tekstai.lt

Požiūriai. Agnė Biliūnaitė

 

Agnė Biliunaitė
Agnė Biliunaitė
       1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

       4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?


       1. Man, regis, sunkiausia tiesiog būti čia ir dabar savimi. Neprojektuoti savęs per daug toli į miglotą ateitį ir nesidairyti per daug į praeitį galvojant, kaip buvo tada ir kaip būčiau tada pasielgusi, jei būčiau turėjusi dabartinį supratimą. Dažnai, bėgant metams, čia-buvimo įgūdis vis dėlto išsivysto. Negalvoju, ar esu jauna, dažniau mąstau, kiek daug dar nepadariau.

 

       2. Savo rutiną taip pat galėčiau pavadinti maksimalia. Stengiuosi spėti ir suderinti daug skirtingų darbų, veiklų ir pramogų vienu metu. Jeigu būtų mano valia, pankų šūkį keisčiau į „Gyvenk daug, mirk, kai nebeliks ką atrasti“. Greičiausiai noras kuo daugiau visko atrasti, pažinti, suprasti lemia ir tai, kad kol kas nesu pasirinkusi tik vieno literatūros žanro, o vaikštau po literatūros lauką ir čiupinėju jį iš visų pusių (poezijos knyga „Miegantys sufleriai“, Gao Xingjiano romano „Dvasios kalnas“ vertimas iš šiuolaikinės kinų kalbos, eseistika, interviu su meno kūrėjais, scenos menų kritika žurnaluose ir tinklalapiuose, libretas trumpametražei operai „Dviskaita“, dainų tekstai roko grupei ir kt.).

 

       3. Rašytojų pasaulyje, kaip ir bet kuriame kitame, ilgainiui susiformuoja savųjų „mafijos“. Jeigu tampi jų dalimi, natūraliai atsiduri pačiame įvykių – renginių, premijų ir kt. – srovės viduryje ir reikia daug mažiau energijos būti matomam. Nors, pažiūrėjus iš kitos pusės, už tą lengvumą tradiciškai vis dar mokama prie baro. Kaip tik tokio gyvenimo būdo ir nenorėjau priimti, todėl sąmoningai atsitraukiau nuo „suokalbiškosios“ jo formos. Dažnai remiuosi net ne literatūros figūromis, savo panteonui dievų ieškau platesniame kultūros ir pasaulio šalių kontekste, bet jeigu klausiate apie mylimiausią lietuvišką literatūrą, išskirčiau dvi moteris, į kurių tekstus ir gyvenimišką laikyseną nuolat dairausi. Viena jų šiapus – G. Radvilavičiūtė, kita, deja, anapus – J. Ivanauskaitė.

 

       4. Turbūt skaudžiausia ir rimčiausia jauno žmogaus šiandieniniame pasaulyje problema – savo vietos ieškojimas, jausmas, tarsi valstybė, įstatymai, įsisenėjusios tradicijos kaip siena iškyla prieš tavo mėginimą skleistis ir kopti į viršų, į saulę. Tikriausiai kiekviena karta yra linkusi guostis ir vadintis prarastąja. Bet kiekviena visuotinės apatijos ir nuovargio sienoje privalo pramušti savo skylę gaiviam orui plūstelti. Man asmeniškai dabar labiausiai trūksta to, apie ką nuolat rašė ir kinų poetai, ir A. de Saint-Exupéry – „žmogaus ryšio su žmogum“, kaimynų bendravimo, jaukaus bendrumo ir draugiško žmogiško ryšio vienas su kitu viešajame transporte, laiptinėse, eilėse prie kasos ar pas gydytoją. Ryšio ne tik tarp svetimų, bet ir tarp savų – vizualiai tariant, ilgiuosi didelės gražios šeimos už stalo obelų sode. Prieš metus mirė mano senelis ir tik jam išėjus supratau, kad mano asmeninis ryšys su partizanine ir sibirine Lietuvos istorija staiga tapo popierinis. Tad net neabejoju, kad mano kartos misija – surišti tai, kas iširo ir pažiro, istoriniams skersvėjams perpūtus mūsų senelių ir tėvų kartas. Kad Lietuva toliau nebebrigztų.



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)