Iš praeities

Kartu su Sofija Kymantaite 1908 metais„Norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių [taip Čiurlionis vadino liaudies dainas – J. B.] ir bekraščio mano ilgesio“, – rašė Čiurlionis 1908 m. lapkričio 19 d. laiške Sofijai, tuos žodžius palydėdamas palyginimo su garsiųjų romantikų meilės poezija vertais kreipiniais ir posakiais.

Paskutinieji kūrybos bandymai – Druskininkuose 1910 m. vasario 1 d. datuotas Sofijai dedikuotos simfoninės poemos „Dies irae“ nemažas eskizas ir vasario 2 d. data pažymėtas Lietuviškos pastoralinės simfonijos dviejų dalių eskizas. Vytautas Landsbergis rašė: tai „kompozitoriaus ligos laikotarpio eskizai, neturintys naujų muzikinių minčių. Iš tikrųjų tai tik drebančia ligonio ranka palikti graudūs ir sukrečiantys dvasinės kovos pėdsakai“ (Vytautas Landsbergis. Visas Čiurlionis. – Vilnius: Versus aureus, 2008. – P. 451).

Deja, taip. Naujų muzikinių minčių stoka, tačiau ir buvusios kūrybos esminių idėjų pėdsakai. Simfoninės poemos eskizuose – pradedant kantata „De profundis“ (130 psalmės kompozicija) – per visas kūrybos sritis nusidriekęs religinės temos pasirinkimas, iš liaudies dainų kilęs melodikos tipas, truputį modifikuota dainos „Bėkit, bareliai“ citata, o simfonijos eskizai (gal tai ir yra laiške Sofijai minėtos simfonijos kūrybos bandymas) nuausti beveik vien iš liaudies dainų citatų, vieną kitą kartą susiklostančių į gana darnią struktūrą, – juk liaudies dainas Čiurlionis visą gyvenimą laikė tautinio stiliaus pamatu.

Paskutiniajame laiške – irgi nuotrupos, pėdsakai, iš racionalios kontrolės nuolat išsprūstantis gyvenimo patirčių, įvykių atsiminimų srautas. Vyriausiasis sūnus ir brolis švenčių proga tėvus pasveikindavo visuomet; net ir nebūdamas namie pasirūpindavo jų šventimu (pavyzdžiui, 1901 m. gruodžio laiške broliui Stasiui iš Leipcigo tiksliai surašo, ką Varšuvoje nupirkti už jo atsiųstus tris rublius, o Druskininkuose – jei Povilo nėra – esančiam Petrui nurodo, kurioje miško vietoje kokio dydžio eglutę nukirsti; žr.: M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Laiškai, užrašai ir straipsniai. Paruošė V. Čiurlionytė-Karužienė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960. – P. 55–56; Kalėdos namuose aprašytos ir 1904 m. gruodžio 23 d. laiške broliui Povilui; ten pat, p. 172–174). Atrodo, visos Čiurlionių šeimos paminėjimą („senas jaunas Didelis mažas…“) galima sieti su 1909 m. lapkričio 2 d.–gruodžio mėn. ilgo laiško broliui Povilui į Ameriką turiniu. Jame aprašyti visi šeimos nariai (ir Petrelis, kuris dėl uždaro būdo vyriausiajam broliui ypač rūpėjo), minimi sesers Marijos, paties Povilo vaikai ir kas ką tą akimirką veikia: „Visi mes Tave bučiuojame <...> ir siunčiame gabalėlį plotkos, kuria dalinsimės kūčių vakarą <...>. Kad mes taip susirinktume visi kartu, tai mūsų būtų dvidešimt du, o gal dvidešimt trys!“ (ten pat, p. 256).

Jasiukas – tai brolis Jonas, Jonukas. Gimbutaitė – tai Sofija Gimbutaitė (1869–1911), gydytoja stomatologė, globojo į Vilnių persikėlusį Čiurlionį, buvo Lietuvių dailės draugijos iždininkė, itin veikli jos narė. Kunigas Jarulaitis – tai Vincentas Jarulaitis (1859–1939), Sofijos motinos brolis, nuo 1900 m. Plungės klebonas. Realų pagrindą turi ir sakiniai apie Čiurlionių namelių Druskininkuose tikrą ar tariamą (gal vėl planuotą, numatytą) remontą (medžiagos apie jį gausu Jadvygos Čiurlionytės, kitų atsiminimuose, dabartinio muziejaus leidiniuose). Gal tiesa ir tai, kad „Čiurlioniai pirko paršiuką“, nes „tolėliau darže stovėjo pastatas, kuriame kriuksėjo gana simpatiški vienas, o kartais ir du gyventojai“ (Jadvyga Čiurlionytė. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 34).

Karvė, kuriai laiške skiriama tiek daug vietos, tenai nebūtų tilpusi. Jos atsiradimą laiške galbūt galima šitaip aiškinti: vis gausėjanti Čiurlionių šeima niekuomet negyveno be buitinių rūpesčių, ir gal kada nors buvo kalbėta ar prasitarta apie karvės ūkelyje naudą („su karve žmogus nepražus“). Čiurlioniui, vyriausiajam, visas šeimos gyvenimas buvo kaip ant delno; ir pats visą gyvenimą skurdo. Antra, Kalėdos, Kristaus gimimas blėstančią sąmonę galėjo vesti prie gimimo, apskritai atėjimo į pasaulį minties, – gal jau buvo girdėjęs apie tą dvidešimt trečiąjį Čiurlionį, o karvės, pirmiausia kaip veršiuko motinos atsiradimą tekste turbūt pagrindžia Friedricho Nietzsche’s prisiminimas. Nežinia, ar Čiurlionis skaitė Nietzsche’s „Nesavalaikius apmąstymus“, kai kuriuos aforizmus, kuriuose karvės vaizdinys plėtojamas kaip užmaršties alegorija. Biografai mini tik vieną Čiurlionio skaitytą Nietzsche’s veikalą – „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Zaratustra lankosi Žalmargės karvės mieste; karvės alegorija veikale pavartota keliolika kartų: „Savęs klausinėjau lyg karvė atrajojanti“ (žr.: Friedrich Nietzsche. Štai taip Zaratustra kalbėjo. – Vilnius: Alma littera, 2008. – P. 45), „o iš savo nuodų pasidarei balzamą ir savo karvę – sielvartą – pradėjai melžti, – dabar geri tešmens jos saldų pieną“ (p. 52), „ir kaip jis blaiviai kalba, poetas tas apsvaigęs! <...>. Jis savo sopą atrajoja, sapne, vidurnaktis tamsus ir senas, bet dar labiau palaimą savo atrajoja“ (p. 332). Gal ir sinonimų ar antonimų serijas laiške paskatino Nietzsche’s prisiminimas (pvz., „inkščia, loja, kaukia“, „juokias, gargia, švokščia“, p. 332).

Matyt, prisimintinas Čiurlionio ir Sofijos nuotykis jiems lankantis pas žmonos tėvą Kuliuose. Jį Čiurlionis aprašė tame ilgajame laiške Povilui: jiedviem bevaikštinėjant keliu į Šateikius „kaip perkūnas išlekia su dideliais ragais karvė ir, baisiai mosuodama uodega, stačiai puola Zosę“; Čiurlionis „žinoma, kaip vyras, be to, apsiginklavęs bambukine lazda su misinginiu bumbulu“, žmoną apgynė, o karvės šeimininkė paaiškino, kad ta karvė yra „kone socialistė, nes puola tik ponias, pasipuošusias skrybėlėmis“ (p. 250) – gal iš čia, persikeitęs, į laišką atklydo pasakymas, kad aprašomoji karvė „privalo nemėgti raudonos spalvos“...

„O dabar tai jau viską aptarėme, na, ir taip.“