tekstai.lt

Erika Drungytė. Kai „viršūnės“ dar nori, o „apačioms“ jau nereikia...

 

PoPa.png2013-ųjų tarptautinis poezijos festivalis Poezijos pavasaris įvyko. Kaip visuomet. Kaip kasmet. Renginių – gerokai virš šimto, 2012 metų eilėraščių publikacijas pertransliavęs almanachas išleistas, laureatė vainikuota. Centrinės „stotys“ išliko tos pačios: Vilnius– Kaunas. Regioninių stotelių buvo taip gausu, kad vardijimas taptų atskiru eilėraščiu. Tarmių metai pagerbti: poezija skaityta visom Lietuvos „kalbom“, o tarptautinėje konferencijoje „Poezija – mano tarmė“ ir pats objektas įvardytas tarme. Įteikta daugybė premijų ir prizų. Lietuvos poetai aplankė ne tik šalies miestus bei kaimus, bet ir emigravusius tautiečius Europoje, o Lietuvos poetus ir poezijos mylėtojus aplankė tikrai puikūs poetai iš viso pasaulio. Tokia apibendrinta ir trumpa būtų informacija apie vykusį festivalį. Belieka pridurti, kad jis – milžiniškas organizmas, o visi laurai už organizacinį darbą turėtų būti įteikti Janinai Rutkauskienei ir jai talkinusiai Deimantei Kukulienei – kad ir ką pasakysiu tekste vėliau, kad ir ką sakytų visi renginio vertintojai, šios dvi moterys yra nuostabios, o jų nuveikti darbai – ne kiekvieno vyro pečiams.

Asmeniniai įspūdžiai – subjektyvu, turbūt klaidinga ir nepatikima. Tačiau tik tokį atramos tašką ir teturiu. Gali būti, kad senstu, bet entuziazmo vis mažiau. Vis daugiau noro klausytis poezijos ten, kur nėra daug žmonių, kur nėra iškilmių, vainikų ir muzikinių intarpų. Jeigu jau klausytis poezijos, tai daug, ir ne mozaikų, o kažko vientiso, įtraukiančio, „grojančio“, kai nėra aplodismentų kas penkios minutės. Atsiprašau visų, kuriuos tokiu subjektyvumu žeidžiu. Manęs neveikia kasmet besikartojančios antraštės ir apibūdinimai – didžiausias, įstabiausias, įspūdingiausias, iškiliausias ir pan. Važinėjant po apylinkes labai ryškiai matyti keli „skiriamieji“ ženklai – vis labiau mąžta klausytojų (toji karta, kuri, dar išlaikiusi inerciją, norėtų eiti į Poezijos pavasario „atlaidus“, traukiasi į smėlio kalnelius, o naujoji karta, jei domisi poezija, žino, kur ir kaip jos gauti), vietos organizatoriai, svečių priiminėtojai vis labiau bodisi tokiais „privalomaisiais“ renginiais ir organizuoja juos „iš reikalo“ (gal reikia įtraukti į organizuojamų renginių sąrašą, kad parašytų pliusiuką? Kad būtų kuo gausesnis darbų sąrašas? Kad būtų gauta finansinė parama?).

Kaip jaučiasi patys poetai? Negalima atsakyti už visus, tačiau keli niuansai nusakomi. Tai tampa kasmetine pakeliavimo pramoga ir lengvai pribloškiančiu nusivylimu: „Renginys truks valandą, gal pusantros, jūs kiekvienas paskaitysite po du tris eilėraščius, dar skaitys vietiniai poetai, gros vietiniai muzikantai, dar skaitovai, dar moksleiviai parodys kompoziciją, paskui visi vietiniai išeis pasirodę, nes turi kitų renginių, nepykit, kad tik tiek klausytojų, žinot, daržai, darbai, jaunimui neįdomu, paskui išgersim arbatėlės, pasirašysit almanache, tai ačiū, kad atvažiavot...“

Yra dideli skirtumai tarp to, ko norisi, ir to, kas yra. Festivalio organizatoriams norisi išlaikyti tradicijas, tai, kas buvo didinga, pakylėta, prasminga, kas buvo net daugiau nei poezija. Tai sveikintina, jų pastangos pagirtinos, misija kilni. Tačiau kodas nebetinka... Seime kelias kadencijas dirbantys „tautos atstovai“ seniai gyvena virtualų gyvenimą – jie nebežino, kam atstovauja, nes tai, ką jie daro ir kalba, neturi nieko bendra su realiu gyvenimu. Taip ir anas Poezijos pavasaris mažai ką turi bendra su šiuo Poezijos pavasariu. Gali būti, kad verta renginį išlaikyti tam, kad, atėjus laikui, jis vėl taptų „slaptuoju ginklu“, bet gali būti, kad kitos revoliucijos nebus, ginklo neprireiks, o „apačių“ poreikiai nesutaps su „viršūnių“ norais.

Ar tikrai reikia kolektyvinių kelionių ir masinių renginių poetams? Ar tikrai reikia dešimties poetų desanto ir jų kūrybos kokteilio klausytojui? Visų tų formalumų, oficialių kalbų, arbatėlių, džiaugsmingų palinkčiojimų? Tų pliusiukų rajonų kultūrinės veiklos ataskaitose? Kokia poezijos misija šiandieną? Ar festivaliai, apkeliaujantys visą šalį, pagausina poezijos skaitytojų? Ar poezijos skaitymai turi būti organizuojami savivaldybių iniciatyva? Ar poezijos skaitymams reikalingos salės ir kiemai? O gal viskas yra atvirkščiai?

metai_nr_7.gifŠiųmečio festivalio metu buvo visko – labai gražių kamerinių renginių, labai tuščių kėdžių, labai gausių ir didžiulių renginių. Buvo puikių pokalbių, diskusijų, koncertų, pavakarojimų, susipažinimų. Buvo nuostabiai koordinuojami visi renginiai ir kelionės. Tačiau... Ar nebūtų prasmingiau organizuoti lokalius renginius ten, kur to labai nori vietos bendruomenės? Ar ne prasmingiau organizuoti mažesnio formato festivalius, kurie „atsitinka“ dėl to, kad didelis noras ir entuziazmas kyla iš visų šalių: poezijos mylėtojų, pačių kūrėjų ir organizatorių? Ar ne didesnis poezijos sklaidos darbas nuveikiamas tada, kai poetai važinėja po regionus po vieną ir tikrai susipažįsta su vietos žmonėmis? Arba kai patys poetai organizuoja skaitymus kamerinėse erdvėse, į kurias veržiasi jų gerbėjai ir „gandas pasklinda plačiai“? Gal Poezijos pavasariui pakaktų konferencijos su tikrai kasmet labai įdomiais pranešimais, kelių skaitymų vakarų Vilniuje ir Kaune ir kompetentingos komisijos išrinkto geriausio metų eilėraščių rinkinio autoriaus vainikavimo?

Taip, aš dalyvavau. Taip, neatsisakiau. Ką galėjau – padariau, atlikau, įvykdžiau. Taip, aš dabar rašau tai, ko nederėtų festivalio dalyvei rašyti. Dar kartą nuoširdžiai visų atsiprašau. Padėjau, nes esu LRS narė, ir prie to, ką organizuoja rašytojus burianti sąjunga ir Rašytojų klubas, yra ir mano pareiga prisidėti. Bet aš turiu teisę ir abejoti. Abejoti tokiu mūsų visų vykdomu darbu, tokiu projektu ir jo reikalingumu. Tomis abejonėmis dalinuosi. Kuo galiu, tuo prisidedu ir prie kitų festivalių, vykstančių Druskininkuose ir Panevėžyje. Ir juose matau daugiau prasmės. Būtų gerai, jei Poezijos pavasaris, sulaukęs savojo 50-mečio, netemptų „pareigų“ naštos, bet išdrįstų pasirinkti kitokią buvimo erdvę, kurioje nėra „pliusiukų“ už įvykdymą, bet juntamas būtinybės pulsas.