tekstai.lt

Eugenijus Ališanka. Pats geriausias tekstas

Eugenijus Ališanka. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Eugenijus Ališanka. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Vidurdienis. Vidurkaimis. Sėdžiu nuščiuvęs trobos palėpėje, palinkęs ties tuščiu kompiuterio puslapiu. Regis, taip galėčiau sėdėti iki pat gyvenimo galo, gal net ilgiau, daug ilgiau, kol kas nors rastų baltus griaučius ir vis dar švytintį tuščią kompiuterio ekraną. Sakytų, štai rašytojas, visą save atidavęs kūrybai, niekam nebuvęs našta, nekankinęs savo Alzheimeriu artimųjų, jam nereikėjo žiūrėti vaikams į akis ir klausinėti, kas jie tokie, tie nusikaltėliai, pagrobę jo užslėptus stiklainyje pinigus, kurių jis niekada ir neturėjo, tie siurbėlės, kankinę jį įkaitusiais lygintuvais ir kvailais klausimais, tie vagys, išnešioję jo laiką mažais smėlio laikrodėliais, tie menkystos, sužlugdę talentą. Štai rašytojas, nekankinęs pasaulio savo insultu, savo vėžiais, nešoko aplink jį moterys tarsi menadės, nekaišiojo basonų, nemasažavo pragulų, negirdė sultiniais per vamzdelius, augančius tiesiai iš gerklų, neleido injekcijų į nudrenuotas venas, duok Dieve kiekvienam taip išeiti, bet ne kiekvienam duota, deja, kas turi, tam būna pridėta, štai rašytojas. Ir tekstą parašė neeilinį, tiesa, ne kiekvienam suprantamą, kai kam atrodo, kad tai tik keli tušti kompiuterio puslapiai, gal autorius tiesiog užmigo prie kompiuterio ir nejučia užgulė vieną klavišą. Bet aš pažįstu autorių ir žinau, kad taip nėra. Pažįstu neblogai, kai kas net sako, kad mes esame vienas ir tas pats tipas, bet tokie teiginiai ne visai atitinka tikrovę.

Ir man vis labiau patinka tas tuščias tekstas, tas Redaktoriaus užsakytas tekstas, kuris bus geriausias iš iki šiol spausdintų pirmuosiuose žurnalo puslapiuose. Netrumpas, kokių dešimties tūkstančių spaudos ženklų, pakankamai išsamus, pakankamai informatyvus, daug dėmesio skiriantis sociokultūrinei situacijos analizei, menkėjančiam rašytojo vaidmeniui šiandieninėje šou kultūroje, ironiškas, bet toli gražu ne ciniškas, šiek tiek moralizuojantis, bet ne didaktiškas, visiškai atitinkantis žanro reikalavimus. Dešimt tūkstančių kartų spustelėtas didžiausias klaviatūros klavišas „tarpas“, kiekvieną spustelėjimą palydint ilgomis pauzėmis ir pamąstymais. Užrašytas ilgais nematomais, banguojančiais sakiniais, kurie beveik susilieja į vieną nenutrūkstamą srautą, vieną mintį, sugeriančią visus įmanomus atsišakojimus, visus temos keliamus klausimus ir atsakymus. Ir po tokiu autoriui svarbiu tekstu neabejotinai būtinas parašas, ne koks slapyvardis, bet tikras vardas. Vardas Pavardenis. Tekstas, kurį norisi cituoti, nors tai daryti ir sunku, jis pernelyg vientisas. Kad ir šią vietą, kur kalbama apie esė epochos pabaigą:

 

 

 

                                   “

Citata netrumpa, bet verta dėmesio, nes mes iš tiesų tarsi matome priešingą procesą, esė beveik baigia išstumti trumpuosius prozos kūrinius, leidyklos su didžiausiu malonumu leidžia eseistų knygas, dabar bene kiekvienas pradedantis rašytojėlis bando savo jėgas šiame trumpametražiame besiužetiniame žanre, kaip kadaise pretendentai į poetus šlifuodavo sonetus ar bent jau aštuoniaeilius. Tiesa, autorius šiame fragmente net nesiruošia verkšlenti dėl beviltiškai nugrimzdusių į miglas „gerų laikų“, kai pastangos buvo labiau vertinamos už rezultatą, netgi priešingai, jis kiekviename tarpsnyje ar epochoje įžvelgia tam tikrą kūrybingumo konstantą, kritinę kūrybingumo masę, kuri, jo nuomone, yra pastovi, taigi ir šiandien jos neturėtų trūkti net pačiose lengviausiose meno formose. Galima pritarti autoriaus dėstomoms mintims, kad šie žali ir panokę, kai kurie ir pernokę eseistai primena mėgėjus fotografus, pleškinančius iš kairės į dešinę, giminaičius vienkartinėmis šypsenomis jazminų krūmo fone, savo sudribusias moteris pajūriuose, tiesa, kadro kamputyje palikdami vietos ir jaunoms liaunoms „netyčiukėms“ be liemenėlių, tailandietiškus budas ir egiptietiškas piramides, debesis ir vabalus, iškritusius pirmagimių dantis ir saulėlydžius, kurie niekada nepavyksta, nes pernelyg didelis kontrastas tarp to, ką fotografuoji, ir to, ką matai. Kurie dažniausiai dirba automatiniu režimu. „Dirba“ čia yra tinkamas žodis, nes jų kūrybingumas apsiriboja nepavykusių nuotraukų trynimu iš kompiuterio, gal dar jų gadinimu – kitaip to juokingo spalvinimo, tarsi vaikiškų knygelių, skirtų ikimokykliniam amžiui, nepavadinsi – pasitelkus fotošopą. Tačiau reikia pastebėti, kad naujuose fotoaparatuose, turiu tokį ir pats, jau slypi kūrybingumo užtaisas, tereikia leisti pačiam aparatui mąstyti – ir netrukus pamatai, kad jis už tave gerokai protingesnis. Paklaidžiojęs po jo meniu, gali aptikti tokį keistą ženkliuką: Inteligent Mode, suprask, spusteli vieną mygtuką, ir jis pradeda mąstyti kaip inteligentas, pats nusprendžia, kokios diafragmos, kokio išlaikymo reikia, portretas čia ar peizažas, net gali sufokusuoti žvilgsnį į tą, kuris dažniau šypsosi. Šitos parinkties dar nesu išbandęs, bijau, kad tarp mūsų gali iškilti interesų konfliktas, aš dažniau fotografuoju nesišypsančius objektus, ne tokius inteligentiškus, kuriems ir taip trūksta ryškumo. Tik leisk jam rinktis, ir vietoj šilto ir šalto mačiusių surūgusių lietuvių ims pleškinti antrame plane slankiojančius išsišiepusius visada laimingus amerikonus ar japonus. Taigi esė ir primena tokiais fotoaparatais nutrauktas nuotraukas. Tarsi viskas gerai, geras ryškumas, įžiūrimas ir pirmas, ir antras planas, viskas tiesiai iš gyvenimo, tad kokios dar literatūros reikia? Ir vis dėlto autorius šioje citatoje pranašauja esė epochos pabaigą. Ne nuo kalno, kaip senieji bibliniai pranašai, tiesiog žvelgia giliau į šį žanrą ir mato jame dvi pabaigas – mirtį arba reinkarnaciją. Kuri labiau tikėtina, aiškėja skaitant visą tekstą.

Ir šiaip apie mirtį jis užsimena ne vienoje vietoje, kad ir šiame pasaže apie skruzdėles:

 

 

 

                                                      “

Ir vis dėlto tekstas nėra apokaliptinis, savo nuotaika jis man primena rusų rašytojo Michailo Šiškino romaną „Laiškų knyga“. Tarsi apie mirtį, ir taip atvirai, kaip sugeba tik Dostojevskio tautos rašytojai. O kartu, visų pirma, apie nemirtingumą. Visad galvojau, kad mirtis yra pernelyg privati, intymi, kad ją reikėtų apeiti užuolankom, užuominom, kaip oralinį ar analinį seksą, kad pornografija yra ne kita mėnulio pusė, ne nematomoji meilės pusė, bet žanras, aprėpiantis daugiau negu vien lytinę sueitį, – ir žaizdas, ir pamišimus, ir žvaigždžių atviravimus televizijos ekrane. Ir mirtį. Kartais atrodydavo, kad kaip pornografinių filmų kūrėjai užsiima savo nišą, taip ir kai kurie rašytojai privatizuoja tam tikras temas, jie jaučiasi nusipirkę autorines teises į Odisėją, į angelus, į aklumą, į pilvakalbystę, į velniai žino ką. Į mirtį. Tad dabar visa, ką pasakysit, bus panaudota prieš jus žemiškajame ar dangiškajame teisme, nevykėliai plagiatoriai. Šiame pasaže apie skruzdėles aiškėja, kad mirtis tėra aukščiausias skausmo ar nejautros taškas. Aukščiausias virimo taškas. Kai vanduo virsta garais, kurie gula ant stiklo, kol užrasoja langai. O rašytojas vedžioja pirštu savo vardą, mėgindamas įsiamžinti. Skruzdėlės ir mirtis – ir man labai artima tema. Aš jas žudau. Nežinau, ko jos veržiasi į mano teritoriją, nenutrūkstamais srautais plūsta į namus. Tikriausiai klystu, manydamas, kad tai mano vieno namai. Kad galiu turėti savo namus. Užberiu baltais bekvapiais milteliais „Bros“ jų greitkelį, besidriekiantį nuo krūmų iki verandos, eismas lėtėja, po poros valandų šimtai skruzdėlių kūnų sustingsta pražiotomis burnomis (aha, čia jau iš Šiškino), netikėtomis pozomis, tarsi užkluptos lavos išsiveržimo (pamenat Pompėją?), tik lava permatoma, skaidri, tarsi vidurdienio oras. Na taip, tai ir yra vidurdienio oras. Tačiau netrunka prabėgti porą savaičių, ir vėl matau greitkelį, naują, per porą metrų nuo senojo, vėl nenutrūkstamas eismas iš krūmų į verandą. Dvikryptis. Ar užsispyrimas ir yra nemirtingumas? Į šį klausimą minėtasis pasažas neatsako, nes ten apie skruzdėles kalbama visai kitu požiūriu, ten tik aiškinamasi, koks likimas pagal budistinę teoriją laukia to, kuris žingsniuodamas takeliu netyčia užmina skruzdėlę.

Šalia platesnių pasvarstymų tame „tuščiame“ tekste netrūksta ir asmenine patirtimi grįstų įžvalgų, kritiško požiūrio į savo ambicijas, netgi pasišaipymų iš savo reikšmingumo, kurie galėtų būti itin įdomūs pradedantiems rašytojams. Kad ir toks perliukas:

 

 

 

       <...>

 

 

                       “

Aišku, šitoje citatoje vėlgi galima būtų įžvelgti visuotinesnius dalykus, rašytojo vaidmens evoliuciją nuo pranašo iki prašalaičio ar elgetos, sėdinčio prie bažnyčios ir prašančio išmaldos savo sielos žaizdoms užgydyti, bet čia svarbesnis yra stilius, kaip tai pasakyta, teikiantis viltį, kad literatūra nėra vien tik tai, kas pasakyta.

Galima būtų ginčytis dėl tų vietų, kuriose autorius pernelyg apsinuogina, kai pasakodamas apie savo vienatvės potyrius pernelyg nugrimzta į kasdienes detales, užsiima jų vardijimu, palikdamas skaitytojui sumegzti galus, ieškoti prasminių sąsajų pačiam. Šiek tiek šizofrenišką mąstymą (matomi vien daiktai, bet ne jų ryšiai, tie daiktai neproporcingai išdidinami) primenantys teksto fragmentai, kad ir šis, pasakojantis apie naktinius garsus sodyboje ir baimes:

 

 

<...>

 

 

                         <...>

 

 

                                                                            

tikriausiai nepatiks Redaktoriui, gal jis netgi siūlys juos kupiūruoti, nes tokio pobūdžio istorijų netrūksta ir kitose publikacijose, šioji turėtų būti labiau apžvalginio, „sociokultūrinio“ (kažkodėl pradėjau baimintis tokių žodžių), probleminio pobūdžio. Man rodos, kad iškirpti šias vietas būtų neteisinga teksto atžvilgiu, nes, kaip minėjau, jis yra pakankamai vientisas, todėl neabejotinai išryškėtų pjūvio siūlės, jeigu apskritai pavyktų tas skyles užlopyti. Prieš kelias dienas tvarkiau įvažiavimą į sodybą, erškėtrožės buvo taip apkėtusios kelkraštį, kad automobiliui teko braukti šonu per spyglių tvorą. Iš pradžių pešiojau ir karpiau po vieną šaką, galiausiai neapsikentęs atsinešiau iš tėvo įrankį krūmams genėti ir pervažiavau su juo statmenai, nuriekdamas apystorę žalią morenginį pyragą primenančią riekę. Erdvės automobiliui padaugėjo, krūmai jau primena gyvatvorę, atsirado šiokia tokia plokštuma, tik viena bėda – apsinuogino visos erškėčių šakos, kiaurai šviečias jų raizgalynė, styro spygliuoti strampai. Tarsi ir gražiau buvo iki tol, kai žaliuojančios, svyrančios nuo rožinių žiedų šakos ir šakelės veik siekė žemę ir kažkaip estetiškai, natūraliai uždengdavo visą krūmo gyvatyną. Galvoju – o kas iš tiesų yra natūralu? Krūmo mechanizmas tarsi ir turėtų būti natūralus, gal jo ir neverta slėpti? Man regis, būtent šią problemą autorius ir iškelia minėtuose fragmentuose, netiesiogiai formuluodamas klausimą dėl kintančių literatūros normalumo ir normatyvumo nuostatų. Todėl tikrai nereikėtų šių minčių, iš pirmo žvilgsnio atrodančių tarsi ne visai mintys, braukti iš teksto, nes apsinuogintų jo mechanizmas, jo sąlygiškumas, o tai toli gražu ne kiekvienam skaitytojui būtų priimtina, ypač nusiviltų tie, kurie šiaip gyvenime yra linkę į klasikinę estetiką. Aukso pjūvius, sidabro amžius ir vario triūbas. Tiesą sakant, ir aš pasigendu tankesnio audinio, prisodrinto metaforų, antropomorfizmų ir kitų figūrų, kaip, pavyzdžiui, portugalo José Saramago tekste:

Povandeninių siaubo grotų labirintuose vaiduokliškų žuvų šešėliai laužias į paskutines nuovokos duris, už kurių ši dar mėgina slėptis, apsigobus nerišlaus veblenimo skraiste.

Paskui tyla.

Suprantu, kad tai tėra kilmingų barokinių laikų nostalgija. Užtat tylos netrūksta ir šiame iš pirmo žvilgsnio tuščiame tekste. Tuo jis pirmiausia ir patraukia.

Kai atidžiau įsiskaitai, gal ir kyla abejonių dėl teksto originalumo. Kitiems jis sietųsi su vienais autoriais, man kažkodėl jis primena Samuelį Beckettą, tiksliau, vieną jo ištrauką iš pjesės, nors puikiai žinau, kad autorius jos nebuvo skaitęs prieš rašydamas savąjį. Ištrauką, kur Bamo balsas B sako:

Gerai.

Aš vienas.

Vasara.

Laikas eina.

Mano Amo balsas A kalba veik tą patį, tik jam atrodo, kad laikas sustojo. Netrukus aš, Amas, eisiu gerti kavos į tėvų sodybą, nes jau pats vidurdienis, kaip mes sakome, kavimetis. Eidamas pro tėvo dirbtuvę pro praviras duris užmesiu žvilgsnį į pavargusį retro stiliaus sieninį laikrodį, kurį jis parvežė iš Vilniaus. Ir tas laikrodis rodys lygiai dvyliktą. Kasdien einu gerti kavos tuo pat metu, kasdien matau tą patį laiką. Vis pagalvoju, bet nesu tikras, ar tik tas laikrodis nėra sugedęs ir rodo, anot vienos minklės, teisingą laiką tik kartą per dieną. Jeigu taip, kodėl jis rodo vidurdienį? Tėvo polinkis į tvarką? Abi rodyklės vienoj krūvoj, kaip vienodo dydžio medvaržčiai vienoje dėžutėje. O gal viskas paprasčiau? Laikas eina, bet vos A užrašo: Vidurdienis. Vidurkaimis, ir laikas sustoja.

Dabar jau laikas amžiams sustingo šiame tekste. Neteko amo. Vidurdienis.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 11 (lapkritis)