tekstai.lt

Valdas Gedgaudas. Eilėraščiai

Valdas Gedgaudas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Valdas Gedgaudas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mirties slapyvardžiai

 

Kai pasidarysi baltesnis už sniegą

už dvasią gailestį maldą

pagaliau už meilę

bejėgiškesnis

 

miške snyguriuojant prasilenksi

su jaunu į sūnus tau tinkančiu tėvu

seną žiedą su brangakmeniu

į delną atgniaužtą

tamsiaplaukei mergaitiškai motinai

švelniai įdėsi

 

kur būsi tuomet?..

 

prie medžio kamieno prigludęs

ant sidabrinio paaukštinimo

išpažintas nurimęs

užkaltas maldų lentomis

su Kristaus pelėdom liepsnosi

 

 

 

Valdovių endšpilis

 

Iš abiejų pusių jau griaudė.

Nuleidę galvas žalsvo dangaus

krepšyje žvelgėme į tamsų

pavasario vandenį. Mėsingus

signalinių geltonžiedžių lelijų

strypus tartum ištrėkštus iš dugno

nupjautvamzdžių. Tarmiškus

antinėlius dūzgenančius pakrančių

sąžalynuose. Prieš audrą pratisai

knerkiančią graižtvinę ožką.

Užtvankos laiptais pakilome

aplūžusio bet dar pakankamai

tvirto debesio pašiūrėn.

Ir suklaupėm.

Ir nusikryžiavom.

Ir meldėme pirmojo sniego.

 

 

 

Skalbėja

 

Ankštoje dangaus virtuvėlėje

į dulsvą mūsų rugsėjų

tamsių patisoną

žvelgi

plačiai užmerkus akis

su drumstom marių putom

aptaškyta vaikystės lėle

nuskirdusiose rankose

vienišų praeičių panaktinė

laikykis laikykis

po apversto kranto

žalsvuojančia valtimi

 

 

 

Lili Marleen

 

Tiršti sidabriniai sapnai

ryto prietemoj

vyšnių pilnas dubuo

saujos mūsų nekantrios

lūpos mūsų jau išteptos

vyšnių krauju

ir kauliukai mirties

galugerklėse

lyg minorinis angelas

be pelerinos mundštuko lazdelės

kažkur netolies jau būt

lūkuriavęs rymojęs

atsainia Marlene Dietriech maniera

kimiai švilpiniuodamas

juodai balto sustingusio laiko

užtvindytą lėtą

išblunkančio gyvastingumo

pervertą

„Lili Marleen“

 

 

 

Kelyje

 

Jeigu pavyks

nubusi dar prieš krisdamas

iš keisto užburtųjų fleitų laiko

iš tų atsikartojančių išvarymų iš rojaus

arkliukų jūros

vėjo akmenukų

rudens rėvų

mielų kelioninių niekučių

nesusitaikymų kaskart liūdnėjančių

su traškesiais nakties minkštais

labų dienų balsvuoju pelenu

iš laiško nebaigto

su priešpriešiniais tolstančių

dešimtmečių kableliais

adatom dulkėtom patefonų

ant jų subraižyti nuauksintų vienatvių diskai

seniai nustojo suktis

 

tartum senas šuo

glaustysies apie iškvėpuoto vakaro

gyslotas kojas

ir kailiu brauksi

mėnesienų tušą

nuo lako sekcijos

sunkių vazų kristalo

suskilinėjusio šeimyninių

albumų dermantino

vėsių alkūnramsčių

išblukusių klijuočių

užuolaidų palangių

rankenėlių vario

sudilusio svajų grojaraščio

erdvėjančiuose atminties

stalčiukuose

tylos sustingusios

ant pakabų vidurnakčio

suunkšdamas kimiai

 

Ir viskas?!.

Taip.

Nejaugi?!.

Taip.

Ir viskas.

 

 

 

Nueinančios faktūros

 

Penkrublinė dangaus spalva

virš gazuoto vandens automatų

pilstomos vakaro sultys

iš apverstakūgių stiklo talpų

 

ir tu

 

gelsvoje telefono būdelėj

nesujungtas prarytas

čekoslovakiškais batais

apykakle áukšta

ilgu vilnoniu plačiu

atminties megztiniu

aplietas tirštėjančio sparčiai

sutemų oranžado

 

 

 

Ich ruf zu dir, Herr Jesu Christ*

 

Sulytas miręs tėvas rusva liemene

svetainė maudulys paširdžiuose ruduo

gimti namai krepšys ant sienos

stalas obuolys atšipus prietema puodelis

vaikystės naivios kaltės tvenkinys vandenžolės nesvarios

su laiko posūky pakibusiais miruoliais

palangės dulkėm laužu pamiršta gimtadienių gėle

dėželėje nuo švirkštų šiąnakt sudaigintais

nutolstančiais išblėstančiais nunyrančiais

po savo sielų sielvartingų apverstom žvakidėm

į išdaužtą tavos širdies iliuminatorių

Prie dviejų pušų

 

Priglundame

vyzdžio dugnais čiuopdami

Trinitorių lengvą ažūrą

įkalnių širdys dar suplaka

rimstančiu gruodžio ritmu

pilkus vartų stulpus

siuvinėjam lėtom aštuoniukėm

tartum tylūs užtvankos akmenys

ant lūžtančios upės krūtinės

prieblandų putomis nusiskalaudami

 

 

 

Pas de deux

 

Ir kaulus laužia vėl ir vėl adventas

ir upė tamsmėlynio vėjo sušiaušta

ir vėl lietus ir vėl tamsos puantais

nukaukši gruodis lyg susenusi primadona

 

dar neužšalęs ežeras delčios kronprincas

apyaušriu dar svarsto ar išties

atšalusi balta mergaitė kilpoj

tamsiais lavondėmių sofitais įsišvies

 

taip kaulus laužiant grimztanti į pilką

į lietų vėl ir vėlei į adventą

tokia gležna liauna krūtim smulkutėm

tarp ilgesio ir meilės sparvų sušnara: atšókta: atgyventa

 

 __________________________

* Johanno Sebastiano Bacho choralinis preliudas vargonams (BWV 639), pripustytas „soliariškos“ Andrejaus Tarkovskio vaizdinijos.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 11 (lapkritis)