tekstai.lt

Inga Bartkuvienė. Kvėpavimo posūkio poetika

b_200_307_16777215_0___images_stories_metai_2013_metai_2013_1.jpgPaulis Celanas, rašęs daugiareikšmę, intertekstualią poeziją, kurios dalis mūsų skaitytojams pažįstama iš Sigito Gedos, Vytauto Karaliaus, Arvydo Makštučio vertimų, yra palikęs ir keletą literatūrinių manifestų. Juose ryškėja jo kūrybinė savimonė, estetinės nuostatos, poezijos samprata. Šio pobūdžio tekstyną sudaro kelios kalbos, esė, laiškai leidėjams. „Meridianas" („Der Meridian") – bene svarbiausias tokių tekstų ir vienas tiksliausių raktų P. Celano poezijai atverti. Jis rašytas kaip kalba, kurią poetas perskaitė Darmštate 1960 metų spalio 22 dieną Georgo Büchnerio premijos gavimo proga ir 1961 m. išleido atskira knyga S. Fischerio leidykloje. Į „Meridianą" P. Celanas įtraukė maždaug prieš metus parengtus kitos kalbos apmatus, pavadintus „Apie poetiškumo tamsumą" („Von der Dunkelheit des Dichterischen"), panaudojo ir kai kuriuos motyvus iš savo esė apie O. Mandelštamo poeziją. Tekstą kūrė nuosekliai, metodiškai, išlikę dabar jau publikuoti juodraščiai ir užrašai, kuriuose užfiksuota rinkta medžiaga, Platono, Aristotelio, Augustino, B. Pascalio, G. W. Leibnitzo, G. Hegelio, E. Husserlio, M. Heideggerio, L. Šestovo, M. Buberio, F. Rosenzweigo, Th. Adorno filosofijos, S. Freudo psichoanalizės, W. Benjamino literatūros kritikos, E. Benveniste'o lingvistikos, F. Hölderlino, G. Büchnerio, R. M. Rilke's, F. Kafkos, S. George's, G. Benno, L. S. Mercier, Ch. Baudelaire'o, S. Mallarmé, O. Mandelštamo ir kitų rašytojų kūrinių bei programinių tekstų citatos, kurios „Meridianui" suteikia idėjinę, estetinę, kalbinę bazę arba yra poleminiai atspirties taškai. Užrašai ir medžiaga, kuri nepateko į galutinį variantą, yra gausi, iškelianti papildomus poetiškumo aspektus, ją galima laikyti savarankiškais poezijos teorijos metmenimis. Skirtingi tiesiogiai cituoti ir užuominomis įtraukti tekstai leido poetui ieškoti poetinės kūrybos ir teorijos sąsajų.
„Meridiane" keliami P. Celanui rūpėję meno ir poezijos, poezijos ir eilėraščio, autoriaus ir kūrinio, kūrinio ir suvokėjo santykio klausimai. „Meridianą" struktūruoja kelios dialektiškos jungtys. Poezija nesutapatinama su menu, bet poezija yra ir to paties meno „nueitas kelias". Poezija P. Celanui dialogiška, bet kartu ir „vieniša". Poezija – tai kuriančiojo gyvenimo pėdsakas rašte, kita vertus, poezija savarankiška, veikianti ne pagal kūrėjo sumanymą, o pagal savo logiką. P. Celanas teigia, kad poezijoje įrašomas istorinis laikas, išlieka atmenamos datos, tačiau neatmeta poezijos ypatybės kalbėti apie universalius dalykus, žmogaus laiką, buvimą ir mirtį. Eilėraštis sukurtas kalba ir suprantamas tik suprantant kalbą, tačiau būtent eilėraštis, o ne bet kuri kita kalbėjimo forma laužo kalbą, tropus ir metaforas priveda ad absurdum. Ypač tada, jei eilėraštis siekia pasakyti tiesą. Eilėraštis P. Celanui yra daugiau nei vien kalba.
Kalbėti apie kūrybą – šiam poetui reiškia užmegzti pokalbį su kitų autorių tekstais. Pagrindinė pokalbio ir poetinio susikalbėjimo sąlyga yra „dėmesys". Dviguba N. Malebranche'o ir W. Benjamino citata „Dėmesys – tai prigimtinė sielos malda" apeliuoja į žmogaus prigimtį, jo gebėjimą suvokti. P. Celanas, kaip autorius, išsikelia užduotį suprasti ir būti suprastas. Todėl ir aiškina, kas jam yra menas, poezija, eilėraštis. Atida svetimam žodžiui leidžia poetui suvokti ir apibrėžti savo vietą literatūros tradicijoje. Svarbiausias menamo dialogo partneris – G. Büchneris, jo dramos „Leonsas ir Lena", „Voicekas", „Dantono mirtis", apsakymas „Lencas". Brėždamas kūrybinės savimonės gaires P. Celanas atsigręžia ir į savo paties tekstus – eilėraštį „Balsai", novelę „Pokalbis kalnuose" ir supratimo ratu sugrįžta „į save patį".
Poezija P. Celanui prasminga tik „susitikime", „susitikimo paslaptyje". Jis polemizuoja su G. Benno koncepcija, išreikšta esė „Lyrikos problemos", esą tikras eilėraštis – tai absoliutus eilėraštis, į nieką nenukreiptas ir egzistuojantis pats sau. P. Celano eilėraštis trokšta „kito", „priešais jį esančio", tačiau susitikimas veikiau siekiamybė nei realizacija. „Meridiano" juodraščiuose P. Celanas pasižymi, kad „eilėraštyje, kuris kaip raštas yra nesančiojo kalba, nesantysis prieina prie tavęs, dar labiau nesančio". Šiame nesančio rašytojo ir neegzistuojančio skaitytojo sampratos horizonte (rašytojas nustoja egzistuoti parašęs tekstą, skaitytojas neegzistuoja iki skaitymo) išryškėja žodžio „susitikimas" ambivalencija „arti", kuri, kaip randame juodraščiuose, „yra be galo toli". „Susitikimas" reiškia priartėjimą ir atotrūkį, skirtybių sąveiką, dialogo siekį, bet ne įvy-kusį susitikimą. Nesančio rašytojo ir nesančio skaitytojo akivaizdoje vienintelis „esantis" vis dėlto yra pats eilėraštis. Sureikšminęs eilėraščio „vienišumą" ir buvimą kelyje, P. Celanas pasako, kad eilėraštis nėra nei vienaprasmiškai monologiškas, nei nepaneigiamai dialogiškas.
Remdamasis G. Büchnerio tekstais, kuriuose veikėjai kalbasi apie meną, P. Celanas daro poezijos ir meno takoskyrą. Būdama viena iš estetikos sričių, poezija priklauso menui, tačiau savo kitoniškumu atsiskiria nuo meno visumos. G. Büchnerio dramos „Dantono mirtis" veikėja Liusilė leidžia P. Celanui išryškinti dvi prieštaringas savybes – aklumą menui kaip kažkam sukurtam, padarytam ir atidą tam, kas asmeniška, jusliškai suvokiama, turi braižą. Meną P. Celanas aprašo panaudodamas techninius įvaizdžius – automatus, marionetes, penkiapėdžius jambus, o poeziją personifikuoja, suteikia jai žmogiškų savybių – vienišumą, kvėpavimą, likimą. Poetinei kūrybai suteikiama egzistencinė vertė. Kita vertus, poezijos–meno dialektikos esmė ta, kad menas vaizduoja, išreiškia, prisistato pats (išeina aikštėn), o poezija gyvuoja kito supratime („tamsi", bet suspindinti dėmesingajam, net jei jos spindėjimas – „utopijos šviesa").
Pasirinkęs kelio metaforiką, leisdamasis į kalbos ir poezijos kelio paieškas, P. Celanas eina M. Heideggerio „Pakeliui į kalbą" („Unterwegs zur Sprache") pramintais takais, kai filosofas, interpretuodamas G. Traklio, S. George's, G. Benno eilėraščius, bandė užčiuopti ir paaiškinti kalbos esmę. Aprašydamas eilėraštį kaip „būties apmatus", P. Celanas atsigręžia ir į M. Heideggerio „Būtyje ir laike" keltus klausimus apie žmogaus būties apibrėžtis. Būties ir kelio sąjungai P. Celanas suteikia „kvėpavimo posūkio" vardą (taip vėliau pavadino ir vieną poezijos rinktinę). „Kvėpavimo posūkio" samprata, kaip naujos kūrybos krypties pasirinkimas, susišaukia su filosofine M. Heideggerio posūkio (Kehre) samprata, tačiau apima ir kitus – poetinius vienatinei P. Celano kūrybai būdingus – aspektus. Šia metafora pati poezija ima reikšti kvėpavimo pertrūkį. Poezija – tai, kas „užima žadą ir žodį". „Kvėpavimo posūkis" atspindi visai P. Celano poezijai būdingą nutilimo, tarpo, cezūros įvietinimą ir apsisukimą kelyje, egzistencinę bei poetinę inversiją, atminties kelius, neįmanomą bandymą per poeziją sugrįžti namo. „Kvėpavimo keliai", kuriais eina poezija, tai kartu ir įkvėpimo bei dvasios (pneuma, inspiracija, Begeisterung), ir dvasių bei apsėdimo (Geister, Begeisterung) keliai. „Meridiane" pacituota eilėraščio „Balsai" strofa byloja apie balsų, ataidinčių nuo kelio dilgėlių, kvietimą, apie nelauktą – tik prozopopėjos figūra galimą – susitikimą su tų, kurių jau nėra, įbalsintomis dvasiomis. „Kvėpavimo posūkio" metafora grindžia P. Celano tezę, kad poezija – tai nepabaigiamas kalbėjimas apie mirtį ir mirtingumą, – apie konkrečias mirtis istorijos katastrofoje (holokausto patirtis) bei apskritai žmogaus mirtingumą, žmogaus likimą. Ėjimas myriop P. Celano kalboje sukuriamas skirtingais įvaizdžiais – Reinholdo Lenzo, istorinio asmens, vaikščiojančio Maskvos gatvėmis, kol miršta, kūrinio personažo Lenco, kuris sausio dvidešimtąją keliauja kalnynu, kol nejučia išprotėja, sausio dvidešimtosios – Vansi konferencijos datos, kuri nukreipė daugybės žmonių gyvenimus į mirtį, galop kiekvieno žmogaus asmeninės „sausio dvidešimtosios", – bet kurios dienos, nelauktai, bet neišvengiamai virstančios reikšminga data.
Katastrofa – P. Celano tekste nutylėtas, tačiau numanomas žodis, kuris reiškia tokį strofų pasisukimą, kai kuriantysis (ir suvokiantysis) subjektas staiga ima „vaikščioti ant galvos" ir jam po kojom atsiveria „dangus it bedugnė". Ši „Lenco" citata buvo viena pirmųjų, kurią P. Celanas iš visos G. Büchnerio kūrybos atsirinko savo tekstui. Su bedugnės vaizdiniu į P. Celano tekstą įžengia ir kiti dialogo dalyviai, bedugnės mąstytojai – B. Pascalis, L. Šestovas, netiesiogiai ir M. Heideggeris – bei bedugnės poetai – ypač F. Hölderlinas. Žodžiu „bedugnė" nusakoma ir stabilaus pagrindo neturinti XX a. Vakarų Europos mąstymo ir kūrybos situacija. Kas kitų epochų kūrėjams galėjo būti dangus, tas vėlyvojo moderno poetui, pasisakančiam už rašymą iš savo gyvenamo laiko perspektyvos – praraja. Jei ankstesniems kūrėjams pakankamai tvirtą pamatą galėjo suteikti kalba, tai P. Celanui ir kalba yra bedugnė. Jei, kalbėdamas apie poezijos laiką, P. Celanas randa datas, kurios „įsirašo" į poeziją tarsi liudininkai, kurioms rašantysis geba save priskirti, tai, kalbėdamas apie poezijos erdvę, jis mąsto bevietiškumą. Utopija jo tekste – bedugnės sinonimas. P. Celano poezija taip pat išauga iš eilėraštyje fiksuotų eilutės ir anžambemano, kalbos ir nebylumo, atminties ir užmaršties tarpeklių. Poetas manė, kad visa, ką turėjo ir galėjo pasakyti apie poeziją ne eilėraščiais, – išdėstė „Meridiane".