tekstai.lt

Jonas Minkevičius. Novelės

Jonas Minkevičius. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Jonas Minkevičius. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Jurgiškio mokytoja

 

Ir kas per pasiutlaikis! Praėjo jau šeši dešimtmečiai – ar kas dar atmena Jurgiškio mokytoją? Gal kur ir dulka kokie popieriai, bet šiaip apie ją, kad ir kiek klausiau, jau niekas nebėra girdėjęs. O mano atmintyje mokytoja išliko taip aiškiai, tarsi tik vakar ją būčiau sutikęs. Ir norėdamas jos neužmirščiau, nors mačiau vos kelias valandas.

…Dardėjau traukiniu iš Kauno Kupiškin. O nuo ten jau vieni juokai iki namų. Ką čia reiškia jaunam studentui koks aštuonetas kilometrų kiauliarisčia, kaip sakydavo mano šmaikštuolis pusbrolis Levukas, iš Kupiškio Ožkiniuosna. Bet tais pokario metais nieko tikro ir pastovaus, išskyrus nerimą, nebuvo. Traukiniai taip pat važiuodavo savotiškai. Štai ir dabar – ėmė ir sustojo Subačiaus stotyje. Pati pusiaukelė tarp Panevėžio ir Kupiškio. Stovi sau, ir nė iš vietos. Kažkas pasakė, kad toliau nevažiuos – viskas, atvažiavom, „konečnaja stancija“. Nori nenori reikia išlipti.

Po karo iš Subačiaus stoties buvo likęs vien tik pavadinimas. Centrinis pastatas susprogdintas, plytos išnešiotos, prie pamatų styrojo nykus, lentinis, kiaurai vėjo košiamas barakas.

Vėlus vakaras. Sutemo. Teškėjo smulkus rudeninis lietus. Keleiviai vienas po kito kažkur išsisklaidė, išsivaikščiojo. Man nebuvo kur dėtis. Čia neturėjau nei draugų, nei pažįstamų. Užėjo mintis – gal patraukti per naktį namo, apie dvidešimt kilometrų, bet pasvarstęs susilaikiau. Naktis yra naktis, o tuomet ne tik naktys, bet ir dienos buvo pilnos visokių pavojų ir netikėtumų: miškuose – miškiniai, pamiškėse – rusų garnizonai ir stribai. Kulkos nebuvo deficitas.

Įsmukau barakan. Jokios šviesos, tamsu, tik pro atvirą durų angą sklido blausi naktinė prieblanda. Patamsyje akys pagavo lentinio suolo kontūrą ir ant jo tūnančios kažkokios esybės siluetą. Prisėdau ir aš ant to suolo. Tiesą sakant, kito ir nebuvo. Kai tamsoje bent kiek apsipratau, pamačiau, kad mano kaimynė – moteris. Jauna, bet ne mergiūkštė, tamsiaplaukė, apsivilkusi paprastu juodu palteliu, be skarelės, ant kaklo šalikėlį apsivyniojusi. Pasilabinau, patylėjome, paskui po vieno kito žodžio tapo aišku, kad man reikia nuo Kupiškio vienon pusėn, o jai priešingai – Jurgiškin, savo mokyklon. Geri dvidešimt kilometrų, jeigu ne daugiau, Viešintų keliu. Pašonėj dunkso Šimonių giria, pakalnėj spindi Suosos ežeras, – graži, vaizdinga vieta, čia ir Strazdelis kunigaudamas gėrėjosi: „Pasvydo, pasvydo, aušros žvaigždė pasvydo…“ Gal Dievas duos, kas nors iš Subačiaus pavėžės.

Pokario kaimo mokytojai… Daugiausia mokytojos. Moterys, merginos. Kartais dar visai jaunutės, vakarykštės gimnazistės. Vienos. Tolimose gyvenvietėse, atokiausiuose rajonų užkampiuose. Keliaudavo su krepšiais, pėsčiomis, vasarą dulkėtais, duobėtais, rudenį purvinais klampiais žvyrkeliais. Jei pasiseks – atviruose sunkvežimių – „gruzovikų“ – kėbuluose. Kas jas dabar suprastų – jų ištvermę, vargą, drąsą. Ir, žinoma, pavojus. Nuolatinius, nepraeinančius nei dieną, nei naktį. Metų metais. Fronte be linijų, tarp dviejų ugnių, tarp mirtinų, nesutaikomų priešų. Kur aukšti idealai ir žmogiškumas maišėsi su niekšiškiausiu, jokios tikybos ir ideologijos nesaistomu žiaurumu ir savivale.

…Trinksėdamas auliniais batais barakan įkėblino kareivis. Jo antpečių laipsnio tamsoje nebuvo galima įžiūrėti. Pastoviniavo, pažingsniavo pirmyn atgal ir staiga klestelėjo priešais mus ant kažkokio neaiškaus daikto – dėžės ne dėžės, paverstos spintelės ar tiesiog ant numestos kaladės. Užkalbino, žinoma, rusiškai. Moteris susigūžė ir nieko neatsakė. Aš, kažką burbtelėjęs, taip pat tylėjau.

– Ir kas per žmonės tie lietuviai, – kiek palaukęs, tarsi sau, nepiktai, bet su aiškiu apmaudu ėmė postringauti kareivis. – Kiek mes kariavom, už juos kraują liejom, išvadavom, o jie vis prieš ir prieš, net kalbėtis nenori…

Mokytoja sunerimusi pasislinko arčiau manęs.

– O kas jus prašė pas mus? – pusbalsiu, pro dantis pratarė ji kareivio pusėn. Lietuviškai. Jos balsas buvo aiškiai persmelktas pagieža, panieka ir kažkokiu giliu vidiniu skausmu. Iš karto tapo aišku – sava. Ne kiekvienas, nepaisydamas nepažįstamų žmonių, išdrįstų lyg purvina pašluoste tėkšti tokius žodžius uniformuotam rusų kareivai. Klausimas, žinoma, buvo tik retorinė figūra su joje pačioje slypinčiu teiginiu, į kurį niekas nelaukė jokio atsakymo.

Rusas, matyt, to nesuprato ir, čia patylėdamas, čia vėl tęsdamas, varė savo monologą toliau – apie mūsų keistą, nedėkingą gentį ir laimės, kad gyvename pačioje geriausioje ir galingiausioje šalyje, nesuvokimą. Panašios lėkštos tirados buvo jau seniai įkyrėjusios iki koktumo, bet šis kareivis apsiėjo be įprastinių rusiškų keiksmažodžių ir tiesmukų laikraštinių štampų, netgi be tuo metu visur kišamo „tėvo, mokytojo, vado ir generalisimo“ Stalino vardo. Jo žodžiai buvo aiškiai savi, ėjo iš vidinio įsitikinimo, buvo paties išgyventi. Bauginantis, apgailėtinas, bet tikras kriterijus, kad prieš mus – autentiškas pavergtos sąmonės tipas, grėsmingas janyčaras, galintis dėl savo Sovietijos padaryti bet ką.

Nupurtė šaltis.

Kareivis pagaliau nutilo. Dar kiek pasėdėjo nuleidęs galvą ir neatsisveikinęs išėjo oran.

Įtampa barake kiek atlėgo – argi kam neaišku, kokio plauko kariškiai čia slankioja naktimis.

Išaušo rytas. Mokytojai iš tikrųjų pasisekė – ją pavežėjo sunkvežimis iš Subačiaus, o aš, kaip ir buvau ketinęs, patraukiau pėsčias namo.

 

Po kiek laiko vartau laikraštį ir nustėrstu: akyse šokinėjančios raidės skelbia, kad žuvo Jurgiškio kaimo pradžios mokyklos mokytoja. Atėjo naktį Šimonių girios miškiniai ir nušovė kambaryje, už stalo. Taip ir rado ją žmonės sėdinčią, kertėn atsirėmusią.

Persižegnojau. Amžiną atilsį.

Kaipgi šitaip? Nejaugi? Paskui lyg ir ėmė šis tas aiškėti. Kai kas net pavardę pašnibždomis paminėdavo...

 

Neseniai pravažiuodamas Jurgiškį stabtelėjau. Nieko nebėr. Nei to namo, nei mokyklos, nei jokio ženklo, kad kas čia buvo. Tik senų, aplūžusių uosių šakose įsipynęs vėjas kažką nesuprantamai švokštė.

 

 

 

Čigono šienapjūtė

 

Dar anais „cariniais“ laikais iš netoliese įsikūrusio taboro sodžiun atėjęs jaunas čigonas per patį šienapjūtės įkarštį, kai visiems reikia darbininkų, įsisiūlė stipriam Migonių gaspadoriui padėti pievą pjauti. Sumušė rankomis – jei čigonas neatsiliks nuo šeimininko, tai ne tik gerai pavalgyti, bet dar ir po pusrublį – tai buvo pinigas! – už dieną gaus. O jei nespės – pats kaltas, dirbs tik už duoną.

Pieva – plati, žolė – sodri, dienelė – Dieve duok. Vyrai, nusivilkę marškinius, suka dalgius, prie šeimininko dar prisidėjo keli talkininkai, ir čigonas kartu su visais. Šienapjūtė įsibėgėjo. Šeimininkas pasipustydamas varo pradalges iš peties, čigonas – iš paskos. Saulutė vis aukštyn, tuoj įdienos, artėja ir pietų metas – čigonas neatsilieka nė per žingsnį. Žiūri gaspadorius, kad čia nebe juokai – reikės čigonui duoti kaip suderėta. O nesinori, gaila, – oho, pusrublis! – argi kas galėjo nuspėti, kad jis taip mitriai pjaus. Ką čia dabar padarius? Ūmai topt galvon senas kaimo „daktarų“ mokslas: šnipštelėjo vyras priešpiečius atnešusiai pačiai, kad čigonui skyrium paruoštų, kaip žadėta, itin stiprius ir sočius pietus – pridėtų visą dubenį vandeny mirkytų žalių lašinių.

Netruko ateit ir vidudienis. Visi pavalgė, papietavo, užgėrė giros, ir vėl – lankon. Šeimininkas veda, eina priekyje, rėžia pradalgę po pradalgės, net žolė čirškia. Čigonas – taip pat. Praslinko gal pusvalandis, gal dar kiek, staiga čigonas stabteli, meta dalgį ir – šast už krūmo. Gaspadorius tik šypt ir dar labiau užgula dalgį. Čigonas grįžta, skuba prisivyti kiek atsiliko, bet ir vėl – už krūmo. Šeimininkas spaudžia neatlyždamas, tarpas tarp jo ir čigono akyse auga.

Atbėgo vėl čigonas pievon, mato – praloš. Na, jeigu jau šitaip! – nusimovė kelnes, tėškė jas ant pradalgės, ir – niekur daugiau nebelaksto... Įnirtingai švytruodamas dalgiu pasivijo šeimininką ir plikas kaip tilvikas, nė per žingsnį neatitrūkdamas, sėdo jam ant kulnų.

Talkininkai, leipdami juokais, movė iš pievos tolyn. Atėjusios grėbėjos taip pat spygaudamos išsilakstė. Net gandrai, lig tol oriai stiblinėję paskui pjovėjus, išsigandę nuplasnojo. O gaspadoriui – nė kur akių dėti: ir pieva „apšniūruota“, ir, nori nenori, – teks kapšą pakratyti. O kur dar „šlovė“ per visą sodžių!

Čigonas, nelauktai paneigdamas visiems žinomą saviškių reputaciją, iš tikrųjų teisingai, sąžiningai, pagal sandėrį, užbaigė darbą, atsiėmė kas priklauso, persimetė per petį kelnes ir linksmai pasišvilpaudamas patraukė sodžiaus viduriu į savo taborą, palikęs šeimininkui netikėtą, neprašytą, asmeninį „autografą“ – ilgam ir neužmirštamam prisiminimui.

 

 

 

Kiek kainuoja svaras ruginės duonos?

 

Duona... Mūsų tėvai ir seneliai duonelę šventa laikė – ant kiekvieno kepalo viršaus delno šonu kryžiaus ženklą įspausdavo. Ir prieš valgį, nors iš nuovargio kartais net rankų nebepakeldavo, netingėjo persižegnoti. O kaipgi galėjo būti kitaip – duona amžiais, sunkmečiais, badmečiais buvo gyvasties matas. Kiek į ją sunkaus rankų darbo, kantrybės, prakaito, rūpesčių ir meilės sudėta. Gal bent muziejuose matėte noraginius arklus, šiaudines sėtuves, dantytus pjautuvus, vienarankes dalgeles, ilgakočius spragilus, duobtas vėtykles, akmeninius lovius ir piestas grūdams trinti, rankines girnas miltams malti, medinius kubilus duonai raugti, ližes kepalams krosnin pašauti. Viskas rankomis! Ir aš pats tuos padargus bei neprilygstamą duonelės vertę patyriau ne iš knygų. Bet dažniausiai, kada tik apie ją pagalvoju, prisimenu savo senelį, Joną Juodviršį iš Migonių. Deja, paties senelio nemačiau. Kai gimiau, jo jau seniai nebebuvo. Neliko nei jo nuotraukos, nei kokio nors daikto prisiminimui. Nežinau nei jo veido, nei kaip jis atrodė, tik iš savo motutės žodžių vaizduojuosi jį neaukštą, sausą, sunkios kaimo buities ir darbų užgrūdintą, nuo arklo, dalgio ir spragilų kietomis, sudiržusiomis, gyslų tinklu išmuštomis rankomis. Kaip protėviai nuo seno buvo įpratę, vasarą vaikščiojo su paties pinta šiaudine skrybėle, baltais drobiniais marškiniais, rinktine rainuota juosta susijuosęs, basas, rudenį ar žiemą su kepure, pilką rudinę užsivilkęs, naginėm ar knatais pamuštom vyžom apsiavęs. Lietuviško rašto, slėpdamasis nuo caro žandarų, išmoko pas „daraktorius“. Niekas, nei savi, nei kaimynai, neturėjo ko bloga apie jį pasakyti.

Seneliai gyveno vešliais uosiais, medžliepiais ir liepomis apaugusiame, didžiosios vinkšnos saugomame rėžiniame sodžiuje, ant kalvos, antras kiemas nuo galo, dešinėj, pašepečio pusėn. Augino penketą vaikų – keturias dukteris – Adelę, Anelę, Oną – mano būsimąją mamą, mažiausiąją Elzbietytę ir sūnų Joną. Ne visiems buvo lemta užaugti. Elzbietytę, gal tik kokių šešerių sulaukusią, nutrenkė staiga gryčion įsiveržęs kamuolinis žaibas – palakstė, paskraidė kibirkščiuojantis rutulys ir, tarsi radęs ko ieškojo, grybštelėjo ant aslos bežaidžiantį vaiką.

Tų metų rugiapjūtė kėlė džiaugsmą ir viltį – graži, sausa, saulėta, rugių laukai stovėjo išdžiūvę, auksu pageltę. Nupjauti pėdai buvo stropiai gubosna sustatyti, gubų eilės nutįsę per visus sklypus. Beliko klojiman suvežti, po dangčiu sukrauti, derlium pasidžiaugti ir pradėti kulti. Senelis per dieną jau kelintą vežimą iš lauko vežė. Vakarop priėjo eilė ir paskutiniam. Koros buvo didelės, aukštai pakrautos, rugių pėdai klodais sudėti, varpomis vidun atsukti, kad vežant laukan neišsikratytų. O dirvos kelias nelygus, kratus, kupstuotas, vežimas tik – krypt, ir pavirto ant šono. Laimei, pėdai dar neiškrito, susispaudė ir virpėdami laikėsi. Bet kiekvieną minutę ši trapi pusiausvyra galėjo kaipmat suirti, pėdai nuslinks ir pilnos, išdžiūvę grūdų varpos, tarsi bloškiamos, išbyrėtų ant žemės. Argi galėjo senelis tai leisti – Dievo dovaną – kažin kiek svarų, o gal net pūdų! – perniek išbarstyti? Nebūtų pats sau ramybės radęs. Nuo mažumės buvo širdin ir maldon įaugę: „Nuo bado, maro, ugnies ir karo...“

Senelis puolė prie vežimo – greičiau! suspėt! pakelt! atitiesti! – kol dar pėdai laikosi, kol žemėn neišvirto. Jis tvirtai įsirėmė nugara į korų šoną, giliai įtraukė krūtinėn oro ir ėmė kelti. Šimtapūdis vežimas įsirėžė į kaulus, kojos susmigo dirvon, karštis mušė veidan, užliedamas jį sūriu prakaitu, bet senelis negalėjo pasiduoti. Jis atkakliai, neatleisdamas vis kėlė, kėlė ir, atrodė, kad dar kiek, dar truputėlį, ir būtų visai atkėlęs, bet gniuždantis svoris pasiutusiai spaudė, gerklė išdžiūvo, krūtinėj pritrūko kvapo ir vežimas, visas braškėdamas, vėl ūžtelėjo žemyn. Senelis paskui sakęs – kad kas nors būtų bent pirštą pridėjęs, nors mažas vaikas, nors vienai akimirkai, tik tiek ir betrūkę, bet, kaip tyčia, nieko daugiau nebuvo, tik tylus laukas, nuvargęs vyras, prunkščiojantys arkliai ir pavirtęs rugių vežimas.

Senelis dar kartą apmetė akimis rausvą saulėlydžio horizontą – gal koks žmogus netyčia pasirodys – ryžtingai persižegnojo ir kaip kokį baisiausią priešą, besigviešiantį jo duonos, puolė vežimą. Sutelkęs visą įtūžį, visas jėgas, iš paskutiniųjų kilstelėjo, ir vežimas neatsilaikė – pasidavė, atsitiesė! Tiktai kartu su trumpa pergalingo džiaugsmo banga seneliui kažkas baisiai po širdim nudiegė, ir akyse aptemo...

Parvežė senelis paskutinį rugių vežimą klojiman, pilną, sveiką, nieko lauke nepalikęs, neišbarstęs, iki galo atlikęs viską, ką galėjo ir kas reikia. Paskui pasirgo gal kokią savaitę ir mirė. Be skundų, aimanų, be daktarų. Kas čia juos kvies! Ir toli, ir brangu, ir nebuvo tuomet tokios mados – iš miestų daktarų šauktis. O ką gi jie būtų ir padėję.

Žmonės pasimeldė, pakalbėjo, apgailėjo gerą kaimyną ir, iškaišę berželiais vežėčias, nugiedojo Šimonių kapuosna.

Vėtromis nuūžė dvidešimtas amžius. Pervirtom ir į trečiąjį tūkstantmetį. Senelį jau visi užmiršo. Ir Juodviršių giminės Migonyse nebeliko. O man vis nebuvo ramybės – nuolat kirbėjo mintis palikti nors kelias eilutes, nors trumputį žodį apie savo senelį Joną. Kaip atminties ženklą ant jo kapo grumsto, kaip padėkos grūdą ant jo rugių lauko.

Petrylienės gaidys

 

Paukščių hierarchijoje gaidys, tegul ir nepaskrendantis, tupi tikrai ne ant žemiausios laktos. Jo balsas, grožis, drąsa ir ori povyza žmonių sąmonėje iškilo net iki metafizinio lygmens – dar tuo metu, kai nebuvo nei apaštalo Petro, nei jam triskart sugiedojusio gaidžio, nei garsiosios Rygos bažnyčios su variniu gaidžiu ant smailės, kuriuo visada gėrėjosi ten nuvykę mūsų prekeiviai protėviai.

Ir kokių tik gaidžių nebūta! Vienas mūsų kaimynas nutarė savo gaidį kiemsargiu įdarbinti. Kasryt treniravo, ugdė, pykdė, šokdino, koja pastumdydamas, paerzindamas, kol tas pasidarė piktesnis už šunį. Savo šeimininkų dar privengdavo, bet jau pamatys prie kiemo kokį svetimą žmogų – puls kudakuodamas ant galvos, net per tvorą. Atbaidė visus kaimynus. Galų gale, kartą įsidrąsinęs, net pačiam „treneriui“ aulinį batą kruvinai prakirto. Tai ir buvo jo paskutinis žygdarbis prieš patenkant į užpykusio šeimininko puodą.

Taigi gaidžiu lietuvio nenustebinsi.

O vis dėlto Petrylienės gaidys prašoko visus. Taip išgarsėjo, kad apie jį išgirdo ne tik Migonys ir Šimonys, bet ir toli už Kupiškio. Ir anaiptol ne dėl balso skardumo, nepaprastos narsos ar išskirtinių šilkinių plunksnų raibulių.

Migonių Petrylos buvo tvirti valakininkai, gyveno pasiturimai, niekam nė galvon nebūtų atėję laikyti juos kokiais valdžios ar pono Dievo nuskriaustaisiais. Bet tuo metu, dar „prie caro“, prieš Pirmąjį pasaulinį karą – kada ir nutiko ši skandalinga gaidžio istorija, jie kažkaip ėmė ir užsikrėtė iš miestų sklindančiomis „cicilikų“ idėjomis: kur tai matyta – nei jiems Dievo, nei bažnyčios, nei kryžių, nei kunigų!

Ir atsitiko taip, kad vieną snieguotą advento dieną, atlikdamas savo ganytojišką pareigą, kalėdodamas pas Petrylas užsuko visų gerbiamas Šimonių klebonas su palyda – vargonininku, zakristijonu ir dar vienu kitu bažnyčios tarnu.

Petrylų kiemas, aišku, tokių svečių nei kvietė, nei laukė ir nė nemanė jų sutikti. Gaspadorius buvo ar nebuvo, o Petrylienės be replių nepaimsi. Kad ir staigiai, kad ir netikėtai užklupta, nė kiek nepasimetė – puolė priemenėn, griebė vištas rikiuojantį raudonplunksnį gaidį ir – trinkt prieš kunigą ant stalo! – še tau kalėda! Gaidys išsigandęs kad šoks, kad suriks nesavu balsu ant visos gryčios – kalėdotojai kaipmat išsilakstė.

To dievobaimingi Migonys dar nebuvo matę! Kam juoko, kam pykčio, o jau kalbų apkalbų – per tris kartas neužmiršo.

Ir iš tiesų – argi ne pasaulinio semantinio lygio istorinis įvykis? Per Migonių Petrylienę gaidžio prasminis potencialas esmingai pasipildė dar viena nebūta, negirdėta integraline funkcija – gaidišku ateizmu.

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 1 (sausis)