tekstai.lt

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

Jonas Juškaitis. „Metų“ archyvo nuotrauka
Jonas Juškaitis. „Metų“ archyvo nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

            *

Aš ateinu tas pats kaip visados

Prie tavo kapo, žingsniai po ilgos

Tylos, tik nusiskusti nė barzdos

Nespėjau nuo vargų lyg nuo ligos.

 

Granitą nubėrė spygliai pušų,

Juodesnė dulkė ieško juodesnės.

Visai į mano veidą panašu…

Žmonių sprandais nelaimės jodinės.

 

Su paprastu ir amžinu miegu

Ir susitinkam, ir pasimatau.

Žmogelis gyvas dar ir kaip smagu,

Pasauli, minkyt kojom šonus tau.

 

Naktis ateis, kol dar nenueinu,

Ir pasilenks prie kapo, kol dar tu.

Paveikslai šviesūs mudviejų dienų,

Aš eisiu – einam su manim kartu.

 

2012

 

 

 

              *

 

Juodas vanduo tekėjo

Per žalią girią.

Tu, vivingriam take jo,

Gėle, dagile.

 

Gėlė rasojo, sušlapo,

Kaip žvakė varva.

Ant nerandamo kapo

Paguldė galvą.

 

Ranka, kur gėlę skynus,

Tu, mergužėle.

Jos kvapas linksmas kaip vynas.

Aš myliu gėlę.

 

Per gėlę, kaip sapną, kliedu

Tave panašią.

Prieš galvą guldant man žiedu

Laišką parašė.

 

Jei nelaikai to laišku,

Numesk suglamžius.

Dabar ir visados ir, aišku,

Per amžių amžius.

 

2012

 

 

 

              *

 

Net perlus išminčių, net perlus dalintis,

Trupinamus rinkt, o kančia be tautybės,

Būčiau į kiekvieną vien tik įsilindęs,

Vien į Dievą aukso siūlu įsikibęs.

 

Visose prapuolus, man vien pasirodai

Per visas vienų viena, kada suskausta,

Tyliai savo skausmo sopuliu paguodai

Dievo vien dievybės palytėt apsiaustą.

 

Matėme žmonių aplinkui mirtį kito:

Lyg žvakes uždegusi sustot suvarė,

Ašaros, ar kad gailestingiau bus, krito,

Ar kad išsiskirstys ir – darys ką darę!

 

Paskutinį kartą krūptelės pats laikas:

Taip išeidama per visą suvirpėjai

Atdūsiais ant rankų į dienų padraikas,

Jog man kaip auksinio siūlo suverpėjai.

 

2010

 

 

 

              *

 

Paliest blakstienas raudonpirštė

Aušra pabudo – raudonskarė,

Kad bus užspaustos, nepamiršti,

Kaip saulės vėjas atsidarė.

 

Ir atspalviais visais pavirto

Visų spalvų pilnavidurė

Šviesa, lyg saulę kas pravirkdo,

Ir tavo laiko man pridūrė.

 

Vienatvės mums ne tos lig mūsų

Susitikimo – kitą lemia

Vienam vienatvę man, kol būsiu

Po tavo nebuvimo žemę.

 

Juodasis strazdas kapo krūme.

Bus gaila daug liūdnų dalykų.

O amžinas moteriškume,

Tavyj, manyj pačiam jie tyko.

 

Pravirko saulė mums dar viena

Diena: tu ašara, tamson, to

Dangaus spalvų, o diena, diena,

Krenti nuo žemės horizonto.

 

Ir leidžias tartum te salutat

Tarp raudonskarių, raudonveidžių

Ir tėviškės laukuos saulutė.

Ir tavo laikrodžius aš leidžiu.

 

2009

 

 

 

              *

 

Ir trupinami miestai stovi.

Kol pučia vėjas nuo chimeros,

Laikysis miestas kaip tvirtovė,

Nors oras mainosi ir meras.

 

Danguj už merą licemera

Ir gerą orą gal tokia

Ir vasara žaibus kaip sierą

Sprogdins, kaip sierą degtuke.

 

Ir iš nesąmonės sprogėjais

Nesąmonėn į širdį tautai

Lyg žaibas greitas pučia vėjas

Po visą žemę valkatauti.

 

Kas nors kur nors nusikankina.

Skandinas vasara tvanki.

Ir tu kaip šuo prieš pasiutimą

Atgauti balsą atanki.

 

Ir tu kalbies, nors gal ir kaulais

Kitiems tylėt lengviau tą patį:

Kad atsikratė jų pasaulis

Ir jie pasaulio atsikratė.

 

Jie vargo kaip namie austiniai

Ir su visais, ir tu klausais…

Grėsmingai žvangina griaustiniai

Stiklūnų geležis garsais.

 

2011

 

 

 

              *

 

Dienos, Dievo dienos,

Būsena vidine

Tikėjimas nors tiek, nors

Stipresnis už mane.

 

Tavyj nurimo,

Ir sukrėtimui išaugus

Iš sukrėtimo,

Dieve gilus, išsaugos.

 

Pačiam praeityj pradingus

Beveik – lyg vienu smūgiu,

Tavo darbus didingus,

Galingus garbingai regiu.

 

Skaudėjau, akis į akį

Visas tyliai skaudėjau…

Kur tu buvai – atsakė,

Kai žemės pamatus dėjau.

 

2012

 

 

 

              *

 

Raitysis skulptorius kaip liepsnos,

Kals savo dangišku menu,

Kad viskas lyg šokėjos lieknos

Pašoktų jam iš akmenų.

 

Kažkoks alergiškiausias rūkas

Sumaišė dangų su žeme.

Per muziką net susišūkaus

Pasaulyj staugiančiam šiame.

 

Šios sutemos patinka šiltos

Pasauliui: šauks – atsidariau

Duris, nes šokt, ne kartis, šitos…

Iš žinda butelį toliau.

 

Jei net žvaigždžių dangus nuleistų

Auksinę virvę – ar imi,

Jis kals: mane tik prie paveikslų

Užmuškit mano širdimi.

 

2012

 

 

 

       *

 

Man tu atsimink

Pro tėvų sodybą:

Kaip žvaigždė aplink

Žalias laukas žiba.

 

Susitikę mes

Lyg laikų nelaimė

Su nelaime, nes

Niekas taip nelaikė.

 

Kaip mirtim arti,

Taip tave man skauda,

Taip man ta pati,

Kaip nuo ko nuraudę…

 

Verksmui akyje

Jūra būk, nors bus, kas

Bus: debesija

Miglos pilks kaip druskos.

 

Nepalik mirt, nes…

Nepalik po tyrus,

Nepalik manęs,

Nors mirtis atskyrus.

 

Priešams sugniaužta

Kumštimi, o sauja

Mus gimta gūžta

Saugojo per kraują.

 

2010

 

 

 

              *

 

Klausau, klausau… Koks vakaras! Atgrisę

Grafitai, nors ir kėlei, ir gulei,

Iš kur jūs, kad nė atsimerkt nedrįsi…

Kaip laikotės, seni nuoboduliai!

 

Neradę ieško, radę ko neieško.

Geriau nuo ko nė kiek nė negeriau.

Kaip tu darei, nes?.. Nesakysiu. Nieko,

Nes nežinau. Žinau, ko nedariau.

 

Kaip kičas klišas šuo pro akmeninę

Grimasą sienoj, rutulį kampai

Pakeitę, tobulą, o atminime…

Kaip tu, kampuotas metų, pats kumpai!

 

Akistatoje ne įsivaizduotų,

Tikrų laikų, kai būnant pasijus

Jie tavyje, juose tu, lyg niūniuotų,

Kaip ėję: per mane jūs, aš per jus?

 

Kaip laikotės, ką iš tiesaus šauktuko,

Kampuodamas žiūrėt į žemę nors

Po kojom sau, gyvenimas netruko

Sulenkti klaustuku? Geros dienos!

 

Sveiki visi, laikytis pasiruošę,

Nežinant kas esą, už du… už tris,

Kaip moterį kosmetika papuošia,

Kareivį – žaizdos, geležį – rūdis.

 

Sutilpę kaip į šventę ir į liaudį…

Važiuotas, pėsčias. Ir kiti. Kas sau.

Visi sveiki – kas dieną karaliauti.

Visi Šventi… Koks vakaras! Klausau.

 

2012

 

 

 

              *

 

O mielas mieste, su krepšiais didžiausiais,

Lyg nešas žmonės visą turtą

Sau ant pečių, ir priedo dar – pats džiaugsmas

Dugne, kad nieko neprapulta…

 

Lyg taip turėtų visą užsikrovę

Gyvenimą gyvent, ieškojau,

Ieškojau, grabinėja už rankovių,

Tarytum akmenys už kojų.

 

Ugnyj raudonoj, pats lyg negatyvas,

Juodai anglim žmogutis mirksi:

Kur bėgi, stok, lyg pats matytum gyvas,

Kaip degina tave, kai mirsi!

 

Per sankryžas raudonas, kad nutiltų,

Išbėga vėjai, migla, migla,

Pro vandenis, nudundančius nuo tiltų,

Kur amžiaus miglos velia milą.

 

Dangaus vanduo ant miesto lyg užgriūti

Užgrius, nupėdinai takelį –

Nušluostyti nuo žemės sviedė liūtį

Auksiniame skurde, vaikeli!

 

Perkūniją perkūnui prisišaukus

Maurot griaustiniais, galvą, barde,

Užversk į dangų ir suveltus plaukus,

Suveltus antakius, suveltą barzdą.

 

Bet kokio laiko ir bet kokiai ordai,

Kaip lašas prie pat lašo, prie pat mordos

Taip morda, suvelta žeme, milordai,

Pradunda užpuolikų ordos.

 

2012

 

 

 

              *

 

Per laukus, kur sėja, pjauna,

Užaugino mažą,

Ir mane suėmę, jauną

Mano širdį veža.

 

Žalios girios sulingavo,

Iš aplink susėdę

Veža gaudę ir sugavę…

Ir mane suėdė.

 

Susisėdo į vežimą,

Sėstis vietos davė.

Sveiks, kalėjime, kiek žino

Ir mane išdavę.

 

Virš galvos dangus toks aukštas,

O keliai sutemo.

Tolsta, mama, tavo raukšlės

Ir negrįžta žemė.

 

Vėjas varo – priešais tolį

Ašaros prateko.

Susirankiok, mielas broli,

Susiverk ant kaklo.

 

Šioj senoj šalyj, numano

Šioj šalyj nuriję…

Dievo Motina ir mano

Motinos Marija!

 

2011

 

 

 

              *

 

Tas toks tiktai nusišnypštė į saują

Ir tėškė miestui į akis, tu pats

Kad šokai: tas… toks… lyg dar nesiliauja

Širvys prieš imant alų ir pupas!..

 

Jį pro stiklus pamatėt, ponai, ponios,

Kurie, palietę vietą su plaukais,

Liežuviais raizgot siūlus tokius plonus,

Jog velnias laksto kaukdamas laukais.

 

Žemaitė rašiusi: tai terbakrauskis,

Jo motina iškraustė ubagų

Terbas, todėl, kiek nori, teisme, rauskis,

Vadino terbakrauskiene, tegu…

 

Tegu todėl kiek nori kas, tiek ima,

Suverskite berankiui, o tas toks,

Šok, balerina, terbakrauskį prima

Auksinei arfos paniekai atstos.

 

Kaip vabalai čiuožikai žybčiot kūdra,

Taip tyška automobiliai – kad šoks

Koks nors, kaip kurkulai toli aukštos

Padangės vandenyj pilkam, lakudra,

Stiklūnai – sukas net galva. Tas toks.

 

2012

 

 

 

              *

 

Tu vėstančių dienų geltonas netikrume,

Raudonom uogom kaip kraujais apsitaškai.

Seniai pavasaris nutilo, nesigrūmę

Lyg, pasiduoda ir nuvysti ir miškai.

 

Dangus ir tolis kaip žmogus nuo šalčio mėlsta.

Sudie, auksinio blizgesio šviesa, sudie,

Kai moteriška giminė, o mielas mieste,

Joj apsinuoginus kaip lelija sode.

 

Suknelę vėjui kilstelint lyg uoga krūme

Rytais nurausdavo visi dangaus kraštai.

Tu vėstančių dienų geltonas netikrume,

Ir iš gyvenimo šypsokis nekaltai.

 

Ir žvaigždės rudenį geltonos ir man rodos

Ir jos kaip mėnesienos didelė naktis,

Ir tartum kardadantis tigras machairodus,

Ir eros žiūri ir pro katino akis.

 

Ramybė augalą kaip kūdikį suvystė.

Tyla tylėdama viena kažko klausys:

Seniai pavasaris nutilo, ir suvysti

Trumpesnės dienos vis, ilgesnis liūdesys.

 

2012

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 11 (lapkritis)