tekstai.lt

Petras Venclovas. Autoriaus prapultis. Žingsniai. Apsakymai

Autoriaus prapultis

 

Benedikto Januševičiaus nuotr.
Benedikto Januševičiaus nuotr.

Prieš keletą dienų pobūvyje, į kurį susirinko įvairi publika, iš matymo pažįstamas fotografas panoro mane pristatyti savo bičiuliui, vyresnio amžiaus vyriškiui, stovinčiam prie atdaro lango ir įnirtingai čiulpiančiam neuždegtą pypkę. Mandagiai linktelėjau jam, šis kyštelėjo ranką ir suburbėjo: „Konstantinas. Neseniai mečiau rūkyti, tad jaučiuosi šlykščiai.“ Supratingai nusišypsojau. Tiesą sakant, jis man nelabai patiko: nervingas, staigių judesių, kalba užsikirsdamas, nukąsdamas galūnes, akys pašaipios, lūpų kampučiai nusvirę, veido išraiška liudija nepasitenkinimą, gal net nusivylimą. Pasidomėjo, kuo užsiimu. Atsakiau, kad esu architektas. Pašnekovo akys pagyvėjo, jis įdėmiau pažvelgė į mane. „Ar ką nors reikšmingo suprojektavote?“ – „Kol kas ne, bet...“ Savo ruožtu paklausiau, kokia jo veiklos sritis. Vyriškis, regis, nustebo, kad nieko apie jį nežinau. Turbūt įsivaizdavo, kad yra garsenybė. „Esu mistinių romanų rašytojas. – Ir ironiškai nusišiepęs pridūrė: – Pačiam tikriausiai tokie dalykai neimponuoja? Architektai – praktiški, blaivaus mąstymo žmonės.“ – „Nebūtinai, – paprieštaravau, – proto mankšta niekam nekenkia.“ – „Nagi, nagi, – sunarnėjo išsitraukdamas ir vėl įsikišdamas pypkę į dantis. – Velnias!“ Nelabai supratau, kam skirti šie žodžiai, bet pamaniau, kad vis dėlto ne man.

Vėliau, išlenkę po porą taurelių brendžio, mudu įsišnekome. Tačiau manęs neapleido nuojauta, kad Konstantiną kaži kas kankina, neduoda ramybės, gundo, pinklioja jo mintis. Tikriausiai ne tik noras užsitraukti dūmą. Jo akys bėgiojo į šalis, tarsi bijodamos išsiduoti, kakta susiraukšlėdavo, skruostai įdubdavo; Adomo obuolys imdavo trūkčioti, kai jis konvulsiškai rydavo seilę. Valandėlę man jo pagailo: atėjo į pobūvį, norėdamas šiek tiek prasiblaškyti, o čia... Bet tuoj pat šoktelėjo kita mintis – tokiam verčiau tūnoti namuose, kad negadintų aplinkiniams nuotaikos. Paskui pagalvojau, kad galbūt jis serga. Juk negalėjo staiga apsvaigti nuo kelių taurelių stipresnio gėrimo?

Galiausiai kiek netikėtai pakvietė į svečius: pasakė priemiesčio gatvelės pavadinimą, smulkiai nupasakojo, kaip atvažiuoti, kokios spalvos jo namas, užsiminė turįs man staigmeną. Kodėl man? – norėjau paklausti, iš kur toks staigus pasitikėjimas, toks simpatijos proveržis? Bet Konstantinas jau spėjo į mano švarko viršutinę kišenėlę įkišti vizitinę kortelę. Kai dvejodamas pažadėjau paskambinti, pašnekovas spustelėjo man alkūnę ir nužingsniavo durų link. Tartum šiame susibūrime jam tik tiek ir reikėjo.

Nejaugi jis toks vienišas? – pasvarsčiau. Kuo jam pasirodžiau įdomus? O gal tikisi iš manęs kokios pagalbos? Aš juk ne gydytojas, ne psichologas, nemėgstu komplikuotos psichikos žmonių. Tiesą sakant, man labiau patinka atviras, nepretenzingas, nuoširdus bendravimas. O čia kažkokios ūkanos, mįslingas monologas su savimi, nutylėjimai, nepasakymai.

Šiandien rytą, dar snausdamas lovoje, prisiminiau tą keistuolį: pamanyk, mistinių romanų kūrėjas! Mano požiūris į ezoteriją gana kritiškas – tai žaidimas lengvatikiams mulkinti. Žinoma, pasitaiko anomalijų, bet ar jas būtina sieti su anapusybe? Kam mistifikuoti tai, ko nesuvokiame, nepažįstame, nesugebame išsiaiškinti? Argi viską reikia detaliai pažinti? Gal dar įdomiau, jeigu kas lieka už pažinimo ribų? Kad ir žmogus. Jeigu visa apie save žinotų, netgi ateitį, baigties dieną ir valandą, kaip jam būtų atkaru gyventi.

Buvo šeštadienis; regis, neatidėliotini darbai padaryti, tad kodėl neužsiėmus laisvaisiais menais – nepabendravus su žodžio meistru, sielų inžinieriumi ar raktininku, anot Dostojevskio ir Prusto? Tikiuosi, ilgai neužtruksiu. Pavarčiau vizitinę kortelę su Pegasu; daugmaž nutuokiu, kur Molio gatvė, nors aną vakarą nelabai atidžiai klausiausi aiškinimo. Paskambinau ir pasakiau, kad atvažiuosiu. Atrodo, Konstantinas apsidžiaugė. Negi jam iš tiesų taip trūksta pašnekovų? Įdomu, kokią staigmeną man turi? Naują romaną? O gal ką nors netikėtesnio?

Deja, mano įsivaizdavimas nebuvo tikslus, teko gerokai paklaidžioti, kol aptikau atkampią Molio gatvelę. Numerių ant namų nesimatė, nes juos slėpė aukštos gyvatvorės, vynuogienojai, kanadinės medlievos. Prisiminiau, kad namas turėtų būti dviaukštis, geltonai dažytas, čerpių stogu. Radęs panašų, palikau automobilį gatvelės pakraštyje ir paskambinau prie durų. Šviesiaplaukę galvą iškišo kokių dešimties metų berniukas.

– Ieškau Konstantino, – pasakiau.

– Senelio? Kažkur turi būti. Gal sode?

Ir jau ketino užtrenkti duris. Bet tuo metu pasirodė dar gana jauna moteris.

– Palydėsiu jus į sodą. Jis ten mėgsta pasėdėti, kartais net rašo. Nematytas esat. Gal būsite jo kolega?

– Ne visai. Bet... – numykiau sekdamas paskui moterį.

Jau iš tolo pamatėme, kad altana tuščia.

– Lauksite ar užeisite į namus? Jis netrukus turėtų grįžti.

– Kad jau atvažiavau... Nesirūpinkite. Gražu čia pas jus.

Ant pintos kėdės buvo padėta popierių šūsnis, o ant jos gulėjo Konstantino pypkė su apkramtytu kandikliu. Gal jis iš tiesų kur nors netoliese?

– Tuoj atnešiu kavos. Su cukrum? O gal su pienu?

– Su cukrumi, – atsakiau. – Du šaukštelius, jeigu galima.

Patogiai įsitaisiau giliame fotelyje. Nieko sau, pagalvojau, pasikviesti svečią, o pačiam pradingti. Čia pat stūksojo rausvažiedė cūga, už kelių metrų stiebėsi švelniaspyglis maumedis, toliau – kėnis ir porą balteglių. Mėgsta rašytojas spygliuočius, šyptelėjau pats sau. Obelys, vyšnios ir slyvos turbūt kitapus namo, buitiškesnės, nekeliančios kūrybinių minčių.

Moteris grįžo su padėkliuku, ant kurio garavo du kavos puodeliai. Spėjusi pasikeisti chalatą į berankovę potrumpę suknelę, susišukuoti ir net brūkštelėti lūpdažiu.

– Alina, – prisistatė. – Konstantino dukra.

– Supratau, – linktelėjau galvą ir pasakiau savo vardą: – Aivaras. O tas berniukas – jūsų sūnus?

– Ojė! Išdykėlis, tikras priešgyna. Su seneliu ne per geriausiai sutaria, kai tas rašo, vis lenda į akis.

Sušnekome apie orą, besibaigiantį pavasarį, paskui grįžome prie Konstantino.

– Kur galėtų taip ilgai būti? – gūžtelėjo pečiais Alina. – Paprastai niekur toli nenuklysta.

Tiesą sakant, man visiškai patiko kalbėtis su šia jauna moterimi. Turbūt nuo kavos raustelėjo, o raudonis jai labai tiko.

– Neskubu. Luktelsiu. Jūsų tėtis – įdomus pašnekovas. Jūs turbūt atsigimėte į jį? – nežymiai pameilikavau.

Moteris patenkinta šyptelėjo:

– Gal dar kavos?

– Ačiū. Rytą sočiai atsigėriau. – Ir lyg netyčiomis dirstelėjau į jos apvalius gundančius kelius. Alina, be abejo, pajutusi mano žvilgsnį, pasitraukė suknelę, bet tatai nelabai gelbėjo. Padorumas reikalavo nusukti akis į šalį.

– Pastaruoju metu mūsų senelis pasidarė nei šioks, nei toks, – po valandėlės pratarė šeimininkė. – Išsiblaškęs, kartais su savim pasikalba, užšnekintas nustemba, nežino, ką atsakyti. Visą žiemą rašė, paskui kompiuteriu perrašinėjo, – mostelėjo į popierių šūsnį.

– Nepaskaitote? – pasidomėjau.

– Nelabai leidžia, o paslapčiom nenoriu. Kai išeina knyga – tada prašom. Ir dar pageidauja, kad savo nuomonę pasakyčiau. O aš, ką aš: man visada patinka, nes tai tėvo darbas. Anksčiau toks nebūdavo, – tęsė toliau. – Bet kai mirė mama, kažkaip atitolo nuo žmonių, pradėjo slapukauti, pasidarė mažakalbis. Neatrodė, kad labai mylėjo mamą, kartais net apšaukdavo, jos neklausydavo.

– Gal jaučiasi neįvertintas? – paklausiau.

– Nežinau. Tikriausiai. Kartkartėm paniurna prieš kolegas, atseit jie įsitrynėliai, pataikūnai ir net, atsiprašant, subinlaižiai.

Nusijuokiau, o Alina, regis, pasijuto pernelyg atvirai prakalbusi: pasimuistė, nuleido akis, dar labiau paraudo.

– Meno žmogus visada turėtų sakyti tiesą, – padrąsinau ją, – nevynioti žodžių į vatą, nesidangstyti eufemizmais.

Tuo metu atstrakaliojo šviesiaplaukis berniūkštis ir šūktelėjo, kad tėtė pasigedo mamos.

– Turiu eiti, – turbūt pasijutusi išgelbėta tarė moteris. – Mano vyras – buvęs alpinistas, kalnuose susižalojo stuburą, jau kuris laikas nevaikšto. O jūs nesivaržykite, tėtis turėtų grįžti. Juk susitarėte?

– Skambinau prieš valandą. Sakė lauks.

Alina nuskubėjo takeliu į namus. Pabaigiau kavą, nusišluosčiau nuo lūpų tirščius ir pagalvojau – vargšė moteris: vyras – invalidas, vaikas išdykęs, tėvas skraidžioja padebesiais... O vis tiek nori paflirtuoti – ne taip lengva užgniaužti prigimtį.

Netrukus ėmiau nuobodžiauti: kam kviesti žmogų, o pačiam prašapti? Turbūt ponas Konstantinas – nemažas keistuolis. Kas galėjo atsitikti per tą laiką, kol atvažiavau?

Atsistojau, porą kartų apėjau aplink pavėsinę, pasižvalgiau į spygliuočių viršūnes. Iš ryto buvo apniukę, dabar debesys sklaidėsi. Pyktelėjau ir jau norėjau išvažiuoti, bet netrukus apsiraminau: juk beveik pats įsisiūliau, skambinau, žadėjau... Gal Konstantinas aną vakarą, kauštelėjęs nuo kelių taurelių brendžio, tik iš mandagumo pakvietė? O aš...

Grįžau į altaną. Staiga, nelyg kieno pastūmėtas, priėjau prie pintos kėdės, pastūmiau į šalį pypkę ir pakėliau keliolika lapų. Nustebau pirmajame pamatęs įrašą ranka: Aivarai, laukdamas manęs paskaityk! Vadinasi, senis nutarė pažaisti su manimi slėpynių: pats prapuola, bet palieka rankraštį, kurį turėčiau skaityti! Įdomus bendravimo būdas, ką ir sakysi! Bet kodėl pasirinko mane, o ne kurį nors iš kolegų? Labiausiai pasitiki? Kvailystė! Nori pasikalbėti su pašaliniu žmogumi?

Atsisėdau į fotelį ir ėmiau vartyti kompiuteriu prirašytus lapus. Atkreipiau dėmesį į kūrinio pavadinimą: „Sapnų pirklys“. Na gerai, paskaitysiu keletą minučių, nutariau, nors nieko ypatingo nesitikiu.

„Rausvam saulėlydžiui užliejus slėnį, į kaimą įžengė aukštas barzdotas vyriškis. Tikriausiai buvo pavargęs, gal net išsekęs, nes kėblino koja už kojos, žvalgydamasis į kiemus, kuriuose it žvirbliai čirškė vaikai, į atlapas trobų duris ir girgsinčias svirtis. Greičiausiai žinojo, kad niekas jo nelaukia, kad nebus maloniai sutiktas, tad ilgokai rinkosi sodybą, kol pagaliau pamatė ant vienos slenksčio sėdintį pagyvenusį žmogų. Priėjo prie vartų ir garsiai pagarbino Viešpatį. Senis Juozapas nenoromis atitraukė pakaušį nuo staktos ir dirstelėjo į prašalaitį. „Jei atkeliavai su Dievo vardu lūpose, tai ženk drąsiai. Sakyk, kas toks esi ir ko nori?“ – „Esu Albinas Stauga, norėčiau puodelio vandens.“ – „Vandens šulinyje visada rasis ištroškusiam pagirdyti.“

Pirmoji romano pastraipa ne per daug sudomino. Turbūt XX amžiaus pradžia, kaimas, valstiečių buitis, vargai ir rūpesčiai. O kur mistika ir ezoterika? Žvilgtelėjau į kitą puslapį: čia Albinas Stauga jau irgi sėdi ant slenksčio ir siūlosi nupirkti keletą senio Juozapo sapnų. Šeimininkas, žinoma, netiki, kad toks sandėris įmanomas, kad už tokius vėjo draikalus kas nors mokėtų pinigus. Ateivis prašosi į trobą, kur jis sako matąs pilnas palubes įdomiausių sapnų. Ištraukia vieną iš po sijos ir ima pasakoti, ką Juozapas sapnavęs pavasario sėjos metu. Šeimininkas nustemba, nes negali suprasti, kaip prašalaitis gali žinoti tokius dalykus. Albinas Stauga pasako jo žmonos ir vyriausiojo sūnaus vardus, tikina įžiūrįs, kaip Juozapas kalbasi su angelu Gabrieliumi, siūlydamas jam klevo sulos ir abišalę juodos duonos. Kadangi šeimininkas gimęs po Vėžio ženklu, tad jį globoja Gabrielius. Angelo veidas šviesus, akys švyti tarsi žarijos. „O štai tavo moteris Morta su sūnumi Motiejumi, abu sparnuoti, atskrenda iš galulaukių tartum juodvarniai.“

Seniui Juozapui regisi, kad jis iš tiesų kažką panašaus sapnavo. Bet vis tiek nesutinka, purto galvą ir vis dar šypsosi. Tada Albinas Stauga nutveria kertėje besislapstantį sodiečio sapną ir lyg iš rašto ima pasakoti: „Tu eini per rūką, Juozapai, pelkėje kažkas šaukiasi pagalbos, vaitoja, o kai prieini, matai žvėrį, kuris puola tave; norėtum pabėgti, bet trypi vietoje, tarsi kas būtų atėmęs kojas. Prabundi nuo baimės gniaužiamo savo riksmo, bet netrukus vėl sapnuoji tą patį dygliuotą žvėrį, lyg jis būtų milžiniškas ežys; tik dabar jis įsiropštęs į medį ir mėto į tave akmenis. Puldinėji į šonus, kol vienas akmuo tave priploja. Netikėtai imi skęsti pelkėje, o iš priekio atlapnoja tamsus žvėris, užsimojęs didžiule letena.

Nagi sakyk, ar nesapnavai tokio daikto prieš gerą savaitę?“

Juozapą purto šiurpas, nes puikiai prisimena šį sapną. Bet jis niekam jo nepasakojo! O ir kam galėtų? Žmona mirusi, Motiejus – caro kariuomenėje, antras sūnus Stanislovas bernauja kitame paviete, dukterys nutekėjusios už kelių kaimų. Bet štai ateina prašalaitis, kuris žino jo sapnus, gal net geriau nei jis pats. Žino, ko paprastas žmogus negali žinoti. Pasako tai, ką jis, Juozapas, jau ir pamiršęs. Kokia velniška jėga slypi šiame ateivyje? Ir iš kokios peklos jis atkeliavęs?

„Kam tau mano sapnai?“ – iš paskutiniųjų ginasi šeimininkas. „Aš juos galėčiau ir taip pasiimti, tiesiog pavogti, – atkerta Albinas Stauga, – bet esu doras žmogus ir garbingas pirklys, tad noriu pirkti.“

Galiausiai juodu sudera: už dešimt Juozapo sapnų pirklys sumoka auksinį rublį. Sodietis gūždamasis stebi, kaip barzdočius graibo po palubę, kertėse, pastalėje, tarsi matydamas kažką apžiūrinėja, rūpestingai lanksto ir kiša į maišą. „Atsirinkau tuos, kurie man labiausiai patinka“, – sako jis. Senis Juozapas norėtų žinoti, kokius jo sapnus nupirko prašalaitis, bet nedrįsta klausti. Jis ima gailėtis, tartum būtų pardavęs dalį savęs, gal net slapčiausią, labiausiai jam pačiam reikalingą.

Po kelių puslapių vyrai jau sėdi temstančioje pirkioje prie pajuodusio stalo, srebia rūgpienį ir kramto užsilikusias žiauberes. Šeimininkas pasiteirauja, kiek sapnų turi supirkęs svečias, o Albinas Stauga atsako, kad beveik tūkstantį ir kad svajojąs apie kelis tūkstančius. Ir jie visi telpa tavo maiše? – stebisi senis. Na taip, linkteli barzdočius, aš juos suspaudžiu, sutankinu, suslegiu, ir jie tampa ploni tarsi popierius, visai nedideli, lengvi kaip pūkas. O kai turėsi kelis tūkstančius, nuneši į miestą ir parduosi? – klausia Juozapas. Turbūt ne, juokiasi pirklys, tai mano viso gyvenimo turtas – aš jį kitaip panaudosiu. Tačiau nesako kaip.

Padėjau rankraštį ir apsidairiau: berniukas žaidė kieme kamuoliu, bet artyn nėjo, – turbūt motina prigrasino, kad svetimam žmogui nelįstų į akis. O pono Konstantino nematyti. Tyčia nesirodo norėdamas, kad kuo daugiau perskaityčiau? Iš tiesų gal pusvalandį buvau paniręs į Lietuvos sodžiaus senovę, lengvai šypsodamasis sekiau barzdotojo pirklio manipuliacijas. Sutalpinti sapną į trimatę erdvę – gana įdomu. Matyti, kad autorius turi fantazijos dovaną, moka pinti kaimo realybę su pramanytais dalykais, realistiškai pasakoti neįtikėtiną istoriją. Žiūrėsim, kas toliau bus, ar ponas Konstantinas nepradės trypčioti vietoje?

Vos pradėjus aušti, Juozapas, visą naktį sapnavęs keistas ištįsusias būtybes su žemę siekiančiomis rankomis, bet vienakojes, su kulkų skylėm vietoj akių, besivartančias per galvą, ūmai pabudo pritrūkęs oro. Valandėlę spoksojo į lubas, tarsi tikėtųsi ten kažką pamatyti, paskui tyliai atsikėlė ir prisėlinęs ėmė apžiūrinėti Albiną Staugą, kuris miegojo jo sūnaus lovoje, atmetęs barzdą ir prasižiojęs. Žmogus kaip žmogus, regis, nieko velniško jame nėra. Bet kam jam sodiečių sapnai ir kaip juos atspėja? Sulanksto, sudėlioja ir įkiša į maišą. Senis nušlepsėjo į kitą gryčios galą, kur ant suolo buvo nupleiktas ateivio maišgalis, ir kilstelėjo. Ranka svorio nepajuto. Tada šeimininkas atsargiai praskleidė ir dirstelėjo į vidų – tuščia, visiškai tuščia. Sukčius, monelninkas, sumurmėjo Juozapas. Kaip jis moka taip apdumti žmogų? Žiūri tau į akis, liežuviu mala, o tu viską priimi už gryną pinigą. Prisiminė vakar gautą auksinį rublį, patikrino – nedingęs, vietoje.

Vėliau senis Juozapas palengvėjusia širdimi išlydi barzdotąjį vyrą iš savo kiemo ir pataria užsukti pas jauną našlę Savukienę, turinčią du nedidelius vaikus. Jos sapnai turėtų būti gražūs, lengvi, paspalvinti. Vyriškiai dviprasmiškai šypsodamiesi spaudžia vienas kitam ranką.

Albinas Stauga drožia tiesiai į Savukienės sodybą; radęs kieme tik lakstančius vaikus, liepia pašaukti motiną; ši, pasirodo, už tvarto ravėjo morkas, tad ateina su nešvaria prikyšte ir žemėtomis rankomis; lyg prasikaltusi stovi priešais atsibastėlį, nuleidusi galvą. Pirklys nutveria kibirą su vandeniu ir siūlo moteriai nusimazgoti rankas; pavadina ją vardu ir atsargiai pila vandenį. „Angele, – sako jis, – padėk man susitvarkyti su kebliu reikalu: papasakok kokį nors sapną, kurį dažniausiai sapnuoji.“ Našlė nesupranta, ko iš jos norima: ateina nematytas, nepažįstamas žmogus, maloniai vadina vardu, lyg savas sukiojasi kieme, klausinėja apie sapnus. Gal koks labai mokytas?

„Kad aš nesapnuoju, – ginasi moteris, – nėra kada, juk viena gyvenu. O dar vaikai – laukiu nesulaukiu, kada paaugs.“ – „Galiu padėti, – siūlosi ateivis, – moku ūkio darbus.“ Jis nutveria klėties pašalėje kabantį dalgį, patina, papusto ir drožia į pievą šienauti. Vikriai darbuojasi, lyg visą gyvenimą nieko kito nebūtų veikęs. Per pietus našlė atneša jam užkąsti. Sėdi juodu ant pradalgės, šnekučiuojasi, bet netrukus Albinas Stauga vėl prašo papasakoti sapną. Moteris prisipažįsta, kad šeštadienio naktį regėjusi vyrą, bet nieko daugiau neprisimenanti; atrodo, ėjusi lieptu per Apaščią ir sutikusi Martyną: ar jie prasilenkė, ar abu kas sau grįžo atgal, negalinti pasakyti. „Ar norėtum dar kartą pamatyti vyrą?“ – staiga klausia barzdočius. Angelė nusuka žvilgsnį, ji bijo pasakyti ir „taip“, ir „ne“, nes sutikti velionį reiškia, kad jis dar blaškosi po šį pasaulį. Kažin kaip jam geriau: ar kad vis dar prisiminčiau, pasikalbėčiau, ar kad pamirščiau ir taip išvaduočiau nuo visų rūpesčių? Atsibastėlis perkerta jos abejones: „Šiąnakt dar kartą sutiksi jį ant liepto. Viską gerai įsimink, kad rytoj galėtum papasakoti.“

Perverčiau kelis lapus, bet turėjau grįžti atgal, nes panižo sužinoti, ar našlė susapnavo savo vyrą. Praleidau gamtos aprašymą, vakaro spalvas, ugnį po trikoju, dūmų kvapą, vaikų čepsėjimą per miegus. O štai čia tai, ko man reikia: „Ji ėjo per pievą, rasa buvo neįprastai šalta, nešėsi rankoje ąsotį su pienu; jai atrodė, kad kažkas ją seka: galbūt šešėlis, o gal net juodaveidis žmogus, kurio turėjo vengti, gal net bijoti. Po kojomis sužliugsėjo vanduo, tai buvo rūke skendinti upė, o jai kažkodėl reikėjo į kitą krantą. Ir tada tamsoje subolavo lieptas, jis lingavo, ji laikėsi už karties, žinojo, kad turi sutikti Martyną. „Toliau neik, – kažkas sušnibždėjo čia pat, – ten gyviesiems negalima.“ Ji sustojo, apsidairė, suprato, kas aname krante, lieptas pavojingai siūbavo; staiga išvydo šviesų šešėlį, artėjantį prie jos: išsigando, paleido ąsotį, šis pliumptelėjo į upę ir nudažė ją baltai. Pažino Martyną, šešėlis prisiglaudė prie jos, girdėjo širdies dunksėjimą, bet kai pamėgino apkabinti, pajuto tuštumą. Aiktelėjo ir pabudo. Šalia jos gulėjo Martynas, bet labai baltas, lyg vasaros debesis. „O tu patikėjai, kad numiriau, – sukrenkštė šarkos balsu. – Argi galiu mirti, kai tiek darbų?“ Išsigandusi ėmė trauktis, kol atsirėmė į sieną; tapo plona kaip siūlas, bet vis vien įstrigo tarp sienojų. Tada tamsusis šešėlis, sekęs ją pievoje, ištraukė į lauką. Tai buvo barzdotasis prašalaitis. Moteris pašoko, pasitrynė akis ir pamatė, kad gryčioje prie stalo sėdi Albinas Stauga ir mįslingai šypsosi. Ką tik prašvitę, saulė dar nepatekėjusi, bet rytinis dangaus pakraštys jau rausta. „Sutikai vyrą?“ – klausia ateivis. Angelė vis dar neatsigodusi makteli galvą. „Išsigandau, – tarė ji, – ant tilto – tai tik šešėlis, o lovoje – tikrai jis gulėjo. Ir net kalbėjo. Sakė...“ – „Žinau, – nutraukė ją barzdočius, – neseniai mirę dažnai taip kalba.“ – „Iš kur, tamsta, žinai, ką jis sakė?“ – „Buvau juodasis šešėlis, kuris ištempė tave per sieną!“

Moteris užsitraukia ant veido antklodę. Gal jis – piktoji dvasia, galvoja, kaip man reikės išvaryti jį iš namų? Bet atsibastėlis nė neketina iškeliauti; jis ir toliau darbuojasi ūkelyje: baigia šienauti lanką, arklu vagoja bulves, drožia grėbliams dantis, taiso akėčias. Per pietus pasislenka į krikštasuolę, kur prieš anas Kalėdas dar sėdėjo šeimos galva. Kartu su moterimi ir vaikais iš vieno dubens srebia liesus barščius, kerta žirnienius blynus. Ir kalbina berniūkštį ir mergaičiukę, gal jie prisimena, ką sapnavę. „Jūsų sapnai turi būti šviesūs, nekalti, kvepėti liepžiedžiais arba jazminais. Ir tokių nė kiek ne mažiau man reikia.“

Nutariau, kad vaikų sapnai nebus įdomūs, tad perverčiau kelis lapus. Kai žvilgtelėjau į tekstą, supratau, kad romane jau praėjo kelios dienos. Albinas Stauga vis dar sukiojasi po Savukienės sodybą. Jis aiškina moteriai, kokie būna sapnai: išdrikę, išskydę, atirusiais pakraščiais, vėjų išpūsti, drėgni arba pilni sniego, rasoti, aukso arba sidabro spalvos, žemėti, pumpuruoti, švelnūs arba dygūs, aitrūs arba beskoniai, dvokiantys arba kvepiantys alyvomis, pailgi ir kvadratiniai, ploni arba dvigubi, su uodega ir priekinėmis kojomis, leisgyviai ir pulsuojantys gyvybe, miklūs, besislepiantys, esamojo arba būtojo laiko, su stalčiais ir be jų, kalbantys, tylintys, šakoti arba vieno kamieno. Dažnai tenka juos apkarpyti, išplėšti tuščias vietas, klijuoti, lopyti skyles, sustumti arba ištempti. Sunkiausi būna slogučiai, lengviausi ir švelniausi – kūniški. Prieš savaitę jis susapnavo Angelę ir žinojo, kad ją sutiks, tad ėjo nosies tiesumu. Jeigu du žmonės tuo pat metu susapnuoja vienas kitą, tai reiškia neišvengiamą kūnišką meilę. Našlė rausta ir atsuka nugarą, jis praskiria plaukus, švelniai bučiuoja jos sprando vagelę, vaikai juokiasi ir klega. „Ar ilgai dar būsi?“ Vyriškis neatsako. „Ką žmonės pagalvos?“ – „Kol susapnuosime vienas kitą.“

Kitą vakarą jis spusteli Angelės petį ir žvilgsniu įsako sekti į daržinę, kur ant pernykščių šiaudų glėbio turi įsirengęs sau guolį. „Aš nesapnavau tavęs“, – mėgina prieštarauti našlė. „Nemeluok! – nukerta ją Albinas Stauga. – Mudu buvome paukščiai, aš – čiurlys, tu – kregždė, skridome virš girios, tave griebė vanagas, iškirtau jam akį ir jis paleido tave. Paskiau abu kartu lesėme iš tavo mergaitės delno. Gal parodyti tą sapną?“ Jis kažką ištraukia iš už bato aulo, išlanksto, išlygina, patiesia ant stalo, kvėpteli ir ima vedžioti pirštu: „Čia aš, čia vanagas, o čia tu.“ Moteris nieko nemato, bet nedrįsta prisipažinti. Barzdočius žybteli į ją žvilgsniu, ir jų akių sankirtoje Angelė akimirką išvysta čiurlį ir kregždę, apačioje saulės apšviesta banguoja giria, tuojau pat iš debesies išners vanagas. Ji nuleidžia galvą ir paklusniai žengia paskui sapnų pirklį. „Pasigailėk, dovanok! – meldžia našlė, jau paguldyta ant šiaudų pleko. – Aš negaliu, Martynas man neleidžia!“ – „Po šios nakties pamirši savo Martyną ir galėsi drąsiai, nerausdama žiūrėti vyrams į akis, – krizena Albinas Stauga, nusitraukdamas marškinius ir mikliai raišiodamas našlės rūbų mazgelius. – Ir kam moterims tiek sijonų?“ Angelei atrodo, kad į jos kūną skverbiasi įkaitintas brūklys, bet po valandėlės prisiglaudžia ir pakimba atsibastėliui ant kaklo: geismas yra stipresnis už gėdą ir baimę. Juodu atsiduoda aistrai, švelnumui, lytėjimui, jų kūnai virpa, išsiskleidžia ir susiveria, jie svaigsta, krinta ir vėl kyla, sąla, ieško sąlaidų ir sąraizgų, jungiasi, pinkliojasi, pakvimpa medumi ir duona, ajerais ir želmenimis, jų lūpose – vyno ir kraujo skonis, pro jas veržiasi vaitojimas, aimanos ir dejonės. Jie regi saldžius, lipnius, rasotus, svirduliuojančius ir klumpančius vaizdinius, kuriuose žuvys ir žvėrys, susimazgiusios gyvatės ir žalčiai, plačiasparniai paukščiai ir malonumo surakinti raumenys bei kaulai. „Išsiliek! – švokščia moteris. – Išsilyk! Mane degina iš vidaus, nebegaliu daugiau!“ Bet Albinas Stauga tik suurzgia kaip vilkas, suaikčioja, sumaumena ir dar pasiučiau manko našlės krūtis, niurko slidų nuo prakaito pilvą, kočioja, sklasto kojas. „Ar nori pribaigti?“ – iškvepia silpnu balsu moteris. „Negriebs tavęs galas, – sukukena barzdočius, – atsiimk už visus be vyro iškentėtus metus.“ Angelei vaidenasi, kad ateivis apauga plaukais, šiurkščiu vilko kailiu, kad jam iš burnos tvoskia karštis, gurgžda šonkauliai, kad jo papilvė aitri ir deginanti kaip pelynas. Ji pati nebesuvokia, ar dar ką jaučia, supranta, ar tik kliedi. „Ar velnias esi?!“ – sukliegia našlė. „Nei tu angelas, moterie, nei aš velnias“, – varydamas pleištą atšauna vyras ir toliau tuksi. Ir taip iki apygaidžių, iki paryčių, kol pradėjo švisti. Ir tada Angelė pamatė, kad atsibastėlis iš tikrųjų apaugęs šiurkščiais šeriais, o gerklėje žioruoja žarijos. Iš paskutiniųjų jėgų persižegnojo našlė, ir staiga velniška vyro gyvybė ėmė silpti, mąžti, trauktis. „Vaiką būčiau padaręs, žmogus gal būtų išėjęs, – apmaudžiai atsiduso ateivis ir šėrė moteriai per veidą. – Visas darbas perniek.“ Atvirto aukštielninkas, valandėlę pūtavo, paskui nukrapaliojo prie durų, pradarė jas ir ėmė šlapintis. Sodietė suglobė drabužius, drebančiomis rankomis vilkosi, puolė pro šoną ir nulėkė per atšlaimą. Tik prie trobos durų atsisuko: kur prašalaitis šlapinosi, tumulais kilo rūkas.

Ponas Konstantinas sakė, kad yra mistinių romanų rašytojas, o čia kas? – pasvarsčiau versdamas lapą. Mistinė vyro galia mylėtis visą naktį? Matyt, autoriui tatai imponavo, argi kitaip tam būtų skyręs šitiek teksto? Bet tu gana įdėmiai perskaitei, nusišaipiau pats iš savęs. O tokių smalsuolių gali rastis ir daugiau. Rašytojo gudrybė, jaukas? O kas tada svarbiausia? Koks turėtų būti laimikis?

Albinas Stauga stovi ant kalvos ir žiūri į slėnyje liekantį sodžių. Akimis ieško našlės Angelės trobos, bet neranda. Jam lemta būti šios žemės klajūnu, ieškoti švelnumo ir aistros vis kitos moters glėbyje. Jo maišas pasipildė keliais sapnais, ir ko daugiau reikia? Žingsniuoja užvertęs galvą, gano vasaros debesis it garbiniuotus avinėlius ir nerūpestingai švilpauja.

Taip ir baigiasi pirmoji romano dalis. O šis ranka rašytas laiškelis turbūt man? Išėjau prasiblaškyti. Mane rasi prie Jiesios.

Atsistojau ir valandžiukę neapsispręsdamas trypčiojau vietoje: nusileisti prie upės ar sėsti į automobilį ir... Dėbtelėjau į langus: gal reikėtų atsisveikinti? Beveik tą akimirką į kiemą išėjo Alina. Žiūrėjau į ją ir nejučiom susiejau su romano našle. Kažin ar ji laimingesnė už Angelę? Jai dar invalidą vyrą prižiūrėti reikia. Be abejo, irgi išsiilgsta glamonių, norėtų užsimiršti, atsiduoti aistrai. Gal rašytojas kūrė našlės paveikslą pasižvalgydamas į savo dukrą?

– Nebelauksite?

– Ponas Konstantinas parašęs, kad rasiu jį prie Jiesios. Kur čia trumpiausias takas?

Moteris, regis, nenustebo: tikriausiai pripratusi prie tėvo keistenybių.

– Eikite palei aukštos įtampos elektros stulpus. Ten rasite skardį – tik nenusiverskite, – šyptelėjo ir parodė ranka.

Man su ja labiau patiktų šnekučiuotis, pagalvojau, bet vis dėlto išėjau iš kiemo. Įdomu, kiek laiko laukiau gerbiamojo Konstantino? Jau tikriausiai nepadoriai ilgai? Ir dar turiu jo ieškoti? Gal šitaip reiškiasi jo mistinės miglos?

Skardis iš tiesų buvo staigus ir status. Žvilgtelėjau pro medžius žemyn – kokie penkiasdešimt metrų, upokšnis vos įžiūrimas. Kokio galo turėčiau karstytis? Nebent smalsumo dėlei.

Netrukus radau taką, einantį įstrižai pakriūtės, ir prisilaikydamas krūmų bei medelių nusileidau žemyn. Tolėliau vingiuota Jiesia buvo išplatėjusi; ten kažkas maudėsi. Gal Konstantinas? Pažiūrėsime. Kažkoks vyras plaukė į kitą krantą.

– Laba diena! – šūktelėjau.

Vyriškis apsivertė ant nugaros ir kilstelėjo galvą.

– Kažko ieškote?

– Pono Konstantino. Rašytojo.

Žmogus prunkštelėjo ir išspjovė vandenį.

– Nepažįstu tokio. Bet kažkas slankiojo palei upę. Nukūbrino Nemuno link.

Ar turiu jį vaikytis? – paklausiau savęs. Žinoma, ne! Bet vis dėlto paėjau kokį šimtą žingsnių. Pamačiau kitą taką aukštyn. Regis, kažkas neseniai juo užsikabarojo: smėlyje liko pėdos. Tarkime, Konstantinas. Būsime prasilenkę. Gal dar pasivysiu?

Tačiau užlipęs į viršų nieko nepamačiau. Negi jau būtų grįžęs namo? Gana! – pyktelėjau. Gana žaisti slėpynių – pasikviesti į svečius, o paskui vedžioti už nosies. Lyg būčiau vaikėzas.

Jau ketinau sėsti į automobilį, bet pasigedau raktų. Velniai rautų – būsiu pametęs! Kada ir kur? Tikriausiai besiropšdamas į šlaitą. Na ir nesiseka! Bet gal vis dėlto čia? Reikia pažiūrėti.

Nužingsniavau į altaną. Apžiūrėjau kėdes, stalą, galiausiai fotelį: čia sėdėjau skaitydamas. Yra! Nuotaika iš karto pasitaisė. Netyčiomis žvilgtelėjau į Konstantino rankraštį. Turbūt vėjas atvertė kelis antrosios romano dalies lapus. Permečiau akimis tekstą. Oho! Regis, Albinas Stauga, palikęs žemę, jau blaškosi po dangų: tik nežinia – gyvas ar miręs. Bet gal tai nesvarbu? Jis šnekučiuojasi su angelais sargais, kurie apspinta jį. Jiems labai rūpi žemiški reikalai, klausinėja apie savo globotinius, atidžiai klausosi jo pasakojimo apie klajūnišką dalią, apie pagarbos nevertą moterų padermę. Tačiau angelai sargai prieštarauja jo apibendrinimams ir išvadoms: žmogaus gyvenimas žemėje nėra toks apverktinas, moterys negali būti tokios klastingos ir kerštingos, juk jos tęsia žmonėms Dievo duotą gyvybę. Tolumoje pasigirsta cherubinų ir serafimų choras, kuriam vadovauja Serapielis ir Kerubielis. Atsibastėlis išvysta ketursparnes aukso spalvos būtybes, panašias į liūtus, bet su žmonių galvomis. Už jų plasnoja šešiasparniai daugiaakiai serafimai. Jie giesmėmis šlovina ir aukština Viešpatį.

Po kelių lapų ponas Konstantinas mėgina apibūdinti dangaus sistemą ir tvarką; rašo, kad, pasak neoplatoniko Pseudo-Dionisijaus Areopagito, angeliškoje hierarchijoje cherubinai yra antri, po serafimų, kurie skraido aplink soste Sėdintįjį. O tai esanti aukščiausia dvasinė būtybė, visatos valdovas. Iš jo, gesdama tamsybėse ir materijos nebūtyje, teka mistinė kūrybinė energija – emanacija. Šitaip ir atsiradęs bei išsirutuliojęs pasaulis, įvairioms būties formoms kylant iš pirminio tobulo – dieviškojo – prado.

Dievaži, pagalvojau, čia jau prasideda religinis filosofavimas; ir kur nuklydo autorius, pamiršęs pirmojoje romano dalyje gana žemišką veikėją Albiną Staugą? Ėmiau įnirtingai versti lapus. Netrukus užtikau, ką sako cherubinai ateiviui iš žemės apie arkangelus, pas kuriuos jis veržiasi: esą jie tokie gražūs, kad juos pamatęs žmogus iš karto numirtų. Tad geriau tegu nesirodo jiems akyse. Kažkodėl Konstantino dėmesį patraukia Liuciferis: šviesos kūrėjas, buvęs gražiausias iš visų arkangelų. Dievas išvarė jį iš dangaus už pareigų neatlikimą, norą savo sostą iškelti viršum žvaigždžių ir tapti panašiam į Aukščiausiąjį. Toliau aiškinamas skirtumas tarp Liuciferio ir Šėtono, abejojama, ar tai ta pati būtybė, kaip yra įpratę manyti paprasti tikintieji.

Norint sekti autoriaus minčių klajones, be abejo, reikėtų romaną skaityti nuosekliai. Bet tam neturiu laiko ir, tiesą sakant, noro. Mane domina tik Albino Staugos likimas; gal ne tiek jis pats, o labiau sapnų rinkimas, jų paskirtis. Manau, kad dangų rašytojas vaizduoja remdamasis krikščioniškąja teologija, vienur kitur kyštelėdamas savo išmonę, tad ko nors daugiau tikėtis turbūt neverta.

Pasklaidžiau rankraštį ir užtikau tolesnį pasakojimą apie žemės klajūną Albiną. Paaiškėjo, kad prieš daugelį metų jis nužudė caro žandarą; smarkiai atgailavęs bijodamas Dievo bausmės; vieną kartą pasirodęs angelas sargas ir liepęs rinkti sapnus. Sapnais jis galės išpirkti kaltę dėl žmogžudystės. Pasirodo, dvasios nesapnuoja, bet, įsigijusios žmogaus sapną, gali įeiti į jį, matyti ir girdėti, išgyventi žemišką buitį, kuri šiaip jiems neprieinama ir nesuvokiama. Stauga išmoksta sapnus paversti energija arba nematoma materija, tad elgiasi su jais it su tikrais daiktais; patekęs į dangų plėšo juos į mažas skiauteles ir dalija angelams kaip ostiją, tuo pelnydamas jų palankumą.

Nieko nepasakysi – moka gerbiamas Konstantinas fantazuoti, geba priversti stebėtis. Gal jis rašytojų hierarchijoje užima vieną iš aukštesnių vietų, nors nėra garsus ir plačiai žinomas? Tačiau elgiasi, tiesą pasakius, nelyg garsenybė: nepaiso etiketo, nejaučia pareigos ir atsakomybės. Gal net patyliukais sieja save su nepaklusniuoju Liuciferiu?

Ne, ilgiau nelauksiu! Gudraudamas privertė perskaityti beveik visą romaną. Gal dar norėtų, kad jį pagirčiau? Nesu tam nusiteikęs.

Užverčiau rankraštį ir pamačiau, kad paskutiniame lape kažkas ranka parašyta. Dar vienas prašymas ar pageidavimas? Regis, ne. Autorius parašė tekstą, daugiau jis nereikalingas: gali nebesirodyti, pradingti, išnykti, numirti. Dažniausiai skaitytojas jo ir nepasigenda.

Še tai tau! – nusistebėjau. Tai čia ta žadėtoji staigmena?

Atsistojau ir apsižvalgiau. Beveik sodžiaus idilė: ramu, net spygliai nejuda, tik kažkur tolumoje parpia vejapjovė. Nematyti nei moters, nei berniūkščio. Gal iš tikrųjų ponas Konstantinas nutarė pradingti?

Kažkas trakštelėjo po koja. Jergau – rašytojo pypkė! Nulūžo kandiklis.

Neatsigręždamas paskubom nužingsniavau prie vartelių, trinktelėjau juos, sėdau prie mašinos vairo, įjungiau variklį.

Po galais, kodėl gi priėmiau kvietimą, pagalvojau, ir įsivėliau į šią istoriją: iš pradžių nekaltai gundanti rašytojo dukra, vėliau atspėti ir nupirkti sapnai, klaidžiojimas per žmones, kūniška Angelės ir ateivio meilė, ir staiga – hierarchinė dangaus tvarka, angelai ir arkangelai, chorai, šlovinantys Dievą, komunijos dalijimas, pasitraukęs autorius, likęs tik jo tekstas. Ir nei šioks, nei toks prierašas. Įdomu, ką jis turėtų reikšti? Gerbiamo rašytojo prapultį? Ar tik jo viliūgišką šypseną, pakikenimą, žaismingą maskaradą? Nors man tatai panašiau į sarkastišką juoką.

 

 

Žingsniai

 

Nežinia kodėl pabudo. Tikriausiai jau buvo po pusiaunakčio. Valandėlę nesuvokė, kur esąs. Bet netrukus prisiminė svetimą miestą ir viešbutį; plūstelėjo praėjusios dienos įspūdžiai: veidai, žodžiai, nedidelė salė, kur vyko mokslinė konferencija. Kambary buvo girdėti įprastas prislopęs miesto gausmas: gatve važiuojančio automobilio ūžesys, durų pokštelėjimas, lietaus barbenimas į langą. Prablaivinęs sąmonę rado joje užsilikusias pranešėjų frazes, vakarienės juokavimus prie bendro stalo, žvilgsnius, indų tarškėjimą, mandagias šypsenas. Apsivertė ant kito šono ir vėl mėgino užmigti – visa tai nėra kuo nors ypatinga. Bet ūmai išgirdo žingsnius: lyg kas neskubėdamas eitų padais šiūruodamas šaligatvį. Nejučiom sukluso – keista, kad per lietų ir vėją girdi šlepsėjimą. Laukė, kol žingsniai priartės, paskui nutols. Bet atrodė, kad praeivis pėdina pusračiu, nes garsas buvo vienodas: šlept tap, tap šlept, šliur dunkst. Nueina ir vėl grįžta – ar taip gali būti? Kiek tai kartosis? Neištvėręs kilstelėjo. Į langą bloškėsi vėjo gūsis ir atsimušęs nusinešė žingsnius.

Dieną Alvydas Jalinskas konferencijoje skaitė pranešimą apie šiuolaikinės literatūros publikacijas kultūrinėje spaudoje, nurodė svarbiausias temas ir problemas, tendencijas ir kaitą. Pateikė keletą skaičių, aptarė skelbiamiausių autorių kūrinius, akcentuodamas jų meninę vertę, tradiciškumą arba novatoriškumą, stiliaus raiškumą, kalbos pojūtį; neva nusistebėjo, kad prozininkas D. V. per metus publikavo septynis apsakymus, bet nė vienas iš jų nepasižymėjo menine branda, o tai liudija silpnos prozos įsigalėjimą periodikoje. Ne kažin kiek geresnė ir poezijos situacija: pilna abstrakcijų, pilko kalbėjimo, neišvengiama banalybių, nepamatuotų minties trūkčiojimų, pasklidumo, nesusisiejančių asociacijų ir formos nepaisymo. Neįmanoma visko pateisinti postmodernizmo arba postpostmodernizmo estetika.

Pranešimas nebuvo palankiai sutiktas, bet Alvydas Jalinskas ir nesitikėjo liaupsių: rašydamas mėnesio publikacijų apžvalgas viename ar kitame kultūros savaitraštyje dažniau kritikuodavo nei girdavo. Mėgo pavartoti aštresnį žodį, mesteldavo paradoksalią mintį, retsykiais žaismingai pasišaipydavo, kartais ir gana kandžiai įgeldavo. Toks ir dabartinis jo pranešimas, kuris didesnių diskusijų nesukėlė, nes nutolo nuo pagrindinės temos.

Po vakarienės konferencijos dalyviai dar ilgokai pasėdėjo jiems specialiai užsakytoje kavinėje. Jalinskas turbūt per daug išgėrė, nes susikirto su prozininku, kurį dieną patraukė per dantį. Piktas grįžo į viešbutį ir griuvo į lovą. Pamanyk, koks pagiežingas pasipūtėlis – o juk rašo rajoninio lygio kūrinėlius! Paryčiais vėl nežinia kodėl pabudo: gal kas praėjo koridoriumi arba garsiau pokštelėjo durimis? Ko reikėjo trenktis į miestą už trijų šimtų kilometrų? – pagalvojo. Kad pakalbėčiau penkiolika minučių, būčiau atsainiai išklausytas, įsigyčiau dar keletą priešų? Lyg jų man būtų negana. Juk tą patį galiu publikuoti spaudoje; ar ką gero ir naujo išgirdau? Vargu. Ar su kuo nors susipažinau? Tarkim, mane pamatė tie, kurie tik skaitydavo mano apžvalgas. Nė vienos simpatiškos ar bent įdomios moters... Kitąsyk būsiu protingesnis, nors, tiesą sakant...

Per naktinio miesto gaudesį staiga vėl išgirdo žingsnius: dunkt šlept taukšt, brūkšt brūkšt. Tarsi temptų koją ir kartkartėmis pasiremtų lazda. Šiąnakt, atrodo, klumpsi šiek tiek arčiau viešbučio. Kodėl nenutolsta? Kodėl permuša kitus garsus? Koks įkyrus klibinkščiavimas! Kartojasi vienodais intervalais – nelyg šliurintų robotas. Gal net artėja? Po galais!

Alvydas Jalinskas atsisėdo lovoje, papurtė galvą – gal tai tik dunksėjimas ausyse? Tačiau žingsniai nepasikeitė, neprislopo, jų neužgožė tolimas miesto gaudimas. Regis, jų ritmas darosi vis aiškesnis: brūkšt šlept taukšt. Kiek, po velnių, tas robotas gali čia maklinėti?! Vyriškis užčiuopė elektros mygtuką ir įjungė šviesą. Porą spartesnių žingsnių – ir viskas prapuolė. Alvydas nepatingėjo prieiti prie lango ir pasižvalgyti: tuščia nyki gatvė, tamsūs langai, jokio judėjimo. Turbūt tas šlubčiojimas tik man neduoda ramybės? Argi niekas daugiau jo negirdėtų? Keista, kad praeivis taip staiga išnyko.

Atsigulęs į lovą pagalvojo, kad tai svetimo miesto poveikis. O kur dar nepatiklūs, kreivi žvilgsniai, apkalbos už nugaros, nepritarimas, nelabai slepiamas nepasitenkinimas? Juk į konferenciją atvažiavo nemažai autorių, kurių kūrybą kritiškai vertino. Ką padarysi – toks jo darbas: publikacijoje pamatyti talento blykstelėjimą, minties gyvastingumą, emocijos šviežumą arba nuobodulį, klišę, nykų kartojimąsi, neperspektyvumą. Jam pačiam nesmagu, kad dažniausiai susiduria su antruoju variantu. Kartais leidinių redaktoriai dėl vienokių ar kitokių priežasčių išspausdina silpną kūrinį, galbūt tikėdamiesi, kad niekam neužklius. Apžvalgininko priedermė – pastebėti, objektyviai įvertinti, pasakyti tiesą. Rašytojai, kaip ir visi kūrėjai, – didelės jautrybės: tuoj įsižeidžia, supyksta, ima nekęsti, ieškoti progų atsikirsti, pakenkti, paniekinti. Tad nenorėdamas užsitraukti visų aplinkinių rūstybės dažnas kritikas manevruoja, griebiasi diplomatijos, kai ką tyčia pražiūri, šiek tiek pakreipia, nuosaikiau, švelniau pasako, leidžia sau suabejoti ir panašiai. Užtat turi teisę stipriau užvožti nepatinkančiam, nepavojingam autoriui. Ypač jei jis nepriklauso jokiai įtakingai grupuotei ir jo pyktis kelia tik juoką.

Jaunystėje Alvydas Jalinskas irgi rašė eilėraščius ir apsakymus; netgi buvo sukurpęs gana storą romaną, kurio niekas nenorėjo spausdinti. Kentėjo nuo kritikų ir negeranoriškų kolegų; niršo, nekentė, vaikščiojo pajuodęs, taikstydamasis kam nors įkąsti. Kol galiausiai nusprendė persimesti į priešingas pozicijas – pats tapti kritiku. Garbės mažiau, bet vis tiek kūrėjas, nors tokiu nelaikomas. Čia sekėsi žymiai geriau: jo recenzijas noriai spausdino kultūros savaitraščiai, palengva įgijo autoritetą, pradėjo pasitikėti savimi, su juo pagarbiau elgėsi kolegos. Į jo nuomonę būdavo įsiklausoma, vertinimais pasitikima, mintys cituojamos. Prieš keletą metų jam pasiūlė rašyti mėnesio publikacijų apžvalgas. Tam reikėjo nuolat skaityti kultūros leidinius, apdoroti medžiagą, sugalvoti kokią nors koncepciją, sumąstyti kokį nors siūlą, ant kurio būtų galima kuo daugiau suverti, greitai ir tiksliai reaguoti, įsiminti kaskart atsirandančius naujus autorius, nepergirti jų, bet ir neišgąsdinti, ir, žinoma, daug rašyti. Norom nenorom teko atsisveikinti su bohemišku gyvenimo būdu, vis daugiau laiko praleisti prie rašomojo stalo, vaikščioti į biblioteką, sekti naujienas, nesikartoti ir nepasidaryti juoduoju metraštininku. Paslapčiomis Alvydas Jalinskas parašydavo vieną kitą eilėraštį arba apsakymą, bet niekam jų nerodydavo. Gal taip mėgindavo užganėdinti kūrėjo kibirkštį, kuri, jo nuomone, vis dar slypi sieloje, bet negali ryškiau sužėruoti, kai jis gvildena svetimus kūrinius.

Praėjo savaitė ar daugiau, Alvydas pamiršo žingsnius, pasinėrė į publikacijas, skaitydamas apmaudavo įžiūrėdamas autoriaus bejėgiškumą, nusipiginimą, žaidimą kultūrinėmis klišėmis ar bandymą prikelti praeitin nugarmėjusią literatūros tradiciją, svarstydamas, ką reikės apie jį parašyti. Vieną naktį susapnavo gražų sapną: saulėtą dieną važiavo automobiliu į Klaipėdą, paskui aukso spalvos laivu nepaprastai greitai plaukė į Švediją ir pamatė šviesa spinduliuojančią salą. Pagalvojęs, kad ryški sapno šviesa simbolizuoja sėkmę, Jalinskas atitrūko nuo prėsko knyburio ir per porą dienų parašė apsakymą. Kūrinėlis išėjo visiškai ne toks, kokio tikėjosi: senyvas vienišas vyriškis, vardu Aloyzas, suserga persekiojimo manija; jam vaidenasi, kad žmonės jį seka, stebi, paslapčia apkalba; slėpdamasis už užuolaidų žiūri į gatvę ir jam atrodo, kad praeiviai dirsčioja į jo buto langus, duoda vienas kitam ženklą, šiek tiek nutolę stabteli ir tarpusavyje tariasi ką nors pikto padaryti; vakarais užtraukdavo portjeras, keliomis spynomis užrakindavo duris, įlįsdavo į lovą, užsitempdavo iki smakro antklodę, pusiau snausdamas atidžiai klausydavosi šlamesio, trakštelėjimų, kieme augančio kaštono siūravimo – ten galėjo rinktis persekiotojai ir planuoti puolimą; iš įtampos imdavo dusti, pražiota burna traukdavo orą, norom nenorom turėdavo slinkti į virtuvę ir patamsyje išgerti stiklinę vandens; raminamųjų vaistų nevartojo bijodamas kietai įmigti; Aloyzui kaskart šmėsteldavo lipni mintis, kad gal geriau numirti nei būti persekiojamam: jis jau susitaikė, kad gyvenimas nejuntamai traukiasi nuo jo ir neverta tikėtis, kad pasuks atgal, tad gal geriau rinktis mažesnę kančią? Vieną rytą slapta išvažiavo į užmiestį, bet miške pasivaimėjo, kad jį patyliukais seka medžiai ir krūmai, nors kai atsisukdavo, jie apsimesdavo ramiausiai stovintys vietoje; Aloyzas puolė bėgti, užkliuvo už eglės šaknies, nusivoliojo pakriūte ir tėškėsi į upę. Srovė pagavo jį ir ėmė nešti.

Kilo didelė pagunda apsakymą pasiųsti kuriam nors pažįstamam redaktoriui, bet Jalinskas įveikė save: be abejo, atsiras koks nors nuskriaustas autorius, kuris išsišaipys iš kūrinėlio prikišdamas jam senatvinį marazmą, mizerišką mizantropiją. Tiesą sakant, Alvydas norėjo pavaizduoti savo veikėją ironiškomis spalvomis, bet tenka pripažinti, kad to nepavyko padaryti, kad sąmojis jam nepaklūsta.

Tą naktį vėl nei iš šio, nei iš to pabudo. Valandėlę klausėsi: garsas, pažadinęs jį, turėtų pasikartoti; bet tamsa gaudė įprastai, nieko nepabrėždama ir neišskirdama. Pamėgino įsivaizduoti važiuojančios mašinos ūžesį, aukštų pušų siūravimą Dzūkijos miškuose, lašų, krintančių nuo šiferio stogo, kapsėjimą, kokį dažnai girdėdavo vaikystėje, ir jam beveik kaskart pasisekdavo. Nusiramino ir jau taikėsi migti, tik staiga krūptelėjo nuo lazdos taukštelėjimo – tarkšt! Tuoj pat sušlepsėjo žingsniai ir pasigirdo neskubus brūkšėjimas: bram čiūžt klankt. Jalinskas pašiurpo, įtraukė galvą į pečius ir bemat prisiminė Klaipėdos nakties žingsnius. Bet šįkart jie, atrodo, dar labiau priartėjo, gal tik keli metrai nuo namo. Ties laiptine, regis, stabtelėjo, bet tuojau brazdėjo tolyn, tačiau nenutolo: lyg kas žirgliotų ratais po kiemą. Negi jis vakare paliko pravirą langą?

Vyriškis, nežinodamas, ką daryti, atsisėdo sugirgždindamas lovą. Kas yra? – turbūt per miegus paklausė žmona. Kažkas po kiemą šlitinėja, prislopintu balsu sumurmėjo Alvydas. Na ir tegu, miegūstai sumurkė moteris. Kai jis vėl įsiklausė į tamsą, žingsnių nebeišgirdo.

Vadinasi, man nepavyko suvedžioti mįslingojo nakties svečio, rytą pagalvojo Jalinskas, nors parašiau apsakymą apie vienišių Aloyzą, užkluptą persekiojimo manijos. Nepasitvirtino psichologų teiginys, kad kalbėjimas arba rašymas padeda atsikratyti įkyrių minčių bei idėjų, pojūčių ir haliucinacijų. Kas daugiau gali būti paslaptingieji žingsniai? Paprasčiausias sutapimas? Atsitiktinumas? Labai norėtųsi tuo tikėti.

Dieną Alvydas Jalinskas praleido bibliotekoje: skaitė ir šį tą pasižymėdavo storame žaliame sąsiuvinyje. Retkarčiais akimis permetamo teksto eilutės imdavo lietis – tiek jose buvo pilkumos. Vyriškis užsimerkdavo, užspausdavo pirštais vokus, lukteldavo, kol nuslūgs susierzinimas, paskui valandėlę žiūrėdavo pro langą. Kodėl turi gilintis į tai, kas neverta dėmesio, kas atima skaitytojo laiką ir nieko neduoda, kas panašiau į virtuvės pamazgas? Kaip nelengva įsivaizduoti autorių, kurį kas nors kankina, kuris džiaugiasi ar liūdi, o ne vien tik dėlioja žodžių pasjansą bandydamas išskelti neapibrėžtą prasmę.

Kelis sykius pajuto, kad kažkas spokso jam į pakaušį. Tai kėlė nerimą, trukdė susikaupti. Kas nors iš pažįstamų? Apsidairė, bet nieko nepastebėjo. Pažįstantis jį, nujaučiantis, kodėl jis čia sėdi ir kokios mintys jį vargina? O juk gali būti, kad už kurio nors stalo tūno nematoma būtybė ir šaiposi iš jo. Arba žmonės, kiūtantys jam už nugaros, tik apsimeta skaitą, o iš tikrųjų apkalba jį, šmeižia, liežuvauja, piktdžiugiškai vaiposi. Vos tramdėsi nepašokęs ir neriktelėjęs bjauraus žodžio. Jei nebūtų toks santūrus ir neturėtų tiek savigarbos...

Naktį Alvydas Jalinskas išgirdo šlepsėjimą, kuris vis artėjo, netrukus tarkštelėjo lazda, čiūžtelėjo už kažko užkliuvęs batas, žvangtelėjo metalas. Iš pradžių pagalvojo, kad sapnuoja, kad dar nepabudęs, dar klaidžioja po Hipno karalystę, bet greitai suvokė, kad tikri žingsniai trepsi po pat langu, kad tuoj krumpliai pasibels į stiklą. Vyriškį pagavo baimė, širdis šoktelėjo, pradėjo daužytis ir skubėti, ėmė trukti oro, delnai ir paslėpsniai suprakaitavo. Alvydas atsisėdo, sumosavo rankomis ir nebeištvėręs suriko:

– Aš daugiau nebegaliu!

– Dėl Dievo! – kilstelėjo patale užsimiegojusi žmona. – Tu mane išgąsdinai. Kas atsitiko?

– Žingsniai! Žingsniai po langu! Ar negirdi?

Moteris pasiklausė, bet nieko įtartino neišgirdo.

– Prisisapnavo. – Ji išsiropštė iš lovos ir uždegė šviesą. – Ko toks išblyškęs? Gal tabletę atnešti?

– Vandens, – sušnopštė vyriškis. – Puodelį vandens!

Jis godžiai išgėrė vandenį, kartkartėmis tarkštelėdamas dantimis į puodelio kraštą. Žmona paguldė jį ir tarsi mažą vaiką apklostė. Palengva virpulys praėjo, raumenys atsipalaidavo.

Rytą moteris išskubėjo į tarnybą nebudindama Alvydo. Snausdamas girdėjo, kaip trinktelėjo lauko durys. Kai pagalvojo, kad vėl visą dieną teks sėdėti prie spaudos, galugerklį surakino mėšlungis. Kad ir kaip nenorėjo prisileisti minčių apie nakties košmarą, jos vis tiek netoliese sukiojosi. Prieš pietus nutarė išeiti pasivaikščioti po miestą. Nejučiom nuklydo į senamiestį, pėdino nesidairydamas siaura gatvele, kol atsitrenkė į užmūrytą angą sienoje. Teko grįžti atgal; pasijuto atsidūręs nepažįstamoje vietoje, gal net svetimame mieste. Žmonių aplinkui nebuvo; nebent jie stebėtų jį pro užuolaidų plyšį.

Ir tada Alvydas Jalinskas išgirdo žingsnius: šlept tap, šliur tarkšt, žvangt. Apstulbęs apsižvalgė – tuščia! O žingsniai artėjo: dunkt brūkšt, taukšt, blampt, džyr. Po velniais! Ne, tai ne žmogus klibinkščiuoja! Šiurpas slinko nugarkauliu, ėmė plisti į krūtinę ir rankas. Dar akimirka – ir negalės pajudėti iš vietos. Puolė bėgti genamas panikos, nejausdamas kojų. Duso, švokštė, žiopčiojo, inkštė, aimanavo. O kažkas dideliausiais žingsniais neatsilikdamas tapsėjo iš paskos.

Vakarop iš tarnybos grįžusi pati paskambino prie durų, bet niekas neįleido. Turėjo knistis krepšyje, po pirkiniais ieškoti raktų. Negi Alvydas negirdėtų: juk turi būti namie. Šoktelėjo atgal išgirdusi duslų lojimą. Sušuko iš baimės pamačiusi nuogą vyrą, keturpėsčiomis atlekiantį į prieškambarį. Jis stryktelėjo, griebė dantimis žmonos palto skverną ir ėmė įnirtingai tąsyti.

– Liaukis, Alvydai! Gal tau galvoj negerai?!

– Aš – Cerberis! – suamsėjo apžvalgininkas. – Saugau mirties karalystę! Senis Charonas atlydi vėles į Hadą, o aš neleidžiu joms ištrūkti atgal į gyvųjų pasaulį.

Moteris tvojo Jalinskui per galvą, išplėšė iš dantų paltą ir puolė atgal į laiptinę. Keliu užrėmusi duris virpančiais pirštais paskubom maigė telefono mygtukus.

 

metai_2014_7.jpg