tekstai.lt

Vainius Bakas. Trykštančių šaltinių versmė (V. Braziūno „Fontes amoris“)

Vladas Braziūnas. FONTES AMORIS. – Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – 96 p.

 

b_200_259_16777215_0___images_stories_metai_2013_vladas-braziunas-fontes-amoris.jpgToks jau Dievo kūrinys yra tasai poetas – vos prilies savo lazda uolą ar dykvietę, iš ten kad ims trykšti gyvieji eilėraščių šaltiniai...
Lietuviškos poezijos vandenys neseniai suraibuliavo, kai į juos ėmė ir įkrito nauja keliolikos poezijos rinkinių autoriaus, vertėjo, eseisto, kalbos mylėtojo Vlado Braziūno poezijos knyga. Dailininkės Ulos Šimulynaitės dėka knyga estetiškai patraukli, maloni, kviečianti imti ją ir skaityti. Iškalbingas pavadinimas, rodos, pats diktuoja savuosius kontekstus ir kultūrinius laukus, į kuriuos galima būtų patekti per poezijos rinkinio tekstų dureles. Pavadinimas „Fontes amoris" visų pirma veikia kaip biblinė metafora, nes šaltinis dažnai minimas Senajame Testamente, kuris tuo simboliu nurodo dvasinę gyvybę, amžinąjį gyvenimą, antgamtinę malonę, o Naujajame Testamente „vandens ir kraujo iš Kristaus šono" metafora nurodo Dievo meilę ir malonę žmogui.
Skaitant šią V. Braziūno knygą, kyla vienas esminių klausimų – kam trykšta poeto meilės versmė, tiksliau tariant, kas yra kūrėjo meilės subjektas, įkvėpęs kurti? Atsakymas tikriausiai būtų gana vienareikšmis, tačiau su tam tikromis išlygomis. Pati kalba, jos garsyno lobynas, plastiškumas – toks yra svarbiausias poeto įsimylėjimų objektas. V. Braziūnas, nelyg Vladimiro Nabokovo knygos „Lolita" herojus, stačia galva neria į meilės kalbai versmes. Žodis, priverčiantis plastiškai šokti visus kalbos padargus, tampa pagrindine poeto pasija, mūza. Šiuo požiūriu „Fontes amoris" yra visiškai kitos kategorijos knyga nei tradicinė lietuvių meilės lyrika, kurios aistra nukreipta į moterį, kūno erotiką, geismą. Lingvistika poetui tampa ir priemone, ir tikslu, ja žaidžiama ir eksperimentuojama su tokia aistra ir lengvumu, kokį jaučia nebent vaikai ir įsimylėjėliai.
Taigi, pakliuvusi į poetinį lauką, kalba nebėra suvokiama žodyniškai, akademiškai, taip, kaip į ją žvelgia grynieji lingvistai, kalbininkai. Visi naujadarai šioje knygoje yra spontaniškai gimę kūrybos metu. V. Braziūno poezijoje, kaip ir dera geriems eilėraščiams apie meilę, žodį „meilė" sutiksime labai retai. Tas jausmas glūdi ten, kur kažkas yra neišsakyta, apgaubta efemeriškos auros. Galbūt poetas nėra toks radikalus eksperimentuotojas, koks buvo Sigitas Geda knygoje „Babilono atstatymas", tačiau drąsos ir laisvės žaidžiant kalba jam netrūksta.
Knygos esmę iš dalies galima nusakyti į pagalbą pasitelkiant kelias eilėraščių citatas. Vienas eilėraščių, kurį išskirčiau kaip savotišką knygos manifestą, „po tvano lygumoje" (p. 15), plėtoja Babelio bokšto mitą: „ubagas kruopas paberia / šėtonais keikiasi niršta / Babilonas šnekina Babelę / greičiau susirodytų pirštais." Poetinis subjektas savo misiją išreiškia eilutėmis: „o mums beliko ne kas / tik atmaišyti kalbas." Eilėraščių rinkinio meilės ir aistros kibirkštys yra kaip tik pati kalbos genezė, jos poetiškumo ištakos, eilėraščio formavimasis ir kūrimas. Vis dėlto tą pasakymą „atmaišyti kalbas" galima ir perfrazuoti, nes neretai susidaro įspūdis, kad poetas siekia kaip tik „sumaišyti kalbas", žaisti ir dekonstruoti, perakėt, kaip rašoma eilėraštyje „sed contra" (p. 14):

 

perakėt, išsivertusius įtartinus trupint
kalbõs faktelius be konteksto
kalbos, kurios realiai nėra
atitrauktõs nuo realaus gyvenimo
nuo žmonių, kurie ta kalba šneka
kaupti, aprašinėti
šluostyti dulkes

šlavinėti ir šluoti, ir šlamšti
šluostyti, šliaužiot, šlaistytis po
debesis mėlynu skuduru
laužyt liežuvį ir velti

 

Poetinis subjektas pasirodo ne tik kaip spontaniškas kalbėtojas, poetinės kalbos kūrėjas, tačiau ir kaip teroristas-bomberis, griaunantis lingvistines pertvaras: „šiaip čia kalbu, iš lubų // o tu sprogdini sienas / lingvistines, aišku" (p. 14).
Šiame eilėraščių rinkinyje taip pat susipina pagoniškasis ir krikščioniškasis mentalitetai. V. Braziūno poetinis subjektas tikrai gali būti suvokiamas kaip kalbos magas, žynys, pusdievis, ypač mokantis naudotis žodžiais, užkalbėti, burti. Knygoje balansuojama tarp Senojo ir Naujojo Testamento, bandoma sau atsakyti, kuriuo Dievu tikima – mylinčiu ir atlaidžiu ar baudžiančiu ir rūsčiu: „Joniškėlio fermoje gimė tėvas, beveik / kaip Dievas, vyriausia teta Masytė / oficialiai Marija, gimė Panevėžy, nežinai / ar klausyti rūstaus Senojo Dievo baudėjo / ar Naujojo – meilės, kad laikas atakti" (p. 22). V. Braziūno poetinis subjektas save suvokia kaip žodžių piemenėlį, juodų avių baltose lankose ganytoją: „žodžiai yra nekalti avinėliai, aš kaltas – juos taręs netaręs" (p. 23). Palindromiškai kuriamos naujos, veidrodinės tikrinių daiktavardžių reikšmės, pavyzdžiui, „matai Utenos / o skaitai sonetU" (p. 45).
Nerūdijančią V. Braziūno meilę žodžiui, garsynui, kalbai labai gyvai, tačiau kartu ir „pamatuotai", akademiškai aprašė Skirmantas Valentas – knygoje „Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje" (2007). S. Valentas savo darbe ypatingą dėmesį kreipia į V. Braziūno poetinę etimologiją – į semantines ir fonetines žodžio (de)formacijas, polisemiškumą, semantinių reikšmių praplėtimą dėl unikalios galimybės eilėraštį perskaityti vis kitaip, keleriopai. Naujausioje poezijos knygoje V. Braziūno fonetika atrodo lyg trykštanti versmė, gyvais priebalsių deriniais šnypščiantis, švokščiantis fontanas: „penkiasdešimt nereidžių, mėlynplaukių ir aikštingų / minga <...> pasišiaušusi aikštė" (p. 53); „iš laštakų, lietvamzdžio plaštakų" (p. 73).
Meilės muzikalumui versmės persmelkia kiekvieną poeto ištartą (arba nutylėtą, deformuotą) žodį. Poezijos ir muzikos giminystė, jų tarpusavio sąsajos tampa vienu pagrindinių ne tik fonetinės, toninės analizės, bet ir intermedijos mokslo, muzikologijos, filosofijos bei komparatyvistikos objektų. Literatūrinės kūrybos psichologijos tyrinėtojas Michailas Arnaudovas teigia, kad „muzikalumas prasiskverbia ne tik į poezijos formą, bet ir į turinį, ne tik į ritmą, bet ir į pagrindinę mintį, mintis, vaizdas, nuotaika tik tuo atveju tampa poetiškai produktyvūs, kai įgyja muzikinį atspalvį".
Gera poetine klausa organizuotos priebalsių struktūros V. Braziūno poeziją priartina prie magiškų užkalbėjimų, murmesių, ritualų. Kalba nutolsta nuo šnekamosios, kasdienės, kuria įprastai komunikuoja žmonės, bet pakyla prie žilabarzdžių žynių, kalbančių su vėjais ir balandžiais, lygmens. Kalba pro poeto lūpas kartais prasiveržia šnypštimu, kartais griausmingu riaumojimu: „po ratais ant viešojo kelio / garstyčios grūdelio šokis" (p. 73); „rašysiu tau iš riedulių ir druskos krašto / iš vidurio dangaus, iš kovo ydų / rašysiu, kol lietuviški etruskų rašmens / pradės trupėt iš dieviško pavydo" (p. 65). Palyginimui pacituosiu r priebalsio kaip riaumojimo, griausmo motyvą išpildančią W. Blake'o eilėraščio strofą iš kūrinio „The Tyger": „Tyger, tyger, burning bright / In the forests of the night, / What immortal hand or eye / Could frame thy fearful symmetry?"
Šiuos skirtingų autorių, šalių, kultūrų ir epochų tekstus sulyginau norėdamas akcentuoti eilėraščio skambesio svarbą ir fonetinį jų lygmenį, kuris kartais yra toks pat svarbus, kaip ir semantinis. Dar daugiau – šių eilėraščių garsynas veikia kaip atskira instrumentuotė, kuri atsiskleidžia tiesiog skaitant kūrinį atsietai nuo prasmės suvokimo. Ryškinant teksto garsyno autonomiškumą, galima teigti, kad net nemokantis konkrečios kalbos (lietuvių ar anglų), atsitiktinis skaitytojas gali suprasti ir pajusti tekstų skambėjimą. Taigi kraštutiniu atveju šie eilėraščiai savo fonetiniu lygmeniu gali būti autonomiški, „perskaitomi" ir garsiškai suvokiami be prasminio lygmens. Tačiau daug svarbiau, kai teksto garsinė ir prasminė (semantinė) struktūra veikia kartu, papildo viena kitą, įgalina reikštis įvairiais skaitymų būdais. Tik šiuo atveju, manau, eilėraščio muzika gali sukelti idealųjį atgarsį skaitytojo viduje, kuriame užkoduotas visatos garsynas. Pasak filosofo Vosyliaus Sezemano: „<...> muzika išreiškia ne tik žmonių jausmus ir emocijas tiksliąja žodžio prasme – joje objektyvuojasi įvairiausi gyvybės pasireiškimai ir net daugiau: ji apima visą fenomenalinio pasaulio dinamiką, kuri sukelia mumyse vidinį atgarsį."
Greta jau minėtų estetinių, fonetinių aspektų, kurių išties gausu knygoje, taip pat galime pajausti intymų, tiesioginį poeto santykį su skaitytoju, bandymus kreiptis, užmegzti bendravimą. Eilėraščiuose gausu atvirų imperatyvų: „nutrauktas rankas vėl tiesk / dar klausk nesupratus, dar kvosk" (p. 8); „surink įtaigiausią mano tylėjimų laišką", „ei // neišeik, vienas išeis, kitas" (p. 22).
b_200_307_16777215_0___images_stories_metai_2013_metai_2013_1.jpgSvarstant apie knygos konceptualumą, struktūrą, atsiranda įvairių klausimų. Atrodo, kad suskirstymas į tris romėniškais skaitmenimis pažymėtus skyrius nėra aiškiai motyvuotas, išgrynintas, atspindintis knygos idėją. Tekstų komponavimas taip pat mišrus, kiek padrikas, nors, kita vertus, žaismingas ir nemonotoniškas. Silabotoninę eilėdarą keičia masyvūs, tačiau vidinį ritmą ir savitą fonetiką turintys proziški eilėraščiai, verlibras, „lietuviškieji" haiku. Nemažai knygoje publikuojamų tekstų galima rasti internetinėje V. Braziūno svetainėje http://vladas.braziunas.net/. čia galima atsekti ir jų parašymo datas, kurios liudija, kad knygoje esama ir eilėraščių, sukurtų jau gana seniai: 2003, 2004 metais... Aišku, eilėraščiai nesensta ir neturi savo „galiojimo laiko", tačiau klausimas, kodėl naujoje knygoje publikuojama ir senesnė kūryba, lieka atviras. Tikriausiai tai autoriaus noras iš ankštų stalčių sarkofagų prikelti tekstus, leisti jiems išvysti skaitytojų akis. O galbūt iki šiol senesni eilėraščiai tiesiog laukė savo konteksto, galbūt tik dabar toks kontekstas atsirado: juk knygoje gausu ir visiškai naujų eilėraščių, dar niekur kitur nepublikuotų. Tad teisingiau į „Fontes amoris" žvelgti kaip į natūralų beveik dešimtmečio kūrybinio darbo rezultatą ar bent dalį poetinio derliaus vaisių, skirtų būtent šiam brandžiam meilės vynui.
Žilagalvė V. Braziūno išmintis liudija, kad poetas turi būti kantrus ir atlaidus juodųjų avelių piemuo baltose lankose. Nemušti ir nebarti netyčia išklydusių žodžių, jau, žiūrėk, bėginėjančių po visai kitas lankas. Tik per kantrų ganymą jo indoeuropietiškųjų avelių būriui gali būti pasiekiami ir gruntiniai meilės šaltiniai. Tuomet jie gali prasiveržti, ištrykšti, o skaitytojai pajus iš poeto žodžių sklindantį gerumą ir tikrumą. Ir nors sakoma, kad recenzijų negalima baigti citatomis, vis dėlto nusižengsiu šiai taisyklei. Cituoju puikiai čia tinkančius S. Gedos žodžius iš „Septynių vasarų giesmių" (1991) apie piemenėlį, gerumą, žodžius ir fontes amoris: „mažas išblyškęs berniukas / Armėnijos kalnuose / septynetą metų / ganęs gyvulius / ir nė karto / nė vieno kartelio / nemušęs // o kai baigė ganyti / o kai baigė ganyti / įsmeigė / savo rykštę į žemę / ir iš karto / iš pirmo kartelio / jinai apsipylė žiedais" („Kelias, kurį reikia nueiti").