tekstai.lt

Asta Skujytė. Filosofija iš po vaivorykštės

Alis Balbierius, VAIVORYKŠTĖ IR NEANDARTALIETIS
Alis Balbierius, VAIVORYKŠTĖ IR NEANDARTALIETIS
Alis Balbierius. Vaivorykštė ir neandertalietis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

 

 

Poeto, fotografo Alio Balbieriaus antroji eseistikos knyga (pirmoji – „Trobelė ant debesies“, 2006) mano rankose atsidūrė kiek netikėtai, tačiau, manding, labai laiku. Skaičiau ją ir mėginau rasti atsakymą į tokį grajauskišką klausimą – apie ką visa tai?

Knygos viršelyje pavaizduota Lozanos katedros rožė, kurios schemą (perskaitymo būdą) A. Balbierius pateikia viršelio atvarte. Ši universumą, pilnatvę ir harmoniją vaizduojanti rožė tampa savotišku šio esė rinkinio epigrafu. Bet tai paaiškėja tik perskaičius visus tekstus.

„Vaivorykštės ir neandertaliečio“ kiekvienos esė palydovai – tekstukai „Iš „Hifų“. Tai tokie pamintijimai, kurie atsiduria tarp poezijos proza ir tiesiog prozos. Tai tarsi atokvėpio stotelės, apibendrinančios prieš tai buvusį tekstą arba įvedančios į kitą. Bet apie tai – šiek tiek vėliau.

A. Balbieriaus esė – neilgos (plg. su Giedros Radvilavičiūtės ar Sigito Parulskio). Rašydama apie „Trobelę ant debesies“ kritikė Jūratė Baranova konstatavo: „Kelių puslapių jam pakanka, kad būtų išsakyta mintis. Šiuo aspektu jos nėra labai personalios: dauguma – filosofiškai-poetiškai meditatyvios, dažnai klasikinės, formalios. Eseistas mintimis siekia apglėbti bendresnes problemas“ („Nemunas“, 2007 01 11).

Niekur nuo šio filosofiškai-poetiškai-meditatyvaus kalbėjimo nepabėgama (o gal ir nebėgama) ir naujajame rinkinyje: tekstų subjektas bando suvokti, kas tai yra amžinybė ir prieina prie išvados, kad „kiekviena sekundė buvimo, jei iš tiesų esi – yra amžinybė“ („Dabar, kai esu amžinas“, p. 8).

Lygiai taip pat stovėdamas tyliuose žiemos sniegynuose autorius bando užčiuopti tylos pulsavimą ir matydamas artėjančią sniego sieną stebisi, kiek joje snaigių, o jos krenta tyliai, be garso: „Ir aš esu grožyje, bekalbių krentančių bežodžių žodžių grožyje, tylaus totalinio snygio malstreme, kuris yra visur aplink mane“ („Sniegas. Tyla. 2010. Vasaris“, p. 13).

Tuštuma taip pat tampa vienos jo esė objektu („Apie tuštumą“) ir čia subjekto dėmesys krypsta į šiandienos beprasmybę, kuomet tuštuma užpildoma daiktais, nors, anot autoriaus, „<...> tuštuma yra ne tik graži, bet ir gyva. Be tos gyvos tuštumos mes nežinotumėm, kas yra pilnatvė“ (p. 17).

Esė „Apie šarkas, Breigelį ir užmaršties žole užželdintus kelius“ A. Balbierius prustiškai rašo apie šarką, kuri it pyragaitis žymiojo prancūzo romane iššaukia prisiminimus apie Pieterio Bruegelio paveikslą, „<...> kur skrendanti šarka atveria dvasia ir būtim užpildytą žiemos peizažą su medžiotojais, šunimis, tvenkinių ledu ir žmonių figūromis slėnyje ir su visa anų laikų Nyderlandų aura“ (p. 37). Regime itin įdomų apvertimą, kur realus objektas iššaukia fikcijos prisiminimus, o ne atvirkščiai.

Taigi, kaip matome, autorius nebėga ne tik nuo minėto kalbėjimo, bet ir nuo J. Baranovos minėtų bendresnių problemų. Kaip tik šias, bendresnes problemas laikyčiau knygos achilo kulnu.

Sykį, po pranešimo vienoje konferencijoje, žymus lietuvių archeologas man pareiškė, kad kol kalbėjau apie bendrus dalykus – nebuvo pasakyta nieko naujo, tačiau kuomet perėjau prie pavyzdžių – viskas pasidarė išsyk kelis kartus įdomiau. Šia mintimi (ir joje paslėptu patarimu) norėčiau pasidalyti ir su knygos autoriumi – rašant apie tokias temas, kaip tuštuma, harmonija, destrukcija, žmogiškoji būtis ir pan., kyla didelė rizika ne tik iš didelio rašto išeiti iš krašto (kaip nutiko esė „Iš lietaus karalysčių dienoraščio“: „Kur buvo graikai, kalbėję apie nematomus atomus, bet nepastebėję snaigių architektonikos tobulybės“ (p. 89). Graikijoje sniegas yra retas įvykis, be to, ten išsilaikantis itin trumpai, tad kas filosofams yra tas trumpalaikis sniegas, palyginus su amžinaisiais atomais?), bet ir prarasti knygos neįpusėjusį skaitytoją, kurį tokia pseudofilosofija ima erzinti ir tiesiog verčia į rankas paimti pačio autoriaus minimus Erichą Frommą, Friedrichą Nietzche’ę ar Arvydą Šliogerį.

Daug dėmesio knygoje skiriama ir Rytams bei jų filosofijoms. Svarstant apie nuostabiai pagonišką japonų šintoizmą (,,Dzeno. Arba keli „nepašvęstojo“ prisilietimai prie to, kas šviesu“, p. 67) ir žavintis jo gyvybingumu Japonijoje, lietuvių pagonybė įvertinama kaip „iki šiol menkinama“ („Tūkstantmečio mitas“, p. 42). Šioje vietoje norėčiau paprieštarauti tokiai autoriaus minčiai. Žinoma, dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių mes nebegalime džiaugtis pilnu ritualų kompleksu, tačiau nėra priežasties pagonybės laikyti ir menkinama. Ji jau kurį laiką legaliai funkcionuoja šalia katalikybės ir kuo toliau, tuo labiau skverbiasi į nūdienos kultūrą, kai kuriems žmonėms net neįtariant, jog jie tampa pagoniškų, kad ir rekonstruotų ar bent jau turinčių pretenziją tokiais vadintis, ritualų dalyviais, pvz., Vilniuje švenčiami pavasario bei rudens lygiadieniai, su ugnimi, archajiškomis liaudies dainomis ir pagoniška simbolika.

Dėl savotiškos knygoje nusitęsusios dzeno adoracijos: lietuviškasis (ir ne tik) dzenas – tai grojimas kanklėmis. Anot latvių etnomuzikologo Valdžio Muktupavelo, kankliuotojai sakydavę, kad kartais grojant imdavo skambėti varpai – tai būtų baltiškasis nušvitimo atitikmuo, tas sąlytis su transcendencija. Vėlgi matome – šį nušvitimą galėję pasiekti ne visi (kaip ir dzene), o tik tie, kurie buvo įvaldę minėtąjį instrumentą ir taip žinoję jo galimybes. Taigi kankliavimas buvo (ir, drįsčiau teigti, tebėra) mūsų meditacijos forma, kuria, kaip ir rytiečiai, baltai gebėję pasiekti tą viršlaikę ir viršerdvę būseną (p. 69). susidaro įspūdis, jog bet kas, kvepiantis Rytais, knygoje yra laikomas pranašesniu, nors atitikmenų savojoje kultūroje galime ir be žiburio rasti.

Ne mažiau kliūva ir autoriaus televizinės ir laikraštinės publicistikos pasažai: „Kalbu apie būtį, švytinčią virš nepriteklių ir krizių, virš kekšiškos politikos ar verteivų godumo grimasų ir nuolat pasaulyje siautėjančios žmonių kvailybės“ („Atsisveikinimo“, p. 101).

Kalbantysis kiek per dažnai užima įkyraus moralizuotojo poziciją:

 

Dar baisiau – pavyzdžiui, ekologine prasme kiekvienas šiuolaikiniame pasaulyje esame barbaras, nes... vis daugiau vartojame ir išmetam atliekų (nes visos visų laikų krizės praeis, kai tik daugiau vartosim – teigia kai kurie tuščiaviduriai vienadieniai politikai). Skiriasi tik atliekų kiekis; galima sakyti, laiko ir istorijos perspektyvoje mes seniai tapome barbarų civilizacija – visi be išimties.

 

                                                                                                           („Barbarai visada už vartų“, p. 52)

 

Kažkodėl labai sunku patikėti tokių teiginių, kurie skamba kaip iš misių rinkimų, nuoširdumu, kuomet žodis globalumas žmonėms siejasi su mirštančiais Afrikos vaikais: „Man kartais labai skauda – kas akimirką (regis, kas 4–5 sekundės) „kažkur“ pasaulyje mirštantys iš bado vaikai, nors dėl tokio dauginimosi mirčiai kartais gal reikėtų kaltinti jų tėvus“ („Šerkšnas ir neaprėpiamybė“, p. 65).

Skaitant „Vaivorykštę ir neandertalietį“ susidarė įspūdis, kad labiausiai vykę tekstai yra tie, kuriuose esti autorius gyvenimo trupinėlių: ar tai būtų netikėta žinia apie dar vieno bohemos laikų pažįstamo mirtį ir jos sukelti prisiminimai („<...> bet aiškiai, lyg kine, kurio vaizdai slinktų prieš mane dideliame ekrane – stambiu planu regiu jo gyvybingas akis, smailą ir ilgoką lyg takso nosį, girdžiu, neskirdamas žodžių, jo greitakalbę, o kitu akies krašteliu regiu pravažiuojantį oranžinį, gal iš Raimondo Jonučio eilėraščio troleibusą <...>“ („Iš praradimų meno“, p. 23), ar tiesiog zylės stebėjimas („Ji pasikaso snapu pasparnę, grakščiai / krypteli galvą ir peršoka ant kitos šakos, kad darytų tą patį“ („Iš „Hifų“, p. 96).

Esė „Apie tuštumą“ nuskamba Marcelijui Martinaičiui ir jo „Mes gyvenome“ artimos intonacijos:

 

Aš atmenu puikią kaimo namų tuštumą praėjusio amžiaus viduryje, kai sovietiniame krašte, dar taip netoli nuėjusiame nuo pokario, būta tiek nedaug daiktų, o tie, kurie buvo, buvo ganėtinai paprasti ir svarbūs; jie ilgai tarnavo ir buvo tikima, kad kai kurie dar tarnaus vienai ar net kelioms kartoms.

 

                                                                                                             („Apie tuštumą“, p. 16)

 

Tokie tylūs, autobiografiniai fragmentai turi savo svorį ir, mano manymu, yra gerokai vertingesni už tuntus eilučių, kuriose kalbama apie viską, bet kartu ir apie nieką.

Ciklas „Iš „Hifų“ yra, drįsčiau teigti, visos šios knygos stuburas, ašis, ant kurios sumautos visokio svorio ir vertės esė. Čia negali nesižavėti mažais minties („Šviesos estetikos elementorius: rytas, lukštenantis dienos riešutą iš rūko“, p. 62) ir išminties („Tuščios kriauklių formos yra pamokymas apie didesnę prasmę / negu vien būti gyvam. / Kokios jūros oš mano kriauklėje, kai jau būsiu išėjęs?“, p. 109) blyksniais. Todėl kaip tik „Hifus“ ir norėtųsi laikyti knygos dominante, kuri ne tik perveria, bet ir apraizgo tekstus, „<...> kaip miškų žemę grybienos hifai“ (p. 88).

Tad dar sykį paklausiu: apie ką visa tai? Iš dalies Gintaras Grajauskas būtų teisus: „<...> žinoma, kaip visada: tūkstantį, / tūkstantįkart apie nieką.“ Tačiau Alio Balbieriaus knyga vis dėlto yra apie kažką. Apie naivaus, atviro žvilgsnio žmogaus (nelyginant to paties neandertaliečio) žiūrėjimą į mums paprastus, kasdienius, tačiau iš tikrųjų – ypatingus dalykus. Visa tai – apie prasmę, kuri „yra žiūrėjime ir įsižiūrėjime, matyme ir pamatyme šio dosnaus pasaulio, lyg žiūrėtum pirmą ar paskutinį kartą, o jis sau ošia lyg bekraštė kriauklė ir kartais užlieja visas jusles ir sielą lyg gigantiškas krioklys, įveikia ir nuginkluoja, atima visas jėgas ir apstulbina, nors tu ir žinai, kad grožis neišgelbės pasaulio, bet pasaulis jau tiek ilgai buvo ir dar yra; lygiai taip pat kaip ir šis ruduo, ir šis įsižiūrėjimas, leidžiantis užčiuopti laikinumo amžinybę kaip šilką pirštais, kaip vėjo dvelksmą pačioj tyliausioj nakty nuo pelėdos sparno – – – “ („Įsižiūrėjimai“, p. 98).

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 11 (lapkritis)