tekstai.lt

Dovana rašytojui – įgimtas teisybės jausmas

Ernestas Hemingwayʻus 1939 m. Nuotrauka iš http://en.wikipedia.org/wiki/Ernest_Hemingway
Ernestas Hemingwayʻus 1939 m. Nuotrauka iš http://en.wikipedia.org/wiki/Ernest_Hemingway
Amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingway’us atsako į žurnalisto, rašytojo, leidėjo, aktoriaus George’o Plimptono klausimus

 

 

Ernestas Hemingway’us: Jūs lankotės žirgų lenktynėse?

George’as Plimptonas: Taip, retkarčiais.

E. H.: Vadinasi, skaitote „Žirgų lenktynių naujienas“... Ten rasite tikrą rašymo meną.

                                                               Pokalbis Madrido kavinėje, 1954 metų gegužė

 

 

Ernestas Hemingway’us rašo savo namų, esančių Havanos priemiestyje San Fransisco de Paula, miegamajame. Jis turi specialiai įrengtą darbo kambarį kvadratiniame bokšte pietvakariniame namų kampe, bet mieliau dirba miegamajame, į bokšto kambarį užkopdamas tiktai tuomet, kai jį tenai nuvaro „personažai“.

Miegamasis yra apatiniame aukšte, šalia pagrindinio namų kambario. Juos jungiančios durys visada atviros: jas prilaiko sunkus „Pasaulio lėktuvų variklių“ sąrašų ir aprašų tomas. Miegamasis erdvus, saulėtas, pro langus, išeinančius į rytus ir pietus, dienos šviesa liejasi ant baltų sienų ir gelsvų plytelių grindų.

Kambarį į dvi alkovas dalija porą krūtinę siekiančių knygų lentynų, sustatytų stačiu kampu prie priešingų sienų. Plati žema dvigulė lova užima didžiąją pirmosios alkovos dalį, milžiniškos šlepetės ir mokasinai tvarkingai išrikiuoti lovūgalyje, du galvūgalio staliukai apkrauti knygomis. Kitoje alkovoje stovi masyvus rašomasis stalas su kėdėmis iš abiejų pusių, ant jo – tvarkingas popierių ir niekučių chaosas. Už jo, kambario gale – spinta, ant kurios užmestas leopardo kailis. Kitos sienos užstatytos baltai dažytomis knygų lentynomis, knygos jose nebetelpa, jos sukrautos krūvomis ant grindų tarp senų laikraščių, koridos žurnalų ir gumelėmis suveržtų laiškų stirtų.

Ant vienos tų apgrioztų knygų lentynų viršaus – tos, kuri stovi prie rytinio lango sienos ir yra maždaug trys pėdos aukščiau lovos, Hemingway’us ir įsirengė savo „darbo stalą“ – kvadratinę pėdą ankštos erdvės, iš vienos pusės apkraštuotą knygų, iš kitos – laikraščių, užklotų krūvomis popierių, rankraščių ir brošiūrų. Ant lentynos viršaus vietos palikta tik rašomajai mašinėlei, virš kurios puikuojasi medinė skaitymo lenta, guli penki šeši pieštukai ir vario rūdos luitas prispausti popieriams, kai vėjas pūsteli pro langą.

Hemingway’us nuo kūrybinės veiklos pradžios įprato dirbti stovėdamas. Jis stovi įsispyręs į didokus mokasinus ant suplyšusio mažosios kudu kailio, rašomoji mašinėlė ir skaitymo lenta – tiesiai prieš jį krūtinės aukštyje.

Pradėjęs naują darbą, Hemingway’us visada iš pradžių rašo pieštuku, naudodamasis skaitymo lenta, ir rašo ant plonyčio rašomosios mašinėlės popieriaus. Pluoštą tuščių lapų laiko ant aplanko su gnybtu kairėje mašinėlės pusėje, vis ištraukdamas juos po vieną iš metalinio gnybto, ant kurio užrašyta: „Šitas privaloma apmokėti.“ Paguldo lapą įstrižai ant skaitymo lentos, kaire ranka atsiremia į ją, delnu išlygina popierių ir užpildo puslapį rašysena, kuri metams bėgant išstambėjo ir pasidarė vaikiškesnė; tekste stinga skyrybos ženklų ir labai maža didžiųjų raidžių, o taškas dažnai žymimas X raide. Prirašęs pilną puslapį, įsega jį tekstu žemyn į kitą segtuvą, kurį laiko dešinėje rašomosios mašinėlės pusėje.

Rašyti mašinėle, atidėjęs į šalį skaitymo lentą, Hemingway’us pradeda tik tuomet, kai sekasi rašyti greitai ir be trukdžių, arba tuomet, kai rašymas, bent jau jam, būna lengvas ir paprastas: pavyzdžiui, dialogas.

Jis fiksuoja savo darbo dienos rezultatą: „kad neapsigaudinėčiau“ – didelėje lentelėje, nubraižytoje ant kartoninės dėžės šono, atremtoje į sieną po gazelės iškamšos nosimi. Lentelės skaičiai, rodantys kasdienę žodžių produkciją, įvairuoja nuo 450, 575, 462, 1250 iki vėl 512; kai skaičiai viršija pastarąjį, Hemingway’us tai fiksuoja kaip viršnormį, kad nejaustų sąžinės graužimo kitą dieną žvejodamas Golfo srovėje.

Hemingway’us įpročio žmogus, todėl nesinaudoja patogiu rašomuoju stalu kitoje alkovoje. Ten būtų daugiau erdvės rašymui, nors ant stalo prikrauta įvairių daiktų: šūsnys laiškų, žaislinė liūto iškamša – tokias parduoda naktinėse Brodvėjaus krautuvėlėse; mažas maišinio audeklo kapšelis, pilnas mėsėdžių gyvūnų dantų, šautuvo tūtos, batų šaukštas, liūto, raganosio, dviejų zebrų ir Afrikos tapyro medžio raižiniai, – šie paveikslai tvarkingai sustatyti gražia eile ant rašomojo stalo, – ir, žinoma, knygos: sukrautos ant rašomojo stalo, prie staliukų, sugrūstos pramaišiui lentynose, – romanai, negrožinė literatūra, poezijos rinktinės, pjesės, esė. Pavadinimai rodo didžiulę įvairovę. Lentynoje priešais Hemingway’aus kelėnus, kai jis stovi prie savo „darbo stalo“, – Virginios Woolf rinktinė, Beno Ameso Williamso „Padalytas namas“ („House Divided“), žurnalo „Šalininkas / Partizanas“ antologija („The Partisan Reader“), Charleso A. Beardo „Respublika“, Tarle „Napoleono įsiveržimas į Rusiją“ („Napoleon’s Invazion of Russia“), Peggy Wood „Kaip jaunai tu atrodai“ („How Young You Look“), Aldeno Brookso „Shakespeare’as ir Dyerio ranka“ („Shakespeare and the Dyer’s Hand“), Baldwino „Afrikietiška medžioklė“ („African Hunting“), T. S. Elioto poezijos rinktinė ir dvi knygos apie generolo Custerio pralaimėtą Little Big Horn mūšį.

Nepaisant netvarkos, pamatomos iš pirmo žvilgsnio, įsižiūrėjus kambarys liudija, kad šeimininkas iš esmės labai tvarkingas, bet jam sunku ką nors išmesti – ypač jei tai turi kokios nors sentimentalios vertės. Vienos knygų lentynos suvenyrų asortimentas keistas: žirafa iš medinių karoliukų, kalto metalo vėžliukas, mažiukai garvežio modeliai, du džipai ir venecijietiška gondola, žaislinis meškiukas su rakteliu nugaroje, beždžionė, nešanti porą cimbolų, miniatiūrinė gitara ir mažas JAV modelis. Dvisparnis karinio jūrų laivyno lėktuvas (vieno sparno trūksta) kreivai nutūpęs ant apskrito šiaudinio demblio – tokia kolekcija visokių niekniekių, kuriuos galėtum rasti dėžutėje nuo batų mažo berniuko drabužių spintos kampe. Ir vis dėlto akivaizdu, kad tie daikčiukai turi savo vertę, tokią pat, kokią turi tie trys buivolo ragai, kuriuos Hemingway’us laiko miegamajame, ji priklauso ne nuo jų dydžio, trofėjai jam vertingi todėl, kad primena nesėkmes per medžioklę, nors galiausiai viskas baigėsi gerai. „Žiūrėdamas į juos aš pralinksmėju“, – sako jis.

Hemingway’us gal ir pripažįsta tokius prietarus, tačiau vengia apie juos kalbėti, jausdamas, kad kalbėjimas viską tik nuvertina. Panašiai žiūri ir į kūrybą. Man imant šitą interviu jis daug kartų pabrėžė, kad nevalia gadinti kūrinio kruopščiu jo nagrinėjimu, – „nors ir esama tvirtos kūrinio dalies, kuriai kalbėdamas apie jį nepakenksi, kita jo dalis – trapi, ir analizuojant struktūra suskyla ir nieko nebelieka“.

Taigi nuostabus pasakotojas, turintis puikų humoro jausmą ir begalę žinių apie jį dominančius dalykus, Hemingway’us nenoriai kalba apie kūrybą, – ne todėl, kad nedaug ką turi apie ją pasakyti, veikiau todėl, kad itin jaučia, jog mintys turi likti neišsakytos, kad su kūryba susiję klausimai jį „išgąsdina“ (kaip pats mėgsta sakyti) taip, kad nebesugeba suregzti dviejų žodžių. Daugelį šio interviu atsakymų rašytojas pageidavo išrutulioti ant savo skaitymo lentos. Kartais dygus atsakymų tonas kyla iš tvirto įsitikinimo, kad rašymas – privatus dalykas, vienatviškas užsiėmimas, kuriam nereikia jokių liudininkų.

Toks pasišventimas savo menui gali piršti mintį apie asmenybę, nesiderinančią su populiaria Hemingway’aus kaip nežaboto, nerūpestingo, per pasaulį keliaujančio žaidžiančio žmogaus koncepcija. O iš tikrųjų Hemingway’us, nors akivaizdžiai mėgaujasi gyvenimu, yra ne mažiau pasišventęs viskam, ką daro, – toks jo iš pagrindų rimtas požiūris, kupinas baimės padaryti ką nors netiksliai, nesąžiningai, klaidinančiai, kažką pusiau iškeptą.

Hemingway’aus pasišventimas savo menui niekur nėra toks akivaizdus kaip tame gelsvomis plytelėmis išgrįstame miegamajame – kur jis keliasi anksti ryte, visiškai susikaupęs atsistoja priešais savo skaitymo lentą ir pajuda tik tam, kad perkeltų svorį nuo vienos kojos ant kitos, smarkiai prakaituodamas, kai darbas sekasi, susijaudinęs kaip mažas berniukas, neramus, labai nelaimingas, kai įkvėpimas akimoju pradingsta, – toks vergas primestos sau drausmės, trunkančios maždaug iki vidurdienio, kai paima gumbuotą lazdą ir eina iš namų į baseiną, kur kasdien nuplaukia po pusę mylios.

 

                                                                                                  George’as Plimptonas

 

 

Ar tos rašymo valandos malonios?

Labai.

Ar galėtumėte pasakyti ką nors apie tą procesą? Kada jūs dirbate? Ar laikotės tikslios dienotvarkės?

Kai rašau knygą ar apsakymą, rašau kiekvieną rytą, vos prašvitus. Tada niekas tavęs neblaško, tuomet vėsu arba šalta, tu pradedi darbą ir sušyli rašydamas. Perskaitai, ką esi parašęs vakar, o kadangi sustoji visada žinodamas, kas nutiks toliau, nuo ten ir pradedi vėl rašyti. Rašai tol, kol prieini vietą, kur tavo syvai dar neišsibaigę ir tu žinai, kas vyks toliau, tada sustoji ir pasistengi nugyventi iki kitos dienos, kai vėl kimbi į darbą. Tarkim, pradėjai šeštą ryto ir gali darbuotis iki vidurdienio arba užbaigti anksčiau. Kai sustoji, jautiesi toks tuščias ir sykiu neištuštėjęs, o besipildantis, kaip pasimylėjęs su mylimu žmogum. Niekas negali tavęs įskaudinti, nieko negali nutikti, niekas neturi jokios reikšmės iki kitos dienos, kai vėl imiesi to darbo. Sunku tik išgyventi tą kitos dienos laukimą.

Ar galite išmesti iš galvos bet kurį savo sumanymą, kai nestovite prie rašomosios mašinėlės?

Žinoma. Bet tam reikia drausmės, ir ta drausmė yra įgyta. Turi būti įgyta.

Ar perrašote ką nors skaitydamas iki tos vietos, kur sustojote vakar? Ar darote tai vėliau, pabaigęs visą kūrinį?

Aš kasdien ką nors perrašau iki tos vietos, kur sustojau. O viską baigęs, savaime suprantama, vėl viską peržiūriu. Dar vieną kartą pataisyti ir perrašyti gali tuomet, kai spausdina kas nors kitas ir jau pamatai švarų rankraštį. Paskutinė proga – spaudos skilčių korektūra. Jautiesi dėkingas už visas tas skirtingas galimybes.

Kiek kartų jūs perrašote?

Įvairiai. „Atsisveikinimo su ginklais“ pabaigą, paskutinį jos puslapį, aš perrašiau trisdešimt devynis kartus, kol tapau ja patenkintas.

Ar tai buvo kokia nors techninė problema? Dėl ko jūs nuolat klupote?

Žodžiai visąlaik būdavo ne tie.

Ar skaitymas iš naujo sužadina tuos minėtus syvus?

Skaitymas iš naujo atveda tave prie taško, kur veiksmas turi tęstis, žinant, kad iki šiolei tekstas geras tiek, kiek tu gebi jį padaryti gerą. Syvų visuomet kažkur yra.

O ar būna tokių periodų, kai visai nėra įkvėpimo?

Žinoma. Bet jeigu sustojai ten, kur žinojai, kas vyks toliau, gali tęsti darbą. Jei tik pavyksta pradėti, viskas tvarkoj. Syvų atsiras.

Thorntonas Wilderis kalba apie mnemonikos priemones, skatinančias rašytoją imtis dienos darbo. Jis pasakoja, kad kartą jūs jam prisipažinote nudrožęs dvidešimt pieštukų.

Nemanau, kad kada nors būčiau turėjęs dvidešimt pieštukų vienu metu. Išrašyti septynis antro numerio pieštukus – geras dienos darbas.

Kurias vietas laikėte palankiausiomis rašymui? Tikriausiai viena jų – viešbutis „Ambros Mundos“, sprendžiant pagal jame parašytų knygų skaičių. Ar aplinka ne itin reikšminga rašymui?

„Ambros Mundos“ Havanoje labai tiko darbui. Tas dvaras – nuostabi vieta, arba tokia buvo. Bet aš gerai dirbdavau visur. Turiu omeny, kad pagal išgales sugebėdavau gerai dirbti įvairiomis aplinkybėmis. Telefonas ir lankytojai – darbo naikintojai.

Ar norint gerai rašyti yra svarbi emocinė pusiausvyra? Kartą man sakėte, kad gerai rašyti galite tik įsimylėjęs. Gal galėtumėte detaliau paaiškinti tą mintį?

Kas per klausimas! Bravo nors už tą pastangą. Rašyti gali bet kada, kai pasilieki vienas ir niekas tau netrukdo. Arba veikiau tuomet, kai esi tuo požiūriu pakankamai nuožmus. Bet geriausiai rašai, aišku, tuomet, kai esi įsimylėjęs. Jeigu jūs nieko prieš, labiau to nedetalizuosiu.

O kaip dėl finansinio saugumo? Ar tai gali pakenkti geram rašymui?

Jei užsitikrinai finansinį saugumą gana anksti, o gyvenimą myli taip pat, kaip myli savo darbą, reikės stipraus charakterio, kad atsispirtum toms pagundoms. Bet jeigu rašymas tapo svarbiausia tavo yda ir didžiausiu malonumu, – jį sustabdys tik mirtis. Tuomet finansinis saugumas – didelė pagalba ir apsaugo tave nuo rūpesčių. Rūpesčiai griauna gebėjimą rašyti. Prasta sveikata – blogai, nes sukelia nerimą ir visokių bėdų, tai veikia tavo pasąmonę ir sekina jėgas.

Ar galėtumėte tiksliai prisiminti tą akimirką, kai nusprendėte tapti rašytoju?

Ne, aš norėjau būti rašytoju visada.

Savo knygoje apie jus Philipas Youngas pateikė prielaidą, esą 1918 m. patirta trauma nuo mortyros padarė jums didžiulę įtaką kaip rašytojui. Prisimenu, Madride trumpai aptarėte tą prielaidą ir pareiškėte, kad joje maža tiesos, ir toliau aiškinote manąs, kad menininko gabumai – ne įgyti, o paveldėti bruožai, kaip tai aiškino Mendelis.

Aišku, tais metais Madride mano sąmonės negalėjai pavadinti labai sveika. Ją pagirti galėjai tik už tai, kad apie pono Youngo knygą ir jo traumatinę literatūros teoriją kalbėjau labai trumpai. Ko gero, dvi tų metų kontūzijos ir kaukolės lūžis paskatino mane daryti neatsakingus pareiškimus. Prisimenu jums sakęs, jog manau, kad vaizduotė gali būti įgimtos rasinės patirties išdava. Tai atrodo visiškai normalu gerame, linksmame pokalbyje po kontūzijos, bet, man regis, tik tokiame. Taigi palikim jį tenai iki kitos išvaduojančios traumos. Sutinkate? Bet ačiū, kad neįvardijote giminaičių, kuriuos, regis, įvėliau. Smagius to pokalbio momentus galima patyrinėti, bet didžiuma jo ir visa tai, kas neatsakinga, neturi būti užrašyta. Sykį užrašęs, turi to laikytis. Gal pasakei tai norėdamas patikrinti, tiki tuo ar ne. O grįždamas prie klausimo pridursiu, kad žaizdos būna labai skirtingos. Menkos žaizdos, kai kaulas nesulaužomas, – nelabai reikšmingos. Kartais jos suteikia pasitikėjimo savimi. Žaizdos, smarkiai pakenkiančios kaului ar nervui, – negerai nei rašytojui, nei kam nors kitam.

Ką laikote geriausiomis pratybomis būsimam rašytojui?

Tarkim, jam šauna į galvą eiti pasikarti, nes atrodo, kad gerai rašyti – neįmanomai sunkus dalykas. Tada reikėtų be pasigailėjimo nupjauti virvę ir jis privalo prisiversti rašyti tiek gerai, kiek sugeba, visą likusį savo gyvenimą. O bent jau pradžiai turės pasikorimo istoriją.

O ką galvojate apie tuos, kurie pasirinko akademinę karjerą? Ar manote, kad daugelis rašytojų, neatsisakiusių dėstytojo posto, sukompromitavo savo literatūrinę karjerą?

Tai priklauso nuo to, ką jūs vadinate kompromitacija. Ar vartojate tą žodį turėdamas galvoje sukompromituotą moterį? Ar tai politiko sukompromitavimas? Ar tai kompromisas su jūsų krautuvininku ar siuvėju dėl to, kad sumokėsite truputį daugiau, bet vėliau? Rašytojas, kuris ir rašo, ir dėsto, turi gebėti daryti abu dalykus. Daug kompetentingų rašytojų įrodė, kad tai įmanoma. Aš nesugebėčiau, žinau tai ir žaviuosi rašytojais, kurie sugebėjo. Ir vis dėlto manyčiau, kad akademinis gyvenimas gali padėti tašką išorinei patirčiai ir taip apriboti tolesnį pasaulio pažinimą. O žinojimas iš rašytojo reikalauja daugiau atsakomybės ir daro rašymą sunkesnį. Mėginimas parašyti ką nors, kas turėtų išliekamosios vertės, – visos dienos darbas, net jeigu iš tikrųjų rašymui skiriamos tik kelios valandos. Rašytoją galima palyginti su šuliniu. Skirtingų šulinių yra tiek, kiek ir rašytojų. Svarbiausia, kad vanduo tame šulinyje būtų geras, ir verčiau semti vandenį iš šulinio vienodais kiekiais, negu išsemti jį iki dugno ir laukti, kol vėl prisipildys. Matau, kad nutolau nuo klausimo, bet jis buvo nelabai įdomus.

Ar patartumėte jaunam rašytojui padirbėti laikraštyje? Kiek darbas Kanzaso miesto laikraštyje „Kansas City Star“ buvo naudingas ištreniruoti jūsų rankai?

Dirbdamas „Star“ buvau priverstas rašyti paprastais deklaratyviais sakiniais. Tai naudinga visiems. Darbas laikraštyje negali pakenkti jaunam rašytojui ir gali padėti, jei jis laiku iš spaudos išeis. Tai viena labiausiai apdulkėjusių banalybių ir aš dėl jos atsiprašau. Bet užduodamas senus, nusidėvėjusius klausimus, gali tikėtis senų, nusidėvėjusių atsakymų.

Kartą „Transatlantinėje apžvalgoje“ („Transatlantic Review“) jūs parašėte, kad vienintelė priežastis užsiimti žurnalistika – geras užmokestis. Sakėte: „Ir kai jūs sunaikinate vertingus dalykus savyje, apie juos rašydamas, tai norite gauti už tai didelius pinigus.“ Ar rašymą laikraštyje traktuojate kaip susinaikinimo būdą?

Neprisimenu, kad kada nors būčiau taip rašęs. Bet man atrodo kvaila taip kalbėti vien tam, kad nereikėtų sukandus dantis daryti protingo pareiškimo. Aš, žinoma, nelaikau publicistikos rašymo susinaikinimo būdu, nors, pasiekus tam tikrą tašką, žurnalistika rimtam ir kūrybingam rašytojui gali būti kasdienis savęs naikinimas.

Ar manote, kad intelektinis kitų rašytojų draugijos stimulas gali būti bent kiek vertingas autoriui?

Žinoma.

Ar trečiojo dešimtmečio Paryžiuje patyrėte bendrystės jausmą su kitais rašytojais ir menininkais?

Ne. Ten nebuvo jokios bendrystės. Mes tiesiog gerbėme vienas kitą. Aš gerbiau daugybę dailininkų, vieni jų buvo mano amžiaus, kiti vyresni – Grisas, Picasso, Braque’as, Monet (tuomet jis dar buvo gyvas), ir kelis rašytojus: Joyce’ą, Ezrą Poundą, tai, kas gero buvo Gertrude’oje Stein...

Kai rašote, ar visada jaučiate įtaką to, ką tuomet skaitote?

Ne, nuo tada, kai Joyce’as pradėjo rašyti „Ulisą“. Jo įtaka buvo netiesioginė. Bet tomis dienomis, kai mūsų žinomi žodžiai buvo mums neprieinami ir mes turėjome kautis už kiekvieną jų, Joyce’o kūryba pakeitė viską ir suteikė mums galimybę pralaužti apribojimus.

Ar iš rašytojų galima išmokti ko nors apie rašymą? Vakar jūs man sakėte, kad, pavyzdžiui, Joyce’as nepakęsdavo šnekų apie rašymą.

Bendraudamas su savo amato žmonėmis dažniausiai kalbi apie kitų rašytojų knygas. Juo rašytojai geresni, juo mažiau jie kalbės apie tai, ką parašė patys. Joyce’as buvo labai didelis rašytojas, ir jis tik bukagalviams aiškindavo, ką daro. Jo galva, kiti rašytojai, tie, kuriuos gerbė, galėjo sužinoti apie tai, ką jis daro, skaitydami jo knygas.

Regis, pastaraisiais metais jūs vengdavote rašytojų draugijos. Kodėl?

Tai – sudėtingesnis reikalas. Kuo giliau įžengi į rašymą, tuo esi vienišesnis. Daugelis tavo geriausių ir vyresnių draugų numiršta. Kiti išvažiuoja. Tu mataisi su jais labai retai, bet rašai ir bendrauji su jais beveik taip, lyg būtumėte drauge kavinėje anais laikais. Apsikeiti juokingais, kartais linksmai nešvankiais ir neatsakingais laiškais, ir tai beveik taip pat smagu, kaip ir pasikalbėti. Bet dažniau esi vienas, nes dirbti turi įprastu ritmu, o darbo laikas vis trumpėja, ir paleidęs jį vėjais jautiesi padaręs nuodėmę, kuriai nėra atleidimo.

O ką pasakytumėte apie kai kurių iš tų žmonių – jūsų amžininkų – įtaką jūsų kūrybai? Koks buvo Gertrude’os Stein įnašas, jeigu toks buvo? Arba Ezros Poundo? Arba Maxo Perkinso?

Atsiprašau, bet aš netinku tokiems lavonų skrodimams. Šiuos reikalus sprendžia koroneriai tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme. Ponia Stein gana smulkiai ir gerokai netiksliai aprašė savo įtaką mano kūrybai. Jai tapo būtina tai padaryti po to, kai išmoko rašyti dialogą iš knygos pavadinimu „Fiesta“. Aš Stein labai mylėjau ir maniau, kad nuostabu, jog ji išmoko perteikti pokalbį. Man buvo ne naujiena mokytis iš kiekvieno, iš kurio tik galėjau, gyvo ar mirusio, ir net nešovė į galvą, kad tai paveiks Gertrude’ą taip stipriai. Tuomet ji jau labai gerai rašė ne dialogus. Ezra buvo nepaprastai protingas srityse, kurias iš tikrųjų išmanė. Ar šitoks pokalbis jums ne nuobodus? Man šlykščios tos literatūrinės tarpuvartės paskalos, kai skalbiami nešvarūs trisdešimt penkerių metų senumo baltiniai. Būtų visai kitaip, jeigu kas pamėgintų išsakyti visą tiesą. Tai turėtų šiokios tokios vertės. Bus paprasčiau ir geriau, jei padėkosiu Gertrude’ai už viską, ką iš jos patyriau apie abstraktų žodžių ryšį, pasakysiu, kaip ją mylėjau, dar kartą patvirtinsiu savo ištikimybę Ezrai kaip didžiam poetui ir ištikimam draugui ir pasakysiu, kad Maxas Perkinsas (1) buvo man toks brangus, jog taip ir nepajėgiau susitaikyti su tuo, kad jo jau nebėra. Maxas niekada neprašė ko nors pakeisti mano rašiniuose, išskyrus išbraukti kai kuriuos žodžius, kurie tuomet netiko spaudai. Ten būdavo paliekama tuščia vieta, ir bet kuris, žinojęs tuos žodžius, suprato, kas praleista. Jis buvo išmintingas draugas ir nuostabus kompanionas. Man patiko, kaip jis dėvėdavo skrybėlę ir kaip keistai krutindavo lūpas.

Ką jūs įvardytumėte kaip savo literatūrinius pirmtakus – tuos, iš kurių išmokote daugiausia?

Markas Twainas, Flaubert’as, Stendhalis, Bachas, Turgenevas, Tolstojus, Dostojevskis, Čechovas, Andrew Marvellas, Johnas Donne’as, Maupassant’as, šaunuolis Kiplingas, Thoreau, Kapitonas Marryatas, Shakespeare’as, Mozartas, Quevedo, Dante, Virgilijus, Tintoretto, Hieronymusas Boschas, Bruegelis, Patiniras, Goya, Giotto, Cézanne’as, Van Goghas, Gauguinas, San Juanas de la Cruzas, Góngora – reikės dienos prisiminti visiems. Be to, atrodys, kad pretenduoju į erudiciją, kurios neturiu, nes tik stengiuosi prisiminti visus tuos žmones, kurie turėjo įtakos mano gyvenimui ir darbui. Tai ne senas nuobodus klausimas. Tai labai geras, bet rimtas klausimas, ir, norint į jį atsakyti, reikia patyrinėti sąžinę. Aš įtraukiau tapytojus ar bent pamėginau juos įtraukti, nes iš dailininkų išmokau rašyti tiek pat, kiek ir iš rašytojų. Jūs klausiate, kaip tai padaryta? Tam paaiškinti reikėtų dar vienos dienos. Man reikėtų pagalvoti, ko išmoksti iš kompozitorių, o tai paaiškėtų studijuojant harmoniją ir kontrapunktą.

Ar jūs grojate kokiu nors muzikos instrumentu?

Kitados griežiau violončele. Mama neleido manęs į mokyklą visus metus, kad pasimokyčiau muzikos ir kontrapunkto. Ji manė, kad esu gabus, bet aš visiškai neturėjau talento. Mes grodavome kamerinę muziką – kažkas ateidavo pagriežti smuiku, sesuo griežė altu, o mama skambino pianinu. Ak, toji violončelė – niekas nebuvo prasčiau ja griežęs. Žinoma, tais metais aš buvau išvykęs ir dariau dar kitų dalykų.

Ar skaitote autorius iš savo sąrašo? Na, kad ir Twainą?

Twaino knygos turėtų palūkėti dvejus ar trejus metus. Pernelyg jau gerai prisimenu. Aš kasmet skaitau ką nors iš Shakespeare’o, visada „Lyrą“. Jis pakelia ūpą, kai skaitai.

Vadinasi, skaitymas – nuolatinis užsiėmimas ir malonumas?

Aš visada skaitau knygas – tiek, kiek jų yra. Nusistatau sau normą, kad niekada jų nepritrūkčiau.

Ar skaitote kada rankraščius?

Gali prisišaukti bėdą tai darydamas, jei nepažįsti autoriaus asmeniškai. Prieš keletą metų buvau patrauktas už plagiatą teisminėn atsakomybėn vieno vyriškio, kuris pareiškė, kad nurašiau „Kam skambina varpai“ nuo jo sukurto neišspausdinto kino scenarijaus. Jis perskaitė tą scenarijų kažkokiame Holivudo vakarėlyje. Pasakė, kad ten buvau, bent jau ten buvo vyrukas vardu Ernis, klausiausi to skaitymo, ir to pakako, kad pateiktų man milijono dolerių ieškinį. Tuo pat metu jis padavė į teismą filmų „Šiaurės Vakarų raitoji policija“ („Northwest Mounted Police“) ir „Vaikis“ („The Cisco Kid“) prodiuserius, pareiškęs, kad filmai – irgi to paties neišspausdinto scenarijaus plagiatas. Visi nuėjome į teismą ir, žinoma, laimėjome bylą. Pasirodė, kad tas vyras nemokus.

Gal galėtumėte grįžti prie savo sąrašo ir paimti vieną tapytoją, – pavyzdžiui, Hieronymusą Boschą? Košmariškos simboliškos jo kūrinių ypatybės atrodo tokios mums tolimos.

Aš turėjau košmarų ir žinau apie kitų žmonių košmarus. Tačiau nebūtina jų užrašinėti. Viskas, ko iš tau žinomų dalykų nefiksuoji, vis tiek išlieka rašiniuose ir vienaip ar kitaip pasireiškia. Kai rašytojas šių dalykų nežino, jie pasirodo rašiniuose skylių pavidalu.

Ar tai reiškia, kad išsamus jūsų išvardytų žmonių darbų žinojimas padeda pripildyti „šulinį“, apie kurį prieš tai kalbėjote? Ar jie buvo sąmoninga pagalba rutuliojant rašymo technikas?

Jie buvo dalis mokymosi matyti, girdėti, mąstyti, jausti ir nejausti bei rašyti. Šulinys – tai ta vieta, kur glūdi tavo syvai. Niekas nežino, iš ko jie susideda, o mažiausiai – tu pats. Žinai tik, ar turi jų, ar reikia palaukti, kol jie sugrįš.

Ar sutiktumėte, kad jūsų romanuose esama simboliškumo?

Manau, kad simbolių esama, jeigu kritikai vis dar jų randa. Jeigu jūs nieko prieš, nenorėčiau apie juos kalbėti ir būti klausinėjamas. Romanus bei apsakymus jau ir taip gana nelengva parašyti, net kai niekas neprašo jų paaiškinti. Be to, tai atima duoną iš aiškintojų. Jeigu penki šeši ar dar daugiau gerų aiškintojų gali toliau daryti savo darbą, kam man painiotis į jų reikalus? Skaitykite, ką aš rašau, ir patirkite malonumą. Visa, ką rasite daugiau tuose rašiniuose, bus jūsų įnašas į perskaitymą.

Dar toks klausimas: vienas iš leidyklos redaktorių svarsto apie paralelę, kurią mano radęs „Fiestoje“ tarp bulių arenoje ir romano personažų. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad pirmajame romano sakinyje pasakyta, jog Robertas Konas yra boksininkas. Vėliau bulius aprašomas kaip naudojantis ragus it boksininkas, kuris kerta kabliu ir staigiai smūgiuoja. Ir tik kai gyvulio dėmesį patraukia įvestas jautukas ir bulius nurimsta, Robertas Konas susitinka su Džeiku, iškastruotu visiškai taip, kaip jautukas. Maiką redaktorius regi kaip pikadorą, vis erzinantį Koną. Redaktorius svarsto, ar tai buvo jūsų sąmoninga intencija – pagyvinti romaną tragišku bulių kautynių ritualu.

Atrodo, leidyklos redaktorius buvo paikokas. Kas kada nors yra pasakęs, kad Džeikas – „iškastruotas visiškai taip, kaip jautukas“? Iš tikrųjų jis buvo sužeistas visiškai kitaip ir jo sėklidės liko sveikos ir nepažeistos. Taigi jis gebėjo jausti visus normalius jausmus kaip vyras, tik negalėjo jų išeikvoti. Svarbus skirtumas – jo žaizda buvo fizinė, o ne psichologinė, ir jis nebuvo iškastruotas.

Tie su meistriškumu susiję klausimai iš tikrųjų erzinantis dalykas.

Protingas klausimas nėra nei malonus, nei erzinantis. Bet aš vis dar manau, kad rašytojui visiškai nedera kalbėti apie tai, kaip jis rašo. Rašytojas rašo tam, kad būtų skaitomas akimis, ir tam nereikia jokių aiškinimų nei disertacijų. Galite neabejoti, kad ten esama daug daugiau, negu bus perskaityta per bet kurį pirmą skaitymą, o savo darbą padaręs autorius neprivalo aiškinti arba būti vedliu ekskursijose po sudėtingesnę savo kūrinio šalį.

Šia proga prisiminiau, kad jūs taip pat įspėjote, jog rašytojui pavojinga kalbėti apie nebaigtą darbą, kad taip jis gali kūrinį, trumpai sakant, „nukalbėti“. Kodėl taip turėtų nutikti? Aš klausiu to tik todėl, kad tiek daug rašytojų – atminty išplaukia Twainas, Wilde’as, Thurberis, Steffensas, – rodos, šlifavo savo medžiagą, išbandydami ją klausytojų reakcijomis.

Negaliu patikėti, kad Twainas būtų galėjęs kada nors „išbandyti“ „Heklberį Finą“ su klausytojais. Jei jis taip darė, tikriausiai šie priversdavo rašytoją iškirpti gerus dalykus ir įbrukti blogus. Wilde’as, anot jį pažįstančiųjų pasakojimų, buvo geresnis pasakotojas nei rašytojas. Steffensas geriau kalbėjo, negu rašė. Tiek jo parašytais kūriniais, tiek pasakojimais kartais būdavo sunku patikėti ir, rašytojui senstant, girdėjau, kad pasikeitė daug jo istorijų. Jeigu Thurberis galėtų kalbėti taip pat gerai, kaip rašo, jis būtų vienas didžiausių ir nenuobodžiausių pasakotojų. Geriausiai iš visų apie savo amatą kalba ir maloniausią bei pikčiausią liežuvį turi Juanas Belmonte, matadoras.

Ar galėtumėte pasakyti, kiek išprotautų pastangų pareikalavo jūsų išskirtinio stiliaus plėtotė?

Tai senas varginantis klausimas, ir jei praleistum porą dienų, mėgindamas atsakyti, susidrovėtum taip, kad nebegalėtum rašyti. Galiu pasakyti, jog tai, ką mėgėjai vadina stiliumi, dažniausiai būna tik neišvengiamas nerangumas, pirmą kartą mėginant padaryti kažką, kas iki tol nebuvo padaryta. Kone visi naujieji klasikai nepanašūs į ankstesnius klasikus. Iš pradžių žmonės mato tik tą nerangumą. Paskui jis tampa mažiau pastebimas. Kai rašytojai pademonstruoja ypatingą nerangumą, žmonės mano, kad tai stilius, ir daugelis jį kopijuoja. Tai apgailėtina.

Kartą rašėte man, kad vien aplinkybės, kuriomis atsirado įvairūs grožinės literatūros gabalai, gali būti pamokomos. Ar tai taikytina „Žudikams“ – sakėte, kad juos, „Indėnus“ ir „Šiandien penktadienis“ parašėte per vieną dieną – ir ar tai taikytina pirmajam jūsų romanui „Fiesta“?

„Fiestą“ aš pradėjau rašyti Valensijoje per savo gimtadienį, liepos 21-ąją. Mudu su žmona Hadley nuvažiavome į Valensiją anksčiau, kad gautume gerus bilietus į feria, kuri turėjo ten prasidėti liepos 24-ąją. Visi mano amžiaus jaunuoliai jau buvo parašę po romaną, o aš vis dar sunkiai išspausdavau pastraipą. Taigi pradėjau rašyti tą knygą per savo gimtadienį, rašiau lovoje rytais per visą feria, paskui nuvažiavau į Madridą ir rašiau ten. Ten nebuvo feria’os, mudu išsinuomojom viešbučio kambarį su stalu, ir aš mėgavausi prabanga rašyti ant to stalo ir alinėje už kampo, Pasaje Alvare, kur buvo labai jauku. Galiausiai rašyti tapo per karšta, ir mudu nuvykome į Handajų. Ten buvo pigus viešbutėlis prie didelio, ilgo, malonaus paplūdimio ir aš ten puikiai padirbėjau, o tada nuvykau į Paryžių ir pirmąjį juodraštį užbaigiau bute virš lentpjūvės, Notre-Dame-des-Champs gatvės 113 numeryje, praėjus šešioms savaitėms nuo tos dienos, kai romaną pradėjau. Parodžiau pirmąjį juodraštį Nathanui Aschui, romanistui, kuris tuomet kalbėjo su gana stipriu akcentu, ir jis pasakė: „Hemai, ką tu tuhri galfoj sakydamas, kad pahrašei hromaną? Cha, hromaną. Hemai, tu hrašai kelionių knygą.“ Nathanas labai numušė man ūpą ir aš perrašiau tą kūrinį (tai buvo skyrius apie kelionę žūklauti Pamplonoje), kai toliau keliaudamas po Šrunsą Foralberge apsistojau „Taube“ viešbutyje.

Jūsų paminėtus apsakymus aš parašiau per vieną dieną Madride gegužės 16-ąją, kai dėl sniego neįvyko Šv. Izidoriaus bulių kautynės. Iš pradžių parašiau „Žudikus“, kuriuos mėginau įveikti anksčiau ir man nepavyko. Paskui, po pietų, norėdamas sušilti, įlindau į lovą ir parašiau „Šiandien penktadienis“. Turėjau tiek daug syvų, jog pamaniau, kad einu iš proto, o man dar reikėjo parašyti kitus šešis apsakymus. Todėl apsirengiau ir nupėdinau į „Fornos“, seną bulių kautynių dalyvių kavinę, išgėriau kavos, tada grįžau ir parašiau „Indėnus“. Tai mane labai nuliūdino, tad aš išgėriau brendžio ir nuėjau miegoti. Buvau pamiršęs pavalgyti ir padavėjas atnešė man bacalao (2), mažą muštinį su keptomis bulvėmis ir Valdepeñas butelį.

To pensiono šeimininkė visąlaik nerimavo, kad aš per mažai valgau, ir atsiųsdavo padavėją. Prisimenu, kaip sėdėjau lovoje, valgiau ir gėriau Valdepeñas. Padavėjas pasisiūlė atnešti dar vieną butelį. Jis pasakė, kad señora norėtų žinoti, ar aš ketinu rašyti kiaurą naktį. Atsakiau, kad ne, kad tikriausiai prigulsiu valandėlei. Kodėl jūs nenorite tiesiog pamėginti parašyti dar vieną apsakymą, – paklausė padavėjas. Esu numatęs parašyti tik vieną, – atsakiau. Nesąmonė, – atšovė jis. Jūs galite parašyti šešis. Pamėginsiu rytoj, – tariau. Pamėginkite šiąnakt, – nenustygo jis. Kaip manote, kam senutė atsiuntė tą maistą?

Aš pavargęs, – pasakiau jam. Nesąmonė, – pakartojo jis (žodis buvo ne nesąmonė). Jūs pavargote nuo tų menkučių trijų apsakymų. Išverskite man vieną.

Duokite man ramybę, – paprašiau. Kaip man rašyti, jeigu jūs nepaliekate manęs vieno. Taigi aš sėdėjau lovoje, gėriau Valdepeñas ir svarsčiau, koks gi aš vis dėlto šaunus rašytojas, jeigu pirmasis apsakymas – toks geras, kokio aš ir norėjau.

Kiek išbaigtas būna apsakymo sumanymas jūsų sąmonėje? Ar rašymo metu tema, siužetas arba personažas keičiasi?

Kartais žinai istoriją. Kartais ją sugalvoji rašydamas ir neturi žalio supratimo, kaip ji baigsis. Jai rutuliojantis viskas keičiasi. Tai ir sukuria judėjimą, sukuriantį istoriją. Kartais tasai judėjimas toks lėtas, jog neatrodo, kad kas juda.

Ar taip pat būna ir rašant romaną, ar visą planą jūs sukuriate prieš pradėdamas griežtai jo laikytis?

„Kam skambina varpai“ buvo problema kiekvieną dieną. Iš esmės aš žinojau, kas įvyks. Bet kiekvieną mielą dieną sugalvodavau tai, kas atsitinka.

Ar „Žalios Afrikos kalvos“, „Turėti ir neturėti“ ir „Anapus upės, medžių ūksmėje“ buvo pradėti rašyti kaip apsakymai ir išsirutuliojo į romanus? Jeigu taip, tai ar tos dvi formos tokios panašios, kad rašytojas gali pereiti nuo vienos prie kitos, visiškai nepakoregavęs savo požiūrio?

Ne, tai netiesa. „Žalios Afrikos kalvos“ – ne romanas, bet buvo parašytas stengiantis sukurti visiškai tikrovišką knygą, patikrinti, ar tikroviškai pateikta šalies ir mėnesio veiklos ataskaita gali konkuruoti su vaizduotės darbu. Užbaigęs „Žalias Afrikos kalvas“, aš parašiau du apsakymus: „Kilimandžaro sniegynus“ ir „Trumpą laimingą Frensio Makomberio gyvenimą“. Tai buvo apsakymai, kuriuos aš sugalvojau remdamasis tuo, ką sužinojau ir patyriau per tą pačią ilgą medžioklę, kurios vieną mėnesį pasistengiau tiksliai aprašyti „Žaliose Afrikos kalvose“. Ir „Turėti ir neturėti“, ir „Anapus upės, medžių ūksmėje“ buvo pradėti rašyti kaip apsakymai.

Ar jums sunku pereiti nuo vieno literatūrinio ketinimo prie kito, ar tęsiate tai, ką pradėjote, iki galo?

Tai, kad nutraukiu rimtą darbą ir atsakinėju į šituos klausimus, įrodo, jog esu toks kvailas, kad turėčiau būti rimtai nubaustas. Ir būsiu. Nesijaudinkit.

Ar matote save besivaržantį su kitais rašytojais?

Niekada. Aš mėginau rašyti geriau nei kai kurie jau mirę rašytojai, dėl kurių vertės buvau tikras. O dabar jau seniai stengiuosi rašyti kaip įmanoma geriau pagal savo išgales. Kartais man pasiseka ir aš parašau geriau, nei galiu.

Ar manote, kad rašytojui senstant jo galia sumenksta? „Žaliose Afrikos kalvose“ užsiminėte, kad, sulaukę tam tikro amžiaus, Amerikos rašytojai pavirsta Senąja Motule Hubbard (3).

Nieko apie tai nežinau. Žmonės, žinantys, ką daro, turi gyvuoti tiek ilgai, kiek ilgai gyvuoja jų galva. Jūsų minimoje knygoje, jeigu ją atsiversite, pamatysite, kad aš postringavau apie amerikiečių literatūrą humoro jausmo neturinčiam austrui, kuris vertė mane kalbėti, kai aš norėjau daryti visai ką kita. Aš tiksliai perteikiau tą pokalbį. Nemirtingų pareiškimų nedariau. Pakankamai gerų pareiškimų procentas nemažas.

Mes dar nekalbėjome apie personažus. Ar visi be išimties jūsų knygų personažai paimti iš gyvenimo?

Žinoma, kad ne. Kai kurie atsirado iš tikro gyvenimo. Bet dažniausiai kuri žmones iš to, ką apie juos žinai, supranti ir esi patyręs.

Ar galėtumėte ką nors pasakyti apie personažo iš tikro gyvenimo virtimą išgalvotu personažu?

Jeigu paaiškinčiau, kaip kartais tai padaroma, tai būtų vadovėlis šmeižikiškiems teisininkams.

Ar skiriate – kaip E. M. Forsteris – „plokščius“ ir tūrinius“ personažus?

Jei ką nors aprašai, tai būna plokščia, kaip fotografija, ir, mano galva, tai nesėkmė. Jeigu sukuri jį iš to, ką žinai, tuomet atsiranda visos dimensijos.

Į kurį iš savo personažų jūs atsigręžiate su ypatinga meile?

Tai būtų per ilgas sąrašas.

Vadinasi, jums patinka skaityti savo paties knygas – be jausmo, kad norėtumėte šį bei tą pakeisti?

Aš kartais skaitau jas norėdamas save palinksminti, kai būna sunku rašyti, ir tada prisimenu, kad rašyti visada sunku, o kartais apskritai neįmanoma.

Kaip jūs pavadinate savo personažus?

Kaip tik įmanoma geriau.

Ar pavadinimai atsiranda rašant apsakymą?

Ne. Jų sąrašą sudarau pabaigęs rašyti apsakymą ar knygą – kartais jų būna net šimtas. Paskui pradedu juos braukyti, pasitaiko, kad išbraukiu visus.

Ir taip darote net tuomet, kai apsakymo pavadinimas išplaukia iš paties teksto, – pavyzdžiui, „Kalvos kaip baltieji drambliai“?

Taip. Pavadinimas atsiranda parašius. Kartą sutikau merginą Priunjė, kur nuvykau prieš pietus pavalgyti austrių. Žinojau, kad ji pasidarė abortą. priėjau prie jos ir mudu pasišnekėjome, – ne apie tai, bet grįždamas namo sugalvojau apsakymą, nebėjau pietauti, o visą popietę jį rašiau.

Vadinasi, kai nerašote, jūs visą laiką stebite ieškodamas, ką galėtumėt panaudoti rašymui?

Tikrai taip. Jei rašytojas liaujasi stebėjęs, – jam galas. Tačiau rašytojas neturi stebėti sąmoningai ir galvoti, kaip visa tai panaudos. Gal taip ir yra iš pat pradžių. Bet vėliau viskas, ką pamato, suteka į didžiules jo žinomų ar matytų dalykų atsargas. Jei jums įdomu, aš visada stengiuosi rašyti ledkalnio principu. Septynios aštuntosios kiekvienos matomos dalies panirusios po vandeniu. Gali atmesti bet ką, ką žinai, ir tai tik dar labiau sustiprins tavo ledkalnį. Tai jo nematoma dalis. Jeigu rašytojas praleidžia ką nors todėl, kad to nežino, rašinyje lieka skylė.

„Senis ir jūra“ galėjo būti tūkstančio puslapių, knygoje galėjo būti visi to kaimelio personažai, taip pat smulkiai aprašyta, kaip jie užsidirba duoną, kaip gimė, mokėsi, gimdė vaikus ir t. t. Kiti rašytojai padarė tai puikiai, be jokių priekaištų. Kūryboje esi apribotas to, kas jau pakankamai gerai padaryta. Tad aš pamėginau padaryti kažką kita. Pirmiausia pamėginau pašalinti viską, kas nereikalinga perduodant skaitytojui patirtį, kad po to, kai jis ar ji perskaitys, tai taptų jo ar jos patirtimi ir atrodytų, kad tai nutiko iš tikrųjų. Tą padaryti labai sunku ir aš labai sunkiai plušau.

Šiaip ar taip, tąkart man neįtikėtinai pasisekė peršokti neesminius dalykus, ir aš galėjau perteikti tą patirtį iki galo ir taip, kaip dar niekas nėra to padaręs. Laimei, man pasitaikė tinkamas vyras ir tinkamas berniukas, o vėliau rašytojai pamiršo, kad tokių dalykų vis dar esama. Be to, vandenynas vertas aprašymo taip pat, kaip ir žmogus. Taigi, man tąsyk pasisekė. Aš mačiau, kaip poruojasi marlinai, ir išmanau tai. Todėl praleidau šį faktą. Aš mačiau tame pačiame vandens ruože daugiau kaip penkiasdešimties kašalotų būrį ir kartą sugavau harpūnu vieną jų, beveik šešiasdešimties pėdų ilgio, bet jis man ištrūko. Tad aš praleidau ir šitai. Aš praleidau visas istorijas, girdėtas tame žvejų kaimelyje. Tačiau žinojimas yra tai, kas sudaro povandeninę ledkalnio dalį.

Archibaldas MacLeishas kalbėjo apie patirties perteikimo skaitytojui metodą, kurį, anot jo, jūs išrutuliojote rašydamas apie beisbolo rungtynes anais senais „Kansas City Star“ laikais. Tiesiog tas patyrimas perduodamas per asmeniškai išsaugotas smulkmenas, kurios turi galią atskleisti visumą, priversdamos skaitytoją suvokti tai, ką jis žinojo tik pasąmonėje...

Tas anekdotas neautentiškas. Aš niekada nerašiau „Star“ apie beisbolą. Archie’is mėgino prisiminti, kaip apie 1920-uosius Čikagoje stengiausi mokytis ir ieškojau emocijas sukeliančių nepastebėtų dalykų, kaip antai: žaidėjas tolimoje aikštelės dalyje neatsigręžęs numetė pirštinę ten, kur ji nukrito, dervos girgžtelėjimas ant brezento po plokščiapadžiais kovotojo sportbačiais, pilka Jacko Blackburno odos spalva, kai jis tik išėjo iš kalėjimo, ir kiti dalykai, kuriuos užsirašiau taip, kaip tapytojas daro eskizus. Tiesiog matei tą keistą Blackburno odos spalvą bei senus randus nuo skustuvo ir regėjai, kaip jis surietė žmogų, nors nieko nebuvai girdėjęs apie tą atsitikimą. Kaip tik tokie dalykai ir sujaudina tave, dar nežinantį tos istorijos.

Ar esate kada aprašęs situaciją, kurios pats nepatyrėte?

Keistas klausimas. Ar asmeniniu patyrimu jūs vadinate kūnišką patyrimą? Jei taip, atsakysiu teigiamai. Rašytojas, jeigu yra ko nors vertas, neaprašinėja. Jis išgalvoja arba pamato tai asmeniniame ir nuasmenintame žinojime, o kartais turi nepaaiškinamą žinojimą, kuris gali rastis iš pamirštos rasinės ar šeimos patirties. Kas išmoko pašto karvelį skraidyti taip, kaip jis skraido, iš kur randasi kautynių buliaus narsa ar medžioklinio šuns uoslė? Mudu detalizavome ir tirštinome tuos dalykus, kalbėdami apie juos Madride tuomet, kai mano galva nebuvo galima pasitikėti.

Kiek jums reikia atitolti nuo praeities, kad galėtumėte rašyti apie ją išgalvotus dalykus? Pavyzdžiui, nuo tų afrikietiškų autokatastrofų, kurias patyrėte?

Nulemia patyrimas. Kažkuri tavo dalis mato tai visiškai atsietai nuo pat pradžių. Kita dalis – labai į tai įnikusi. Manau, nėra taisyklės, nusakančios, kaip greitai turi apie tai parašyti. Tikriausiai priklauso nuo to, kaip gerai individas buvo prisitaikęs ir nuo jo ar jos gebėjimo atgauti sveikatą. Žinoma, įgudusiam rašytojui labai naudinga patirti degančio lėktuvo katastrofą. Taip jis labai greitai išmoksta kai kuriuos svarbius dalykus. Ar jais pasinaudos, priklauso nuo išlikimo. Išlikimas, tas garbingas, išėjęs iš mados ir be galo svarbus žodis, kaip visada yra be galo sunkus ir be galo reikšmingas žodis rašytojui. Tie, kurių gyvenimas nutrūksta, visada mylimi labiau, nes niekam nereikia matyti jų ilgai, nuobodžiai, neramiai vis kovojančių, kad atliktų tai, ką mano reikalinga atlikti prieš numirštant. Tiems, kurie miršta ar anksti ir lengvai nueina nuo scenos, teikiama pirmenybė, ir pelnytai, nes jie suprantami ir žmogiški. Nesėkmė ir gerai užmaskuotas bailumas žmogiškesni ir labiau mylimi.

Ar galėčiau paklausti jūsų, kiek rašytojui turi rūpėti jo meto sociopolitinės problemos?

Kiekvienas turi sąžinę ir nėra taisyklių, kaip ta sąžinė turi funkcionuoti. Dėl politiškai angažuoto rašytojo gali būti tikras tik tiek, kad, jei jo kūryba išliks, ją skaitydamas politiką turėsi peršokti. Daugelis vadinamųjų politiškai angažuotų rašytojų dažnai keičia savo politinę orientaciją. Tai labai jaudinantis dalykas jiems ir jų politinėms apžvalgoms. Kartais jiems netgi tenka perrašyti savo požiūrius... ir paskubomis. Gal tai gali būti gerbiama kaip laimės vaikymosi forma.

Ar politinė Ezros Poundo įtaka segregacionistui Kasperiui turėjo kokio nors poveikio jūsų įsitikinimui, kad poetas turi būti paleistas iš Šv. Elžbietos ligoninės?

Ne. Visiškai ne. Mano galva, Ezra privalo atgauti laisvę ir jam turi būti leista rašyti poeziją Italijoje, kai pasižadės nesivelti į jokią politiką (4). Aš džiaugčiausi, jei Kasperis kuo greičiau atsidurtų kalėjime. Didieji poetai nebūtinai būna mergaičių vedliai ar skautų mokytojai, ar daro nuostabią įtaką jaunimui. Na, kad ir šie keli: Verlaine’as, Rimbaud, Shelley’is, Byronas, Baudelaire’as, Proustas, Gide’as – neturėtų būti uždaryti į kalėjimą, kad jų mąstymas, manieros ar moralinės nuostatos būtų apginti nuo vietinių kasperių beždžionavimo. Esu tikras, kad po dešimties metų šitai pastraipai reikės išnašos, paaiškinančios, kas buvo Kasperis.

Ar sutiktumėte, kad jūsų kūryboje esama didaktinės intencijos?

Didaktika – tai žodis, kuris buvo neteisingai vartojamas ir sugadintas. „Mirtis po vidurdienio“ – pamokanti knyga.

Buvo pasakyta, kad rašytojas savo kūryboje nagrinėja tik vieną ar dvi mintis. Ar sutiktumėte, kad jūsų kūryba atspindi vieną ar dvi mintis?

Kas tai pasakė? Skamba labai jau supaprastintai. Gal tai pasakęs žmogus pats turėjo tik vieną ar dvi mintis.

Na, gal geriau būtų pasakyti taip: Grahamas Greenas teigė, kad vyraujanti aistra suteikia romanų lentynai sistemos vientisumo. O jūs, rodos, pasakėte, kad didis kūrinys randasi iš neteisingumo pojūčio. Ar jums atrodo svarbu, kad romanistas būtų šitaip valdomas – kokio nors taip prikaustančio jausmo?

Ponas Greenas, skirtingai nei aš, lengvai daro pareiškimus. Negalėčiau apibendrinti romanų lentynos ar perkūno oželių būrio, ar žąsų pulko. Ir vis dėlto aš pamėginsiu apibendrinti. Rašytojui, neturinčiam teisingumo ar neteisingumo pojūčio, geriau būtų redaguoti vunderkindų mokyklos nuotraukų albumą, nei rašyti romanus. Kitas apibendrinimas. Matote, juos ne taip jau sunku daryti, kai jie pakankamai akivaizdūs. Svarbiausia dovana geram rašytojui – įgimtas smūgiams atsparus šūdo detektorius. Tai rašytojo radaras ir visi dideli rašytojai jį turi.

Galiausiai esminis klausimas: būdamas kūrybingas rašytojas, kaip apibūdintumėte savo meno funkciją? Kodėl vietoj paties fakto veikiau renkatės jo reprezentaciją?

Kam sukti sau dėl to galvą? Iš dalykų, kurie nutiko, ir iš egzistuojančių dalykų, ir iš visų jums žinomų dalykų, ir iš visų dalykų, kurių jūs negalite žinoti, būdamas išradingas sukuriate kažką, kas yra ne reprezentacija, o visiškai naujas dalykas, tikresnis nei bet kas, kas yra tikra ir gyva, ir padarote tai gyva, ir jeigu padarote tai pakankamai gerai, tuomet suteikiate tam dalykui nemirtingumą. Todėl ir rašote, o ne dėl kurios nors kitos jums žinomos priežasties. O kaip dėl visų tų priežasčių, kurių niekas nežino?

 

Interviu išspausdintas 1958 m. „The Paris Review“, Nr. 18

 

Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė

__________________________________

(1) Williamas Maxwellas Evartsas (Maxas) Perkinsas (1884–1947) – legendinis E. Hemingway’aus, F. Scotto Fitzgeraldo ir Thomaso Wolfe’o literatūrinis redaktorius.

(2) Menkės (isp.).

(3) Labai populiarus angliškų vaikiškų eilėraščių personažas.

(4) 1958 m. Federalinis Vašingtono teismas panaikino visus kaltinimus prieš Ezrą Poundą, jis buvo paleistas iš Šv. Elžbietos ligoninės.

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 11 (lapkritis)