršuj, buvo akimirką viršuj, dangaus fone. Paskui ėmė mažėti iš apačios: buvo nupjautas iki pusės blauzdų, iki klubų, iki pečių; iš jo teliko galva, toji galva taip pat pranyksta. Jie dar lydėjo tą galvą akimis; po to nebeliko nieko daugiau, tik keteros linija, viršum kurios plaukė pirma rūko skiautė.

       Jie jau nelabai žinojo, ką daryti, nes tarpeklio plokštuma užversta milžiniškais uolos luitais, kadaise nuriedėjusiais nuo gretimų aukštumų, ir čia sekti paskui Firmeną būtų nelengva.

       Taigi jie pasiliko, kur buvo, ir dabar matėsi vien tik garo kamuoliai, kylantys viršum tarpeklio, kaip kad rūkant pypkę.

       Ilgą laiką, kai pakeldavo galvą, jie tematė šiuos dūmų kamuolius, plaukiančius priešais dangų ir baltus žemės spalvos dangaus fone: vieną, dar vieną, paskui dar vieną; visai kaip kad rūkant pypkę, kaip kad seniui rūkant pypkę už mūrinės tvoros.

       Jie vis žiūrėjo, nežinodami, ką daryti; paskui, pažvelgę aukštyn, atsigręžė: matė, kad mažulytis kalnų namelis už jų nugarų bėra tik stogas, padėtas ant žemės, o aplink jį spalvotos dėmės, judančios vienos prie kitų: tai buvo gyvuliai, varomi į krūvą.

       Juos pasiekė negarsus šauksmas, kuriuo kviečiami gyvuliai, paskui nebesigirdėjo nieko; tada jie vėl atsigręžė į kalnagūbrį: kamuolys, dar vienas kamuolys, rūksta pypkė, ničnieko daugiau.

       Firmenas nesirodė, jis vis dar nesirodė; jie beveik nusiramino, galvodami, kad ji tikriausiai nėjo iš namų per tokį rūką, taigi jis ieško jos ir neranda.

       Jie pagalvojo: „Jis pareis vienas.“ Ir kaip tik tą akimirką...

       Po teisybei, jie tebuvo vos trisdešimt metrų žemiau kalnagūbrio: pasigirdo vinių stuksenimas į akmenis ir klupčiojančių žingsnių garsas, kaip kad einant su našta, toks garsas, kaip kad vis griūnant ir griūnant į priekį; taigi jie spėjo tik pakelti ranką prie akių, lyg tai padėtų geriau matyti.

       Nes jis pasirodė ir jie pamatė, kad jis rado ją. Rado ir nešė.

 

V


       Tačiau iš kitos tarpeklio pusės tą pačią popietę jie irgi buvo susiruošę išvykti. Ji paklausė, kelintą valandą jie ketina leistis į kelią, jie atsakė: „Apie antrą.“

       Ten buvo ir mažasis Gotfrydas. Jis tarė seseriai: „Kodėl tu vėl išeini?“ Tenai jie kalba kita kalba, ir ne tik kita tarme, bet kitos kalbos tarme, kuri pati vis labiau keičiasi, einant tolyn nuo kalnų, paskui nuo plokščiakalnio ir kalvų, jūros link.

       O tarpeklis yra išskyrimo vieta: taigi už tarpeklio buvo toji, kuri pasakė, kad ji dar kartą užlips iki tarpeklio pasigrožėti vaizdu, nes nebegrįš čia – per žiemą turėjo ištekėti.

       Ji buvo atėjusi parsivesti brolio.

       Jis buvo šešiolikos metų; jam reikėjo pasilikti ganyklose padėti. Šiose ganyklose, kur ganomos telyčios, jie tebuvo trys; jis buvo reikalingas.

       Taigi ji išėjo viena, bet mažasis Gotfrydas iškart pradėjo nerimauti.

       Du kiti juokėsi į jį žiūrėdami. Tenai, naujutėliame namelyje, kuris visas buvo mūrinis, jie turėjo du gražius kambarius; jie vaikštinėjo pirmyn atgal per tuos abu gražius kambarius, o Gotfrydas purtė galvą, nes jis jau du kartus sakė eisiąs ieškoti sesers, bet kiti: „Tu dar nežinai, esi per mažas. Nežinai, kokios tos merginos, reikia joms duoti ramybę, tu vargini jas lakstydamas iš paskos.“

       Buvo maždaug pirma valanda, kaip jie pamatė vėliau, dirstelėję į savo laikrodžius; Gotfrydas priėjo prie lango.

       Ir pamatė rūką kylant, nes čia kilo rūkas: sakytum, didžiuliai žvėrys baltu storu kailiu, kurie iš visų pusių ropštėsi aukštyn šlaitu, paskui, pasiekę viršų, stojosi ant užpakalinių kojų.

       Tada nebebuvo įmanoma sulaikyti mažojo Gotfrydo, nors kiti du toliau šaipėsi iš jo; ir šaipėsi dar ilgai po to, kai jis išėjo; tik tiek, kad laikas bėgo ir štai atėjo valanda, kai jie būtų turėję leistis į kelią; taigi jie irgi pradėjo nerimauti, nes rūkas tirštėjo, o nei mažasis Gotfrydas, nei jo sesuo nebuvo grįžę...

       Jis užkopė aukštyn vis šaukdamas; niekas neatsiliepdavo. Jis palypėdavo kelio galą, sustodavo, pašaukdavo, pastovėdavo akimirką klausydamasis, bet vis dar niekas neatsiliepdavo.

       Reikia pasakyti, kad iš tos kalno pusės atstumas nuo kalnų namelio iki tarpeklio gana didelis. Taigi praėjo gana daug laiko, kol jis kopė vis šaukdamas, bet niekas vis neatsiliepdavo, tik kartais jo paties balsas, kai priešais būdavo koks akmens luitas.

       Tie akmens luitai – tarsi maži namukai, kur balsas stabteli, trumpam užsuka, paskui grįžta tekinom, lyg tavęs pasiilgęs; bet mažasis Gotfrydas piktai pakeldavo ranką, kad jį nuvytų.

       Gana daug laiko, ko gero, valanda, kol jis ėjo ir kopė, šaukdamas vis garsiau ir garsiau, o dabar iš visų jėgų, susidėjęs rankas prie burnos, kad jo balsas sklistų toliau.

       Galų gale jis atėjo į tarpeklį. Tai gana didelė erdvė, beveik be nuolydžio, su ežeriuku viduryje. Gotfrydas sustojo prie ežero kranto; pasižiūrėjo į vandenį. Vanduo buvo skaidrutėlis, nors atrodė drumstas, nes dugnas buvo žemės spalvos. Jis pasižiūrėjo į vandenį ir nustebo, nes ten atsispindėjo visas dangus, taigi jis išvydo dangų ir nustebo – dangus plaukė taip greitai. Jis pasijuto tarsi pagautas tarp abiejų dangų, kurie lėkė labai greitai, ta pačia kryptimi, tokiu pačiu tempu. Lėkė, plaukė apačioje ir virš jo galvos; paskui ūmai viskas aplinkui apsiniaukė ir abu dangūs susiliejo.

       Jis leidosi bėgti. Bėgo šitaip tol, kol pasiekė vietą, kur staiga nuolydis vėl atsiranda, ir atsidūrė tenai: atsidūrė vietoje, iš kur turėjai matyti tikrai gražų vaizdą. Gerai pažįstamoje vietoje, kur ji, matyt, stovėjo... o paskui grūmėsi. Tai aiškiai rodė viskas aplink tave: visokiausi pėdsakai žolėje, išrautos velėnos ir akmenys. Ir jam nebuvo reikalo eiti toliau: kažkas sublizgo ant žemės prieš jo akis – tai buvo viena iš sidabrinių grandinėlių, kurios karo joms ant palaidinės priekio, po to vienos iš šukų, taip pat sidabrinės... Pirmiausia jam šovė į galvą mintis eiti ieškoti sesers; paskui jis pamatė, kad nežino šios kalno pusės kelių, pamatė, kad rūkas vis labiau tirštėja, pamatė ir kad jis yra vienas.

       Taigi pasuko atgal tuo pačiu keliu. Liovėsi šaukęs. Kairėje rankoje laikė suspaudęs rastus daiktelius: šukas, grandinėlę, – tai įrodymas, galvojo jis, ir šįkart jie manim patikės. Jis bėgo, vis bėgo tekinas. Bet še tau, kelias netrukus pasirodė jam nepaprastai pailgėjęs; jau seniai būtum turėjęs pradėti leistis, o žemė po jo kojomis, priešingai, kilo aukštyn. Tada jis pamėgino susivokti, kur esąs; suvokė tik tiek, kad nebegali ničnieko atpažinti. Per žingsnį nuo savęs dar galėjai šiaip taip įžiūrėti žemės skritulį, bet skritulys pakraščiuose darėsi blausių atspalvių, kol visai išnykdavo. Buvai kažkokiame judančiame kalėjime, buvai lyg po kokiu matinio stiklo gaubtu, ir kiek pasislinkdavai, tiek pat pasislinkdavo gaubtas. Įsivaizdavai, kad bėgi vis ta pačia kryptimi, bet iš kur tau žinoti? Juk reikėtų turėti galvoje tiesutėlę liniją, turėti galvoje ištemptą vielą, kad eitum lyg laikydamasis už jos; o štai dabar viskas tavyje niaukiasi, sakytum, rūkas įsiskverbė pro akių ir ausų landas, įsiskverbė į tavo smegenis.

       Mažasis Gotfrydas pradėjo suktis ratu, viskam pradėjus suktis ratu jo galvoje.

       Jis nebešaukė; jis griuvo, jis kėlėsi.

       Staiga po jo kojomis išdygo plika uola: matyt, jis užlipo ant vienos iš tų iškyšų, kurių yra skardžiuose tarp žole apaugusių terasų. Didžiulė oro drėgmė, nusėsdama ant žolės, daro ją slidžią, o plonas žemės sluoksnis dėl jos pasidaro juodas kaip kavos tirščiai.

      Jis griūna, jis suriko, jis keliasi.

       Gaudo kvapą, sustoja, stovi susigūžęs, žiopčiodamas. Per skruostus ritasi ašaros, jis nebejuda.

       Paskui ūmai išsigando; vėl ėmė bėgti, garsiai rėkdamas.

       Viskas, ką jis galėjo padaryti, tai toliau spausti kairėje rankoje, kiek tik valiojo, šukas ir grandinėlę.

 

Antras skyrius

 

II


       Visi, kas gyvas, krutėjo kaip maži taškeliai, išsimėtę visur po truputį didesniais ar mažesniais atstumais: šalia griovių, po gyvatvore, po sunokusiu obuoliu, kuris paliečia tau petį ir tau praėjus dar valandžiukę siūbuoja, tarp jau suapvalėjusių kopūstų.

       Palei griovius, pilnus vandens, kuris tai baltas, nelygu metų laikas, tai pilkas arba net visai nepanašus į vandenį – toks jis skaidrus ir vien tik raibuliavimas rodo, kad čia vanduo.

       Maži taškeliai, išsimėtę skyrium visur po truputį aplink kaimą, kiekvienas kurių yra žmogus, triūsiantis savo mažame žemės sklypelyje, nuosavame mažame aukšte, nes tarp didžiųjų aukštų yra visi tie maži aukštai, savo mažoje laiptinės aikštelėje: vienas čia, kitas toliau ir dar vienas, kurį pastebi ir akimirką matai, o paskui nebematai, arba matai tik jo įrankį, dalgį, spindintį po medžiu, – kartu su atsklindančiais garsais, lyg ir žodžiais, kuriuos jie retkarčiais sakytų vieni kitiems, kai kapoja žemę, kala kuolus, skaldo malkas, pjauna medžio kamieną, – po pirmaisiais sunokusiais obuoliais, po antru ar trečiu kitokios rūšies kriaušių derliumi, po raudonais ar geltonais lapais, nešiltame ore.

       Visi kas gyvas jau seniai krutėjo, kai Firmenas, pasiėmęs kauptuką ir užsidėjęs jį ant peties, pagaliau išėjo.

       Jis turėjo praeiti pro Žozefo Miutriu dirbtuvę, jis buvo pašauktas:

       – Ei!

       Štai tokia šio ryto pradžia. Tuoj pat prasidės vynuogių skynimas. Miutriu, pasiėmęs lentą, dabar laikė ją po akių plokščiąja puse, įstrižai, kaip karabino vamzdį, o paskui:

       – Atsargiai, Firmenai!

       Firmenas buvo priverstas sustoti.

       Miutriu, apvertęs savo lentą, tyrinėja kitą šoną, nes būtų negerai, jei kas atėjęs sakytų, kad lentos netiesios, taigi pirmiausia jis nori pasitikrinti, ką ir daro, be to, jis turi laiko. Paskui jis atsuko medsraigtį, įkišo lentą į spaustuvus, vėl priveržė, stovėdamas virš jų raudonu veidu, apsuptu garbanotų plaukų, kuris pratrūko juoktis ir juokėsi pro ūsus, juokėsi abiem akių kampučiais.

       – Gal čia to stinga, ar ką?

       Su kuo jis kalba?

       Jis paėmė savo leistuvą, o tada – pirmyn! – langų link dešine ranka, kuri juda tiesiai į priekį, o kairioji seka iš paskos ir veda ją.

       – Lyg stigtų medienos!..

       Mažytė drožlė it barzdos gija išlenda laukan ir susiraito dienos šviesoj.

       Tai laikas prieš pat vynuogių skynimą, kai oras jau pradeda atsiduoti aitriu prieskoniu ir galėtų pasirodyti, kad jis skaniai kvepia iš anksto, – tada dar reikia nueiti gatvės galą.

       Firmenas nerado ką atsakyti, jis tik paspartino žingsnį.

       Jis ne iškart išgirdo kažką juokiantis, nes buvo pradėjęs skaičiuoti.

       Jau nebegalėsi pereiti tarpeklio, bet bus galima apeiti kalną; taigi kiek reikės dienų? Pažiūrėkim... Jis suskaičiavo.

       Bet juokas pasidarė toks garsus, kad nusinešė skaičių.

       Dvi merginos prie šieno prėslo su mediniais laiptais, kuriuos galima nuimti, viena laiptų apačioje, kita laiptų viršuje; neatrodė, kad jos būtų jį pamačiusios, bet tik dar labiau juokėsi.

       Jis sustojo, paskui: „O kas man rūpi?“

       Jis vėl ėmėsi savo skaičių. „Aštuonios.“ Tektų padaryti visą tą didelį lankstą, o pro jo skaičius ir tarp jų vis skambėjo juokas: „Mat yra aštuonios ljė, be to, reikia pridėti dar aštuonias ar devynias“; o paskui jis jau gerai nebežinojo, betgi dar tas, kad su moterimi greitai nepaeisi.

       „Ne! Nieko nepadarysi.“

       Tai jau buvo argumentas (bet ar jis neturėtų kito?).

       Dar vienas klausimas, kurį Firmenas sau užduoda po lazdynų gyvatvorėmis ir jų šakomis su visais jų riešutais, kur jis dabar pėdino, ir taip jau atsitiko, kad jis buvo nuleidęs galvą, dėl to nepamatė ateinančio Bonveno.

       Tai tas pats Bonvenas, kuris buvo su juo kalnų namelyje, ir jis staiga išdygo jam prieš akis iš po skrybėlės krašto...

       – Ko tu nori?

       – Žinai, pasakyti, kad ten, viršuje, mes nepritarėm.

       Firmenas pasakė:

       – Kodėl man turėtų rūpėti?

       Jis toliau traukė savo keliu, o anas iš tolo vis jam kalbėjo, bet Firmenas dar tik kryptelėjo nugarą kaip arklys, aptūptas musių, – tuoj pat prasidės vynuogių skynimas, jau rytoj rytą, – vadinasi, būtų keturiasdešimt penkios ljė, tai yra beveik dešimt dienų pėsčiomis.

       Nebegalima pereiti per kalną, tektų jį apeiti; o tada: „Ne!“, ir vėl: „Ne!“ – tuo pat metu jis stebėjosi pats savimi ir, atėjęs į savo lauką, pamiršo jame kauptuką, be kita ko, galvodamas: „Gal kad per daug išgėrei?“

       Matai, kaip tarp vyšnios šakų, slėnio gilumoje, spindi upė, kuri yra balta, nes dangus dar labiau išbalo ir, sakytum, tarsi įkrito į upę.

       „O gal, kad per daug jos pamatei?“

       Kai ėjai parginti bandos ir matei ją, ir paskui, kai ją išvydai... Ir dabar... Bet tada: „Ji pasiliks čia.“

       Kad ir ką sakytų žmonės, kad ir kas nutiktų.

       Tuo pat metu jis negalėjo tuo patikėti, bet reikalas tas, kad esi du (galvoja jis); esi du asmenys vienoje galvoje.

       Esi du vyrai: vienas padarė, kitas stebisi; katras yra tikrasis? Vienas dabarnykštis, kitas ankstesnis, ir katras yra gerasis? Vienas jų stebi, o kitas yra stebimas, ir katras daugiau vertas? Taip jis vis galvojo, atsisėdęs žemoje žolėje po erškėtrože, kurios maži vaisiai jau pradėję gelsti, paskui jie paraudonuoja, pašąla, pasidaro tinkami valgyti.

       Muša valandas. Vis dar buvo matyti tie maži taškeliai, išsimėtę visur po truputį, skyrium, didesniais ar mažesniais atstumais: kiekvienas jų yra daiktas, kuris mąsto. Jis susidėjo tarp kelių tuščias rankas, nebeturinčias ką daryti po to, kai padarė. Ar tai jos padarė, ar aš padariau? Išmušė valandas; dvylikta. Dvyliktą išmušė varpininkas, kuris tam tyčia ir ateina skambinti vidurdienio, kabodamas ant virvės varpinės apačioje.

       Štai ir atėjo laikas, atėjo vidurdienis su varpų skambesiu, todėl žmonės paliko savo darbus ir netrukus pasirodė keliuose. Jie ėmė šnekėtis, ginčytis.

       Tada varpai sugaudė dar tris kartus ir žmonės keliuose nutilo. Kartą už Dievą Tėvą, kartą už Sūnų... Žmonės tylėjo, kol triskart gaudė varpai. Jie sustojo, nusiėmė skrybėles. Varpai gaudžia priešais juos valandžiukę tris kartus virš obelų: kartą už Dievą Tėvą, kartą už Sūnų, kartą už Šventąją Dvasią; tada jie nutyla, sustoja, nuleidžia galvą. Paskui visi vėl sparčiai pajuda. Dabar jie tebuvo paprasti žmonės po išblukusiomis fetro skrybėlėmis. Jie kalbėjo: „Jis turbūt pamišęs!“

       Jie kalbėjo: „Ką jis darys?“ Jie kalbėjo: „O mes? Ką daryti mums?“

       Yra tokių, kurie iš visko juokiasi; iš visko juokiasi Miutriu, jis vėl ėmė laidyti savo juokelius.

       Miutriu sušuko Firmenui:

       – Kur tu ją padėjai?

 

III


       Ji nebuvo išlipusi iš lovos, ji nelipo iš lovos ir nieko nevalgė pirmąsias dvi dienas. Jis įeidavo (kiekvieną dieną tris kartus: rytą, vidurdienį, vakare) ir kalbėdavo su ja. Įeidavo – išgirdusi, kaip veriasi durys, ji iš anksto žinodavo viską, kas bus: jis stovės tylėdamas, o paskui ištars: „Prašau!“

       Jis atėjo, pakalbėjo su ja, elgėsi, kaip elgiasi visada; ir ji elgėsi, kaip elgiasi visada: nepajudėjo. Jis atsidūsta. Jis dar palaukė; jis išėjo.

       Tai įvyko, kai jis buvo išėjęs, trečios dienos rytą, nes alkis buvo stipresnis. Mat šitaip buvo nuspręsta, mat šitaip nusprendė galva, bet ne tik galva. Jos ranka pati išsitiesė, jos ranka atsidūrė prie lėkštės, nes niekas jai nebetrukdo. Šalia lėkštės gulėjo didelis duonos gabalas, ranka atsidūrė ant duonos gabalo. Viena, kuri nori mirti, ir kita, kuri nori gyventi. Viena, kuri tokia liūdna, ir tuo pat metu kažkas patenkintas, kuris garsiai čepsi iš pasitenkinimo, ir kiekvienas kąsnis ryjamas giedote gieda: duona šilta, duona apvali ir saldi, ji teka per visą tavo kūną, pakyla lig žandų ir ausų. Ji krimto kietą duoną, laikydama ją abiem rankom, ir liaudavosi krimtusi tik, kol rinkdavo trupinius nuo paklodės. Ši pilka, rupi duona, dviejų mėnesių senumo, trupanti, – niekada nevalgyta tokios skanios! Ir štai jau nieko neliko! – nustebusi, kad duona jau suvalgyta, žiūrėdama į tuščias rankas. Tą akimirką jis vėl užlipo laiptais. Ji vėl atsigulė, nusisukdama į sieną, įsitaisydama, kaip buvo. Jis, be abejo, nerimavo, ne kitaip: jis įėjo, jis sustoja. Ir vėl išėjo ir įėjo trečią kartą; nieko nepasakė, padėjo kažką ant kėdės, išėjo taip pat greitai.

       Dubenyje buvo du gražūs geltoni obuoliai – desertas.

       Buvo išaušę. Turbūt netgi jau seniai buvo išaušę. Švietė neryški saulė. Ji matė saulės šviesą iš savo lovos ant vieno iš dviejų stogo šlaitų, kuris buvo lango apačioje priešais ją; iš jos spalvos ji suprato, kad saulė turbūt jau aukštai danguje. Be to, ji pamatė, kad sienos medinės, išskyrus sieną lango pusėje. siena lango pusėje buvo akmeninė. Lubos buvo medinės. Ji pamatė, kad nėra užuolaidų. Žiūrėjo ir matė, kad yra dvi kėdės, kad ant antrosios iš tų dviejų kėdžių – jai paruošti drabužiai. „Ak, tiesa!..“ Dabar grįžta prisiminimai. Ji verkė iš pykčio. Verkė patyliukais, kaskart užgniauždama garsus, kurie būtų galėję ištrūkti prieš jos valią, ir šluostydama ašaras rankos šonu. Ir galvojo štai ką: „Jeigu jie, mūsiškiai, būtų turėję ateiti, jie jau būtų čia...“ Ji mėgino skaičiuoti. Jau trys dienos... Jie būtų atėję...

       Antklodės buvo nuslydusios, jai pasidarė šalta; ji susivyniojo į antklodes, ji mėgino mąstyti.

       Reikia pasistengti pergalvoti viską pradedant nuo pradžios: plaukai krito jai ant akių, jų buvo prilindę į burną, ji apčiuopomis juos apsitvarkė; pusė ilgų jos plaukų buvo ant jos, kita išsidraikiusi lovoje; ji vėl atsisėdo ir pabandė subraukti sruogas ant sprando. Deja, žmogus esi stiprios sveikatos! Ji buvo gyva. Jai teko pripažinti, kad ji gyva. Jos skruostai vėl buvo skaisčiai išraudę. Ji žiūrėjo į save, žiūrėjo į savo rankas, žiūrėjo, kiek tik galėjo savęs matyti: ir tai iš tikrųjų buvo jinai. Ji vėl ėmė verkti. „Jie neatėjo, jie neatėjo, jie neatėjo!..“ Tie žodžiai dainavo it varpelis jos sąmonėje. Paskui ji sumurmėjo: „Va tai tau!“ Ji vėl kaip įmanydama pasistengė sutvarkyti mintis, sudėlioti įvykius vienas po kito, taip, kaip jie vyko; mėgino grįžti atgal į praeitį. Ji nuėjo užrakinti durų, bet rakto nebuvo, nebuvo nė spynos, tad ji užstūmė medinį skląstį. Ji vėl nusisuko į sieną ir užsimerkė, kad geriau matytų; dabar jau trys dienos. Ji vaizdavosi tai, kas buvo. Vaizdavosi kalną su nepažįstamu čionykščiu šlaitu, iki pat viršūnės... Staiga atėjo jis; jis šaukė kažką savo kalba, ji matė jo burnos ertmę su viršutiniais dantimis. Tenai, viršuje, atrodo tarsi po žemės drebėjimo, kuris vieną po kito būtų nušlavęs namų aukštus nuo viršaus; jie buvo tarp dviejų tokių namų gabalų. Ji dar girdi jo šnopavimą, kai jis nustojo kalbėti; paskui jis vėl prakalbo. O paskui ji nieko nebematė, tik pajuto, kad krenta aukštielninka...

       Čia ji ir sustoja; betgi kodėl tada jie neatėjo? Įsivaizduodama ir juos tris, matydama kalnų namelį ten, apačioj...

       Bet reikalas tas, kad ji negalėjo visko matyti, negalėjo visko žinoti. Ir laimė, kad negalėjo. Kaip jie liko jau nebe trys, o du anoje kalno pusėje, nei tos rūko tirštumos, to didelio katilo, rūkstančio jiems už nugarų, kur jie, kaip jiems pasirodė, išgirdo kažką šaukiant.

       Jie valandžiukę stovėjo tyliai ir klausėsi, – laimė, kad ji negalėjo matyti, negalėjo girdėti.

       Nei kaip jie paskui leidosi bėgti, laužydami krūmų šakas, lenkdami per vidurį aukštus gencijonų stiebus, išraudami iš žemės kas trys keturi žingsniai kokį didelį akmenį ir jį apversdami.

     Tai nutiko papėdėje uolų, kurios po kairei nuo tarpeklio stūkso nelyginant laiptai su daugybe pakopų.

       Mažasis Gotfrydas nukrito risdamasis nuo vienos pakopos ant kitos, susižalodamas kaskart truputį daugiau ir kaskart netekdamas truputį daugiau gyvybės, o paskui gyvybės beveik nebeliko.

       Jis laikė galvą padėjęs ant dešinės rankos: krintantis sniegas negalėjo užkloti jo veido ir rankų, nes jie buvo dar šilti. Plonytė kraujo srovelė vis dar tekėjo iš pražiotos burnos kampučio ant baltų dantų, kurie buvo matomi. Kelius jis buvo mažumėlę pritraukęs prie savęs; kairę ranką laikė sugniaužtą ant krūtinės.

       Jis neatsakė, kai buvo pašauktas, neatsakė, kai buvo papurtytas.

       Jie paėmė jį, vienas už pažastų, kitas už kojų. Vis dar snigo. Jie patraukė atgal; be didelio vargo rado kalnų namelį, nes eidami pirmyn buvo palikę pėdas. Jie ėjo, jį nešdami, nuo vienos iš šių pėdų sniege prie kitos; jie paklojo jam guolį iš šiaudų šalia židinio.

       Jau darėsi šalta, jie užkūrė didelę ugnį; kol dar buvo galima, jie sudėjo jam rankas, suglaudė kojas: tada jie ir rado tai, ką jis laikė kairėje rankoje.

       Jie atgniaužė jo pirštus – jis, sakytum, nenorėjo paleisti iš rankų to, ką laikė; jie padėjo daiktelius ant stalo.

       Jiedviem teko padaryti viską, ką daro moterys: jie dar nuėjo vandens ir skepetos; nuplovė jam veidą, nuplovė jam rankas.

       Dabar jis atrodo ramus; jo akys užmerktos, lyg jis pats būtų jas užmerkęs.

       Jie nuėjo prie stalo, kuris stovėjo pačiame šviesos rato vidury, ir atsisėdo; o tas, kuris miega priešais, miega apačioje prie sienos priešais mus.

       Jie sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo į tai, ką ant stalo padėjo prieš akimirką; jie tyliai kalbėjo, vartydami tarp neįgudusių pirštų lenktas šukas, sidabrinę grandinėlę.

       Jie suprato tik tiek, kad ji tikriausiai irgi pasiklydo ir kad jis tikriausiai ją rado, bet paskui?

       Tyliai pasikalbėję, jie nebekalbėjo. Įmetė dar vieną didelį glėbį sausutėlių malkų į ugnį; paskui nuėjo į sūrių kamarą kokios nors drobulės, į savo kambarį siūlo ir adatos: taip jie praleido naktį.

       Jį nešti teko senesniam iš jųdviejų. Jie paliko namelį atidarytą tam atvejui, jeigu ji sugrįžtų. Jie pasiuvo maišą, jie netaupė malkų; jis matėsi kaip dienos šviesoje, kai jie jį įkišo į maišą, paskui užsiuvo maišą iš to galo, kur buvo galva. (To jinai irgi negali matyti.) Jį neša vyresnis iš jųdviejų. Jis palinkęs į priekį. Kitas kaimenę daugiau prilaikė, negu skubino, dėl to, kad iš paskos eina anas, ir dėl to, kurį jis neša, laikydamas tą galvą prie savosios, laikydamas tas šaltas kojas prie savųjų, jaučiančių tą šaltį. Šitaip prastais keliais žingsnis po žingsnio, palengva, atsargių atsargiausiai. Jis, mažasis Gotfrydas, nebelakstys po kalną, nes viskas baigta, – ji, laimei, ten, apačioje, negali to žinoti – bet viskas baigta. Jis lakstė su savo lazda kalne šūkaudamas: „Aū! Aū!“ – viskas baigta. Kaip jis tyčia šaukė, kad pažadintų aidą, o aidas, neturėdamas ūpo, ne iškart atsiliepdavo. „A, tu nenori... Ką gi, pamatysi.“ Ir vėl: „Aū!“ Paskui, daug laiko praėjus, mieguistu balsu, silpnai, pačioje apačioje: „Aū!..“ O po to viskas baigta. Jis smarkiai linguoja ir visą laiką kniumba, todėl taip sunku eiti į priekį, jei neminėsime naštos, kurią dabar reikia nešti. Taigi vietomis, vis dažniau ir dažniau, reikia sustoti. Tas, kuris eina priekyje, atsigręžia, tu duodi jam ženklą, jis sulaiko kaimenę; kai prieini prie jo, jis tau padeda, nes nepajėgtum pats vienas: jie parinko lygutėlę vietą, jie padeda jį taip švelniai, kaip tik gali. Miške yra samanų: čia jie tris kartus paguldė jį ant samanų. Paskui pasiekė slėnio gilumą: ten jį paguldė ant plokščių akmenų prie pat krioklio. Toliau eina toks siauras tarpeklis, kad tėra vietos tik takui palei sieną, tarp vandens ir uolos, – ji negali matyti, kaip jie paguldė jį čia ir kad šįkart paguldė ant sienos. Ji negalėjo matyti nei to, kaip jie atėjo į kaimą, kur buvo didysis Hansas, jos sužadėtinis, kur buvo jos tėvas ir jos motina.

       Ji negalėjo matyti, kaip tą patį vakarą jie išėjo jos ieškoti. Ir jos nerado.

 

       Iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė


       Versta iš:

       Charles-Ferdinand Ramuz. LA SEPARATION DES RACES.

       Paris: Gallimard, 2010

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)