tekstai.lt

Ramūnas Kasparavičius. Eilėraščiai

Ramūnas Kasparavičius. Vlado Braziūno nuotrauka
Ramūnas Kasparavičius. Vlado Braziūno nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Baltasuomiška dainelė

 

Iškūrenęs savo pirtį,

aš sėdėjau nuobodus,

kankinau nekaltą svirplį,

kad jis kaltas, kam lietus.

 

Iškūrenęs savo sauną,

vaidinau palygint jauną,

studijuodams savo fauną –

ar jisai ne juokdarys.

 

Pirma mergos, paskui sievos,

pirma vyšnios, paskui ievos,

pirma plukės, paskui klumpės,

vyžos, liepžiedžiais kvėpytos,

atminimai Tarapitos,

markė, krona, latas, litas

ir rūkytas kumpis.

 

 

 

Niu Orlynas

 

Niu Orlynas – tai varlynas,

bet tenai neblogas vynas,

žalias ten it vynas ir vanduo…

Geria negrai ir prancūzai,

bet žaliuoja kukurūzai,

o aš nei studentas, nei piemuo.

Bet puikus Niu Orleanas,

ten žaviai panelės ganos,

bet žinai, kad tavo nuostabus vaidmuo.

Sako: – Koks gražus rugsėjis, –

o aš sėdžiu atsisėdęs

ir nesuprantu, ar čia akmuo, ar čia ruduo.

Nei aš ponas, nei vežėjas,

tik riedučiais važinėjuos,

pats save paragindamas: – Nuo!

Tavo veidas pagražėjęs,

ar nebūsi ištekėjus?

Bet skruoste sutrūkčioja raumuo.

Šiam puikiam naujam pasauly

iš tiesų smagu pasiautėt,

bet, žinai, nebūk tu man sesuo…

Šiaip pabūk... O kuo tik nori,

nors bajorė, nors totorė,

o aš šoksiu kaip mokytas šuo.

Žiūri negrai ir prancūzai,

saldyti jų kukurūzai,

aš nenoriu būti per saldus.

Mielas pons Niu Orleanai,

doleriniai čia bananai,

būsiu atidus ir nuoširdus.

 

 

 

Basynos

 

Trakėnų baladė

 

Kas ten rėkia miestely,

velnias neša žydelį.

Ui vei, ui gvalt,

velnias neša žydelį.

 

Ko taip rėkia žydelis,

ko taip blaškos į šalis?

Ui vei, ui gvalt,

ko taip blaškos į šalis?

Nes Basynų tai naktis,

gresia žydams prapultis.

– Oi tu, velne velneli,

paleisk mane, žydelį.

– Aš galiu tave nunešt

iki miesto Budapešt.

– Aš tau duosiu pampadeš

ir nereiks tau manęs nešt!

– Oi tu, žyde žydeli,

tu mane apgaut gali!

– Oi, paleiski tu mane,

pagirdysiu degtine.

 

 

 

Viene trobar

 

Eik ieškoti paslapčių

ir pasiutusių kačių kačiūkačiūka.

Eik skaičiuot žmonos sijonų

ir žilberiškų bekobekobekonų.

Vienas kartas nemeluos,

padarys tau charašorašorašo tavotavorą.

Atsistojęs ant aslos,

vėl darysi savo torotorotorotro.

Eik ieškoti paslapčių

ir nusvirusių vilčių –

Vilniaus mieste Lietuva

vis dėlto dabar yra senjora.

 

 

 

Raganų medžioklė

 

Pasakyk man, ką pieši

ir į ką tu panaši…

Atsigerk tada „Vichy“

ir stovėk šešėly,

tsouga tsouga tsouga canadienne

tsouga tsouga tsouga canadienne…

 

Pasakyk man, ką rašai,

kodėl viską pamiršai

ir viešai atsiprašai,

tai stovėk po

tsouga tsouga tsouga canadienne

tsouga tsouga tsouga canadienne…

 

Dainavai, tai šok ir grok

Great Rat invisible Rock,

šok, kad šoki, bet nelok,

nemeluok, stovėk po

tsouga tsouga tsouga canadienne

tsouga tsouga tsouga canadienne.

 

 

 

Parafrazė

 

             Mes visi tik parafrazė

             viena amžina tema…

                           Algirdas Verba

 

Vasara jau nubarstė

pienių pūkais tavo plaukus,

per drungną lietų ir karštį

tu raudona, susiraukus.

 

Tu nuėjai kaip aušrinė

pievų takais rasotais,

tu – ta mergaitė laukinė,

kur tos mergaitės protas?

 

Septyni broliai miega.

Septynias akimirkas stabtelk.

Minutėm septyniom sustok.

Septynias valandas žiūrėk.

Septynias paras...

Septynias savaites…

Dievas sakė:

– Palūkėk.

Velnias sakė:

– Palaukėk!

– Kur ten: kad nėr kada.

 

Vasara jau nubarstė

pienių pūkais tavo plaukus…

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 11 (lapkritis)