Domantas Tamošaitis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Domantas Tamošaitis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Apsakymas

 

 

 

 

 

 

Domantas Tamošaitis gimė 1991 m. Vilniuje, 2010 m. baigė J. Basanavičiaus vidurinę mokyklą, šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja lietuvių filologiją. Apsakymai publikuoti „Pašvaistėje“, „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“.

 

 

 

 

 

2125 m. birželio 16 d.

Motina nusiuntė mane pas psichologą dėl depresijos. Kol ji dalyvavo pokalbyje, psichologas atrodė labai rimtas ir susirūpinęs mano gerove, bet vos mes likome dviese, jo laikysena pasikeitė. Jis man pareiškė, kad šiais laikais vadinamąja depresija serga beveik visi – tik kai kurie tikrai sunkiomis formomis. Manoji anaiptol tokia nėra, todėl jis nemato priežasties mane gydyti. Žmonėms reikia jų sielvarto, kitaip jie neišmoks vertinti gerų dalykų, pasakė jis. Seniai nemačiau tokio protingo žmogaus. Gailiuosi, kad jo akyse tikriausiai pasirodžiau egocentriškas kvailys. Dar jis pasakė nenorįs man skirti jokių medikamentų, todėl būtų gerai, jei pradėčiau rašyti dienoraštį – taip pasiekiame kur kas geresnį efektą, ir be jokio šalutinio poveikio. Nesuprantu, kaip dienoraštis man padėtų įveikti depresiją, bet vis dėlto nusprendžiau pamėginti. Nemanau, kad galėsiu rašyti kiekvieną dieną – tikriausiai šį sumanymą greitai išvis pamiršiu, bet…

 

2131 m. sausio 13 d.

Tvarkydamasis radau savo dienoraštį. Pačiu laiku. Šiandien žmonijai – didi diena. Mokslininkai sukūrė tobulą skaitmeninę sistemą, kuri gali pati viena išlaikyti visą metropoliją: sistema automatiškai gamins maistą, daiktus, perdirbs atliekas ir taip toliau. Ji netgi fiksuos ir tirs įvykdytus nusikaltimus. Nuo šios dienos, skelbė ministras entuziastingai mosikuodamas rankomis, mums nebereikės pardavėjų, statybininkų, valytojų, kasininkų, gaisrininkų ir net policininkų. Užteks grupės žmonių, kurie stebės sistemą. Jie tik stebės, ir nieko daugiau. Tos aštuonios valandos, kurias vergaudavome už menkus pinigus, dabar bus mūsų – galėsime laiką skirti tik sau ir tobulėti dvasiškai. Ministras net apsiašarojo tardamas šiuos prakilnius žodžius. Nemanau, kad jis buvo nuoširdžiai susijaudinęs, bet įspūdį padarė visiems. Žmonės šaukė ir karštai plojo. Prezidentas neatrodė toks laimingas: sunėręs rankas jis rimtai žiūrėjo į minią ir, regis, norėjo kažką pasakyti, bet vis dėlto nutylėjo. Tik paspaudė ranką vyriausiam iš mokslininkų, išradusių šitą sistemą, ir pasišalino. Kažkoks žurnalistas pusiau juokais paklausė, ar sistema nesukils prieš jos kūrėjus ir nepradės pati už mus daryti sprendimų. Mokslininkas nusijuokė – man jis pasirodė kažkoks nesubrendęs, antisocialus, tarsi pirmąsyk bendrautų su gyvais žmonėmis – ir pareiškė, kad nėra ko bijoti, sistemos intelektas labai paprastas ir neskirtas imituoti žmogaus mąstysenos. Sistema veiks tiesiog kaip šuo, mokantis daug komandų. Ji nesugalvos sujungti „op“ ir „atnešk“ į komandą „žudyk“. Kche kche kche. Žmonės juokėsi drauge su juo. Taigi, pašoko ministras, nuo rytojaus pradėsime vykdyti sistemos įgyvendinimo planą. Visiškai pritaikyta ji bus per savaitę – labai, labai greitai. Kokia didi diena!

Man skauda galvą. Gatvės pilnos triukšmo.

 

2131 m. sausio 24 d.

Sistemos „Overseer“ įdiegimas užtruko kiek ilgiau nei savaitę – vis dėlto metropolija yra milžiniška. Na, bet ministras mėgsta pagražinti. Svarbu, kad tai jau padaryta. Turiu pripažinti, šį „stebuklą“ vertinau skeptiškai, bet dabar imu manyti, kad be reikalo. Žmonėms tikrai nebereikia nieko daryti – jokio sunkaus fizinio darbo. Elektra, vanduo, šildymas, transportas, maisto ir higienos prekės, medikamentai – viskuo rūpinasi „Overseer“. Viską gauname laiku ir aukščiausios kokybės. Jau trys dienos, kai sistema efektyviai veikia – per tą laiką oro ir vandens tarša sumažėjo… Nepamenu, kiek procentų, bet labai įspūdinga. Transportas nebevėluoja. Visos operacijos atliekamos automatiškai. Iš pradžių kai kurios moterys protestavo, jos nenorėjo patikėti žmonių gyvybės „šaltai, plieninei mašinai be širdies ir be sielos“, bet „Overseer“ jau atliko keliolika tūkstančių operacijų be jokių klaidų ir komplikacijų. Moterėlės nutilo ir daugiau neprotestavo. Visas internetas užverstas teigiamais atsiliepimais apie šį „neklystantį žmonijos sargybinį“. Tai gal skamba ironiškai, bet nieko nepridursi. Taip pat sumažėjo nusikalstamumas – tiesą sakant, beveik išnyko. „Overseer“ aptinka nusikaltėlius dar prieš jiems įvykdant nusikaltimą ir kaipmat su jais susidoroja. Turiu pasakyti, gana griežtai susidoroja, bet antisocialusis mokslininkas paaiškino, jog taip reikia, kad nusikaltimo prevencija būtų reali. Jei „Overseer“ taikytų humaniškesnes priemones, nukentėtų nekalti žmonės, o dabar kenčia tik potencialūs nusikaltėliai. Žmonės pritarė mokslininkui ir trynė rankomis, tik prezidentas pirštu vedžiojo per stalą, kita ranka parėmęs galvą. Jis atrodė nepatenkintas, bet nieko nekomentavo, o ir niekas į jį nekreipė dėmesio. Girdėjau, kaip jis pasakė savo dukteriai, stovėjusiai šalia jo ant pakylos: mums reikia mūsų trūkumų, jie padaro mus tobulus. Žinojau, kad kitos dienos naujienose žurnalistai kabinėsis prie šio sakinio, bet man jis pasirodė gana protingas.

Kažkoks žmogaus teisių gynėjas prisispyręs klausinėjo, kaip „Overseer“ taip greitai randa nusikaltėlius? Negi mes esame taip griežtai sekami? O jei taip, ar nekyla grėsmė žmogaus privatumui? Į tai antisocialusis mokslininkas atsakė „paukščių kalba“ – jis postringavo apie nervinius organizmo impulsus, kūno temperatūrą ir hormonus. Nieko nesupratau, bet man ir nerūpi. Žmogaus teisių gynėjui tokių argumentų nepakako, bet tada mokslininkas neteko kantrybės ir pareiškė, kad jei šis taip nori savo žmogiškų teisių, tai tegul prisiima atsakomybę už visas tas aukas, kurių „Overseer“ padėjo išvengti.

Man vėl skauda galvą. Kas per velniava!

 

2131 m. gegužės 8 d.

Praėjo keli Naujosios eros mėnesiai. Tai jau tampa oficialiu mūsų amžiaus pavadinimu, ir jis gana tinkamas. „Overseer“ tikrai suteikė mums daugiau laisvių ir galimybių, nei garantavo konstitucija. Žmonės nebežino, kas yra darbas. Kur pažvelgsi – šventės, pokyliai, vaidinimai, festivaliai, visokios eisenos ir kitos nesąmonės. Piliečiai pagaliau leido prasiveržti savo „kūrybinei prigimčiai“. Daug triukšmo ir visokių apsimetėlių – net be menkiausios talento užuominos. Kita vertus, Naujojoje eroje pasirodė daug nuostabių reiškinių. Nors didžiumą laiko praleidžiu dėkodamas „Overseer“ už naują garso nepraleidžiantį langą, kartais išeinu pasižmonėti ir aš. Teko regėti tikrai įspūdingų dalykų. Panašiai įsivaizduodavau senovės Romą: visi vaikšto apsirengę spalvingais drabužiais, džiaugiasi savo gyvenimu ir be perstojo tauškia niekus. Tiesa, pas mus nėra išsidažiusių tešlių… ne, gal klystu. Taigi Metropolis patapo Naująja Roma. Keista, bet „Overseer“ gana gudriai sugeba atskirti tikrą kultūrą nuo kenksmingo triukšmo. Triukšmadarius ji kaipmat išvaiko. Žinoma, kai kurie vėl įsigudrina skųstis dėl žmogaus teisių pažeidimo, bet tokie reikalai jau seniai niekam nerūpi. Kuo nors skųstis turint tokias gyvenimo sąlygas yra tiesiog nedora.

Ministras tai vadina tikruoju rojumi – žmonių užsitarnautu rojumi, aukščiausia laisvės ir laimės išraiška. Ir tai ne kažkokios mitinės būtybės dovana, tai mūsų pačių darbas ir neabejotinas mūsų dieviškumo įrodymas. Prezidentas vėl susilaukė žurnalistų pašaipos pasakęs, kad šiame rojuje per daug neveiklos. Be to, prezidentui nepatinka mintis, kad mus visus pergyvens skaitmeninis organizmas. Į tai ministras nesumojo, ką atsakyti. Taip, pritarė jis, mes negyvename amžinai, bet netolimoje ateityje viskas bus įmanoma, o juk dabar turime tiek laiko! Kas nors ką nors tikrai sugalvos.

 

2132 m. vasario 22 d.

Žiema. Visus apėmė depresija. Žmonės neturi ką veikti. Jie ieško savęs ir gyvenimo prasmės. Gatvėse pilna protestuotojų, bet niekas gerai nežino, prieš ką protestuoja. Aš sėdžiu namuose. Jei atvirai, tai niekada nebuvau pernelyg užsiėmęs, taigi ir dabar nesijaučiu priblokštas laisvo laiko pertekliaus. Tai viso labo žiema. Ji praeis, kaip ir bloga nuotaika.

 

2132 m. balandžio 30 d.

Šiandien atšventėme mano vestuves. Mano tėvai norėjo didingos ceremonijos. Aš norėjau ramiai susituokti, bet nusileidau. Per visą ceremoniją negalėjau susikaupti. Galvojau tik apie tai, kodėl žmonės perrinko prezidentą, kuris užuominomis nuolat reiškė nepasitenkinimą esama padėtimi. Gal kaip tik dėl to jį ir perrinko? Žmonės amžinai nepatenkinti savo gyvenimu, tai gal tokia prezidento pozicija jiems pasirodė psichologiškai artima? Vakare taip norėjau miego, kad vos neišsitiesiau ant grindų.

 

2134 m. lapkričio 11 d.

Dar viena didi mokslinė naujiena – mokslininkai išrado aparatą, prailginantį žmonių gyvenimą. Jiems miegant, šis daiktas stimuliuoja visą organizmą… Nesuprantu, kaip jis veikia. Pasak aparato kūrėjų, tai turėtų prailginti mūsų gyvenimus bent dvidešimčia metų. Vėl visi šokinėja iš džiaugsmo ir mėto kepures į orą. Dabar daug miegosime, pasakė storulis, stovėjęs man iš dešinės. Manau, jis ir anksčiau daug miegodavo. Kažkodėl į jį žiūrint apėmė pasiutimas. Norėjau ištaškyti jam smegenis. Susilaikiau supratęs, kad „Overseer“ mane sustabdytų dar prieš įvykdant nusikaltimą. Smagu būtų tą „Overseer“ perprogramuoti, kad traktuotų storumą kaip nusikaltimą. Galvojau apie tai kimšdamas javainius.

 

2134 m. lapkričio 13 d.

Kažkas tarytum perskaitė mano mintis. Naujienų puslapyje parašyta, kad nepaprastai talentingas vyrukas pabandė nulaužti „Overseer“. Esą jam anksčiau pavykdavo įsilaužti pro bet kokią apsaugą ar apeiti bet kokią sistemą. Valdžia jo jau senokai ieškojo, bet net „Overseer“ nepavyko jo rasti. Tačiau vyrukas persistengė. „Overseer“ kaipmat nustatė, kur jis yra. Pasak žurnalistės, programišių teko gramdyti nuo sienų. Tebūnie tai visiems gera pamoka.

 

2135 m. vasario 15 d.

Vėl žiema, bet šįsyk niekas neprotestuoja ir neieško gyvenimo prasmės. Vietoj to visi miega, tikėdamiesi kuo labiau prailginti gyvenimą. Miega ir mano žmona. Dažnai nueinu prie jos lovos su dviem puodeliais kakavos ir abu juos išgeriu, žiūrėdamas į jos nugarą. Tai man teikia pasitenkinimą, nors kartu ir liūdina. Mums nereikia „Overseer“, kad gyvenimas atrodytų beprasmis.

 

2135 m. birželio 28 d.

Šiandien buvau Gamtos parke – visame pasaulyje didžiausiame išlikusiame miške. Net ir čia teko ilgokai brautis į tankmę, kad nematyčiau ir negirdėčiau žmonių. Anksčiau paniškai bijojau erkių, bet dabar jos nerūpi. Šiek tiek sunerimau tik tada, kai man ant galvos užkrito didelis voras ir įsivėlė į plaukus. Širdis ėmė skausmingai daužytis, panorau grįžti, bet paskui nusiraminau ir tęsiau kelionę, kol priėjau upę. Pamenu, kažkada čia buvau su seneliu. Sėdėjome ant kranto ir jis ilgai pasakojo apie savo gyvenimą. Buvau per mažas, kad suprasčiau, ką jis man kalbėjo, bet suvokiau viena – jis retai gauna progą taip išsišnekėti, taigi kantriai klausiausi. Trumpam net susidomėjau, kai jis prabilo apie karą. Karas – tai baisiausia liga, kartojo. Baisiausias narkotikas. Neapsigauk, klausydamasis propagandos.

Atsisėdau ant kupsto prie upės ir ilgai žiūrėjau į tėkmę. Akimirką norėjosi verkti, bet nusiraminau, kai ant rankos užropojo dar vienas voras.

 

2135 m. gruodžio 30 d.

Išrastas dar vienas technologijos stebuklas. Gyvenimo ilgintojai sukūrė tikrai įdomų dalykėlį – galimybę užsirakinti sapne. Miegant sapno kapsulėje, aiškino jie, jūsų sapnai yra užfiksuojami – ir jūs galite pasilikti juose amžinai. Galite amžinai sapnuoti fantastiškiausius dalykus, tūkstančius kartų pranokstančius realybę. Anksčiau tai būtų buvę neįmanoma, bet dabar „Overseer“ miegančiuosius geba aprūpinti energija, o naujoji nemirtingumo technologija užtikrina, kad žmonės niekada nemirs. Pasak išradėjų, tai jau tikrasis rojus, už kurį tikresnio ir nebus – juk kiekvienas galiausiai turime unikalų pasaulio suvokimą ir kiekvieno rojaus vaizdinys neišvengiamai skiriasi. Na, o šis išradimas užtikrina, kad unikaliame savo rojuje galėsime gyventi amžinai.

Iš pradžių žmonės juokėsi. Kas iškeis tikrą gyvenimą į sapnus?

Bet man nebuvo juokinga. Man buvo baugu.

 

2135 m. gruodžio 31 d.

Prisiminiau, tėvas man sakė, kad rašyčiau apie įvykius, o ne užrašinėčiau mintis. Esą negalima kūriniais pamokslauti.

Tą dieną nustojau siekti rašytojo karjeros. Man atrodo, kad įvykiai nieko nereiškia.

 

2136 m. kovo 12 d.

Virtuvėje ant stalo radau žmonos laišką, pilną atsiprašymų. Apačioje popierius dar buvo drėgnas, rašalas išsiliejęs. Perbraukiau ta vieta sau per skruostą. Ašaros.

Kol jį perskaičiau, viskas išgaravo iš galvos, tad teko skaityti dar kartą.

Ji susapnavo tą dieną, kai mes pirmąsyk susitikom. Buvo šilta vasaros diena. Ji ėjo pasivaikščioti su draugėmis į parką ir ten pamatė mane. Aš stovėjau vienas prie upės ir žiūrėjau į tolį. Atrodžiau svajingas ir nepaprastas, tad ji iš karto manimi susidomėjo. Eidama toliau, negalėjo nustoti apie mane galvojusi. Pagaliau atsiskyrė nuo draugių, sugalvojusi kažkokią dingstį – neva reikia aplankyti sergančią senelę, niekas kitas negali, o senelė pasijus labai vieniša. Apsisukusi pasileido atgal prie upės, širdis, rodės, iššoks iš krūtinės. Tikriausiai bus prisižiūrėjusi per daug melodramų, nes visai nesugebėjo blaiviai galvoti. Tik meldė, kad aš dar būčiau ten. Aš tebebuvau. Sėdėjau ant pasvirusio į upę medžio ir žiūrėjau žemyn.

Pamenu tą medį. Ant jo kažkada su draugu žaidėme kortomis. Seniai, prieš daugelį gyvenimų. Dabar bet koks prisiminimas apie tai atrodo lyg pro rūką. Tik pamenu, kaip šilta buvo tomis dienomis ir kaip skaisčiai švietė saulė.

Skaičiau toliau.

Ji nedrąsiai priėjo prie manęs ir užkalbino. Kai aš į ją atsisukau, mano akys buvo tokios gilios... Tokios liūdnos. Ji paklausė, ką čia veikiu. Atsakiau, kad nieko, šiaip vaikštau.

Ji labai tiksliai atpasakojo mūsų susitikimą. Vietomis buvo sunku skaityti jos drebančia ranka parašytus žodžius. Ji nesitikėjo, kad iš tikrųjų būsiu toks šaltas. Toks nuobodus. Kad taip jos nemylėsiu. Kad galvosiu vien apie save. Kad mūsų namuose tvyros tokia įtampa. Po tos akimirkos prie upės viskas ėjo tik blogyn. Kai užmigau mūsų vestuvių naktį, jos širdis sudužo. Ir taip toliau. Ji nori sugrįžti į tą laiką, kai dar buvo laiminga. Ji nori vis iš naujo sutikti mane prie upės. Tą mane, kurį mylėjo. Atsiprašau. Ir sudie.

Padėjau laišką ant stalo ir apsidairiau. Visur taip švaru ir tvarkinga – tarsi čia negyventų žmonės.

 

2136 m. balandžio 2 d.

Vis daugiau ir daugiau žmonių pasitraukia į savo sapnus. Gatvės, anksčiau mirgėjusios nuo eitynių ir vaidinimų, vis tuštėja. Miestas apmirė, įsigalėjo tyla. Visi vaikšto kaip nusikaltėliai, pamatę vienas kitą, kuo greičiau nuskuba priešingomis kryptimis. „Overseer“ dirba tyliai, beveik be garso.

Susibūrė žmonių judėjimas „Už tikrą gyvenimą“. Jie atsisako gyventi iliuzijose ir skatina kitus daryti tą patį. Kam pasinerti į melą? Tegu jis ir amžinas, bet vis tiek netikras. Gyvenkime tikrą gyvenimą, kaip ir turėtų būti. Jie liaupsina prezidentą kaip šventąjį ir stebisi, kaip anksčiau niekas jo neklausė – juk jis numatė šį pavojų pačioje pradžioje. Dabar prezidentas tik sėdi prie stalo ir žiūri žemyn. Jo dukra neseniai pasiliko sapne. Jis norėjo sudaužyti sapno kapsulę ir ją ištraukti, bet įsikišo „Overseer“. Tai būtų žmogaus teisių pažeidimas. Prezidentas sėdi ir barbena pirštais į stalą. Kartais persibraukia žilus plaukus. Dažnai stebiu jį miesto aikštėje per visuomenės susibūrimus. Anksčiau nemėgdavau čia eiti, bet dabar, kai gatvėse tiek mažai žmonių, ėmiau lankytis.

 

2136 m. balandžio 30 d.

Prezidentas pasiliko sapne. Užsirakino jame. Visi judėjimo „Už tikrą gyvenimą“ dalyviai pametė galvas. Be jų, nedaug kas čia ir liko. Net aš prisijungiau prie šio judėjimo – tiesiog todėl, kad neturėjau priežasties atsisakyti. Čia turime ir prezidento brolį. Visi puolė jį klausinėti. Liūdnas ir pavargęs, jis purtė galvą ir tepasakė, kad prezidentas neseniai susapnavo savo žmoną. Atėjo visas drebėdamas pas brolį, karštligiškai žibančiomis akimis. Gal visa tai ne melas? Ar kartais negyvenome melu jau ilgą laiką? Visi atsakymai atrodo klaidingi, o bet kokia prasmė, rodos, amžiams dingo – dabar jau net šis žodis nieko nebesako.

Prasmė. Ką tai reiškia? Ir aš sykį mačiau savo Samantą, tarsi ji dar būtų gyva. Negalėjau patikėti, kad sapnas gali būti toks tikroviškas. Tiesiog negaliu patikėti. Gal tai ženklas? Aš pavargau. Labai pavargau. Ar pastaruoju metu padariau kažką svarbaus? Ar mano gyvenimas turi prasmę? Nežinau. Nieko nežinau. Einu miegoti.

Skelbiama visuotinė panika, bet nėra kam panikuoti. Aš pamelavau, kad blogai jaučiuosi ir nuėjau namo.

Vėliau: guliu ant sofos. Norėjau nusnūsti, bet staiga kai ką supratau – iš tikrųjų aš nesapnuoju. Niekada nesapnavau. Gal tik keletą kartų, kai buvau mažas, bet nesu tikras. Kartais man atrodo, kad tiesiog įsikalbėjau, jog kažką sapnavau, kad jausčiausi visavertiškesnis – kiti vaikai darželyje pasakodavo apie savo sapnus, aš nenorėjau išsiskirti – o ypač šitaip, nesapnuodamas. Mano miegas visada buvo tylus ir tamsus – tiesiog nebūtis. Aš daugiau nieko ir nenorėjau. Tiesiog ramybės. Nusišypsojau supratęs, kad visuotinė krizė manęs neliečia – bent jau tiesiogiai. Aš šiai epidemijai atsparus. Turiu imunitetą zombių apokalipsei.

 

2137 m. kovo 12 d.

Perverčiau savo dienoraštį. Per dvylika metų parašiau vos kelis puslapius. Įdomu, ar anas psichologas būtų tuo patenkintas. Įdomu, ar jis dar gyvas. Tuomet jam būčiau davęs kokius trisdešimt metų, taigi tikriausiai gyvas. Bet, kaip ir kiti, dabar turbūt miega. Sapnuoja.

 

2137 m. kovo 17 d.

Metropolyje liko vos keli tūkstančiai atsibudusiųjų. Retai kada išėjęs laukan sutiksi kitą žmogų. Todėl kažkas pasiūlė visiems persikraustyti į vieną vietą, bet tai pasirodė neįmanoma. Sapnuojantieji vis dėlto yra gyvi žmonės – bent teoriškai – ir į jų gyvenamąją erdvę negalima brautis – to neleidžia „Overseer“. Taigi tam, kad jaustume vienas kito egzistavimą, kartą per savaitę visi, kas dar gali, kur nors susitinkame. Vaikštinėjame po miestą, šnekučiuojamės, lankome parodas. Kartais rengiame renginius, eitynes ar kažką panašaus – tik kad žiūrovų nėra. Skatinami romantiški žmonių santykiai, bet aš apie tokius dalykus kažkaip nustojau galvoti. Seniai. Dar prieš sutikdamas savo žmoną. Viskas įvyko man nepakrutinus nė piršto. Vyresni atsibudusieji – kodėl jie save taip vadina? Nemiegantieji labiau tiktų. Gal jiems patinka užuomina į dvasinį atbudimą ar kažkas panašaus. Taigi, vyresni atsibudusieji mėgsta filosofuoti su jaunesniais atsibudusiaisiais. Keista būsena verčia juos visus atitrūkti nuo realybės. Žiūrint iš šalies – o aš kažkodėl visada taip ir darau – mūsų susitikimai atrodo be galo keisti. Tarsi mes būtume pamiršę, ką reiškia būti žmonėmis. Ką reiškia gyventi.

 

2137 m. balandžio 23 d.

Mūsų liko vos keli šimtai. Gal dar mažiau, nežinau. Į susitikimus susirenka iki šimto žmonių. Vaikštome ištuštėjusiomis gatvėmis. Dabar, kai tiek daug miegančiųjų, „Overseer“ kiekvienam leidžia daug daugiau – tai, kuo anksčiau buvo aprūpinami milijonai, atitenka keliems šimtams. Mes galime ateiti į parduotuvę ir imti viską iš eilės. Net ir toks elgesys primena sapną, svajonę. Manau, daugelis yra svajoję, kad visi žmonės staiga dingtų, o tu liktum vienui vienas visame pasaulyje ir galėtum daryti, ką tik panorėjęs. Visada apie tai galvodavau eidamas į parduotuvę. Norėdavau tokio stebuklo. Visi saldumynai – man vienam. Na, dabar gavau, ko norėjau. Kiti irgi taip galvoja. Kai kurie net pradėjo svarstyti, gal ir tai yra sapnas? Juk prieš keletą metų nieko panašaus nebuvo – nei „Overseer“, nei Naujosios Romos, nei gyvenimą ilginančių technologijų, nei amžinųjų sapnų, nei šios begalinės laisvės. Bet man ganėtinai aišku, kad visa tai – tikra. Suleidau dantis į kriaušę (niekada jų nemėgau) ir realybė smogė visu smarkumu. Lėtai kramčiau. Jaučiausi kaip filmo veikėjas. Viskas, ką darau, yra žavu ir didinga.

Visi kažko bijo. Aš nebijau, ir todėl jie bijo manęs. Net ir būryje einu vienas. Su manimi niekas nesišneka.

 

2137 m. balandžio 30 d.

Į šį susitikimą, be manęs, atvyko du žmonės. Pamatę mane ateinant, jie nervingai pašoko. Visą kelią niekas neištarė nė žodžio, paskui jie greitai atsiprašė ir patraukė namo. Toliau ėjau vienas. Norėjau išgirsti paukščių čiulbėjimą, bet nepasisekė.

 

2137 m. birželio 18 d.

Jau keletą savaičių į susitikimus atvykstu tik aš vienas. Ilgai į tai nekreipiau dėmesio – kiti manęs vengė, nes prie jų nepritapau. Bet paskui, pareigos skatinamas, pabandžiau su jais susisiekti. Nepavyko, tik internete radau kažkieno parašyta: „Tai viskas.“

Šiandien atėjau į sutartą vietą ir laukiau kitų. Paprastai, jei niekas neateidavo, grįždavau namo, bet šįsyk supratau – niekas daugiau ir neateis. Patraukiau į miestą.

Žiūrėjau į mane supančius pastatus. Buvo šilta, pūtė gaivus vasaros vėjas. „Overseer“ kiek pakeitė miesto realybę ir leido maloniems metų laikų elementams integruotis į mūsų gyvenimus. Anksčiau tokį malonų vėją galėjai pajusti tik užmiestyje, kur jo neužstoja pastatai. Jaučiau pareigą galvoti apie savo gyvenimą, viską prisiminti. Mano prisiminimai tarytum kalbėjo su manimi ir bent kiek praskaidrino tylą, slėgusią Metropolį. Man likus vieninteliu aktyviu jo gyventoju, „Overseer“ visai nutilo – tarsi ir jis būtų nugrimzdęs į miegą.

Prisiminiau, kaip iš pradžių žmonės bijojo, kad „Overseer“ susiformuos nepriklausomą nuo žmonių sąmonę ir pradės valdyti mūsų gyvenimus. Turbūt taip būtų buvę geriau, nei dabar yra. Nors ką gali žinoti. Niekada pasaulis man neatrodė toks skaidrus ir tyras kaip dabar.

Priėjau miesto parką ir atsisėdau ant žolės. Po ją bėgiojo skruzdėlės. Paėmiau šakelę ir pradėjau su jomis žaisti. Viskas atrodė taip svarbu. Jaučiausi taip, tarsi būčiau daręs kažką neišpasakytai didingo.

Ar malonu sapnuoti? Sunku įsivaizduoti. Kai prisipažinau žmonėms, kad visai nesapnuoju, jie bandė man papasakoti savo sapnus, stengėsi juos apibūdinti. Visa, kas vyksta sapne, atrodo logiška, net ir didžiausios nesąmonės, bet tik tol, kol visa tai sapnuoji. Kartais tą patį sapną galima susapnuoti kelis kartus. Tada jis kažką reiškia. Kai kuriems žmonėms visi sapnai ką nors reiškia. Kai kuriems viskas visada ką nors reiškia. Tais laikais, kai man dar kažkas rūpėjo, nekenčiau tokių žmonių.

Man atrodo, kad užsidarymas viename sapne paneigia sapnų esmę – bent kaip aš tą sapnavimą suprantu. Sapnai turėtų būti unikalūs ir nepamirštami, visiškai kitokie nei gyvenimo monotonija. O jei amžinai esi tame pačiame sapne, ar jis bent kuo skiriasi nuo tavo gyvenimo? Ar amžinasis sapnas kažkaip vystosi, juda į priekį, ar tiesiog amžinai kartojasi? Jeigu jis kartojasi, gal sapnuojantysis gali kada nors suvokti, kad jis negyvena, o tiesiog sapnuoja? O jei taip, ar tada jis gali pabusti? Jei teisingai supratau, pasilikusieji sapnuose be kitų pagalbos iš jų ištrūkti negali. O juk jokių kitų nebeliko. Net jei tokių ir būtų, „Overseer“ neleistų sapnuojančiųjų budinti, mat tai pažeistų žmogaus teises.

Norėjusieji gyventi tikrąjį gyvenimą, kol tokių dar buvo, mėgindavo įtikinti kitus atsižadėti sapnų, bandydavo išreikšti kapsulės būsenas mimika. Jie vaizduodavo miegančiuosius surauktais antakiais ir kietai suspaustomis lūpomis. Tarsi tie norėtų ištrūkti iš savo sapnų, bet negalėtų.

Nemanau, kad tai tiesa. Užsinorėjau pasižiūrėti į sapnuojančiuosius. Gal net pamatyti savo žmoną. Gal, išvydęs ją ramiai ir taikiai miegančią, pagaliau pamilčiau. Kas žino?

Šakele braižiau ženklus smėlyje ir stebėjau, kaip jais bėgioja skruzdėlės. Prisiminiau, kaip vaikystėje drauge su seseria čia žaisdavome su vabalais. Nusišypsojau, bet greit supratau, kad mano emocija nenuoširdi.

Nebežinau, ką rašyti. Atrodo, viskas jau pasakyta.

Kol dar buvo žmonių, jaučiausi vienišas. Dabar nebejaučiu nieko. Kai nėra klausimo, koks gali būti atsakymas?

Nežinau.

Dienoraščio pabaiga.

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 1 (sausis)