tekstai.lt

Tomas Rekys. Pasaulio pabaiga

b_200_307_16777215_0___images_stories_metai_2013_metai_2013_1.jpgPasaulio pabaigų netrūko per visus amžius. Tai tiek religinis, tiek socialinis, tiek ir psichologinis reiškinys. Eilinė pasaulio pabaiga turėjo įvykti 2012-ųjų gruodžio 21 dieną. Ažiotažas dėl šios datos kilo 2004 metais Anglijos javų laukuose atsiradus formacijai, kuri buvo iššifruota kaip actekų Saulės kalendorius. Kadangi tuos piešinius javų laukuose teikia dievai, velniai ar ufonautai – kaipgi galima ignoruoti nežemiškų galių informaciją? Pats javų laukų fenomeno mįslingumas suvokiamas kaip tiesos garantija... Maždaug tokia logika vadovaujasi visi laukiantieji pasaulio pabaigos.
Actekų Saulės kalendorius pasibaigia 2012 metų gruodžio 21 dieną, o tolesnius komentarus jau teikia actekų ir majų religinė mitologija. Ji skelbia egzistencinius pasaulio ciklus, kurie trunka maždaug po 5000 metų ir kiekvieną kartą baigiasi katastrofa, po kurios pasaulis atsinaujina. Dabartinis ciklas jau esąs paskutinis, po jo atvyks kažkoks meilės, šokių ir žaidimų dievaitis... Bus, aišku, visokių katastrofų, siaubų, bet svarbiausias reikalas vis dėlto yra naujojo dievo atvykimas. Atitinkamai ir ta pabaiga įsivaizduojama dvejopai. Viena vertus, tai baimę keliantis senojo pasaulio sunaikinimas, kita vertus, – pakeistame pasaulyje jau viešpataus naujasis dievas, kuris teiks žmonijai visokių linksmybių. Tokia būtų indėnų religinė tradicija pačiais bendriausiais bruožais.
Tačiau toliau indėnų religinių vilčių aiškinimai skiriasi, nes istoriškai indėnai visa tai maždaug jau patyrė, nors ne visai taip, kaip tikėjosi. Indėnai iš tikrųjų laukė ne tiek naujojo, kiek sugrįžtančio jų dievo. Sulig jo grįžimu jiems turėjo išaušti aukso amžius, bet išaušo holokaustas, kai sugrįžusiu dievu buvo palaikytas Kolumbas... Taikioms misionierių vėliavoms buvo atvertos durys, tik už atvykėlių šventuolių nugarų žvangėjo konkistadorų ginklai...
Ir štai čia kai kas sunerimsta. Sugrįžtančio dievo idėja labai jau primena krikščionių laukiamą antrąjį Kristaus atėjimą, nors ta pati krikščionių tradicija skelbia prieš tai žmoniją ištiksiančią klastą, apgaulę, suvedžiojimą. Pirma ateisiąs kažkoks Antikristas, kurį pasaulis priims kaip tikrąjį Dievą... Ir net viena iš pastarųjų metų javų laukų formacijų buvo iššifruota kaip perspėjanti saugotis kaip tik antrojo atėjimo... Vis dėlto įdomiai sugalvota ir plėtojama ta javų laukų misijos tema, kad ir kas būtų jos autoriai.
Optimistiškiau dėl pasaulio pabaigos nusiteikusios įvairios sektos, nes jos kritinę analizę iš esmės yra eliminavusios. Jų žiniomis, Žemės planetą ištiks kažkokia neišvengiama katastrofa ir po jos sulauksime gelbėtojų – dievų ar ufonautų su skraidančiomis lėkštėmis. Jie susigraibys vertus toliau gyvuoti žmones (kiekviena sekta čia regi savo narius) ir nuskraidins juos į kažin kokias planetas, kur išauš nauja dangaus karalystės era... Arba ta nauja karalystė bus įsteigta žemėje. Bet principas tas pats.
Jeigu jau pasaulio pabaiga, tai, šiaip ar taip, ji turi būti susijusi su kažkokiu stipriu astronominiu poveikiu. Nuogąstaujama, kad štai gal Saulė sprogs... Ir būtinai gruodžio 21 dieną. Arba dar teigiama, kad mūsų galaktika kas 5000 metų skleidžia kažkokias bangas, kurios Žemę pasieks kaip tik gruodžio 21-ąją ir viską čia pakeis... Vis dėlto šiais abiem atvejais tai būtų tiek Saulės, tiek galaktikos vidinių procesų padariniai. Kaip su jais gali būti susijusi ši žiemos solsticijos (saulėgrąžos) diena? Na, sukasi sau Žemė aplink Saulę, kaip ir kitos planetos, kaip ir visoje galaktikoje milijardai žvaigždžių su savomis planetomis, o kad kurioje jų atsiranda ilgiausia naktis ar diena, priklauso pirmiausia nuo planetos ašies pakrypimo Saulės atžvilgiu. Tai yra grynai tos ar kitos planetos vidinis reikalas, o sieti kažkokią konkrečią Žemės įvykių datą su Saulės ir tuo labiau su galaktikos procesais yra paprasčiausias absurdas.
Tačiau tuos reikalus visai kitaip suprato senovės žmonės. Jiems juk tos solsticinės datos rodėsi esminėmis visam pasauliui. Su jomis ir siejami įvairūs mitai, neva išaiškinantys tuos procesus. Pavyzdžiui, saulės užtemimo metu ją praryja koks dangaus krokodilas... Bet randasi karžygys, kuris tą saulę išvaduoja. Per Kalėdas mums prasmingai užgimsta pasaulio Išganytojas, ir tada dienos pradeda ilgėti.
Taip pat galvojama, kad apie Saulę gal sukasi kažkokia nežinoma ufonautų planeta ar net kita saulė – prigesusi, bet siaubinga savo padariniais, kai priartės... Visa tai taip pat tėra pasakos ir gandai, visiškas astronomijos neišmanymas. Net jeigu ir būtų dar kokie nauji nežinomi dangaus kūnai, besisukantys aplink Saulę, tai jų buvimas jau seniai būtų apskaičiuotas stebint kitų, mums žinomų planetų orbitas. Nenumatyti tokių dalykų, kai observatorijų daugybė, būtų neįmanoma.
Įstabu tai, kad evangelijose pasaulio pabaiga piešiama kaip žmoniją ištiksianti netikėta, nelaukta lemtis. Ji aprašoma panaudojant žmonijos patirtų gamtos kataklizmų vaizdinius (žemės drebėjimai ir pan.), nors yra ir unikalių. Tai pajudėjusios žvaigždės, kažkoks dangaus skliauto susisukimas. Gryna fantazija, bet, kita vertus, kaip tik tokie dalykai ir atsitiktų Žemei patekus į kokią juodąją skylę. Tai senovėje nežinotas, todėl ir neįvardytas astronominis objektas, mūsų laikų atradimas. Juodosios skylės poveikio ir dabar negalima įsivaizduoti, bet yra aiškus bendras principas – mūsų laikas likusios visatos atžvilgiu sulėtėtų iki sustojimo... Atitinkamai visatoje (mūsų galaktikoje) vykstantys procesai imtų lėkti pro mūsų akis strimgalviais, jei tik dar būtų kam juos stebėti... Tačiau panašumo į evangelinius aprašymus yra... Vis dėlto toks scenarijus irgi kol kas nenumatomas, joks biesas prie Žemės neartėja, bet gal kaip tik tokia situacija ir atitinka krikščionybės pabrėžiamą pasaulio pabaigos netikėtumą.
Šiuo netikėtumo principu remiasi vadinamoji idealistinė filosofija ir religija, skelbiančios sąmonės pirmenybę prieš materiją. Nors praktika tokių įsitikinimų nepatvirtina, idealistai tiki stebuklais, o etiškai labiau išsivysčiusios religijos skelbia, kad fizines katastrofas lemia dvasinė žmonių būsena. Kažkada įvykęs tvanas buvo blogo žmonijos elgesio pasekmė. Dabartinis pasaulis irgi paskendęs nuodėmėse, tad pats laikas naujai nelaimei. Kadangi, anot Biblijos, Dievas pažadėjo žmonijos tvanu daugiau nebausti (ką apie tai galvojo žūstantys nuo taifūnų žmonės, mes nežinome), bet pasiliko teisę blogį išnaikinti ugnimi... Štai čia jau atsiranda pragaištingo Saulės poveikio Žemei tikimybė... Ir Dievo valia gali būti lengvai įkomponuota į gamtos ciklus. Ateina į žemę ilgiausia naktis – ir Dievas taria: tebūna tai jums užuomina, kad esate labiausiai nutolę nuo Manęs... Štai jums ir krachas – kaip tik tą ilgąją naktį. Juk panašiu principu per Kalėdas gimsta ir Kristus. Senasis pasaulis pražūva, išaušta naujas; senąją Romos imperiją keičia Šventoji Romos imperija...
Bet žinome, kad tai tik vėliau sukurti simboliai, tegul ir gerų intencijų – kad pagal gamtos analogijas žmogus atpažintų mesiją, Dievo valią ir t. t. Tačiau iš tikrųjų Dievas į jokius tokio pobūdžio rėmus įpakuojamas nesileidžia. Ir savo Kristui gimti jis lėmė kažkurią mums jau nebežinomą dieną ar naktį. Tai tiesiog istorinis faktas.
Todėl apie pasaulio pabaigos laiką turime įstabų paties Jėzaus žodį. Kad tos datos nežino net jis pats, tik Dievas težinąs. Išeitų, kad pasaulio pabaigos data gali būti visai neapibrėžta. Ji tiesiog priklausys nuo to, kaip žmonės elgsis. Kaip tik toks įsitikinimas egzistuoja tikinčiųjų sąmonėje. Pirminis pasaulio pabaigos ženklas yra moralinis žmonių sugedimas.
Nepaisant to, randasi veikėjų, drįstančių teigti konkrečią pasaulio pabaigos datą. Kai tik kokia ypatingesnė data ar šiaip gamtos ar socialinė neganda – tuoj dygsta šarlatanai, tampantys sektų lyderiais. Jų skelbimas niekada neišsipildo, tačiau sektos, judėjimai, laukimai lieka... Nes pirmiausia turime pasaulio pabaigos troškimo poreikį, tad atitinkamai neužtrunka ir pasiūla. Paprastai poreikis nulemtas vargingo gyvenimo, o pasiūla pasireiškia kaip to vargingo gyvenimo sprendinys... Tai pasipelnymo šaltinis pasaulio pabaigų skelbėjams ir tenka sutikti, kad bent jau jiems naujas aukso amžius išaušta... Nors nebūtinai. Tarp tų sukčių pasitaiko ir tiesiog išprotėjusių fanatikų.
Prisimenant Kolumbo laikų invaziją peršasi ir pačių indėnų moralinės sąmonės vertinimas. To meto actekų praktikuojamos kruvinos aukos savo mastais neturi analogų pasaulyje. Tad gal jie ir susilaukė pelnytos bausmės? – tokia mintis išsakoma garsiame Melo Gibsono kino filme „Apokalipsė". Beje, M. Gibsonas indėnus aiškiai panaudojo tik kaip alegoriją mūsų civilizacijos ir kultūros kritikai. Nes filme vaizduojami neva majai (egzistavę prieš actekus ir atitinkamai prieš Kolumbą), o papročiai – actekų. Tad turime iš tikrųjų gana abstraktų indėnų vaizdą, kuris alegoriškai taikomas mūsų dabartinei egzistencijai. Kažkada indėnai susilaukė dėsningo galo už žiaurų savo religijos papročių praktikavimą, laikas susimąstyti ir mums.
Be abejo, aukojimo apeigos mus sukrečia savo barbariškumu. Bet mes patys – krikščionys – vadovaujamės kaip tik tokia idėja laikydami šventąsias Mišias. Jų metu atkartojama kruvinoji Dievo auka, nors ir nekruvinu pavidalu. Tokia savotiškai humaniška teologinė interpretacija užbaigia žiaurius žmonių aukojimus ir štai turime šiuolaikinę humanistinę kultūrą. Aukojamės patys ir net savo vaikus aukojame dvasiškai – ugdome santūrumą, asketiškumą, susilaikymą nuo moralinių nuodėmių ir pan. Gyvus kūnus aukoję indėnai buvo žemesnio sąmoningumo, bet iš esmės supratimas tas pats. Mes baigėme aukojimus, tačiau ne juos atmesdami, bet įkūnydami aukos idėją savo Dieve ir palikdami tą Dievą jo paties ramybėje. Tačiau ramybės jis susilaukė tik iškeliaudamas iš mūsų planetos – kitaip juk būtų kryžiuojamas be galo...
Užtai dabar ir laukiame jo sugrįžtant. Tas laukimas nėra susietas su kažkokia ypatinga data, – tai permanentinė žmonijos dvasios būsena. Tačiau kartu ir verčianti klausti: ko laukiama iš tikrųjų? Actekai šiuo požiūriu turėjo vieną ypatingai žiaurią ir kartu prasmingą kultinę apeigą – kai dievams aukojamai išrinktajai gražuolei nudiriama oda ir į tą odą įsirango šventikas. Toliau jis šoka savo apeiginį šokį... Per daug nesigilinant į indėnišką tos liturginės apeigos prasmę galime tarti, kad kam jau kam, bet indėnams ji net labai išsipildė. Štai artėja ši dievams skirta sužadėtinė, artėja prie kiekvieno iš ritualo dalyvių, ir iš už negyvo sužadėtinės veido regime kruviną šventiko snukį... Pas indėnus su misionieriškomis vėliavomis atvyko Kolumbas, o kas laukia mūsų – dar nežinome...
Tačiau nebūtina galvoti apie atvyksiančius blogus ufonautus. Blogis pirmiausia slypi mūsų pačių kasdienybėje. Kai gyvą dvasią verčiame negyvu kultiniu formalizmu. Pasaulio pabaiga šiuo požiūriu yra daugiau filosofinė religinės minties abstrakcija. Mes laukiame fizinio įvykio, bet pirmiau jo eina dvasinė mūsų gyvenimo interpretacija. Ir ta mūsų pasaulio pabaiga vyksta kiekvieną akimirką...