tekstai.lt

Gasparas Aleksa. Žvėrynas: ir buities, ir būties metafora (1)

Algirdo Verbos autografas Gasparui Aleksai. Iliustracija iš puslapio http://test.svs.lt/?Nemunas;Number%28157%29;Article%283545%29;
Algirdo Verbos autografas Gasparui Aleksai. Iliustracija iš puslapio http://test.svs.lt/?Nemunas;Number%28157%29;Article%283545%29;










       Poetui Algirdui Verbai – 70



Tolstantys ženklai, priartėjantys puslapiai


Kur Algirdo Verbos, žmogaus ir poeto, pradžia?

Tėviškėje, kurios vietoje – žvyro karjero duobės: Mes gimėm namuose, kurių nebėr // Ir tebesmilksta sukūrentas slenkstis?

Motinos raudoje: Sūneli, būtum verčiau negimęs, jeigu tokį kelią išsirinkai?

Motiną Algirdas išdrįso pirmą kartą pabučiuoti tik mirusią, atsidusdamas: Nuo tos krūtinės kilo sakalai.

O gal poeto pradžia – tėvo subaudime, kad pinigus dar vaikas išleido ne duonai, bet Puškino raštams? Ar nuopuolių skaudesy, kai sutrikęs, drebantis nuo tyliausio trandies krebždesio, atsimindavo žegnonę: Lyg turguose kas šauktų mus visus / Į paskutinę dangiškąją kvotą?

Geras poetas, – mėgdavo apie Algirdą atsiliepti Jonas Strielkūnas.

Ar tikrai geras? O jeigu taip, tai kokia Algirdo Verbos, poeto, vertė?

Galbūt ji atsiranda, kai Žvėrynas tampa žvėrynu, kai vietovardis virsta metafora laikui, asmeniniam gyvenimui įvardyti? Kai klausimas: Koks ūgis jūsų ugnies? – tampa svarbiausiu, pirmiausia pačiam sau.

Naujoms kartoms, apakintoms vienadienių blizgučių, nieko nebesako rezignacija: Ir upės tik į balą puola, // Ir siela – akmenų dugnu. Nes šitie žodžiai juk ateina iš labai giliai, iš tamsos. O į TEN vis rečiau žvilgtelime. Ir į TAI vis rečiau įsiklausome.

Bet gal žmonės ir šiandien kenčia ir džiaugiasi taip pat, kaip ir dvidešimtame amžiuje, nors negailestingai pakito papročiai ir įpročiai?

Nereiktų užmiršti, jog Algirdo Verbos poezija nepaprastai sociali. Jam buvo svarbu rasti atsakymą į klausimą: Kokia mano kilmė? Ir į kur mano kraujas keliauja? Į gyvenimo pabaigą aktualijos jam ypač rūpėjo: Kiek yra Lietuvoj Lietuvos?

Ar keičiasi poetinis laukas, kai literatūra netenka veržlių asmenybių? Tikriausiai kiekvienam laikotarpiui savi pranašai ir... chuliganai.

Taikliausiai apie Algirdą yra pasakęs Valdemaras Kukulas: Per daug laimingas poetas, kad būtų laimingas žmogus.

Šį teiginį apmąstydamas, prisiminimams apie poetą Algirdą Verbą ir mudviejų draugystę pasirinkau lyrinę spekuliatyvinę formą.

 

 

Per nuogus gruodžio arimus...


Žvelgdamas pro savo namų langą prieš aušrą Nemuno neįžiūriu, jis skendi tamsoje. Žinau, greitai paslaptinga tamsa išsisklaidys. Tada išvysiu sergantį kaštoną, kuris ruduojančiais lapais aplipusiomis šakomis vis vien užstos vandenį.

Jei pavasarį nebūčiau matęs kaštono, besipuikuojančio nuostabiais žiedais, ir stebėjęs, kaip rytais jo šakomis striksi du vienas kitą įsimylėję karveliai, kaip ant žiedų kekių tupiasi ir supasi liepsnelės, gaudydamos vabalėlius, keikčiau medį ir siūlyčiau nupjauti: kodėl jis užstoja mano matymo akiratį?

Bet juk ateis žiema, sergančio kaštono lapai nukris – ir Nemunas vėl bus mano pašnekovas.

Norėdamas pažadinti atmintį, visados kalbuosi su Nemunu, su prie jo dunksančiomis kalvomis ir kalvelėmis. Pamenu tamsoką vakarą, kai su Algirdu atvykome į mano tėviškę... Aplankėme Gedimino kapo kalną, nuvažiavome prie Pilaičių... Papasakojau apie čia stovėjusią vokiečių statytą pilį – Bajerburgą. Staiga išgirdome anoje upės pusėje ūkčiojantį žmogų. Kažkas šaukėsi pagalbos, bet mes niekuo negalėjome padėti. Kaip tada Algirdas sutriko!

Kartais man atrodo, kad tas žmogus tebeūkčioja anapus Nemuno. O štai Algirdas jau negrįžtamai slepiasi anapus įprastos mums šviesos ir tamsos.

Iš labai giliai, iš begalybės mums ataidi išėjusiųjų balsai. Ūbauja, šnibžda, teisinasi, kaltina. Lyg kokie garsų pirštai... Bet ar garsas turi pirštus? O jeigu neturi, tai kas tada verčia pašiurpti mūsų odą? Kas išspaudžia ašarą? Kas verčia kvatotis balsu?

Kol savyje galiu prižadinti Algirdo Verbos balsą, kol dar regiu užmarštin grimztantį poeto veidą, tol, brėkštant naujai dienai, galiu su juo kalbėtis, kitaip perskaityti jo kūrybą, jo įrašus ant titulinių poezijos rinkinių puslapių.

Šiapus vis mažiau lieka žmonių, kurių takeliai kryžiavosi su Algirdo Verbos gyvenimo taku. Tai jo metafora, iš kurios man sunku išsivaduoti: Vingiuotas. // Gal ėjo žmogus per arimą, // Iš skausmo nuleidęs galvą // Ir neregėdamas žemės // Po savo kojom?

Takas ir kelias – Algirdui svarbūs, prasminiai žodžiai. Jo vaikystės takas prasidėjo netoli Nemakščių ir vingiavo per Žemaitijos arimus – nuo Arglaičių kaimo iki Šilutės vaikų tuberkuliozės sanatorijos.

Ne kartą Algirdas prisimindavo: Vaikystėje susirgau kaulų tuberkulioze ir mane devynerių metų išvežė į sanatoriją, kur atpyliau šešerius metus.

Jo eigastis taip ir liko keista, tarytum žmogaus, klampojančio per šviežiai suartą lauką. Tas klupinėjimas atsispindėjo net rašysenoje, eilėraščių tekstuose, jų deklamavime. Net pirmosios knygos pavadinimo – „Pakelės žalumos“ – aidas gražiai atsimuša ir suskamba antros knygos – „Aprišu obelį“ – pabaigos eilėraštyje „Tako gimimas“. Praradęs tėviškę, vien sapnuose regėdamas nugriautą pirkią, žvyrduobe virtusį gimtąjį vienkiemį, poetas sakė: Tėve, obuoliai iš tavo sodo / Per toli pažiro į gatves. // Ką ta siela, ką ta žemė slėpė, / Suvokėm, tiktai sugriaudami...

Kankinamai ilgai laukdamas pirmosios knygos pasirodymo, gal per dažnai Algirdas jautėsi pakelės žole. Laimė, net ir atsidusimų minutėmis svajota apie didįjį Poezijos kelią: O žmogiškasis artume! / Dieve duok, / Kad taip mano pėdos / Šauktųsi kitų pėdų....

Praradęs vaikystę, vėliau – tėviškę, Algirdas atrado poeziją.

Širdin įkrito Viktorijos Daujotytės žodžiai iš knygos apie Sigitą Gedą: Eilėraštis – siužetas, užgniaužtas gerklėj.

Algirdas buvo ne tylos poetas, jis buvo tikras poezijos gaivalas. Rašomų eilėraščių metaforos, o kartais ištisos frazės jį tiesiog sprogdindavo. Nuo persekiojančių minčių gynėsi kartodamas jas balsu. Buvo laimingas, galėdamas išplėšti iš savęs, keistai išrėkti baigiamą kurti eilėraštį. Visur taip nutikdavo – važiuojant troleibusu, vaikštant paneriais ar Žvėryne, prie vieno svarbaus sovietmečio atributų – alaus bačkos. Algirdui buvo smagu matyti, kaip sužiūra atsitiktiniai žmonės: klausykit, aš poetas!..



Gipso karste...


Lakios vaizduotės, nepaprastai jautrus vaikas, gabus piešėjas atsiduria toli nuo Arglaičių, papuola į baltą skausmo pasaulį, aprengiamas dryžuotais – lyg kokio koncentracijos stovyklos kalinio – drabužiais. Tai – ligoniuko drabužiai.

Šiandien sunku įsivaizduoti, ką jautė visi tie džiovininkai vaikai, vieni – šlubi ir kuproti, išsigandę, prilipę prie langų sekmadieniais, laukiantys mamų ir tėčių su kukliais lauknešėliais, kiti – prakaulūs blyškiaveidžiai, įkalinti gipso lovose, susigūžę, bijantys injekcijų. Gal iš tenai, iš vaikystės skausmo pasaulio, Algirdo poezijoje atsirado žodis įkirta?

Algirdo vaikystės patirtis, suskambusi eilėraštyje „Tako gimimas“, manau, pranašavo lemtį – alinti save, naikinti, šauktis mirties: Kaip įkirta šaukiasi kirvio. Grubumo kirviu jis visą gyvenimą gynė savosios širdies jautrumą. Esame daug šnekėję apie rašančiam žmogui svarbius dalykus. Tikriausiai man, gydytojui, pasisekė – teko Algirdą dažniau nei kitiems bičiuliams matyti blaivų, bandantį išbristi iš etanolio liūno, apimtą kūrybinio „šišo“. Ypač šviesus būdavo tada, kai pasiguldydavau į savo palatą Antakalnio klinikose.

Ligoninėje per ilgus budėjimus, gerdami su Algirdu kavą gydytojų kabinete, šnekėdavomės apie slapčiausius dalykus. Tada ir išgirdau jo pasakojimą apie Pirmąją Meilę...

Sanatorijoje įsižiūrėtai mergaitei būsimasis poetas skaitydavo Michailo Lermontovo eilėraščius. Kai abudu beveik visą rinkinį išmoko atmintinai, Algirdas slapta pabandė pats eiliuoti. Deklamuodamas juos savo išsirinktajai meluodavo, neva suradęs dar neskaitytą rusų poeto eilėraštį...

Tyra, vos prabudusi, meilė liepsnote liepsnojo... Tačiau vieną dieną jiems teko išsiskirti. Dėl yrančių stuburo slankstelių Algirdui teko kone metams gultis į gipso lovą. Jo Pirmąją Meilę taip pat ilgam sugipsavo. Likimo bičiuliai, pasiryžę padėti įsimylėjėliams, rado išeitį – Algirdą su lova įstumdavo į mylimosios palatą. Įsimylėjėliai susiliesdavo rankų pirštų galiukais ir tylėdavo. Ir visa tai vykdavo sanatorijoje, per vadinamąją ramybės valandą, kai visi ligoniai privalo ilsėtis! Nieko keista, kad kartą juos užklupo sesutė. Ji nubaudė jaunąjį Žemaitijos Verterį: paliepė su visa lova nuboginti į sanatorijos rūsį ir uždaryti izoliatoriuje.

Tada paskelbiau bado streiką, – prisimenu Algirdo prisipažinimą. Pirmą kartą jis pasijuto toks bejėgis, skaudžiai vienišas ir klaikiai pažemintas. Mažutis, perkaręs, aplipdytas gipsu, kamuojamas kojų ir stuburo skausmų, drebantis iš įtūžio, plikai nukirptas būsimasis poetas badavo kelias dienas.

Buvo atėjusi mintis, kad reikėtų mudviem kartu nusižudyti. Tačiau kaip? Juk vieni patys nepajėgtume, – atvirumo valandėlėmis prisimindavo Algirdas.

Jo išsigelbėjimas, kol tūnojo gipso „karste“, buvo knygos, kurias ryte rijo. Keletą kartų perskaitė visus sanatorijos bibliotekoje buvusius tomus. Ypač atidžiai studijavo Michailo Lermontovo, Aleksandro Puškino raštus, išverstus į lietuvių kalbą. Kitų, dėmesio vertų poetų kūrinių, bibliotekoje paprasčiausiai nebuvo. Ko netrūko, tai socrealistinio šlamšto. Jis, beje, taip pat darė įtakos... Šiandien daugelis žmonių net neįsivaizduoja, kokios sovietiniais metais buvo vaikų tuberkuliozės sanatorijos, tokios beveik uždaros įstaigos... Atplėštus nuo tėvų vaikus čia ne tik gydė, maitino, mokė, bet ir auklėjo. Taip subręsdavo piliečiai, priimtini sovietiniam „rojui“.

Kita Algirdo aistra vaikystėje ir paauglystėje buvo piešimas. Jurgiui Kunčinui yra prisipažinęs: Juk mano pirma didžioji svajonė buvo tapti dailininku. Pagalvok tik, ant vokų, siunčiamų iš Šilutės, man pavykdavo taip meistriškai nupiešti pašto ženklus, kad laiškai pasiekdavo namus, o juk paštininkai anuomet buvo akylesi nei dabar.

Iš sanatorijos namo Algirdas sugrįžo 1957 metais.

Buvau negailestingas tėvams, bandžiau jiems aiškinti, kaip mes Sovietų Sąjungoje gražiai gyvename, – yra pasakojęs poetas. – Sužinojęs iš motinos, kad tėvas vos nepasikorė dėl kolchozui atiduotų arklių, tyčiojausi iš jo. Taip pat daug kartų yra man šnekėjęs, jog sanatorijoje išmoko ne tik gerti rašalą, bet ir pasidarė tokiu korčiaginu, – reikėjo visą gyvenimą nugyventi, kad suprastų, kas yra nuosavybė.

Daug vėliau, jau rašydamas „Ugnies ūgį“ ir „Orkestro duobę“, Algirdas pokalbiuose dažnokai grįždavo prie girnapusės metaforos: Visą gyvenimą ieškojau būdų, kaip atsikratyti dar vienos girnapusės ant kaklo, įgytos sanatorijoje, tai poetinės įtakos, panašios į Antano Venclovos poeziją...

Jaunystėje Algirdas buvo išoriškai drąsus, net aršus (replika tėvui: Kas tie tavo arkliai? Šūdas...), o širdies reikaluose – nepasitikintis, net bailus. Tai liudija žurnalistas Bronislovas Klimašauskas: pirmuosius savo eilėraščius Algirdas perduodavo broliui Antanui, šis dalyvaudavo Kelmės rajono literatų susirinkimuose, o 1960–1961 metais brolis Algirdo eiles – R. Tamošaičio slapyvardžiu – paskelbė Kelmės rajono laikraštyje.

 

 

Į miestą, į miestą...


Algirdo kelias iki pirmos svarios publikacijos respublikinėje spaudoje buvo kankinamai ilgas.

Baigęs Nemakščių vidurinę mokyklą, svajojo mokytis Vilniaus universitete. Pasirinko klasikinę filologiją. Per stojamuosius egzaminus susipažino su Leonidu Jacinevičiumi, būsimu prozininku. Įstojo.

Algirdas, vis dar patiklus kaimietukas iš Arglaičių, ilgokai nesuvokė, kuo įdomus buvo drąsiam, veržliam, iš Laikinosios sostinės atvykusiam miestiečiui. Vėliau juokdamasis pasakojo: Nežinau, kuo patraukiau Levo dėmesį... Bet tas elegantiškas jaunuolis iš Kauno siūlo man išgerti sauso vyno! Aš atkirtau: miltelių nevartoju!

Vilniuje patekęs į šėliojančių literatų sūkurį, Algirdas manė esąs grafomanas, bet noras būti išgirstam, spausdinamam ruseno širdyje. Redakcijos įkyriai atmetinėjo jo rankraščius. Tuomet bevardžių literatų, taip pat ir jau pelniusių šiokį tokį pripažinimą menžmogių spiečiai dūgzdavo „Literatuose“, „Dainoje“, „Rotondoje“, kur laisvai liedavosi vengriškas rislingas, nors kartais – ir „Medžiotojų trauktinė“. Vis dažniau galėjai pamatyti Algirdą, saujoje gniaužiantį atmestą rankraštį, ir išgirsti kavinių šurmulyje jo nevilties šūksnį, vėliau tapusį įprastiniu „lozungu“: Gėriau ir gersiu!

Baigėsi tėvų duoti pinigai, įstrigo mokslai... Algirdas, pajutęs pražūties dvelksmą, norėdamas keisti gyvenimo būdą, iš Vilniaus pabėgo į Kauną. Per stojamuosius egzaminus į Kauno politechnikos institutą gelbėjo geltonsnapius kaimietukus: Ai, pakeisdavom nuotrauką pase – ir aš jau nebe Verba, o koks nors Jonaitis! Bet pakurstė mane velnias su ta poezija... Jinai man lyg koks prakeiksmas, daktare! Būčiau dabar matematikos profesorius, – juokaudavo kartais.

Įstojo. Rimtai ruošėsi studijuoti mašinų gamybą. Mokėsi...

Bet istorija linkusi negailestingai kartotis – Algirdui nebuvo lemta tapti „mašinistu“, jį vėl patraukė literatų susibūrimai. Geru žodžiu minėdavo nemuniečius – Juozą Marcinkevičių, Algimantą Mikutą, Antaną Cibulską, Vitą Žvirdauską.

Blaškytasi daugokai. Bandyta mokytis taikomųjų menų Telšiuose ir Kaune, bet, pasak jo paties, išsigando pristigsiąs fantazijos (!) – lyg poetui jos nereikėtų nė krislo...

Stigdamas lėšų pragyventi, įsidarbindavo statybose. Pakaunės kolūkiuose statydavo tvartus galvijams. Vienu metu Algirdo tiesioginis viršininkas buvo humoristas Antanas Zabielskas. Esu užrašęs tokį poeto pasakojimą: Antanas Zabielskas ir gyvenime buvo baisus humoristas. Mano svarbiausias darbas buvo kiekvieną rytą nusiskusti barzdą ir baltais marškiniais, su kaklaraiščiu, pasirodyti kolchozo kontoroje. Po to su Antanu eidavome lėbauti, ieškoti nuotykių. Nežinau, už ką man mokėdavo tuos grašius... keistai gyvenau... Neturėjau kur apsistoti, nakvodavau Kauno geležinkelio stotyje. Atsikėlęs anksti rytą traukdavau į Rusų kapines netoli autobusų stoties. Atsimenu, buvo žiema... Nusiprausdavau sniegu, sniegu numalšindavau alkį, o tada atsisėsdavau ant antkapio ir rašydavau...

Galų gale atėjo džiugus pripažinimas. Anuomet itin populiariame žurnale „Nemunas“ (1968, Nr. 1) išspausdinami Algirdo Verbos eilėraščiai ir nuotrauka.

Ilgai pūpsojo vidinėje švarko kišenėje žurnalas, kol visiškai susitrynė.

 

 

Devynerių metų bedugnė


Tiek laiko tęsėsi „pertrauka“ nuo pirmosios rimtos publikacijos iki pirmosios knygos.

Algirdo Verbos „Pakelės žalumos“ pasirodė tik 1977 metais, bendrame „Vagos“ leidyklos išleistų pirmųjų knygų aplanke, sovietiniais laikais įprastu grifu – PK.

Algirdui tuomet jau buvo trisdešimt šešeri. Įdomu, kad, nepaisant amžiaus skirtumų, kartu su Algirdu debiutavę poetai – Daina Pranckietytė, Jurgis Kunčinas ir Antanas A. Jonynas – visą gyvenimą buvo gana artimi bičiuliai.

Recenzuodamas pirmąją Algirdo knygą, Algimantas Baltakis rašė: Galime tik pasidžiaugti, kad septyniolika metų užsitęsęs Algirdo Verbos ,,pradinis“ vystymosi periodas pagaliau pasibaigė, kad poetas sėkmingai debiutavo tikrai įdomia knyga.

Ironiškai skamba Algirdo eilutės, kuriomis baigia pirmąjį poezijos rinkinį: Aš laimingas, kad ėjau į taktą / Amžiui, nors žemaitišku žingsniu, / Kad likimą mano tarsi taką / Mynė tiek dorų žmonių.



Poezija – slėpinio žaizda?


Pro rytinį langą suspindo akinanti ryto saulė. Visi daiktai, supantys mane, staiga tapo spalvoti ir ryškūs. Net Nemuno mėlynos akys sužibo pro rudenėjančio kaštono šakas. Iš tamsos į šviesą plaukia vis naujos detalės, vaizdai, kuriuos bandau patikėti melsvam kompiuterio ekranui...

Paskutinius penkerius gyvenimo metus Algirdas įkyriai kartodavo Williamo Blake’o (1757–1827) eilėraštį angliškai. Iš kur jį traukė, nežinau. Ir paties eilėraščio nepamenu. ilgainiui jo, manau, nebeatminė ir Algirdas, nes cituojamo eilėraščio tekstas vis trumpėjo, kol beliko viena frazė, galiausiai – tik du žodžiai: tiger ir night, tigras ir naktis.

Koks plėšrūnas snaudė poeto sielos sutemose, taip ir nesužinosime. Tačiau jis tikrai šiepė dantis. Tą jutau per visą mudviejų pažintį. Dabar drįsčiau perfrazuoti Williamą Blake’ą – poetą ir dailininką (!), mistiką ir vizionierių: Eilėraščiai yra poeto sielos žaizdos.

Žmogaus kūnas gimsta per labai trumpą laiką. Jis bręsta ir formuojasi, kol esame gyvi. O sielos gimimas tarytum niekados nesibaigia... Ji – didžioji žmogaus paslaptis.

 

 

Tenai, kur stovėjom jauni...


Su Algirdu Verba susipažinau Vilniuje, „Neringos“ kavinėje. Prie stalelio paukštiškai krypuodamas priėjo gero bičiulio, rašytojo Jono Mačiukevičiaus pažįstamas ir be ceremonijų paklausė: Vyrai, pasiklausykit, ar geras rimas? Tuoj pat padeklamavo: Girdit, upelis brazda?/ Tai Brežnevas skutasi barzdą!

Jonas pasiūlė Algirdui prisėsti šalia mūsų. Atsisėdo. Spausdamas man dešinę riktelėjo: Gėriau ir gersiu! Paskui, ranka prisidengdamas burną, nusišypsojo...

Buvo gūdus sovietmetis – brežnevinio marazmo prarajoje visi kybojome žemyn galvomis tarsi girtas lėlių teatras. Vien Leonido Brežnevo personažas ko vertas? Manau, yra dar pamenančių šią marionetę, iš aukščiausių tribūnų dirbtiniu žandikauliu artikuliuojančią sosiskisiskisiski, tai reiškė socialistinį gyvenimo būdą, socializmo laimėjimus, socializmo pergalę etc.

Algirdas, kai pradėjome bendrauti, jautėsi įvertintas – už rinkinį „Aprišu obelį“ (1980) buvo gavęs tuomet prestižinę Komjaunimo premiją. Jis šventė savo poezijos „krikštą“.

Šmaikštus turėjo būti žmogus, įpiršęs partiniams bosams Algirdo kandidatūrą. Pasak Valdemaro Kukulo, Algirdo premija – žurnalisto, buvusio „Komjaunimo tiesos“ vyriausiojo redaktoriaus Vilhelmo Chadzevičiaus nuopelnas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Algirdas guodėsi: Kai kas bando prikišti, esą piktosios dvasios – komjaunimo premijos – neišvengiau. Bet kam pasakysi, kad gavau aš ją jau pašalintas iš komjaunimo? Nei man dėl to didžiuotis, nei gėdytis. Kai pagalvoju, nusišypsau – o juk pavyko apmauti sovietinius ,,bosus“!

Ne viena ir ne dvi ezopinės kalbos metaforos puikuojasi „komjaunuoliškame“ poeto rinkinyje. Sakykime:

 

Veidai pro šiaurvėjį. O ausys –

Po svetimus žodžius.

Ir brolių dvylika jos – sausių,

Tik ar prišauksi juos – kurčius,

Kai vargas lyg ėriukas glausis?

 

Arba:

Basa, su lino marškiniais –

Atodūsiais sunkiais,

Braškėte braškančiuos vagonuos –

Tarsi daržely – tarp aguonų...

 

Kam reikėtų aiškinti, ką lietuviams reiškė šiaurvėjis, svetima kalba, braškantys vagonai? Mums – nereikėjo.

Beje, knygoje rasime ir dar aiškesnių užuominų: Gyvenimas – lyg radijo laidoj / Arba lyg didelėj bėdoj. Ironiška? Taip, ypač tiems, kas girdėjo kitados populiaraus „Armėnų radijo“ anekdotus apie vis gerėjantį ir gerėjantį gyvenimą Sovietų Sąjungoje: Ar tarybinis žmogus, norėdamas valgyti, būtinai turi eiti į valgyklą? Ne, pakaks savo šaldytuvą įjungti į laidinio radijo rozetę! (Sovietų laikais laidiniai radijo taškai būdavo įrengti kiekviename bute – privalomoji informacijos priemonė!)

Anuomet, kai mes, klausydami radijo, privalėjome jaustis turtingiausiais pasaulyje žmonėmis ir tik parduotuvėse grumdavomės eilėse prie jaučių kanopų ar kiaulių pusgalvių, Algirdas rašė:

 

O rekordo korta, nuo absurdo

Turto kūno poros jau apkurto.

Aikštėse skustos galvos kupra

Skelbs – protesto tvinstanti audra.

Virš galvų, per silpnadvasio ,,netikiu“

Atbulom ropojantis lunatike,

Kai virš turgaus saulė prasiskleis,

Tai saldžiais apmėtys pagaliais.

Pranašas ranka akmenine

Sau į ausį aukso šaukštą bruka.

– Sotūs, sotūs! – rėkia jau minia

Ir kartoja mostą lyg padūkus.

 

Rašyti, jog Algirdas buvo apolitiškas naivuolis, didelis vaikas, betrokštąs tik pasigerti, kol puikiausiai atsimename, kokio pranašo akmeninė ranka rodė mums kelią į šviesųjį rojų, nedrįstų, manau, niekas.

 

 

S gorlyška pit’ budeš?


Pirmąjį pažinties vakarą baigėme Algirdo nuomojamame kambarėlyje Karoliniškėse. Menu, kaip gražiai ir maloniai mus priėmė jo žmona Nijolė. Mūsų šnekos liejosi iki pusiaunakčio, juk buvome iš vieno krašto, iš Žemaitijos. Algirdą nustebino, kad turiu jo pirmąją knygelę „Pakelės žalumos“.

Rytą, užkirtę skanios, Nijolės su kaimiškais lašinukais keptos kiaušinienės, išėjome į miestą. Tačiau dar bevalgant Algirdas spėjo perskaityti naujausią eilėraštį. Vienui vieną! – maldaute maldavo, paskui vis klausinėjo: Kaip tau atrodo? Ar viskas gerai? Tik sakyk atvirai! Man atrodė keista, kad jau pripažintas poetas teiraujasi mano, provincijos gydytojo, nuomonės.

„Saturno“ parduotuvėje nusipirkome alaus ir čia pat, netoli fontano, šnekučiuodamiesi smagiai gurkšnojome. Tiesą sakant, nejaukiai jaučiausi, nes tada viešai geriančius alų, kaip ir rankiojančius tuščius butelius, milicininkai gaudydavo ir grūsdavo į „varanokus“, kad negadintų sostinės „veido“. Bet mūsų kompanijai pasisekė – pro šalį nepralėkė jokie „stribai“. Sakau kompanijai, nes Algirdas, vos tik įsitaisėme ant suolelio, rankos mostu pasišaukė kažin kokį tipelį gerokai paglamžytu veidu.

Juk matai, kaip jam sunku? – teisinosi. – Tai Martinaitis, dailininkas iš Kauno...

Matyt, buvau išpūtęs akis iš nuostabos, kad žmogus gali taip godžiai akimirksniu ištuštinti Algirdo ištiestą alaus butelį.

Ką, šitiek jau nugyvenai, o dar nežinai, kas yra ,,pachmielas“? – stebėjosi.

 

 

Aštuntas Dekalogo įsakymas


Prisipažinsiu, pirmasis pažinties su Algirdu Verba įspūdis mane gerokai glumino. Nors sovietinė visuomenė gana tolerantiškai žiūrėjo į girtaujančius gydytojus, mokytojus, statybininkus, bet man girtuoklystė atrodė didžiulė žmogaus bėda. Stebino ir gana atkaklus poeto noras – dar tą pačią dieną vėl susitikti. Nesupratau paprastutės logikos: provincijos gydytojas turės už ką pavaišinti!

Po pietų ir susitikome prie Politinio švietimo namų, į kuriuos buvau atsiųstas klausytis paskaitų, kaip sovietinę liaudį atpratinti nuo „vis dar pasitaikančių girtavimo įpročių“. Man šovė į galvą pramuštgalviška mintis: juk galime lengvai prasimanyti pinigų! Mat kartu su manimi atvažiavęs politrukas iš paskaitų „nusimuilino“ anksčiau, o jo komandiruotpinigiai liko... Išmokėdavo juos čia pat, salėje, užtekdavo pasisakyti pavardę ir pasirašyti kasos lape.

Tačiau Algirdas užsispyrė: Na jau ne, aš nebūsiu joks Šakių politrukas. Atsistojo atokiau ir lūkuriavo, kol gausiu tuos keletą šūdrublių, kad tuoj pat paverstume ugniniu vandeniu. Dar kartą paraginau jį stotis į eilę šalia, primindamas, juk šiandien – balandžio pirmoji. Mintis, kad reikės kažką apgauti, vertė Algirdą muistytis, šluostytis prakaitą ir valyti rasojančius akinių stiklus.

Pagaliau sulaukiau savo eilės. Pasirašiau, gavau man skirtus pinigus. O kai kasininkė pasiteiravo, kur esąs mano šakiškis „kolega“, parodžiau į Algirdą.

Kasininkė tuojau riktelėjo: Draugas, netrukdykite! Paskubėkite!

Algirdas suglumęs, blizgančiu nuo prakaito veidu, prisliūkino artyn ir tyliai paklausė: Kokia jo pavardė? Kokia pavardė?..

Pamenu: tirtu iš juoko, negaliu žodžio ištarti, stumteliu Algirdą: Greičiau! Vėluojam į autobusą. Kasininkė atskaičiuoja rublius. Algirdas vis dar negali patikėti: Čia man? Ar tikrai man?

– Rašykitės greičiau. Mažiau gerti reikia, – pyksta kasininkė, o Algirdas keverzoja parašą…

Jis atsigavo tik „Neringoje“. Bet piktai pasakė: Daktare, daugiau taip niekados nedaryk!

Iš to nuotykio liko Algirdo užrašas man: Gasparai, prisiminimui to vakaro ir politinio švietimo namų – Tai mano krūtinėj // Plaka tavo širdis. / Aš norėjau ištarti – tėvynė – / Moteris. Naktis. / Ak... 1983.IV.1. Ir parašas...

 

 

Poeto „krikštas“


antra Algirdo knyga „Aprišu obelį“ tapo jo pripažinimo liudijimu. Švente, kuria jis gal per ilgai dalijosi su draugais ar net atsitiktiniais pakeleiviais.

Suprantama, niekas nė vieno poeto iš tiesų nekrikštija profesionaliu rašytoju. Tačiau Algirdui, matyt, svarbi buvo krikščioniškoji tradicija Krikšto sakramentą laikyti prieangiu į viso gyvenimo statinį. Krikšto esmę – nuplaunantį ir apvalantį panardinimą į vandenį (graikiškai – baptizein), kuris suteikia apšvitą, malonę, dovanoja antspaudą – Algirdas suskubo… apversti antraip – jis nėrė į alkoholį, kuris yra ne kas kita, kaip vandeninis etanolio tirpalas.

Šaltinio vanduo simbolizuoja gyvybę, o jūros vanduo – mirtį. Alkoholizuotas vanduo Algirdo Verbos gyvenime palaipsniui tapo nuolatiniu kančios simboliu.

Šaltinio vanduo – ilgaamžių gėrimas. Jo cheminės sudėties molekulės supa kiekvieną mūsų kūno ląstelę. Jūros vandens cheminė sudėtis tapati mūsų kraujo plazmai. Jūros vanduo – tartum mirusiųjų kraujo plazma, konservuota pakankamu druskos kiekiu. O vandenyje ištirpęs etanolis, patekęs į žmogaus kūną, pasirinktinai telkiasi galvos smegenyse, mūsų žmogiškojo kūno karūnoje – sielos buveinėje.

Neslėpsiu, šį ilgoką aiškinimą išprovokavo Algirdo eilutės: Kokios kraujo grupės mūsų upės?

Ieškodami beveik metafiziniu svaiginimusi virtusio Algirdo girtavimo priežasčių, vargu ar prieitume tiesą. Jų būta... per daug. Bet vieną pamenu gerai – tai nuoskauda, paslėpta giliai širdyje, dėl neva Marcelijaus Martinaičio ištarmės. Pasak Verbos, Marcelijus išvadinęs Algirdą grafomanu – ilgą laiką šis žodis lenkė jį prie žemės tarytum akmuo po kaklu. Gal tai nulėmė ir vėlyvą debiutą? Nors vėliau abu poetai bičiuliškai bendraudavo.

Algirdas šį nelemtą žodį gana dažnai atsimindavo atvirumo valandėlėmis. Kiek tiesos toje nuoskaudoje, nežinau, tik svarstau: gal per dažnai švaistomės vertinimais, kurie krinta į kolegų širdį kaip antkapių akmenys?

 

 

Viešnagė Užnemunėje


Kai grįžau iš komandiruotės, į Šakius vis atlėkdavo Algirdo atvirlaiškiai. Dažniausiai – švenčių proga.

O vieną popietę skambina man į chirurginį skyrių Šakių vykdomojo komiteto darbuotoja ir klausia: Ar pažįstate ,,Valstiečių laikraščio“ žurnalistą Algirdą Verbą? Sutrinku – kas čia dabar, bet atsakau: tikrai taip!

Po pauzės valdžios ponia tęsia: Na, ir prišokdino mus tas įkyrus žurnalistas, prašydamas surasti jam poetą Aleksą… Jis jau išgėręs, mes bijojom jus trukdyti, daktare!

Tada didžioji mano meilė buvo Chirurgija, labai įnoringa dama, reikalaujanti visapusiškai aukotis sergantiems žmonėms. Rajono valdžia žinojo, jog esu griežtas ir reiklus. Bet Algirdui Verbai griežtas būti negalėjau. Visąlaik prisimenu tą džiugų mudviejų susitikimą, bohemiška poeto laisve gerokai šiurpinusį dviejų vyriausių mano vaikų motiną, kurios pažiūros buvo gana puritoniškos.

Algirdas pernakvojo pas mus. Kitą dieną aplankėme Prano Vaičaičio kapą Sintautuose, pasivaikščiojome po Vaičaičių gimtąjį sodą, į kurį sunkiai tuberkulioze sergantį poetą išnešdavo saulutėje pasišildyti, pakvėpuoti žydinčių vyšnių oru... Kudirkos Naumiestyje Algirdas stebėjosi ne tik per pokario žiaurumus išlikusiu paminklu Vincui Kudirkai, bet ir mokytojos Natalijos Manikienės įrengtu ir išpuoselėtu muziejumi. Pasiklausėme „Tautiškos giesmės“, kitų eilėraščių magnetofoninio įrašo, kuriuos, pasak mokytojos, ant kelių klūpodamas skaitė aktorius Petras Venslovas. Pasivaikščioję po miestelį, perėję garsiuoju Vinco Kudirkos satyroje aprašytu tiltu per Šešupę, nulenkėme galvas prie mokytojos išpuoselėto poeto varpininko kapo. Algirdas giliai į širdį priėmė mokytojos žodžius, neva daktaras Kudirka nuo džiovos buvo toks sulįsęs, kad visi kūno kauleliai švietė per odą... Opijų, geriamą nuo skausmų, jis lašindavosi į duobelę, esančią išorinėje plaštakos dalyje tarp nykščio ir smiliaus.

Vaikščiodami po Kudirkos Naumiestį mudu su Algirdu lyg ir užsimiršome, kad aplinkui – gūdus sovietmetis. Algirdas susikaupęs klausėsi Natalijos Manikienės, vis galantiškai pabučiuodavo jai ranką. Grįžtant į Šakių autobusų stotį, poetas sėdėjo mano automobilyje susimąstęs, nutolęs. Gal jį kamavo vėliau gimsiančių eilučių gaudesys: Tik kraujo lašai ant akmens neatvėso, / Tik paukštis lede. / Žieduokite žmogų, kurs eina į tiesą... / Pilkoji žvaigždė...

Tada Algirdas tebebuvo tvirtas, žvalus, pasitikintis savimi ir, nepaisant visų jo „išdaigų“, pelnėsi redakcijose duoną.

Jo potraukis svaigintis, nekreipiant dėmesio, kaip į tai žiūri aplinkiniai, tuomet dar tik šaknijosi.

 

 

Žvėryno žvėrynas


Sovietmečiu girtavimas daugeliui buvo virtęs patikima asmenybės savisaugos priemone. Algirdui – irgi? Tikriausiai taip. Išgėręs galėjo viešumoje koneveikti valdžios vyrus, išvengti kolaboravimo su sistemos struktūromis. Visuomenėje buvo gaji nuomonė: visi meno žmogeliai – girtuokliai. Atlaidumas jiems, jei tik prasižengimai nebūdavo itin dideli, dažnai buvo toleruojamas.

Algirdas pasakojęs tokią istoriją...

Gerai „pavargęs“ po audringos nakties, jis paryčiais prisėdo ant Lenino paminklo postamento to paties vardo aikštėje (dabar – Lukiškių) ir snūduriuodamas kalba su savimi, keikiasi... Tačiau anuomet „pranašą“ ir aikštę saugodavo net du milicininkai. Jie, pamatę „pažeidėją“, tučtuojau priėjo. O Algirdas lyg niekur nieko deklamuoja Osipą Mandelštamą:

 

Я скажу тeбе c последнeй

Прямотoй:

Bcё лишь бренди, шepи-бренди,

Ангел мой...

 

Milicininkams, suprantama, nusispjaut į kažkokį Mandelštamą. Bet Algirdas bando aiškinti, jog tai – aukšto lygio poezija, ir gergždžiančiu balsu rėkia:

 

Пo губaм мeня помaжeт

Пуcтoтa,

Cтpoгий кукиш мнe покaжeт

Нищетa.

 

Milicininkai griebia jį už parankių ir tempia į „varanoką“...

Tąsyk Algirdą nuo penkiolikos parų arešto išgelbėjo tik užantyje turėta, gerokai aptrinta knygelė „Aprišu obelį“, kurios 48 puslapyje minimas... Leninas.

Deja, kiek vėliau nuo priverstinės nakvynės išblaivinimo įstaigoje jam nepadėjo išsisukti nei Poezijos pavasario laureato vardas, nei gražiausiai išleista poezijos rinktinė „Pilkoji žvaigždė“. Su šiuo rinkiniu kišenėje poetas užsirovė jau ant nepriklausomos Lietuvos angelų sargų, kurie nemokėjo lietuviškai.

Laimė, manęs bent jau nemušė, o štai sykiu tenai pakliuvęs Rudokiukas gerai gavo į skūrą... – guodėsi Algirdas.

Įvairių reikalų į Vilnių atgintas, aš gana dažnai aplankydavau Algirdą. Mano kolegos gydytojai sunkiai galėjo suvokti tokią mudviejų draugystę.

Kartą užsukau pas Algirdą ne vienas – su kitu į Vilnių komandiruotu Šakių daktaru...

Buto durys praviros. Koridoriuje mus pasitinka dvi žmogystos. Pasak Algirdo, tai ,,žvėryno ašarėlės“, dėl gyvenimo būdo labai keistos moterys – tartum ką tik nužengusios iš Pieterio Bruegelio drobės... Reti egzemplioriai! O Algirdas linksmas kaip niekad... Pritupiam ant kėdžių, kalbamės apie šį bei tą. Matau kambario kampe sujauktos patalynės krūvą. Žiūriu ir netikiu: iš skudurų krūvos kyšo nuogutėlis vyriškas užpakalis. Po minutėlės skarmalai sujuda ir iš jų išnyra garsus Aukštaitijos lyrikas! Vis dar užsimerkęs, kankolais skambindamas prislenka prie stalo ir be žodžių rodo į butelį ir stiklinę. Moterys paslaugios, tuojau sujunda pilti... Paslaugumas, kaip sakoma, nesvietiškas...

O juk išvakarėse garsaus lyriko laukė nesulaukė Šakių mokyklos!

Galėjau, žinoma, kaip ir mano kolega gydytojas, išsispjaudyti. Galėjau net užmiršti taką į Žvėryną. Bet...

 

Skaityti toliau



Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 10 (spalis)