Deimantė Bandzevičiūtė (g. 1989) kilusi iš Žaslių miestelio Kaišiadorių r. Šiuo metu studijuoja Lietuvos edukologijos universiteto literatūrologijos magistrantūroje. Kūryba publikuota „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Nemune“, almanachuose „Gintaro lašai“, „Poezijos pavasaris“, „Varpai“.
Pavasarį labai norisi
Pavasarį labai norisi įsilipt į medį
ir šokt praeiviams ant galvų,
priversti juos kartoti mano vardą,
kol užmirštų savąjį.
Labai norisi per savaitę dukart susituokti,
užsiauginti porą vaikų,
mes taptume vienmečiais
ir rodytume vieni kitiems kartų pagarbą.
Pavasarį labai norisi suktis vilkeliu,
suktis vienoje vietoje tol,
kol ore išsuksiu taką
paukščiams pargrįžti.
Labai norisi rankomis išsprogdinti gėles,
sudėt po didžiuliu stiklu
ir štai jums globalus sekretas.
Pavasarį labai norisi.
Amžino įšalo miestas
Mano riešu slenka valandos į pilnatį,
Taip laiką ant krumplių skaičiuoju.
Ir vėl reiks kariauti,
Nes šis miestas paliaubų nenori.
Šito miesto vien tik taisyklingos gatvės,
Kiekvienas čia turi po priešą už linijos,
Po savo vienatvę.
Šitas miestas – sukrešėjęs šerkšnas.
Dar daug kartų teks numirti trimitais,
Kol grįšiu po karo namo
Ir nusiplausiu rankas.
Knygų skaitymas kartu
ne, sakai, aš dar nemiegu
tu skaityk skaityk aš klausausi
bet raidės jau tolsta viena nuo kitos
ir aš pati jau tolstu
gal reikėjo pasižymėti
įdomesnes vietas, ryškiai pasibraukti
gal reikėjo įrašyti save
už paraštės kaip svarbiausią
suskaičiuoju visus peržengtus kablelius
ir smilkiniuos ima grūdintis plienas
tavo akys dabar tik tušti paukščių narveliai
sakau prie taško priėjom
Užkibo
dabar taip ryškiai tave prisimenu
tave stovintį už tvoros
laikei rankose dvi mašinėles
sakei aš būsiu Šumacheris
o kas aš būsiu? Vis klausiau
tai gal tada žaidžiam piratais
piratais žaisti lengviau
atsimeni, išlauždavom po vytelę –
puikiausios mūsų meškerės
įmerkdavom į kokią balą – mes žvejai
gal kas užkibs?
man pirmai pabosdavo šis žaidimas
suspigdavau užkibo jau užkibo didžiausia lydeka
– –
dabar tu
vandeny
sakė rado po savaitės
sakiau nežinojau
Svečiai
vaikams neleisdavo
vaikščioti pro paradines duris
jos visados užrakintos
tėvai sakė čia tik svečiams,
kai atvažiuoja, mes taip juos pagerbiame,
atveriame savo namus
tėvas įkalė vinį į staktą
sukabino visus savo raktus
ilgai žiūrėjo į vieną, į tą nuo paradinių,
kaip ypatingą, neliečiamą
– –
karstą išnešė pro paradines duris
seneli, tu buvai čia tik svečias?
*
taip ji eidavo
nuo bažnyčios iki namų
kiekvieną sekmadienį
jau aštuonias dešimtis
nemėgdavo trukdytis
jei klausdavo atsakydavo:
niekad nestabdyki išeinančio
*
mano sūnus – mėnulis
aš jį pagimdžiau vakar
jis visas geltonas su kūdikiškomis raukšlelėmis
aš jį maitinu kairiąja krūtimi
aš jį sūpuoju
jis užmiega mano jaukiuose delnuose
sakyk, kiek dar liko mums laiko lig ryto
laiko ir mano sūnus nepabus
Ucha
dar nepasiekėm langelio duryse
bet vyresnysis matė
kai tėvas išėjo
kaip vienoj rankoj nešėsi
meškerę, kitoj sietelį, kibirėlį su jauku
mums tai prilygo paslaptingoms apeigoms
grįždavo jau vakarop
tėvas mažai kada šypsojosi, sakė:
reikia virti puode, pakabintam virš laužo
kilbukus suvynioti į marlę, nebus ašakų
reikia bulvių, jas supjaustyti kubeliais
lauro lapų, druskos ir juodųjų pipirų, tik nemaltų
reikia atsargiai virti, kad neišbėgtų
dabar suprantu
kad žuvys moko kantrybės
Ką reiškia medžioklė
meškų medžioklė prasidėdavo žiemą
tada kelioms savaitėms tėvai apleisdavo namus
metai po metų namai prisipildė nereikalingų vaikų
ir aš kaip didžiausias trofėjus įsukta į kailį gulėjau
klykiau ir pieną godžiai gėriau
vieną žiemą ant slenksčio sėdėjau
paklausiau tėvų kur išeina
sakė medžioti meškų
taip dar keletą metų iš eilės namai klykė vaikais
dabar kai kurios meškos pražilo
sėdžiu ant to paties slenksčio
ir stebiu kaip kažkas išeina medžioti meškų
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 1 (sausis)