tekstai.lt

Kazys Saja. Anapilin

Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuotr. iš asmeninio archyvo

 

Ontologinė drama

 

VEIKĖJAI, protaujantys globos namų pacientai

Leitis – buvęs gydytojas, dabar pacientas ir vietinio laisvamanių būrelio vadovas

Laima – jauniausia tarp čia bendraujančių mirtininkų

Žlibinas – senosios kartos inteligentas

Latras – pats save taip vadinantis laisvūnas

Matrona – moteris, vėlokai pradėjusi ieškoti gyvenimo prasmės

Smutas – pasiligojęs daugkartinis ringo nugalėtojas

Nora – iš sveikųjų pasaulio užklydusi ekrano žvaigždė

Leonora – dar nesena, ezoterinių vaizdinių apsėsta Noros motina (aktorė, suvaidinusi dukterį)

 

PIRMAS PAVEIKSLAS

Apšnerkšto parko pakraštys, netoli esančių globos namų gyventojai, save laikantys mirtininkais, čia kartkartėm ateina pasigrožėti saulėlydžiu ir papostringauti apie tai, kas jų dar laukia. Jie čia atkėblins vienodais pilkais chalatais, tačiau juos nusivilkę dar mėgins puikuotis praeities drabužiais, regalijomis, kokiais nors papuošalais. Smutas bus užsikabinęs savo medalius ir dar kaip talismaną atsineš vieną bokso pirštinę. Žlibinas įsmeigs pailgintą savo teleskopinę lazdą su maža trispalve vėliavėle. Moterys, kaip visada, pasidažys ir atras kitokių būdų pasigražinti. Galbūt mažiausiai savo išore rūpinsis plikai nušvitintas Latras, pridengęs galvą megzta kepurėle, ir daktaras Leitis, ištvėręs ne vieną galvos operaciją.

Dabar čia atėję vorele Leitis, Matrona, Latras ir Smutas randa apverstą suolą, išmėtytus plastiko maišus ir bambalius

LEITIS. Kai matau šitokį vaizdą, ir aš jau pradedu tikėti, kad mus valdo šėtonas (rankioja šiukšles).

LATRAS. Aš jau seniai šitą žinau.

MATRONA. Nežinai, nesigirk. Va pakelsim, ir turėsi šnekėti kitaip.

SMUTAS. Na... Na... Ką čia mums reiškia...

MATRONA (pamačiusi ateinantį Žlibiną, kuriam kaip įmanydama padeda Laima). O tie, žiūrėkit, kaip tikri vėžiai... atbuli.

LEITIS. Žlibinui ne vėžys, jam kita liga.

LATRAS. Pasiutligė. Smegenys galvoj nebesutelpa.

MATRONA. Vienam trūksta, o kitam per daug.

Kol jie atverčia nemažą medinį suolą, prisiartina sunkiai paeinantis Žlibinas ir guvesnė Laima

ŽLIBINAS. Paleisk, aš jau pats... Viens vilks nepavilks, penki šeši nesutilps.

LAIMA. Aš ne vilkas, aš lapė.

ŽLIBINAS (jis kartais uždainuoja norėdamas visus pralinksminti).

Medžiai, medeliai, kur jūsų lapai?

Laime, nelaime, kur tavo papai?

LAIMA. Kam man tie papai, jeigu vaikų vis tiek neturėsiu?

ŽLIBINAS. O kam tie vaikai? Man jie laimės neatnešė.

Suolas jau stovi savo vietoje. Atėjusieji nusivelka chalatus. Žlibinas iškelia savo vėliavėlę

MATRONA. Tai apie ką mes šiandien? Į politiką gal jau nesikiškim.

LATRAS. Lodysim Anapilio šunis. Jie jau turėtų užuosti, kad mes netoli.

ŽLIBINAS. Velniams mums tie šunys? Mes ir patys sugebam.

MATRONA. Vieną aplojam, kitam pavizginam uodegą...

LAIMA. Esu turėjusi šunį, geriausią savo daktarą, kuris stengėsi nulaižyti kiekvieną mano ašarą.

LEITIS. Bet koks gyvas ar negyvas daiktas – kiekvienas vis kitoks. Pats mūsų Kūrėjas, matyt, nemėgsta vienodybės. Kad ir kokios būtų pilkos ar nuobodžios dienos, pripažinkim, jos vis dėlto skiriasi. Ir šitas vakaras jau ne toks kaip anąsyk.

LATRAS. Saulė ta pati ir leidžiasi ten pat.

ŽLIBINAS. Tokiu laiku saulė kiekvienam šį tą pasako.

SMUTAS. Pasako... Ko neprivalgei, to neprilaižysi.

LATRAS. Mūsų šešėliai dabar patys ilgiausi.

ŽLIBINAS. Visa, kas iš mūsų liko. Šešėliai!

MATRONA (Smutui). Išsikėtojai... Leisk ir man atsisėsti.

SMUTAS. Sėsk. Tik tavo šešėlio kaip ir nebeliks.

MATRONA. Tai kam ta pirštinė tarp kojų?

ŽLIBINAS. Nevisprotis. Verčiau su juo neprasidėk.

SMUTAS. O tu kas toks? Išminties pokštas?

LATRAS. Visprotis, brangūs broliai ir seserys, yra tik Viešpats Dievas. Nevispročių, tokių kaip mes, kadaise išgalvotas.

SMUTAS (pritardamas). O!.. Jahvę, Talmudą išgalvojo žydai, Buda išrado jau kitokį būdą, o lietuviai – ką? Žemaitiškas klumpes?

LATRAS. Klumpes išrado olandai.

SMUTAS. Cepelinus?

LATRAS. Cepeliną – vokiečiai.

ŽLIBINAS. Cepelinas lietuviškai – kukulis.

SMUTAS. Čia dar klausimas, kas ką išrado – kukulis lietuvį, ar lietuvis kukulį...

LAIMA. Toks gražus vakaras, ir tokios kvailos mūsų kalbos.

LEITIS. Prieš tai esam kalbėję, beveik susitarėm: laikysime, kad Dievas yra tai, ką matom, ką kiekvienas jaučiam, ir tai, ko mes visi trokštam.

LATRAS. Bet kas tie „mes“? Štai dėl ko vertėtų pasiginčyti. Kam save galėtume priskirti? Kokybei ar kiekybei, kuri visada visur viską pagadina ir iš tos kokybės nieko nebelieka?

MATRONA. Tik tu jau nesikuklink – esi pilnas kokybės.

ŽLIBINAS. Gal greičiau arogancijos.

LATRAS. Arogancijos? Kodėl taip manai? Todėl, kad prieš pietus pasakiau „Žlibinai, keisk savo pampersus“?

LAIMA (negarsiai). Chamas...

LATRAS. Tu – atvirai ir aš tau atvirai. Tu dar jauna, visai graži, bet... Gal pati numanai?

LAIMA. Taip. Tau aš atrodau kvaila.

LATRAS. O pati sau?

LAIMA. Nesu protingesnė už tave.

ŽLIBINAS. Daktare... Arba surimtėkim, arba grįžkime atgal.

LEITIS. Žinot, kokia liga mus visus vienija?

ŽLIBINAS. Senatvė.

LEITIS. Ne.

LAIMA. Kvailybė.

LEITIS. Ne. Dėkokime Dievui, kurio nepažįstam, kad mus dar vienija priklausomybė nuo gyvenimo. Ar supratot? Ta pati diagnozė – priklausomybė nuo gyvenimo.

MATRONA. Praėjusį kartą mes čia dar buvom septyniese.

ŽLIBINAS. Nebeturime Stacijos.

SMUTAS. Laima, kodėl tu ją numarinai? (Bokso pirštinėj jis slepia butelaitį. Gurkšteli)

MATRONA. Stacelė... Kiekviena operacija jai buvo „stacija“, kiekvienas švitinimas jai vis „nušvitimas“.

LAIMA (vos ne verkdama). Nežinau, ar dar verta prašyti, kad ji man atleistų.

MATRONA. Verta, vaikeli, verta. Ji ten, tarp tų, kurie viską mato ir girdi.

LATRAS. Ai, ai, ai... Daktare, sakyk ką nors, neleisk joms sukvailėti.

LEITIS (paskendęs savo mintyse). Ką?

SMUTAS. Kur ten Stacelė – net Leitis jau mūsų nebegirdi.

Pauzė

ŽLIBINAS. Žinot, ir mane apėmė nuojauta, kad mums čia būnant dar kažkas atsitiks.

Visi tylėdami stebi saulėlydį. Latras garsiai pagadina orą

SMUTAS. Nu, va...

MATRONA. Kas „va“?

SMUTAS. Atsitiko. Nugriaudėjo.

ŽLIBINAS. Aš nieko negirdėjau.

MATRONA. Aš irgi nieko neužuodžiu.

LATRAS. Jokios kitokios vilties ar paslapties mes čia neįžvelgsim.

LEITIS. Tada malonėk mums atsakyti į vieną klausimą.

LATRAS. Kokį?

LEITIS. Kuo žmogus skiriasi nuo gyvulio?

LATRAS. Vienas skiriasi, o kitas ne. Kaip kam išeina.

ŽLIBINAS. Žmogus gali pavirsti į kiaulę, į šunį, į piktą žvėrį, o žvėris į žmogų – niekada.

LATRAS. O cirke? Cirke esi buvęs? Beždžionės, ir tos už mus gerokai protingesnės.

ŽLIBINAS. O tu žinai, kieno tai nuopelnas? Dresuotojo, žmogaus!

MATRONA (Latrui). Gaila, kad tu pats likai koks buvęs, savo dresuotojo taip ir nesuradęs.

LATRAS (Smutui). Klausyk, čempione, paskolink savo pirštinę.

SMUTAS. O kam tau?

LATRAS. Kiekybei. Kitaip jos neužčiaupsi.

Laima staiga pravirksta, paskui net pratrūksta raudoti balsu

MATRONA. Na? Kas tau dabar? Latras yra Latras, visi žinom...

Laima purto galvą, bet verkia dar labiau

LEITIS. Tai kas yra? Ko čia taip staiga?

LAIMA. Ne Latras, o sąžinė.

LEITIS. Sąžinė? Dėl ko?

LAIMA. Mirdama ji man savo kryželį dovanojo.

ŽLIBINAS. Stacelė? Kryželį?

LATRAS. Juk tu – budistė, vegetarė. Kristaus kūno, sakei, nebepriimi.

MATRONA. Palauk, leisk jai pasakyti.

LAIMA. Tą dieną man užėjo toks nežmoniškas skausmas... Turėjau tabletę, bet ir ta iškrito. Nuriedėjo kažkur. Ieškau, ieškau eidama rėplom ir staiga matau – Stacelė kažką laiko sugniaužusi saujoj. Sakau – parodyk, atiduok, o ji slepia kumštį už nugaros. Aš tada kaip šuva – dantimis... O ji, pasirodo, laikė sugniaužus savo paskutinį dantį. Kažkokia būrėja, aiškiaregė, jai buvo pasakiusi: „Gyvensi, kol dantis išbarstysi.“

SMUTAS (Latrui). Tu girdi? Saugok savo dantis!

ŽLIBINAS. Nesišaipyk. Jos tikėjimas buvo sustabdęs net ketvirtos stadijos vėžį!

LAIMA. Kai gulėjo karste, ant jos rankų buvo užvyniotas rožinis, bet aš mačiau tą savo įkandimą (vėl ima raudoti).

MATRONA. Liaukis, raminkis.

ŽLIBINAS. Sakai „raminkis“, o pati – į ašaras...

MATRONA. Norėčiau ir aš šitaip išsiverkti. Bet, matyt, buvau, esu ir liksiu kaip nenusausinta bala.

ŽLIBINAS. Tu bala, o aš kalnas. Šūdo krūva, jeigu tikėčiau tuo, ką man sąžinė kartais...

LEITIS. Žmonių kvailybė iš tiesų kaip žemės gravitacija. Nemanykit, kad aš jos nejaučiu.

LATRAS. Ajajai, kokie jūs visi dideli!.. Tik aš toks mažas. Šūdvabalis. Tokiu mane laikot, toks ir esu.

SMUTAS. Tu dar gali džiaugtis, kad turi sparnus. O aš kuo galiu pasigirti? Snukių talžymo meistras. Dėl to ir atsinešu pirštinę, kad atgailaudamas nagų nenusigraužčiau.

LATRAS. Na jau, na jau... Žinom, kas toj pirštinėj.

LEITIS. Klausykit... Mes kaip tie valkatos, kurie susimušė ginčydamiesi, kieno utėlės didesnės.

SMUTAS. Mano utėlė va tokia kaip šita pirštinė. Vėžys su visom metastazėm.

LATRAS. Galėčiau lažintis, kad nei vienas, nei kitas gyvos utėlės nesat matęs.

LEITIS. Aš į savo gyvenimą žvelgiu kaip į juodraštį. Norėčiau kai kuriuos puslapius išplėšti arba viską rašyti iš naujo.

ŽLIBINAS. Bet kada ir kur mes tai galėsim padaryti?

MATRONA. Jeigu trokštam, surasim. Bus tokia vieta, kur švarūs ir gražūs darbai dar neišėjo iš mados.

LATRAS. „Švarūs, gražūs...“ Kokie šleikštūs, melagingi žodžiai! Dar pridurkim: „Kilnūs, teisingi, pilni amžinos meilės ir garantuojantys mums laimingą gyvenimą.“

SMUTAS. Ir aš tuo abejoju. Bet jeigu jau yra tokie žodžiai, turėtų būti ir toks daiktas. Visi tie malonumai, kuriuos čia suminėjai.

LATRAS. Pasakos. Be latro nėra Petro. Žmogui visada viskas atsibosta.

SMUTAS. Aš tik norėjau paklausti, ar daktaras Leitis iš tikrųjų šventesnis negu mes, ar tik laiko save sugniaužęs kaip ta Stacija savo paskutinį dantį.

LATRAS. Taigi paklausei. Jis tuoj tau atsakys.

LEITIS. Man kartais atrodo, kad esu labiau numiręs negu jūs.

MATRONA. Numiręs?

LATRAS. Tiesus klausimas, kreivas atsakymas.

ŽLIBINAS. O mums atrodo – daug šviesesnis, gyvesnis negu mes.

SMUTAS. Sprendžiant iš Latro bezdėjimo, jis čia turi daugiausia parako šiknoj.

ŽLIBINAS. Rado kuo didžiuotis...

LATRAS. Taip, aš truputį sadistas. Sutvertas pagal Dievo paveikslą. O Dievas, senovėj dar Perkūnu vadintas, kaip jūs visi žinot, dunksteli kartais... Dievulis, laikydamas dangaus raktus už nugaros, mėgsta pakankinti tuos, kurie prašosi į vidų.

MATRONA. Daktare, atkirskite jam. Tokios kalbos man – kaip su pjūklu per širdį.

ŽLIBINAS. Ne tik per širdį – jis mums visiems per visus galus.

SMUTAS. Net man kartais užeina toks nežmoniškas skausmas – norisi kam nors trenkti į snukį... Jei kada kam užvožčiau, žinokit, kad čia tikrai nieko asmeniško.

LEITIS. Dievas pagal savo paveikslą yra sukūręs tik paparčio žiedą.

LATRAS. Girdėjot? Ar supratot ką nors?

LAIMA. Supratau. Žiedą, kurio nėr.

ŽLIBINAS. Žiedas paparčiui per daug paprasta.

SMUTAS. Per tą savo skausmą aš kažko nesuvirškinu.

LAIMA (Leičiui). Ar tik ne laikas mums priimti „komuniją“?

LEITIS (juokaudamas). Kad Žlibinas dar neužgiedojo.

MATRONA. Jis tuoj, tuoj užgiedos.

ŽLIBINAS (užtraukia).

Vajejai, kaip žiauriai sopa opą,

Nieks neužglosto, nieks neužlopo!..

BEVEIK VISI (užgieda).

Daktare, o mielas daktare,

Skubėk, o daktare!..

Kitaip jau „šach“ man,

Ir gal net „mat“...

LEITIS. Na, klauptis jums tikrai nebūtina.

MATRONA. Kad labiau mačytų, daktare... Aš – su tikėjimu, meile ir viltim.

LAIMA. Kažkas yra pasakęs, kad religija – tai beširdžio pasaulio širdis.

LATRAS (Žlibinui). O velniams čia tas vimpelas?

ŽLIBINAS. Ne velniams, o tam, kad žinočiau, dėl ko man skauda.

SMUTAS. Jis, matot, kenčia vardan Lietuvos.

ŽLIBINAS. Taip, kenčiu. Kas žino dėl ko, tas gali išgyventi bet ką. Žodžiai ne iš Biblijos, bet vis tiek šventi.

LEITIS (dalija tabletes). Šį kartą pakiškite po liežuviu, tegul ištirpsta. Sučiulpkit, kaip sakė Matrona: su tikėjimu, meile ir viltim.

LATRAS. Skirtingos ligos, o tabletės vienodos?

MATRONA. Taigi sakė: visi mes priklausom nuo gyvenimo.

LATRAS (purto galvą, nori prieštarauti). Velnias! Per tave makt ir nurijau.

LEITIS. Kitos, deja, nebeturiu.

LAIMA. Tam davė, tam davė, visiems davė, o pačiam ir nebeliko.

ŽLIBINAS. Leitį mes vadiname daktaru, o man jis labiau primena kunigą.

SMUTAS (Leičiui). Kai kas, girdėjau, šneka, kad esi netekęs licenzijos už padarytą eutanaziją. Vaistai negelbėjo, todėl padėjai kam nors numirti?

LEITIS. Padėjau.

LAIMA. Rimtai?

LEITIS. Taip, drįstu manyti, kad krikščionių dievas ne sadistas. Beviltiškai sergantį gyvulį, šunį, ir tą mes norim užmigdyti.

LATRAS. Tai gal ir mums jau netrukus galėtum pagelbėti?

LEITIS. Sakiau, kad aš jaučiuos labiau miręs negu jūs.

LATRAS. Mes ką tik surijom po tabletę, o pačiam kol kas to nereikia.

LEITIS. Medicina, kaip ir sielovada, man rodos, labiau yra menas negu mokslas. Kartais kitam padėti lengviau negu sau.

ŽLIBINAS. Ne tik medicina, ne tik sielovada, bet ir pedagogika. Labai didelis menas!

LATRAS. Kunigas, daktaras... Visi geri melagiai.

LAIMA. Nebūtinai.

LATRAS. Menas ir melas yra broliai. Ir dar, ko gero, dvyniai.

LAIMA. Menas gal ir melas, bet jis mums leidžia priartėti prie tiesos. Štai kur paradoksas!

LATRAS. Menas ir melas – kaip Dievas ir velnias. Tokia yra tiesa.

ŽLIBINAS. Šneki kaip dainuoji. Ar nors vieną iš jų esi matęs?

LATRAS. Velnią matau kiekvieną dieną. Nors, tiesą sakant, šiandien esu nesiskutęs.

SMUTAS. Jeigu veidrody matai savo snukį, kuris prašosi plytos, tai dar nereiškia, kad visi velniai tokie pat „gražūs“.

LATRAS. Ne, vienas iš jų panašesnis į tave.

LAIMA. Baikite, baikite. Pasakykime saulei labanakt.

MATRONA. Kažkodėl ji vis didėja, kai leidžiasi. Vertėtų iš jos pasimokyti.

ŽLIBINAS. Deja, ji negali atsakyti į mūsų klausimus.

LEITIS. O ką tu norėtum sužinoti?

ŽLIBINAS. Amžinybė. Štai kas nesutelpa mano galvoje.

LATRAS. Kur ji tau sutilps. Tokia didelė bačka – į tokį mažą, apgraužtą kopūstą.

MATRONA. Saulė nusileido ir žino, kad ji vėl patekės. O mes nieko nežinom. Tik norim žinoti.

LATRAS. Sukasi Žemė, o ne Saulė. Jeigu iš tikrųjų tu nori žinoti.

LEITIS. Taip. Mes verčiau kalbėkim apie Žemę.

LAIMA. Mes už ją atsakom.

LATRAS. Šnekam, plepam, bet visa tai melas. Labai tolimas menui.

ŽLIBINAS. Mums artimesnė amžinybė.

MATRONA. Taip...

ŽLIBINAS. Betgi žmogui viskas atsibosta. Ir tuščios kalbos, ir darbai, ir pramogos.

LAIMA. Ramybė niekam neturėtų atsibosti.

ŽLIBINAS. Amžina ramybė – kas? Paprasčiau sakant, nebūtis.

SMUTAS. Čia norėjom duonos, sekso ir krepšinio, o ten, matyt, kariausim su velniais (padaręs keletą boksininkams būdingų judesių, velkasi savo chalatą).

LEITIS. Tikros ramybės ar nebūties visatoje nėra. Tik begalinė žiburiuojanti, kintanti Nežinomybė.

MATRONA. Kaip man – užteks ir to, ką žinau. O ko nežinau, gal man ir žinoti nebūtina.

ŽLIBINAS. Jei dar susirinksim, šnektelsim apie Anapilį.

LATRAS. Apie Anapilį, Šiapilį, Tenapilį... Kitaip sakant, apie tai, ko nežinom.

SMUTAS. Net boksas turi savo filosofiją.

LATRAS. Kas nenori gauti, tas pats turi duoti. Čia irgi įdomu.

SMUTAS. Aha. Duodi ir grąžos neprašai...

Jie jau valkstosi savo chalatais, ir čia apsidairydama ateina nematyta gražuolė, ekrano žvaigždė, kuri netrukus pasakys savo vardą – Nora. Vyrai, gal patys to nejausdami, vėl skuba nusimesti chalatus ir pasirodyti kuo patrauklesni. Laima ir Matrona su atvykėle rungtyniauti nesiruošia

NORA. Labas vakaras, ponai senjorai!

Pauzė

MATRONA. Tai mes čia turbūt nereikalingos.

NORA. Ne, ne. Senjoros man ypač, ta prasme.

LAIMA. Tai ko jūs norėjot?

NORA. Man ten patarė šnektelti su jūsų vadovu. Su daktaru... (Pamiršo pavardę)

ŽLIBINAS. Mes čia visi viens kitą gydom kaip išmanom.

NORA. Bet jūs ne daktaras Leipus?

LATRAS. Visi mes čia ganėtinai nuleipę, bet matydami tokią nematytą gražuolę...

LAIMA. Daktaras Leitis ir mums reikalingas.

NORA. Aš jo neatimsiu. Aš tik porą žodžių.

LEITIS. Aš esu Leitis, tik dabar pats esu čia gydomas.

NORA. Matot, aš atlydėjau čia vieną savo giminaitę. Ta prasme, savo mamą.

LEITIS. Į globos namus? Ji serganti, ar kaip?

NORA. Taip. Jai truputį dzin. Pas ją šitas... Ta prasme, kažkoks kompleksas.

LAIMA. Priklausomybė nuo gyvenimo?

NORA. Galbūt, ta prasme, ne visai. Ji nebeskiria tikros realybės nuo visokiausių siaubiakų.

LATRAS (kaip prityręs viliokas). O jūs pati – iki šiol mums neaišku – jūs iš tikrųjų reali?

SMUTAS. Kažkur matyta. Kažkokiam žurnale.

NORA. Aš daug kur, galimas daiktas... Galit mane vadinti Nora, ta prasme...

LATRAS. Ta prasme, kokia prasme?

NORA. Oi, koks jūs, ta prasme, priekabus! Jūs dar labai, labai, labai...

LAIMA. Atleiskit už netaktišką klausimą.

NORA. Taip?

LAIMA. Į globos namus atvežėt mamą ir čia staiga jai prireikė gydytojo? Neradote budinčio?

MATRONA. O gal ieškote tokio, kuris ją palydėtų į Anapilį?

NORA. Kur, ta prasme, kur? Aa, suprantu jūsų bajerį. Jis mane palydės.

Nora valdingai stveria Leitį už parankės, ir jiedu nueina

ŽLIBINAS. Na, matot... Ką tik palydėjom saulę ir staiga – žvaigždė...

LAIMA. Neįžeidinėkime saulės.

MATRONA. Juodoji skylė, ta prasme. Danguj tokių, girdėjau, pasitaiko.

LATRAS. Kaip sau norit – jeigu aš ten rasčiau tokių bobų, angelams parodyčiau štai tokį ženklą.

SMUTAS. Esu tokių turėjęs į valias...

MATRONA. Tai ko murksojai? Ir šitos galėjai nepaleisti.

Vėl visi supilkėję vorele traukia į savo namus

ŽLIBINAS (Laimai). Vėl padėsi man? Paskutinieji išeisim, pirmi atsidursime TEN.

LAIMA. Aš jau esu bandžius išeiti savo noru.

ŽLIBINAS. Savo? Nė už ką! Atsimink: vienas vilks nepavilks...

LAIMA. Žinau. Penki šeši nesutilps... Bet su tavim man bus drąsiau.

ŽLIBINAS. Taigi ne aš tau, o tu man padedi.

LAIMA. Nežinau. Turbūt kitaip negalėčiau padėti pati sau.

ŽLIBINAS. Palauk. Žiūrėk – Latras apsisukęs grįžta.

LAIMA. Gal ką nors užmiršo.

ŽLIBINAS. Ne, ne. Sustokim čia, sustokim.

Latras beveik nesislėpdamas nuverčia suolą, kurį visi sukibę buvo atstatę

ŽLIBINAS. Ei! Ką tu čia darai?

LATRAS. O kuo aš blogesnis už kitus?

LAIMA. Bet juk... Norėdamas galėtum būti ir geresnis.

LATRAS. O kas tai įvertins? Žlibinas? Tu?

ŽLIBINAS. Kas nors įvertins. Nesvarbu.

LATRAS. Svarbu! Netyčia pasakei – KAS NORS! Pasiūlykim tokį Viešpaties vardą. Leičiui tikriausiai patiks.

ŽLIBINAS. Bet juk dar esame ir mes.

LATRAS. Kokia nauda iš to, ką mes čia pliurpėm?

LAIMA. O, tavo manymu, jokios?

LATRAS. Nebent tokia, kad atėję atstatėme tą suolą.

ŽLIBINAS. Tai kam tu vėl jį apvertei?

LATRAS. Tam, kad vėl atėję galėtume ką nors nuveikti. (Nueina)

LAIMA. Štai tau ir atsakymas.

ŽLIBINAS. Kas nors kam nors ką nors kada nors... Ar iš to mums kyla kokia nors viltis?

LAIMA. Viltis – visada... Kaip ten? Kada nors kam nors kas nors turės paaiškėti.

ŽLIBINAS. Turės. Turėkis už manęs.

Abu neina

 

ANTRAS PAVEIKSLAS

Mirtininkų būrelį jau bus papildžiusi Noros mama Leonora – gyvybinga reinkarnaciją išpažįstanti mistikė, laikanti save magijos žinove ir laukianti „savo valandos“. Žlibinas čia atvažiuos jau sėdėdamas invalido vežimėlyje, o Laima stengsis padėti gerokai nusilpusiam Leičiui. Jiedu čia pasirodys pirmieji

LAIMA. Net ir mano svajonės kai kada išsipildo.

LEITIS. Svajonės? Kokios?

LAIMA. Prisigretinau pagaliau ir prie tavęs.

LEITIS. Sakyk, iš kur semiesi jėgų.

LAIMA. Iš tavęs, iš kitų... Kam nors dar esu šiek tiek reikalinga.

LEITIS. Mūsų suolas ir vėl...

LAIMA (ateinantiems draugams). Vyrai, ar dar pajėgsime pakelti?

Ateina Smutas, Latras, Matrona. Leonora stumia Žlibino vežimėlį

SMUTAS. Tokiems aš tikrai dėčiau į snukį. Suolas jiems užkliuvo!

LATRAS. Velnias stengiasi parodyti mums, kad jis dar egzistuoja. (Leonorai) Ko tu taip žiūri į mane?

LEONORA. Tu labai panašus.

LATRAS. Į ką? Į patį velnią?

LEONORA. Ar tu tik nebūsi?..

LATRAS. Būsiu. Tik dar nežinau kas.

LEONORA. Mano brolis arba mano sūnus.

SMUTAS. Anądien ir man tą patį sakei. (Padeda Latrui pastatyti suolą)

LEONORA. Pažįstu jus kaip nuluptus.

LATRAS. Iš kur jau taip?..

MATRONA. Iš bėdos jie tau į tėvus tiktų.

LEONORA. Aš jums atrodau tokia jauna? (Juokiasi) prisimenu juos iš savo ankstesnio, tirštesnio gyvenimo.

MATRONA. Tai dėl ko dabar taip suskystėjai?

LEONORA. Nepasakyčiau. Šiame gyvenime jaučiuos pakankamai subrendusi. (Nusivelka chalatą, o po juo ekscentriški senamadiški drabužiai)

MATRONA. Kas to nežino, kas to nemato...

SMUTAS. Po velniais! Ji mane nužiūrėjo.

LATRAS. O kas yra? Iš ko taip sprendi?

SMUTAS. Aš visai ne tą pirštinę...

LATRAS. Ne tą? O kokią?

SMUTAS. Kaip tai kokią? Ne dešinę, o kairę. Tuščią, be savo fliagos.

LEONORA. Na, tikras, tikras mano... Tik nebežinau kuris. Ir iš kurio mano gyvenimo.

LEITIS (Leonorai). Džiaugiesi, kad prisiminei ar kad užmiršai?

LEONORA. Džiaugiuosi, kad žinau: aš jau ne sykį gyvenau ir dar žadu gyventi.

LATRAS. Klausyk... Kodėl tavęs neaplanko ta gražuolė duktė, dėl kurios mes čia staiga pajaunėjom?

LEONORA. Mano duktė? Kokia duktė?

SMUTAS. Rodos, Nora vardu.

LEONORA. Jokios dukters aš neturiu. Ko jūs taip žiūrit į mane? (Smutui) Tu ne tą pirštinę paėmei, o aš vienos akies likau nepasidažiusi. (Leičiui) Tu manim netiki?

LAIMA. Jis visada viskuo abejoja.

SMUTAS. Hipnotizuoja.

LEONORA. Mane? Jums, ta prasme, tau tikrai nepavyks. Mano labai, labai galinga aura.

LAIMA. Turėkite, džiaukitės. Jis tik ieško žmogaus.

MATRONA. Žmogaus... Nebent jau buvusio.

ŽLIBINAS. Esame laužai, o jis vis nori mus uždegti.

LATRAS. O aš jau degu. Galiu jums pranešti. Šiandien nuo pat ryto...

SMUTAS. Gal čia prieš lietų, gal aš ne ta koja... Kažkaip staiga – visi galai...

LEONORA. Ir mane kažkas peša kaip gulbę. Visą naktį – po vieną plunksnelę.

ŽLIBINAS. Kaip gulbę – dar pusė bėdos, bet kai pradės pešti kaip vištą...

LEONORA. Mums reiktų turėti astrologą. Jis mums pasakytų, paaiškintų. O dabar man taip visų gaila. Visus galėčiau išbučiuoti. Su mistine meile, kiekvieną vis kitaip.

LATRAS. Bučiuok. Mat tave perkūnas! Pasiduodu.

SMUTAS. Aš būsiu antras. Bučiuok, kol dar kiti nenupešė.

Visi norėtų juoktis, bet skausmas verčia ieškoti rimtesnės paguodos

LAIMA. Žiūrėkit – saulė!

ŽLIBINAS. Pagaliau.

MATRONA. Kokia didelė. Išrūgusi kaip duona.

SMUTAS. Man nuo tos jūsų duonos... Ir dar ne tą pirštinę...

ŽLIBINAS. Tai gal šį sykį anksčiau užtraukim savo giesmę?

SMUTAS. Užtrauk, tik nežinia, ar kas pritars.

ŽLIBINAS (užtraukia).

Ajajai, kaip laužo, žiauriai laužo kaulus.

Kaip suka, degina, kaip lupa...

Na, pritarkit, sakykit, kam kas negerai!

Daktare, o mielas daktare!

Skubėk, o daktare...

LEITIS. Matau – šiandien jums nieko neišeis. Nėra giesmės, nebus ir vaistų.

LAIMA. Tai kas čia kaltas?

LEONORA. Juodas mėnulis. Planetų išsidėstymas.

LEITIS. O gal tiesiog atėjo laikas jums sakyti tiesą.

MATRONA. Kad laikas mums visiems į Anapilį?

LEITIS. Ne. Laikas jums prisipažinti, kad jokių tikrų vaistų nuo skausmo neturiu. Ir niekada neturėjau.

LATRAS. Bet juk visada kažką mums duodavai.

MATRONA. Anąsyk pakišau po liežuviu – kaip ranka nuėmė.

LEITIS. Tai tik jūsų tikėjimas. Placebas.

MATRONA. Kas kas?

LEITIS. Tai tik tariami vaistai. Placebas. „Anapilin“ – taip aš juos vadinau.

LATRAS. „Anapilķn“ ar „Anåpilin“?

LEITIS. Svarbu ne vardas, ne vaisto pavadinimas, o jūsų tikėjimas, malšinantis skausmą, teikiantis viltį, paguodą. Esam kalbėję – visiems vienodo vaisto nepritaikysi.

SMUTAS. O koks tavo, koks tavo placebas?

LEITIS. Mano placebas – mano vaidmuo. Daktaro vaidmuo.

LATRAS. Vaidmuo – mulkinti save?

SMUTAS. Jis ne save, jis mus visus čia mulkino.

ŽLIBINAS. O jam kokia iš to nauda?

LAIMA. Žmogus stengėsi padėti. Ir dabar mums padeda.

LEITIS. Aš jau įrodžiau, kad mano tabletės jus gali apraminti, gali sumažinti skausmą. Dabar laikas pasakyti jums, kad rimtesnį, tikresnį placebą turit susirasti patys.

MATRONA. Ką čia besakysi – skaudi, žiauri operacija tokiai kaip aš...

ŽLIBINAS. Skaudi. Bet ir jam turbūt ne lengviau.

LEITIS. Bus lengviau, kai suprasit. Pajusit, kad ir jums palengvėjo.

LEONORA. Jums dar trūksta meilės. Taip trūksta, kad aš... kad man tiesiog norisi jums suleisti nagus.

LATRAS. O kas yra meilė? Tokia pat apgaulė.

LEITIS. Aš pritariu visiems, kurie ieško. Pats negaliu pasigirti, kad radau.

SMUTAS. Tai kokia nauda iš to, ką mes čia išgirdom?

LAIMA. Išgirdome tiesą. O tiesa turėtų mus išlaisvinti.

LATRAS. Išlaisvinti nuo ko? Nuo priklausomybės gyventi?

LAIMA. Tiesa ir nauda – kaip ugnis ir vanduo. Tokiems kaip mes.

SMUTAS. Velniams mums toji tiesa?

LATRAS (Leičiui). Vaistų neturi, tai nors pameluok mums ką nors, jeigu sugebi.

MATRONA. Pameluok, mums ką nors pažadėk, tavim aš tikrai patikėsiu.

SMUTAS. Iki šiol supykęs kam nors dėdavau į snukį ir kaipmat palengvėdavo.

LATRAS. Visur iliuzija, apgaulė... Tada gal ir pats gyvenimas – placebas?

LAIMA. Kažkas yra pasakęs, kad perdėtas laimės ieškojimas – visų mūsų nelaimių priežastis.

LEONORA. Ieškokime meilės, o ne laimės! Su žiburiu, be žiburio...

SMUTAS. Kaip juodo katino tamsiam kambary...

LATRAS. Jeigu norim surasti, kur jis ten pritratino.

LEONORA. Tai iš kur man tas noras jus išbučiuoti? Galutinai jus visus nuraminti.

LEITIS. Vienintelis tikras dalykas yra šis mūsų žemiškas gyvenimas. Čia ir dabar.

LAIMA. O gyvenimas po šito gyvenimo? Nebeįmanomas?

LEITIS. Įmanomas. Mažų mažiausiai tiek, kiek čia būdami išdalijame save pasiliekantiems.

LATRAS. Man rodos, ji norėjo paklaust apie mūsų nemirtingą sielą.

LEITIS. Kas ją išsiugdo, tas tikriausiai turi. Tačiau daugelis ją numarina.

SMUTAS. Čia jau aš nesutinku. Arba kiekvienas, arba nė vienas. Arba mes turim, arba neturim!

LATRAS (ironiškai). Taip!.. Gali užmušti žmoną, tėvus, gali pragerti savo vaikus ir mobiliaką, bet sielos – niekaip niekas niekada!.. Nei pekloj nesudegs, nei danguj išgaruos.

Visi, daugiau ar mažiau šokiruoti, nutyla. Pauzė

LAIMA. Oi, žiūrėkit – saulė pasirodė.

MATRONA. Saulele, nors tu atgaivink mūsų viltį!

ŽLIBINAS. Sušildyk Lietuvą, kad niekam nebereiktų ieškot užuovėjos svetur.

LAIMA. Ji ir vėl pasinėrė į debesis.

LATRAS. Niekas nuo to nepasikeitė.

ŽLIBINAS. Pasikeitė. Aš ir vėl sakysiu – budėkim ir stebėkim: kažkas dar atsitiks.

Tylą nutraukia Smutą ištikęs priepuolis. Boksininkas dejuodamas griūva ant žemės ir nebeįstengia atsikelti

LATRAS. Ėi!.. Tu čia vaidini, ar jau rimtai?.. Ko tu taip spardais?

MATRONA. Gal jam epilepsija?

LAIMA. Lyg norėtų kažką nuboksuoti...

LATRAS. Po velniais! Gal kas turit užgniaužęs to sušikto placebo?

ŽLIBINAS. Sakiau, kad atsitiks...

LEITIS. Gal kas – telefoną? Skambinkit.

LATRAS. Tu pats mums patarei – čia tik su gamta... Jokių telefonų.

LEITIS (Smutui). Sakei – dėtum į snukį ir tau palengvėtų.

LATRAS. Rask jėgų, pamėgink.

Smutas stenėdamas mėgina atsikelti

LATRAS. Na, na... Užmausiu tau pirštinę.

LEONORA. Trenk. Trenk bet kuriam.

MATRONA. Pasisaugok, nes gausi ir tu.

LATRAS. Trenk, bet žinok, kad aš trenksiu atgal.

Smutas atsiklaupęs apsidairo ir su įniršiu smogia Leičiui į paširdžius. Šis pargriuvęs

nebesikelia

LAIMA. Na, kam?.. Na, kam tu taip žiauriai?

SMUTAS. Skaudėjo... Sakiau... Keikiausi, bet jūs negirdėjot.

LATRAS. Nokautas. Skaičiuosiu iki devynių.

ŽLIBINAS. Sumušė sergantį žmogų ir dar šaiposi.

SMUTAS. Garbės žodis. Čia tikrai nieko asmeniška...

MATRONA. Žiūrėkime, gal jis nebegyvas.

LAIMA. Nejaučiu pulso. Nebekvėpuoja.

LEONORA. Leiskite, aš – iš lūpų į lūpas... Su meile.

ŽLIBINAS. Sodinkite jį į mano vežimėlį. Sodinkit, parvešim į namus.

Jis pats išsiropštęs keturpėsčias nurėplios iki sulaužytos kėdės, turinčios pustrečios kojos ir mėgins ant jos atsisėsti.

Pamažu atsigaunantis Leitis bus pasodintas į Žlibino krėslą

MATRONA. Leiskit mane. Aš patrinsiu ausis, o jūs jam pakelkite kojas.

LATRAS (Leičiui). Daktare, jeigu jau miršti, pasiimk ir mane. Mes ten paįvairinsim rojų.

LEONORA. Jis jau, jis jau... Man net ranką paspaudė.

MATRONA. Tada pasitraukim. Per arti nesmirdėkim. Apstojot kaip kokie debesys...

SMUTAS. Jau, jau... Paprastas nokdaunas. Sveikinu. Ne tik man šiek tiek palengvėjo.

ŽLIBINAS. Tylos! Klausykim, ką jis sako.

LEITIS. Koma. Labai įdomi būsena. Buvau atsidūręs...

LAIMA. Atsidūręs – kur?

LEITIS. Čia, už šitos sienos.

LEONORA. Kur? Čia nėra jokios sienos.

LEITIS. Yra. Tik mes nematom. Bet jie mus mato.

MATRONA. Mus mato? Kas? Iš ano pasaulio? Tie, kurie jau mirę?

LATRAS. Kiek jų ten? Ar labai daug tų išrinktųjų? Kaip geras turgus ar kaip mitingas?

ŽLIBINAS. Baik tas banalybes, baik. Klausykim. Jis grįžo iš Anapilio.

MATRONA (Leičiui). Sakai, siena... O kas už tos sienos? Kambarys ar laukas?

ŽLIBINAS. Žemė ar dangus?

LEITIS. Tarsi koks teatras. Mes čia, gyvenimo scenoj, o jie sau sėdi ir žiūri į mus.

LAIMA. Užjaučia, pritaria ar smerkia mus?

LEITIS. Nesupratau. Man pasirodė, kad jie ten nuobodžiauja.

LATRAS. Tai gal ten kokie latrai? Skaistykloj ar net pragare?

LEITIS (mėgina juokauti). Rodos, buvo ir latrų. Panašių į tave.

LATRAS. Matot! Ar aš nesakiau.

ŽLIBINAS. Ar jie ten tiki? Garbina Dievą?

MATRONA. Ar bent jaučia jį savo širdyje?

SMUTAS. Jeigu nežinai, tai pameluok.

LEONORA. Mentalinis kūnas neleido astralui visko pamatyti.

SMUTAS. Aš dar norėjau klausti, kaip ten sportas. Ar labai aukšto lygio?

LEITIS. Jokių rungtynių, aš ten, deja... Krepšininkų taip pat nespėjau pamatyti.

ŽLIBINAS (sėdėdamas ant išklibusios kėdės). Jūs tik pažiūrėkit – ne tik Smutui, bet ir man palengvėjo. Stebuklas! Sakiau, kad kažkas atsitiks.

MATRONA. Na na na!.. Tvirčiau įsikibk į savo vėliavą.

Kol jie toliau apspitę Leitį klausinės, Leonora pasiruoš lemtingam savo vaidmeniui.

Ji dar pasidažys, užsimaus baltas pirštinaites, stengsis atrodyti dar labiau „ezoteriška“

ŽLIBINAS. Ar jie ten suvokia, žino, kad jiems niekas nebegresia? Kad jie ten amžini?

LEITIS. Ne, tokie dalykai jiems turbūt nerūpi.

LATRAS. Jie ten – tiesiai į švarraštį... Užtikrintai. Be juodraščių.

LAIMA. O jeigu rimtai... Ar jiems amžinybė neatrodo slegianti, per daug vienoda, be jokio tikslo?

MATRONA. Jeigu pasakyta „ilsėkis ramybėj“, jie tuo ir džiaugiasi.

LATRAS. Visi ramūs kaip belgai.

ŽLIBINAS. Iš tikrųjų – kas ten tokie? Lietuviai, ne lietuviai?

SMUTAS. Jeigu ne lietuvis, tai jau ne žmogus?

ŽLIBINAS. Žmogus, bet ne lietuvis.

LEITIS. Neturėjau progos išsiaiškinti.

ŽLIBINAS. Ar ten dar kas nors atsimena:

Žemė kėlė žolę,

Žolė kėlė rasą?..

SMUTAS. Velniams jiems ta žolė? Net kanapių jie ten tikriausiai nevartoja.

ŽLIBINAS. Tau kvaišalai, o man labiau rūpi mūsų tapatybė. Žemė, žolė, žirgas ir pagaliau žmogus, raitelis, kuris privalo kam nors nukelti savo kepurėlę.

MATRONA. Danguj tikriausiai – nei žemės, nei žolės, nei lietuvybės... Net kepurės ten jau niekam nebereikia.

Leitis nei iš šio, nei iš to ima kūkčioti. Sunku suprasti, ar jis taip tramdo savo verksmą,

ar nenori garsiai, isteriškai kvatotis

LAIMA. Nebeklausinėkim. Nebekankinkim.

ŽLIBINAS. Mes patys klausiam ir patys sau atsakom.

LATRAS. Tiems, kurie ten, žiūrėti į mus turbūt tas pats, kaip mums į televizorių.

SMUTAS. Supykę išjungs, ir mūsų nebeliks.

ŽLIBINAS. Na, tai pralinksmink juos, jeigu sugebi.

MATRONA. Parodyk jiems kokį nors pirštą, ar ką.

Latras mėgina improvizuoti nevykusį krepšininką, kuriam reikia įmesti baudą ir išgelbėti komandą. Smutas suvaidins pralaimintį boksininką. Prie pasiūlyto žaidimo prisideda ir moterys, mačiusios, kaip savo žiūrovus juokina TV humoro laidos

ŽLIBINAS (mėgins parodijuoti savo giesmę).

      Ajajai, kaip švilpia staugia

      Galvoje vėjai, kišenėj vėjai...

      Daktare, juk tu žadėjai,

      Tu mane gydei, tu privalėjai...

Keistos būsenos Leitis atsistoja ir iš lėto stumia savo vežimėlį prie Leonoros, kuri, rodos,

jo laukia žinodama, kad jis priartės.

Visi kiti staiga nutyla. Laukia kažko netikėto

MATRONA. Verčiau patylėkim.

ŽLIBINAS. Patylėkim. Gal ką nors išgirsim.

LAIMA. Užsimerkim, gal ką pamatysim.

LEONORA (priartėjusiam Leičiui). Aš be meilės numirčiau.

LEITIS. Tik tiek viso labo?

LEONORA. Pabučiuosiu tave. (Įsijautusi į „mirties angelo“ vaidmenį pabučiuoja Leitį, palieka jį sėdintį Žlibino krėsle ir eina prie kitų)

MATRONA. Ar jūs ką nors girdit?

ŽLIBINAS. Ne. O jūs ką nors matot?

LAIMA. Žiūrėkit – Leonora!

LEONORA (Latrui). Būk, būk užsimerkęs, būk. Tau matyti nebūtina. (Bučiuoja)

SMUTAS. O, velnias!..

LEONORA. Čia ne velnias. Čia aš. Tu – ne tą pirštinę, bet aš ir tave kaip savo sūnų...

ŽLIBINAS. Ji visus, visus taip numarins.

MATRONA. Nemiegokit, pabuskit! Žiopliai! (Leonorai) Žinau, matau, kas tu per paukštis.

LEONORA. Aš radau jums išeitį. Su meile... Žiūrėkit, uždanga jau kyla.

Iš tikrųjų uždanga jau leidžiasi. Kai kas dar spės pamatyti, kaip Matrona,

apsiginklavusi lietsargiu, veja šalin tą išprotėjusią moterį.

Leonora mėgina ant jos užmesti savo chalatą

LAIMA. Išeidami apverskime suolą.

ŽLIBINAS. Suolą? Taip. Kas nors kada nors... (Mėgina apversti, bet suolas jam nepasiduoda)

 

Pabaiga

2013

 

metai_2014_04.png