tekstai.lt

Arvydas Valionis. Artumo pojūtis

Gendrutis Morkūnas, PUODUKAS KEFYRO ANT PALANGĖS
Gendrutis Morkūnas, PUODUKAS KEFYRO ANT PALANGĖS
        Gendrutis Morkūnas. Puodukas kefyro ant palangės. – Vilnius: VšĮ „Bernardinai.lt“, 2012.

 

 

Antikos filosofas Seneka kartą sušuko: „Mirties dieną myliu tave, gyvenime!“ Panašia ištarme su gyvenimu atsisveikino Julius Janonis. Šio poeto žemietis Gendrutis Morkūnas irgi pasvarstė: „Kokią knygą turėčiau parašyti, kad galėčiau sakyti – o dabar galiu ramiai mirti?“

Ko gero, beveik kiekvieno žmogaus gyvenimo kelią yra pakoregavusi paslaptingoji lemtis, leidžianti atsiskleisti užslėptiems gabumams, surasti skirtąjį pašaukimą. Kai tai nutinka gyvenimo pradžioje, žmogų ramina galimybių laikas, bet prieš išeinant į amžinybę tai gali prasiveržti kaip idėjų ugnikalnis.

G. Morkūnas (1960–2009) praeito tūkstantmečio pabaigoje buvo žinomas kaip radiologijos, radiacinės saugos specialistas, kelių mokslo ir mokslo populiarinimo knygų autorius, kuris mokykloje fizikos dėsnius deklamuodavęs mergaitėms kaip eilėraščius. Atlikdamas tyrimus ieškojo būdų, kaip apsaugoti žmones nuo pavojingų sveikatai šaltinių. Bet per patį brandžiausią gyvenimo metą jį patį užklupo klastinga liga („Nusprendžiau gyventi toliau ir žiūrėti: žiūrėti, kas bus toliau“, p. 83). Šiame likiminiame gyvenimo virsme jis ėmė ir „persikvalifikavo“ – tiksliuosius mokslus iškeitė į meninę kūrybą: „Žinią apie tai sutikau gana ramiai. Na, bus taip, kaip yra, tad lėčiau vaikščiosiu, daugiau mąstysiu ir žiūrėsiu į žvaigždes, ir gal pasiseks pamatyti dalykų, apie kurių buvimą nė neįtariau <...>. O pamatęs pradėjau rašyti savo pirmąją knygą vaikams“ (p. 117). Ir per paskutiniuosius penkerius savo gyvenimo metus išleido knygas „Vasara su Katšuniu“ (2005), „Grįžimo istorija“ (2007), „Blusyno pasakojimai“ (2008), „Velniškai karštos atostogos“ (2009), „Iš nuomšiko gyvenimo“ (2010), kurios buvo pripažintos geriausiomis metų knygomis vaikams ir paaugliams, o „Grįžimo istorija“ įrašyta net į Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) Garbės sąrašą kaip literatūriškai ir meniškai vertingas kūrinys. Per šių metų Vilniaus knygų mugę Valstybinė kalbos inspekcija apdovanojo „Velniškai karštas atostogas“ už taisyklingą kalbą. Ar turime kitą lietuvių autorių, kurio debiutinio kūrybinio penkmečio knygos būtų pelniusios tiek apdovanojimų ir pripažinimo? Beje, fiziko ir vaikų rašytojo kūrybinė jungtis irgi išskirtinė lietuvių literatūroje. Tokį G. Morkūno knygų populiarumą, manding, lėmė tai, kad, kaip ir tvirtina vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba, šio rašytojo knygos yra nepaprastai moralios, etiškos.

G. Morkūno talento pirmuosius kūrybinius impulsus jau būtų galima pastebėti 1990-aisiais, kai, pasak rašytojo, jis ėmė sekti savo sūnui sukurtas pasakas. Gyvenimo pabaigoje paskelbtoje „Autobiografijoje“ jis atskleidžia savo, kaip vaikų literatūros rašytojo, patirtį kuriant mažajam skaitytojui estetinį džiaugsmą: „Vaikai – patys geriausi skaitytojai – skaitydami jie apsigyvena knygose, todėl gali pamiršti viską.“

Šį kūrybinį proveržį vaikų literatūroje užbaigia paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais (per 2009 m. spalį ir lapkritį) parašyta knyga „Puodukas kefyro ant palangės“. Leidėjai šią knygą įvardijo kaip biografinę apysaką. Autorius į savo pasakojimą prašė nežiūrėti kaip į apybraižą ar kieno nors ligos istoriją. Tai greičiau meninės publicistikos, eseistinių akimirkų rinktinė, kurioje „yra kažkas tarp menkučių gyvenimo gabaliukų ir šiokių tokių minčių, kurios nori nenori užgula susirgus ir patekus į ligoninę“ (p. 5). Ši knyga rankraščiu gulė, kai „pasaulis, kurį kūrei daugelį metų, ėmė byrėti“ (p. 143). Tai nėra analitinis rašytojo pasakojimas, kaip jam sekasi sugyventi su klastinga liga, kuri sutrikdo trapią sergančio žmogaus dvasinę pusiausvyrą. Tai stoiškos laikysenos išraiška, kurios matricoje įsispaudę prisiminimai iš taip greitai prabėgusio gyvenimo, nutolstančių į praeitį artimų ir atsitiktinai sutiktų žmonių portretai. Jam norėjosi, kad ši knyga kam nors padėtų. Ir tai jam suteiktų džiaugsmo. Taip gali tvirtinti tik stiprių dvasinės harmonijos išlydžių kūrėjas, turįs iškilią moralinę poziciją.

Fragmentiškus knygos pasakojimus jungia pasiaukojančios vidinės pastangos susidraugauti su klastinga liga ir šioje nelygiavertėje dvikovoje atverti vieną kitą asmeninio gyvenimo momentą. Į apmąstymų lauką, kaip temos iliustracijos, įterpiama keliolika gyvenimiškų epizodų be atpažįstamų žmonių, sutiktų ligoninėse, sanatorijose, jų santykis su savo ir palatos kaimyno ligomis, bendravimo akimirkų turinys. Per šiuos trumpus įterptus siužetus laikas slenka nuo rašytojo vaikystės dienų iki paskutinio bendravimo su baltais chalatais vilkinčiais žmonėmis. Šioje aplinkoje tvyro nuolatinė įtampa gyvybei kovojant su mirtimi. Bet knygoje nerastume mėgavimosi mirties kultūra, kas taip būdinga, tarkim, mūsiškėje žiniasklaidoje. Kaip kūrėjas, daug laiko praleidęs ligoninių palatose, jis netgi poetizuoja medikų darbą, žavisi jų žmoniškumu, pasiaukojimu: „Prisimenu, kaip viena slaugutė (slaugytė, slaugelė), vežusi mane iš operacinės, glostė man kojų pirštus. Taip gražiai žiūrėjo į mane ir glostė. Ar gali svetimo žmogaus pirštus glostyti kepėjas, batsiuvys ar autobuso vairuotojas?“ (p. 38). Arba: „Anesteziologė, kurios rankos buvo tokios švelnios, kad užmigti prieš operaciją visai nesunku“ (p. 151).

Tik viename kitame sakinyje rasi trumpą užuominą apie ligos simptomus. Tiesa, knygos pabaigoje pasigirsta dramatiškesnė gaida: vieną dieną pasakotojui ima trūkti oro, liga vis stiprėja, darosi vis blogiau... Tai pranešęs, jis tarsi pamiršta paskelbtą informaciją ir vėl tęsia visai kitokios tonacijos pasakojimą, nes „liga užaštrina jausmus“ (p. 154) pamąstymams apie gyvenimą. Tokia G. Morkūno mąstymo estetika. Ko gero, kitas rašantysis, turėdamas tokią sukrečiančios informacijos dozę, emociniu skalpeliu būtų skausmingai rėžęs per ligoninėse praleistų dienų patirtį ir šiurpinęs skaitytoją būtais ir pramanytais siužeto vingiais.

„Puoduke kefyro“ apie mirtį, kaip sudėtinę gyvenimo dalį, beveik nekalbama. Juk kiekvienas protingai mąstantis ją suvokia kaip egzistencinę būtinybę – vienus greičiau aplankysiančią, kitiems suteiksiančią laiko išgyventi ilgą turiningą gyvenimą. Tad tokioje akistatoje visai dėsninga, jog dažniausiai prisimenama vaikystė, kai gimdavo vaikiškas žaidybinis noras sirgti lengvomis ligomis, kad nereikėtų eiti į mokyklą. G. Morkūnas prisimena savo pirmąją akistatą su ligonine, kai dar būdamas trečios klasės moksleivis panoro persišaldyti ir pateko į miestelio ligoninės moterų palatą, į kurią smelkėsi kraujo, chlorkalkių, prisvilusio pieno ir skausmo kvapai, kur ligonių kalbos sukosi vien apie ligas, vaistus, kas ir kada juos aplankys. Visai natūrali vaikiška jausena ir klausa. O suaugęs pasakotojas į šią aplinką reaguoja labai santūriai, tarsi nepastebėdamas ligoninės aplinkoje viso to, ką patyrė ankstyvoje vaikystėje.

Prisiminus Vilniaus knygų mugėje Valstybinės kalbos inspekcijos puikiai įvertintą rašytojo kalbos pojūtį, galima tvirtinti, kad tai įgimta kasdienė kuriančio žmogaus pozicija. Jis ir „Puoduke kefyro“ aprašo tai, kaip jį erzina sveikatos apsaugos sistemos biurokratinės reformos grimasos, kai į gydytoją turėtume kreiptis kaip į sveikatos priežiūros specialistą, malonybiškai pakrikštytą seselę vadinti slaugytoja, o slaugutę – slaugytojos padėjėja: „Šie negyvi žodžiai atsirado ir medicinoje, ten, kur verkiant reikia šilumos ir jaukumo bei gerų visiems suprantamų pavadinimų <...>. Sergantys žmonės žodžio vertę jaučia kur kas geriau už biurokratus“ (p. 36, 38).

„Puodukas kefyro ant palangės“ – tai kūrėjo atsisveikinimo žodžiai su kūryba, žmonėmis, kasdienybės vaizdais. Tai kūrėjo atsisveikinimo žodžiai, kol leido fizinės pajėgos „po ilgų klajonių skausmo sutemose“ (p. 37) fiksuoti silpstančią gyvenimo sinusoidę.

Knygą užverčiame su neįprastai trapiu, labai paveikiu O. Kvašytės piešiniu: ant tuščios ligoninės lovos krašto sėdi liūdna mergaitė – kas jai dabar paseks naują pasaką, papasakos įdomią istoriją, kai aplinkui žydi gėlės?

knygos stilistikai (ir visai Gendručio Morkūno kūrybai) puikiai tinka Levo Tolstojaus mintis: „Galvok dorai, ir mintys subrandins gražius poelgius.“

Šias eilutes rašau, kad talentingas kūrėjas labiau įsitvirtintų mūsų kultūros atminty, nes gyvenime būna, kaip užsiminė rašytojas, jog seni pažįstami šoka į akivarą „norėdami išsigelbėti nuo tavo artumo“ (p. 149).

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 11 (lapkritis)