tomas venclovatomas venclovaIš lietuvių poetų įpratom laukti paprastos, „šir­dingos“ kalbos, tiesiogiai išreiškiančios kūrėjo jausmus toj pačioj plotmėj, kurioj ir mes juos išgyvename, bet tik intensyviau, kad mūsų išgyvenimai mums patiems pasi­rodytų esą nepaprasti, nekasdieniniai. Maironio šauksme „Jau niekas tavęs taip giliai nemylės / Kaip tavo nuliū­dęs poeta“ girdime savo pačių balsą, išskirtinį ir vienin­telį, ir tuo momentu patys jaučiamės pakilę poezijos aukštumon.

 

Antra vertus, pripažįstame ir tai, kad poeto kalba ga­li būti puošni, iškili, turtinga metaforų ir įvaizdžių, reto­riška, muzikali ir t. t. Tik čia dažniausiai keliame sąlygą, kad ji turi išreikšti atitinkamai aukštą ir didžią, be to, „artimą“ (t. y. mūsų vaizduotės ir intelekto ribų nepra­šokančią) idėją. Norime pajusti, kad poetas išsakė mūsų pačių giliausias mintis, bet tik gražiau, efektingiau, negu patys tai galėtume padaryti. Kitaip tariant, ir iš papras­tos, ir iš ornamentuotos poezijos reikalaujame, kad ji mums tarnautų kaip tas pasakų veidrodis, jog nėra pasaulyje sielos gražesnės už mūsų.

 

Tomo Venclovos knygoje „98 eilėraščiai“ (Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1977) nerasi­me gražiai meluojančio veidrodžio. Kaip pats autorius po­kalbyje su A. Vaičiulaičiu pasakė, joje „nebelieka to pa­viršutiniško įspūdžio, kad viskas yra „lyriška“, „sava“, „tautiška“ ar „jautru“ (1). Nepasižymi jis nė išdailinta ar retorikos laurais vainikuota kalba. Kaip kadaise Borisas Pasternakas, Venclova rašo „puolęs, kaip į ereziją, į ne­girdėtą paprastumą“. Pirmukart įžengę į jo poezijos pa­saulį, jaučiamės lyg pataikę ne į tas duris: buvo užrašy­ta „eilėraščiai“, o aplink visur „proza“, ir, be to, kažkokia eiliuota, abstrakti, nesuprantama, nežiūrint to, kad patys žodžiai lyg ir aiškūs:

 

Mane ištiko amžiaus vidurys.

Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti.

Mirtis man buvo lyg šeimos narys,

Užėmusi didesnę dalį buto.

(p. 15)

 

Sakinių konstrukcija tiesiog elementari, nėra jokių jaus­minių intonacijų, beveik visai nepastebime penkiapėdžių jambų – iš tokios kalbos apskritai lauktume kasdieniš­kos, poetiško atspalvio neturinčios informacijos, geriau tinkančios realistiškam prozos veikalui. Tik kai kurie žo­džiai ir posakiai atrodo „ne vietoj“, tartum jie būtų atėję iš kažkokio kito, mums nežinomo teksto – jie ir sudrums­čia veidrodį mums nesuvokiamos tikrovės atspindžiais, tartum už mūsų pečių stovėtų ir kartu veidrodin žvelgtų kažkas neįmanomo ir užtat nesuprantamai abstraktaus. Šis abstraktumo įspūdis paradoksiškai ateina kaip tik iš labai paprastai išreikšto, bet neįprastai sugretinto įvaiz­džių konkretumo. Esame jau pripratę prie mirties perso­nifikacijos, bet tik aiškiai metaforiniuose rėmuose, kaip Brazdžionio: „O, pakvies, pakvies namo mane / Vieną­kart sesuo juoda“. Iš kitos pusės, puikiai žinome, kad bu­to dalį gali užimti įnamis arba šeimos narys. Bet štai – kada į tokių sąvokų eilę įstatoma mirtis, ji jau ne meta­fora ir net ne įvykis – ji konkretizuojasi kaip fizinis kū­nas, turįs matmenis. Prieš mus tartum atvirkščias įvaiz­dis: ne konkretaus žodžio iškėlimas į poetinę plotmę, jį lyginant su kuo nors abstrakčiu, bet abstrakčios sąvokos „įsikūnijimas“ poetinėn plotmėn kasdienybe. Panašiai ir žodis „ištiko“, vartojamas ryšium su normaliu žmogaus amžiaus tekėjimu, klaidina vaizduotę – esame įpratę daugiau prie tokių eilučių kaip Jono Aisčio: „Atėjo pasa­ka ir mus ištiko“. Be to, mokymosi sąvoka tiesiogine pras­me (o dėl kalbos „proziškumo“ kaip tik ir esame nusiteikę ją tiesiogine prasme skaityti) jokiu būdu neapima są­vokos „nebūti“ ir užtat vėl veikia mus kaip negirdėta me­tafora, kurios rėmuose nebūtis tampa konkrečiu, išmoks­tamu dalyku.

 

Kitais atvejais pagrindas perkeltinei kalbai iškyla tie­siog iš labai intensyvaus tiesioginio daiktų stebėjimo, kar­tais visai iš arti kaip šiose eilutėse:

išskleidus vainiklapių baltą sprogimą

vėjų rožė sniegų granata sutrupėjusiais rombais

vėjų rožė lediniais dygliais.

(p. 60)

 

Po atolydžio vėl sušalęs ir tada vėjo nugairintas snie­gas. Visi jį esame matę, bet ne taip akylai, kad jis mums sužadintų daugialypes metaforines implikacijas, šiuo at­veju glaustai perduodančias tankų istorijos ir kultūros siū­lų susikryžiavimą: karas, tolimi, gal Sibiro sniegai, „vė­jų rožė“ kaip rusų simbolistų poezijos atvirkštinis mistiš­kos rožės įvaizdis, nykus sugretinimas mirties ir gyvybės simbolių, iš tiesų gal primenantis, kaip Aleksandras Blo­kas supynė vėją, sniegą, mirtį ir švelnų sielos žydėjimą į tragiškai lyrišką 1917 m. revoliucijos vaizdą garsiojoj poemoj „Dvenadcatj“ (Dvylika). Cituotos eilutės priklau­so eilėraščių ciklui, pavadintam ,,Gordijaus mazgas“ (2).

 

Venclovos poezijoj mes gana dažnai aptinkame įvaizdį, šitaip gimusį dviejų ar kelių neprilyginamų kalbinių ka­tegorijų susidūrime. Joje tiesiog akimis matome, kaip „nebaigto pokalbio nuotrupos ritasi laiptais“ (p. 30), stik­linėse yra „atkaklus ir kampuotas vanduo“ (p. 131), žie­ma artėja, kada „ankstyvas šaltis persmelkia žodžius“ (p. 26). Jaučiamės tartum kalbos atskiram pasaulyje sto­vėtume prie kokios briaunos ar gal įsivaizduotam pajū­ry, atoslūgio juostoj (tarp kitko, gana dažnas Venclovos įvaizdis), kur nustebę susitinka ir savo paslėptą palygi­nimą, net tapatumą, atpažįsta iš atskirų izoliuotų tikrovių išplukdyti žodžiai: „Žvaigždynas, nendrė, volungė, žmogus – / Juos jungia netikėta giminystė“ (p. 32). Čia ne gana sakyti, kad radikalios semantinės priešpriešos su­kuria naujo tipo poetiškus įvaizdžius. Netikėtas žodis at­veria vartus naujai minčiai, ir tuo būdu Venclovos eilė­raščiuose poetizuojasi už įvaizdžių ir metaforų glūdintis, tartum atsakymas į mįslę, intelektualinis, taip pat ir mo­ralinis pradas. Kiekvienas iš čia cituotų pavyzdžių viso savo eilėraščio kontekste ženklina idėjinių ir moralinių vertybių santykių susikirtimus ir išsprendimus. Pavyz­džiui, cituotos eilutės apie šaltį, persmelkiantį žodžius, ir apie laiką, persikūnijantį į mostą, yra paimtos iš neįvardy­to eilėraščio, kuriame įtaigojamas galimas „Leningrado“ ir „Petrapilio“ santykiavimas istorijos būvyje, perkeltinėj plotmėj:

 

Lyg nuotraukoj erdvu ir nesaugu.

Padangė atitolsta nuo stogų,

Sugėrus miesto balzganąjį marą.

Ankstyvas šaltis persmelkia žodžius,

Apsvilindamas burną ir plaučius

Imperijoj prie užrakintų marių.

 

Nė ženklo nebesiunčia praeitis.

Pajuodus saulė plieskia į grindis,

Ir vieną kartą baigiasi kelionės,

Kur plyti nepataisomai griežta

Gimtavietė, aklavietė, našta

Ir pelkėn grimzta Pestumo kolonos.

 

Antradienis. Giedra. Beveik žiema.

Prie suomių scherų glaudžias žemuma,

Lyg miesto centrą kaustydama uostą.

Galbūt tada, o gal jau kažkada

Virš upės persilaužia valanda,

Ir laikas persikūnija į mostą.

(p. 26)

 

„Užrakintos marios“ – Baltija. Petrapilis turėjo „iškirst Europon langą“, bet Leningradas užkalė tą langą kalė­jimo grotomis. „Juodoji saulė“ – vidurnakčio saulė Peter­burge, apie kurią savo laiku džiaugsmingai rašė Puškinas, dabar išvirtusi į „antišviesą“ Leningrade. Klasikinis mies­tas, italų architektūrų statytas ant suomiškų pelkių, eilėraš­tyje tampa savotišku, tik skaitytojo minty teegzistuojan­čiu miestu, tiesiogiai priešingu žodžiais išreikštam dabar­tinės tikrovės vaizdui: „Ir pelkėn grimzta Pestumo kolonos“ (3). Sukaustytas uostas, granitinės Nevos krantinės

pavirto į sukaustytą miestą Leningradą. Šito įtaigoto miesto-kalėjimo rėmuose ir įgyja moralinę dimensiją Venclovos žodžiai apie šaltį, persmelkiantį žodžius, svi­linantį burną – kas buvo išdrįsęs prie Stalino laisviau prasitarti, be vargo „iššifruos“ šio įvaizdžio prasmę. Ant Nevos kranto stovi garsusis „bronzos raitelis“ – Petro Pirmojo statula, galingu mostu rodanti į vakarus. Venc­lovos eilėrašty „persilaužus valandai“, šis imperatoriškas užkariautojo mostas gali įgyti atvirkščią prasmę – Rusi­jos tikėtino išsilaisvinimo.

 

Nelaukto, tartum netinkamo žodžio įstatymas į šiaip normaliai plaukiantį kalbos srautą verčia skaitytoją ieš­koti kitos logikos plotmės, kurioje ir tas, kaip semiotikoj sakoma, „paženklintas“ žodis, ir kiti jį supantieji atskleis­tų naują savitarpio santykiavimo būdą, praturtinantį visų tų žodžių prasmę. Tačiau šitoks poetinės kalbos sukūrimo principas Venclovos kartais būna pritaikomas taip inten­syviai, kad susidaro ištisos vienas kitam netikėtų žodžių grandinės. Kiekvienas jų žodis tada tarsi atstovauja išti­sai, atskirai, implikuotai, bet neišreikštai prasmių sistemai, pilnai užuominų, asociacijų, simbolikos, išgyvenimų, ku­rią reikia išgvildenti, kad galėtum suvokti santykį tarp vieno „žodžio-antraštės“ ir kitų. Kadangi tiesioginis sin­taksinis ir gramatiškas santykis tarp tokių žodžių iš karto neatsiskleidžia, dažnai susidaro ne žodžių grandies, bet greičiau žodžių „sąrašo“ įspūdis. Štai keli pavyzdžiai:

 

Tu lauki pasitraukusių? Giliai

Jie pasitraukė. Juos paliko sienos,

Pieštukai, laikrodžiai, paveikslai, sielos,

Lietus ir sniegas, atpildas ir smėlis,

Nemirtingumas ir pušų spygliai.

(p. 45)

 

truputis geltono, pilko, truputis peleno smėlio ir sniego

temstančio vyzdžių sniego – blankus garuojąs metalas

žymėtas nebūtinu ženklu pakalnės plentų ruletė

pušynų rūdys (trokštantis plienas) o koks laimingas šiandien

lotyniškas balsas pasaulio burnoj.

(p. 61)

 

oikumena, mūsų duktė. Metalo pusnynas. Plutono

rūkas vėlai vakare. Vandenų praeitis

tarp tvano ir tvano. Laiminga žolė

sena lyg pirmieji lėktuvai, minkšti futuristų

viršeliai, sena lyg antenos.

(p. 135)

 

Svarbu suprasti, kad visi tie žodžiai suverti į eilutes ne atsitiktinai ir ne pagal kokias, gal sapno logikos sąlygo­tas, laisvas asociacijas, bet pagal griežtą dėsningumą, poe­to pastangų dėsningumą, stengiantis suvaldyti ir suteikti pavidalą eilėraščiui nesibaigiančioj visos žmonijos pergyventoj ir išgyvenamoj laiko ir erdvės tėkmėj. Tiems iš mūsų, kurie meno vardan nesigrumia su žodžiais, ši sro­vė lieka tartum nebyli, tartum beveik jau pasąmonėj glū­dintis pajutimas. Bet poetui ji – tai tūkstančiai balsų, ir kiekvienas jo paties žodis susiliečia, susijungia, atskamba juose visuose. Iš tiesų poetui tai ne viena, o dvi srovės: žmogaus istorija ir žodžio istorija, visa poezijos tradicija, nuo kurios sąmoningo pajutimo poetas negali atsipalai­duoti.

 

Eilutėse sugretinti žodžiai kiekvienas atsineša savo vidinių asociacijų klodus, susikaupusius laike. Sudėtingas tų klodų santykiavimas pasiekia tą patį efektą kaip gal kito poeto komplikuotos metaforos, paremtos perkeltinių žodžių prasmių sandara. Tik skirtumas toks, kad jeigu metafora, kaip Pasternakas sakė, yra ,,minties stenografi­ja“, tai Venclovai – minčių istorijos, minties ir laiko san­tykiavimų raidos stenografija. Tuo būdu susilieja praeitis ir dabartis, tartum dvi fotografijos ant vienos plokšte­lės, sukurdamos ne fizinį, bet poetinį laiką, savotišką nie­kur neįmanomą „amžiną dabartį“, tartum Amžinybės me­taforą. Skirtingų laiko ir minties plotmių koegzistencija labai kietai suaudžia eilėraščio drobę, tartum prieš skaity­tojo akis užvertą, minties nepraleidžiančią uždangą, ne­žiūrint to, kad kiekviena jos gija, t. y. kalba kaipo tokia – žodžiai, turintys tiesioginę prasmę, gramatikos, sintaksės aiškiai išlaikyti dėsniai – yra visiškai skaidri ir ,,papras­ta“. Tokio glaudaus audimo, „skaidrios nepermatomybės“ pavyzdžiu gali būti šis eilėraštis:

 

Viskas būna ilgai, lyg dulkėto vandens panoramos,

Išardyti stogai ir išnykusio priemiesčio namas,

Kur net vasarą šaltis apsunkina slenkstį, ir blyksi

Kelios nuostabios valtys, lig pusės nugrimzdę į Stiksą.

Labas vakaras tau. Pasirinkusiam niekas nekeista.

Kol tavęs nematau, tu vis tiek negali pasikeisti

Kol bevaisė migla nuo akių atitolina skardą,

O dvilypė tyla apgyvendina svetimą vardą.

 

Kur po kojų giliai susitinka ir aidi vagonai,

Kur juoduoja stiklai ir baltuoja spygliai, Antigone,

Švyti svarios lagūnos, ir sienos laivyno nesaugo.

Kur dabar tavo kūnas be sielos, be dvynio, be draugo?

 

Tarp žibinto garų, panardintų į sąnašų tvaiką,

Po karų ir gaisrų, po sėkmingai praslinkusiu laiko

Amžinai gyveni, atsisakiusi sapno ir alkio,

Ir ilgam išeini, ir sužvangini nesančią velkę.

 

Taip kartojas būtis, ir šešėliai tavęs nebemato,

Taip tuščia atmintis pamažu atsilieka nuo datų,

Atsilieka lietus, išblaškydamas dūmus ir miegą,

Ir pas miesto vartus du sargybiniai stovi ant bėgių

(p. 55)

 

Toks eilėraštis reikalauja detalios analizės, kuriai čia, deja, neturime vietos. Reikia pažinties su poezijos tradi­cija Rytų ir Vakarų Europoj, ilgamečio ir intymaus susi­gyvenimo su Vakarų kultūros, ištakų mitologija ir su so­vietiškos dabarties tragedija, kurios konkrečių, asmeniškai pažintų smulkmenų pašalinis skaitytojas negali žinoti. Eilėraščio struktūra neišplaukia iš vieno žmogaus-poeto uždaro išgyvenimo, bet atvirkščiai – iš įvairių laiko ir tikrovės plotmių susikryžiavimo, kristalizuoto ir per ei­lėraščio struktūroj įkūnytą stebėtojo, mąstytojo sąmonę. Tos struktūros principas dvilypis: poeto „aš“ ir poeto „tu“ („labas vakaras tau – kol tavęs nematau“); istorijos bėgių susikryžiavimas (perkeltine ir tiesiogine pras­me – po žeme, „po kojų“) ir sovietiškos dabarties Sibiro vagonai; juose juodi nevilties langai ir baltos šiaurės žie­mų pušys; užmaršties vandenų praryti Sibiro kapinynai ir graikų tragedijų Antigonė, brolių laidotoja; vanduo ir dulkės – du skirtingi tos pačios užmaršties vardai. Venc­lova rašo plotmėj, kurioj perkeltinės prasmės santykiauja kaip tiesioginės: karo sugriauti namai („išnykusio prie­miesčio“) ir Stikso upė – Charono įgrimzdusios valtys – poeto istorinėj sąmonėj funkcionuoja ne kaip metaforos, bet kaip konkrečios tikrovės (4).

 

Įtampa tarp vientisumo ir dvilypumo ištisai atsispindi ir įsikūnija eilučių technikoje. Kiekviena eilutė susideda iš dviejų elementų, kurių santykyje susikuria įvaizdis ir min­tis. Sakykim, paėmę pirmąją eilutę tik kaip pavyzdį, ra­sime, kad „Labas vakaras tau“, atskirai skaitoma, atrodo lyg nebaigta lygtis, neišsakanti specialaus turinio. Taip pat ir „pasirinkusiam niekas nekeista“ turi semantinę ver­tę kaip kažkokia filosofinė mintis, bet savotiškai „kabanti ore“. Tačiau santykis tarp jų: tarp pasirinkimo ir ateinan­čio vakaro, tarp intymaus „tau“ ir abstraktaus „Pasirin­kusiam“ sudaro labai turtingą visumą, kurioje tiesiog sly­pi visa sovietijos „disidentų“, jau nebepabaidomų, vidinė psichologija: pasirinkę laisvę, nebebijo kalėjimų sutemų: apsisprendę žino, ką reiškia pasaulis; pasiaukoję jaučia intymų ryšį savo likimų sutemose.

 

Šis dvilypis santykiavimas kiekvienoj eilutėj tęsiasi ir vertikaliai, stačia linija nuo vienos eilutės į kitą. Jo iš­oriniai ženklai yra vidiniai ir eilutės galo rimai: „ilgai–stogai“; „panoramos–namas“; „šaltis–valtys“; „blyksi–Stiksą“ ir t. t. Šitokiu būdu šalia kiekvienos eilutės atski­rai paimto dvilypio įvaizdžio susikuria apie jas ir dvilypiai semantiniai ryšiai, tiesiogiai nepriklausantys nuo sintak­sės valdomos žodžių grandies. „Santykiauti“ reiškia ir „turėti ką nors tarpusavy bendro“ – taip šioje kryžiavimųsi pynėje išauga paslėptas, bet nebeišvengiamas visų eilėraščio įvaizdžių, užtat ir visų jo minčių gilus tapatu­mas – tikrovė tartum lieka viena, daugiavardė. Taigi ga­lima sakyti, kad ir visa eilėraščio struktūra pati iliustruo­ja metaforos principą, sugretinantį nepanašius daiktus slaptos giminystės pagrindu. Galų gale beveik nė nereikia pastebėti tiesiogiai dvilypumą išsakančių elementų: „Dvilypė tyla“, Antigonė „be dvynio“, du sargybiniai ir t. t.

 

Per visą tą dvilypę konstrukciją kaip jos antrinin­kas – kontrastas plaukia užmarštim virstančio laiko sro­vė. Iš tiesų gal reikėtų sakyti atvirkščiai, eilėraščio įvaiz­džiai ženklina ne nykstantį laiką, bet blėstančią atmintį, tuo išsivaduojama nuo prielaidos, kad daiktai ir žmonės, ir įvykiai – jų visų tikrovė – yra atminties funkcija. Daik­tų tikrovė nenyksta, tik daiktai praeina ir kartojasi, ir tik „tuščia atmintis atsilieka nuo daiktų“. Pagaliau „būtis“ yra anapus laiko (taigi ir užmaršties) ir anapus „buvimo“ vis kitaip besikartojantis įsikūnijimas. Čia susiduriame ne su kokia mistika ir ne su simbolistų realiora, bet su Venclovos poetiško mąstymo specifika. Tuo jis skiriasi nuo, sakykim, Jurgio Baltrušaičio. Abiejų poetų kūryboje jaučiamas visatos reiškinių eventualus tapatumas, bet Baltrušaitis tai pasidėjo kertiniu akmeniu kaip simbolis­tinę filosofiją ir stengėsi savo eilėraščiuose ją išreikšti, o Venclova šį tapatumą suvokia kaip poetui reikalingą visatos pajautos būseną, kad būtų įmanomos žodinės trans­formacijos tikrovėje. Būtis jam yra tartum eilėraštis, ir kiekvienas jo paties eilėraštis tartum iš naujo atkartoja, įkūnija už jų visų ir už pačios būties glūdintį poetinės są­monės ritmą, sakykim, struktūrą. Jos kaip tokios abstrak­čiai negalima išmatuoti nei aprašyti – ji tampa „būtimi“ tik pavirtusi žodžiais: „kol tavęs nematau, tu vis tiek ne­gali pasikeisti“.

 

Tai, kas žodžiais neįkūnyta, yra nebūtis, geriau – jos specialus poetiškas pajutimas, taigi „esanti nebūtis“, visų buvimų pradžia: „ir nebūty yra kažkas aukščiau už mus“ (p. 77). Todėl nebūtis poetui nėra tuštuma arba, tiksliau pasakius, yra tuštuma, bet specialiai poetinės kalbos paženklinta: „O tuščia ir didesnė už savo gyvybę dvasia, / Tarsi vaizdas tinklainėje, skaidos giliai daiktuose“ (p. 47). Šios dvasios „skaidymasis daiktuose“ matomas daugelyje Venclovos eilėraščių, o pats šio proceso principas išreiš­kiamas žodžiais, primenančiais Wallace Stevens: „Vilnies nėra. Tiksliau yra jėga, / O ne lašų suma. Vanduo kas mirksnis / Nutolsta nuo savęs“ (p. 20).

 

Čia, galima sakyti, yra Venclovos poezijos centrinė ašis. Žodžiais įsikūnijusi arba „daiktuose išsiskaidžiusi“ nebūtis mums gali atrodyti kaip tikrovė, pakeista iki ne­supratimo, bet jam keičiasi ne tikrovė, o būdas ją maty­ti, vadinasi – būdas apie ją kalbėti. O tas kalbėjimas nė­ra vien tik, kaip Venclova sako, „atstumas tarp pasaulio ir akių“, „menka ir netikra begalybė“, bet išplaukia ir iš „laike išsiskaidžiusios“ poetinės tradicijos, tartum, anot Venclovos, „kelių tikrovių junginio“ – iš įvairių minties, istorijos, moralės ir poetikos plotmių pakartotinių susi­kirtimų. Venclovos kūryboje ypač ryškiai įausta tiek tarp­tautinės, tiek ir lietuviškos poezijos gija: jis kaip retas iš mūsiškių yra ir „poetų poetas“ ir „poezijos poetas“, kuriam kitų žmonių kūryba jau pati sudaro ir nenutrūks­tantį visos tikrovės pajutimo srautą. Todėl Venclovos eilė­raščiams skaityti iš tiesų reikia, kaip jis pats įžangoj la­bai švelniai sako, „atidesnio“ skaitytojo, kuris „nesunkiai išlukštens paslėptas lietuvių ir kitataučių poetų citatas“ (čia gal per daug optimistiškai jo pasakyta!), taigi skai­tytojo, kuris nuolat maitintųsi poezijos duona ne mažiau už patį autorių. O tokie sunkiai randami ne tik mūsų lietu­viškoj aplinkoj, bet ir apskritai Vakarų pasaulio aplinkoj. Patys tik šiek tiek tos poezijos trupinių paragavę, mes nepajėgsim akivaizdžiai parodyti visų ar net daugelio užuominų, „aidų“ iš kitų poetų kūrybos, bet, pavyzdžio dėlei, mėginsim į vieną ar kitą atkreipti dėmesį.

 

Lietuvių poetai atsišaukia Venclovos eilėse bent jau nuo Maironio iki Radausko. Štai cikle „1956 metų eilė­raščiai“ – tragiškojo Vengrijos sukilimo metu – randa­me posmelį:

 

išskaitykim senovinį raštą,

kitą laiką palieskim delnais

parašyta: nuo Juodmarių krašto,

ir atspėta: Karpatų kalnais.

(p. 95)

 

Ši užuomina į Maironio „Jau slavai sukilo. Nuo Juod­marių krašto / Pavasaris eina Karpatų kalnais“ atsišviečia aštria dviašmene ironija, nes anuo metu Rusija ėjo pietų slavams į pagalbą ginti bendro krikščionių tikėjimo, o dabar – užgulė vengrus lyg turkų amaras iš rytų, perėję Karpatų kalnus.

 

Henriko Radausko žodžiai atsišaukia kitame konteks­te. Vienu atveju, pavyzdžiui, eilutėse „Balandžiai suka milžinišką ratą, / Nedrįsdami atskirti Ararato / Nuo pa­prastos pražydusios kalvos“ (p. 90) iš tolo girdisi Radaus­ko: „Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos / Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos“. Radauskas rašo poezijos kontekste, o Venclova – ir poezijos, ir to, ką poezija tu­rėtų reikšti, nebūties tvano galą, naujo žmonijos istorijos ciklo pradžią. Konkretūs įvaizdžiai užtat kiti, bet visa įvaizdžio vertikali struktūra – ta pati. Kitoj vietoj Radausko tragiškos eilutės: „...Neradus Dievo, / Strėlė kla­joja tarp šaltų žvaigždynų. / Nedrįsdama sugrįžt“ randa sau aidą Venclovos: „Ir praradus kryptį, sustoja strėlė danguje“ (p. 46)5. Apskritai būties–nebūties, laiko–ne­laiko permatomi, vienas ant kito sugulę klodai sudaro pa­lankias semantines sąlygas radikalioms, įprastinės tikro­vės sąvokas drastiškai laužančioms metaforoms tiek Ra­dausko, tiek ir Venclovos kūryboje.

 

Kita labai svarbi užuominų, paslėptų citatų ir plates­nių poetinių atspindžių grupė Venclovos eilėraščiuose lie­čia moderniąją rusų poeziją. Iš šimtmečio pradžios poetų ypač didelę rolę čia vaidina Osipo Mandelštamo kūryba. Tai vadinamojo „sidabro amžiaus“ rusų poetas, priklausęs nepaprastai kūrybingai kartai, spindinčiai daugeliu iški­lių vardų: Aleksandras Blokas, Jurgis Baltrušaitis, Vale­rijus Briusovas, Nikolajus Gumiliovas, Ana Achmatova, Vladimiras Majakovskis, Borisas Pasternakas ir eilė kitų. Mandelštamo poezija, visa jo pasaulėjauta buvo tokia, kad tarp jo sąmonės ir bolševikų revoliucijos, apskritai visokios totalitarinės ir materialistinės mąstysenos neliko jokių sąlyčio taškų. Užtat jis buvo tampytas po kalėjimus, ištremtas ir galų gale pražuvo tolimam Sibire apie 1937 m.

 

Mandelštamo pėdsakai Venclovos poezijoj yra dvejopi. Iš vienos pusės, yra kaip ir Radausko atveju tiesioginių ar transformuotų citatų, įgyjančių naujame Venclovos kontekste papildomą prasmę. Pavyzdžiui, „Eilėraštis apie atmintį“ (p. 45) turi eilutes: „Belieka ratas, brėžiamas peiliu, / Žymė stikle ir dulkės ant lentynų“. Ta „žymė stikle“ atsišaukia į Mandelštamo eilutes iš jo pirmojo rinkinio „Akmuo“: „Ant amžinybės stiklo jau pažymima / Mano kvėpavimas ir mano šiluma“ (na stiokla večnosti uže leglo / Mojo dychanije, mojo teplo). Mandelštamas tada kūrė įvaizdžių struktūrą, kurią būtų galima pasta­tyti prieš mirtį kaip žmogaus kūrybos, taigi ir jo amžinumo ženklą. Venclova sujungia šį įvaizdį su užuomino­mis į magišką ratą ir į bibliotekos dulkių amžinybę, pa­siekdamas ne tik kūrybos stebuklo, bet ir kūrėjo amžinos izoliacijos, vienišumo implikacijų. Eilėraštyje „Įpusėja pa­ra...“ (p. 47), eilutėse: „Ir ties jūros riba, praeities ir erd­vės kupini, / Pajuodavę laivai mirguliuoja sekliam van­deny“ atskamba Mandelštamo keistai užburiantis eilėraš­tis „Iš bonkos tekėjo srovė paauksuoto medaus...“, visas persunktas antikinės klasikos aukso ir vario žėrėjimu, kuris baigiasi eilute: „Odisėjas sugrįžo, pripildytas tolių ir laiko: (Odisej vozvratilsia, prostranstvom i vremenem polnyj). Tai praturtina Venclovos eilėraščio temą, lie­čiančią amžiną Būtį, kuri peršviečia grįžtančio laiko ra­tus. Paslėptų citatų iš Mandelštamo galima rasti ir dau­giau, neskaitant visur išbarstytų užuominų į kai kuriuos jų įvaizdžių sistemos pagrindinius motyvus: bites, kregž­des (mirusiųjų pasaulio pasiuntiniai antikoj), akmenis kaip laiko mastą Mandelštamo „Ir akmeniniuos laikro­džiuose muša amžinybės valanda“ (I večnost‘ bjot na kamennych časach); Venclovos: „lyg laikrodžio akmuo nušvitęs“; „kada per amžius įsiūbuota / Šviesi kalnagūb­rio ašis“ ir t. t.

 

Šalia to, yra ir tiesiog Mandelštamui skirtų eilėraščių. Vienas iš jų vadinasi „Eilėraštis apie žuvusį“ (p. 78). Jo pirmos dvi eilutės:

 

Po anglim, po sniegu; ir leidžiama netgi dairytis;

tarsi vabzdžio sparnai po anglim, po sniegu, po žeme

 

gana aiškiai nurodo į Mandelštamo mirtį žiemą Sibire su daugybe kitų tremtinių. „Vabzdžio sparnai“ beveik tiesio­giai pažymi žuvusį poetą, kurį dėl smulkaus sudėjimo ir dėl jo klasikiniu marmuru dvelkiančių eilių mikroskopinės prezicijos draugai buvo praminę „marmurine muse“. Ki­tas Mandelštamo aspektas – jo Petrapilio poezija, gyvenimas, draugai ir visa komplikuota jo santykių su simbo­listais ir akmeistais istorija atsispindi eilėraštyje „Poeto atminimui. Variantas“ (p. 89). Venclovą su Mandelštamu sieja ir laiko, ir mirties, ir poezijos kaip tokios tematika, klasikiniai motyvai, poeto pasaulėjauta, neleidžianti jokių santykių su primestinėmis diktatūrinėmis pasaulėžiuromis, o labiausiai tai už visų sudėtingų kalbos transformacijų, tiršto jos metaforiškumo, už labai plataus simboliškų už­uominų rato glūdintis be galo šiltas, skaudžiai įtemptas, tiesiog muzikalus dvasios lyriškumas.

 

Gana artimas ryšys jaučiamas tarp Venclovos ir šian­dieninio rusų poeto Josifo Brodskio. Jų ir likimai iš dalies panašūs: Brodskis ištremtas iš tėvynės, o Venclova pats pasitraukęs, bet iš esmės irgi greičiau tremtinys, net dar namuose, nes kraštas, kuriame jis kaip poetas galėtų lais­vai gyventi, jau buvo išnykęs jam iš po kojų. Vieno iš Brodskio eilėraščių pavadinimas – „Apsistojimas dyku­moj“ (6) tuo aspektu aprašo abiejų poetų būklę; ir vieno, ir kito eilėse kūrybiškas ir laisvas dvasios mostas iškyla fo­ne mirusių peizažų, tuštumos, nykių erdvių, tamsių šešė­lių, tartum spalvos ir sultys iš tikrovės būtų visos sutekė­jusios į poeto širdį, palikdamos sausą, juodą, baltą ir pil­ką pasaulį kaip piešinys tušu.

 

Yra tam tikro artimumo ir jų poetinėse priemonėse, ap­skritai poetinės kalbos pobūdyje. Pavyzdžiui, šio straips­nio pradžioje minėtas Venclovos poetinės kalbos katego­rijų „sudaiktinimas“ jaučiamas ir Brodskio eilėse. Saky­kim, šios Brodskio eilutės:

 

...Sudiev tau, mano brangioji,

Nuskriski, nuplauki tylos lėktuvu per akimirksnio erdvę

laivu užmiršimo į plačią užuomaršos jūrą (7)

 

sutapatina fizines ir dvasines dimensijas panašiai, kaip Venclovai mirtis, „užėmusi didesnę dalį buto“. Tačiau Venclova linksta į sudėtingesnes to pobūdžio konstrukci­jas: dvasinė sąvoka pirma pavirsta daiktine metafora ir tada funkcionuoja kaip objektas tikroj erdvėj, kaip šiose eilutėse:

 

Ir bėgiais nueina į rytus

Aptemdytų saulių vilnis.

(p. 36)

 

Čia jaučiama užuomina į kūrybinę dvasią, laisvą viltį, sakykim, Lietuvoj, lyg saulę, priespaudos užtemdytą, ku­ri tada ištremiama tiesiogine prasme suvoktinoj erd­vėj „į rytus“ – į Sibirą.

 

Venclovos poezijoje dažnai aptinkamas laiko ir erdvės cikliškumas, besisukantis metaforomis transformuotos tik­rovės ratais ir nuolat liečiantis buvimo ir nebūties, atmin­ties ir užmaršties temas, jaučiamas ir Brodskio kūryboje. Abu šią laiko temą užpildo artimų žmonių, esančių ir buvusių, arba savojo ,,aš“, padauginto per grįžtančius laiko kūryboje ratus, taip, kad abiem tiktų Brodskio žodžiai:

 

Reiškia, kad nėra išsiskyrimų.

Yra tik didelis susitikimas.

Reiškia, kad kas nors, staiga,

Mus per pečius tamsoj apsikabina. (8)

 

Abu poetai dažnai sujungia namų, tremties, draugystės, pomirtinių pasaulių ir nebūties pajautą su upių, jūros krantų, laivų ir į atskiras plotmes išsidalijusios erdvės įvaizdžiais: tušti namai, kambariai, kuriuose tebegyvena buvusio laiko, juose buvusio žmogaus (draugo, svetimo, savęs) palikimas. Pavyzdžiui, Venclovos daugiau apibend­rintas šias temas liečiantis posmelis:

 

Gal miręs eigulys parėjo į namus

ir vaikšto prietemoj, degtukų nesuradęs,

ir nebūty yra kažkas daugiau už mus,

kas pasitinka mus kaip muzika ir ledas

(p. 77) (9)

 

yra savotiškai ir subtiliai panašus į Brodskio kiek konkre­tesnį:

Nepanašus, taigi, kurs čia dabar, į tą,

kuris čia sunešė stalus ir spintas ir galvojo,

kad jau daugiau šių sienų neapleis,

bet buvo priverstas išeit; išėjo, mirė.

Jau niekaip jų negalima sujungti:

nei veidu, būdu, nei nelaime.

Betgi yra tarp jų tasai ryšys,

kurs paprastai vadinasi namais. (10)

 

Tačiau visi Venclovos eilėraščių tušti kambariai ir nykios erdvės, dulkėti užmaršties vandenys toli gražu nereiškia, kad jo arba ir Brodskio pasaulis neturi tikėji­mo, idėjų ar žmogiškos šilumos. Iš tiesų jie abu yra la­bai tolimi nuo to, ką „socrealizmo“ kritikai vadina vaka­rietišku nihilizmu, dvasios nuosmukiu, atsiribojimu nuo pasaulio ir panašiai. Pilkos tuštumos įspūdis susidaro ne todėl, kad jų kūryboje atsispindėtų beprasmis Vakarų pa­saulis, bet kaip tik priešingai – todėl, kad ten atsisklei­džia tuščias ir dvasioje miręs sovietiškas pasaulis, nete­kęs visų savo blizgučių, visos „saulėto džiaugsmo“ reto­rikos, visos propagandinės mitologijos apie ,,savo laimę statančią“ sovietišką tautų šeimą, šviesų, ryžtingą žygį į komunizmą ir pan. Jų poezijoj, kaip pats Venclova tei­gė, „užgęsta lempos, išryškėja tiesos“ (11), ir mes matome pavergtųjų pasaulio, požeminės šešėlių karalystės, tik­rovę.

 

O toji tikrovė irgi turi savo šilumą ir šviesą, ateinan­čią ne iš oficialios ideologijos melagingo žiburio, bet iš gilaus ir tikro žmogaus prisirišimo, herojiškos draugystės tarp laisvų ir kūrybingų, priespaudos nebijančių, nepai­sančių sielų aname tautų kalėjime ir kapinyne. Kadaise Puškinas, Lermontovas ir kiti rusų poetai caro junge, o dabar Venclova, Brodskis, latvė Vizma Belševica, estai Jaan Kaplinski ir Paul Eerik Rummo, Leningrado „požemininkai“ Michail Gendelev, Oleg Ochapkin ir nemaža poetų iš kitų sovietijos tautų palaiko ypač glaudų ir šil­tą tarpusavio ryšį kaip nuoširdi lygių tautų šeima, atsira­dusi sovietiškos imperijos sąlygomis, bet jau tikrai komunistų partijos nesukurta ir „socializmo statybų“ – biu­rokratų jokiam penkmečiui neužplanuota. Apie tai Venc­lova ir rašo savo „Eilėraštyje apie draugus“, skirtame vie­nam iš tokių savųjų žmonių, Natalijai Gorbanevskai:

 

Ižengę į subrendusius metus,

Jie žemiškajam teismui nepavaldūs.

Tai atvira ir didelė šeima,

Kurios vaikai teturi vieną vardą

Jų balsą pavadavus tuštuma

Ligi kraštų pripildo mūsų erdvę.

 

Aš netikiu nelaime ir tikiu

Draugais, kuriems išdalijau po lygiai

Atstumą tarp pasaulio ir akių –

Šią menką ir netikrą begalybę.

Visi veidai išnyksta šviesoje,

Užgęsta lempos, išryškėja tiesos,

Bet žingsniai susitinka manyje,

Kaip susitinka lygiagretės tiesės.

(p. 41)

 

Venclovos čia minima „jų balsą pavadavus tuštuma“ kaip tik ir yra kalbanti, šaukianti jo paties poezijos „tuštumą“, bylojanti tyla. Tai atvirkštinis įvaizdis turtingo ir pla­taus laisvosios dvasios pasaulio, tirštai apgyvendinto kil­niausiais, kūrybingiausiais visos žmonijos vardais per vi­są civilizacijos istoriją. Šiuo atžvilgiu Venclova yra pir­masis iš dabartinės Lietuvos išėjęs pasaulinio masto, pasaulinės šeimos poetas. Su juo ir su keliais kitais vidu­riniosios ir jaunosios kartos lietuviais poetais ir prozai­kais mūsų pačių lietuviškoji dvasios kultūra įžengia į naują plotmę. O toji plotmė, kūrybinių žodžių užpildytas „atstumas tarp pasaulio ir akių“, iš tiesų atveria vartus į begalybę, kuri niekad nebuvo nei menka, nei netikra.

_______________________________________

 

(1) Tėviškės žiburiai. – 1978. – Nr. 43. – P. 7.

 

(2) Čia gal tinkama vieta pažymėti, kad šitoks glaustas poetiškos kalbos daugiaprasmiškumas įmanomas tik tada, kada skaitomas teks­tas būna sąmoningai sukurtas, kad egzistuotų ne pavieniui, bet poe­zijos istorijos srovėj.

 

(3) Paestum – vienas iš geriausiai išsilaikiusių senovinės graikų statybos pavyzdžių, graikų kolonistų šventovės pietinėj Italijoj. Iš­ryškėja Venclovos mintis, kad graikų italams ir italų rusams perduotą kultūros estafetę bolševikų antikultūra nuskandino atgal į tironijos pelkes.

 

(4) Tarp kitko, tos „kelios nuostabios valtys“ visai netikėtai prime­na vieną iš didžiausių XVII a. rusų literatūros paminklų „Zitie Protopopa Avakuma“ (Protopopo Avakumo gyvenimas), kur pradžioj Avakumas aprašo savo ateities gyvenimo viziją sapne kaip regėjimą sidabrinės, auksinės ir margaspalvės valties, iš kurių paskutinioji nu­sakė jo paties likimą – turtingą nuotykių, persmelktą neįmanomų kančių Sibiro tremty už savo sentikių religijos principus. Šiuo aspektu Avakumas būtų tartum visų rusų disidentų, tikinčiųjų į oficialiai neleistinus idealus, taip pat ir rusų sferon pakliuvusių lietuvių kan­kinių pirmtakas.

 

(5) Apie tai jau buvo kalbėta, aptariant Venclovos eilėraštį „Įpusėja para...“, straipsnyje „Struktūros ir dimensijos Tomo Venclovos poezijoje“ (Lituanistikos Instituto 1973 m. suvažiavimo darbai. – Chicago, 1975. – P. 169).

 

(6) Brodskij I. Ostanovka v pustyne.– New York: Izdatel‘stvo imeni Čechova, 1970.

 

(7) Brodskij I. Stichotvorenija i poemy.– New York: Interlanguage Literary Associates, 1965. – P. 93;

 

...Do svidanja, moja dorogaja.

Otletaj otplyvaj samoliotom molčanja

v prostranstve mgnovenja

korabliom zabyvanja v širokoe more zabvenja.

(8) Ten pat. – P. 82.

Značit, net u razluk.

Suščestvuet gromadnaja vstreča.

Značit, kto-to-nas vdrug

v temnote obnimaet za pleči.


(9) Čia taip pat atsispindi keistai šaltas ir skaudus Anos Achmatovos eilėraštis apie neišsipildžiusią meilę:

 

Skambėjo muzika sode

Taip neišsakomu skausmu.

Šviežiai, aštriai kvepėjo jūra

Ant lėkštės austrės tarp ledų.

(Zvenela muzyka v sadu

takim nevyrazimym gorem.

Svežo I ostro pachli morem

Na bliude ustricy vo l‘du.)


(10) Ostanovka v pustyne. – P. 36.

 

(11) Šioj eilutėj girdisi aidas iš rusų prozos, iš Tolstojaus romano „Karas ir taika“: prieš pat Borodino mūšį kunigaikštis Andrejus Bolkonskis, mąstydamas apie rytojų, staiga nepakeliamai aiškiai suprato, kad visas jo gyvenimas – ambicijos, viltys, troškimai buvo tik tuščia iliuzija, tartum magiškoj lempoj būtų užgesusi šviesa, ir visos žavin­čios figūros būtų tapusios tik gremėzdiškais nuterliojimais „šaltoj ir aiškioj pilnutinio mirties suvokimo šviesoj“.

 

Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.