vaiciulaitisvaiciulaitisDidžios, dramatiškos žmonių aistros, plėšrus mei­lės alkis, troškimas nugalėti pasaulio bevardę paslaptį, o jei ne, tai bent vienas kitą, praeity labai pasitarnavo menininkams, turėjusiems pakankamai talento paversti šiai rupiai ir kietai gyvenimo medžiagai į didelį meno kūrinį. Šiandien gi žmonės, apdovanoti begaline ironija ir neviltimi, subtiliais ir beprasmiais žodžiais kaip magikų formulės, išbūrė visišką tikrovės rėmų sugriuvimą su vi­sa žmogaus jėga, paslaptimi ir meile. Bet tiek praeity, tiek ir dabar būta kitų menininkų, kurie, iš vienos pusės, nematė reikalo žmogų matuoti prometėjišku mastu, o iš kitos – jautė, kad gyvenimo spalvos, formos ir garsai yra pakankamai tikri ir prasmingi, kad iš jų būtų galima su­sikurti savitą menininko pasaulį. Tikėdami į grožį, jie stengėsi jį atpažinti ir savo darbuose padauginti. Pasiti­kėdami žmogaus pojūčių teisingumu ir jo vaizduotės kū­rybiškumu, jie stengėsi išreikšti savo pačių tikrovės vizi­ją per sukurtųjų veikėjų sąmonę. Jie nebūtinai kalbėjo aktualia dienos kalba, bet kas buvo jų pasakyta, nieka­dos neprarado prasmės galbūt kaip tik dėl to, kad jiems buvo svarbus ne tik žmogaus vidinis pasaulis, bet ir ta forma, kuria mene reiškiami dvasios išgyvenimai.

Lietuvių literatūroje vienas iš tokių rašytojų yra An­tanas Vaičiulaitis. Pradėjęs kurti dar laisvajame krašte taikos metu, jis turėjo pakankamai laiko ištobulinti savo menines priemones, kuriomis būtų galima žmones ir įvykius taip įpinti į gyvenimo raštą, kad jie spindėtų kaip ra­sos lašeliai rupiame gyvenimo paviršiuj. Kai kilo karas ir sudaužė mūsų tikrovę, mus visus išblaškė, kai kuriems pradėjo atrodyti, kad Vaičiulaičio balsas per silpnas ir per daug tolimas, kad neįmanoma jo klausytis pasaulio katastrotos triukšme. Mes daug mieliau klausėmės skaus­mingų ir tragiškų balsų, manydami, kad jie ir kalba tik­rą tiesą apie mus ir mūsų likimą. Bet ir tremty Vaičiulai­tis neprarado pasitikėjimo savo kaip menininko vizija, nes jis jau seniai, kada niekas iš mūsų dar nevalgė kar­čios praradimo duonos, suprato, kad trapi žmogaus sie­la jaučiasi ne vietoj tarp kietų gyvenimo faktų. Žmogaus namai visuomet buvo ne gyvenimo tikrovė, o tie pasau­liai, kuriuos jis susikurdavo pats. Nereikia katastrofos, kad žmogus taptų tremtiniu – užtenka tik nelaimingos meilės smūgio, tik būtinumo apsispręsti skaudžioj gyve­nimo kryžkelėj, ir jau griūva mūsų svajonės, tampame svetimi ir vieniši ten, kur tik prieš minutę buvome lai­mingi.

Vaičiulaičio romaną „Valentina” (1936, II leidimas, 1951) galima būtų pavadinti subtilia žmogaus nutolimo nuo tikrovės studija, nors jame nėra grandioziškų egzis­tencialistinių kosminės vienatvės sąvokų. Randame tik paprastą nelaimingos meilės istoriją, kuri baigiasi mirti­mi. Jaunas žmogus atvažiuoja į mažą miestelį, ieškoda­mas merginos, kurią kadaise matė ir jau nebegali užmirš­ti. Jie susitinka, jų meilė pripildo dangų ir žemę, bet ka­da Antanas paprašo Valentinos būti jo žmona, jinai nu­sigąsta sprendimo, kurį dabar turi padaryti. Jai reikia rinktis tarp Antano ir nemylimo inžinieriaus Modesto. Pastarasis turi paskolinęs jos tėvam pinigų ir dabar gali reikalauti iš jos dėkingumo. Nieko nepajėgdama nuspręs­ti. Jie susitinka, jų meilė pripildo dangų ir žemę, bet tol, kol Antanas, pagalvojęs, kad jinai paniekino jo meilę, skaudžiai ją užgauna, ne iš piktumo, bet todėl, kad pats savo sielvarto nebepakelia. Kada Antanas atsikvošėja, jau per vėlu – Valentinos problemos amžinai išsisprendė audros blaškomame ežere.

Atpasakodamas įvykius Vaičiulaitis daug daugiau re­miasi nuotaikos ir bendros atmosferos efektais negu dažniausiai romanuose vyraujančia priežasčių ir pasekmių grandine. Skaitytojas, pripratęs prie aiškiai atpažįstamų fabulos linijų ir prie konfliktų, tiesiogiai iškylančių iš veikėjų aistrų, graibysis, lyg patamsyje, ieškodamas pa­grindinio įvykių siūlo, nes jam atrodys, kad romane iš viso lyg ir nieko neatsitinka. Beveik visi žmonių veiks­mai ir žodžiai kažkaip tiesiogiai lyg ir neliečia pagrindi­nės jų situacijos, ir užtat nėra aiškiai jaučiamo įtampos kilimo, vedančio į katastrofą. Užuot to, randame veikėjų ypač gilų ir rafinuotą savo pačių, savojo „aš” pajutimą, į kurį, atrodytų, sutelpa ir visas aplinkinis pasaulis. Skai­tytojas mato dalykus ne iš savo perspektyvos, bet daž­niausiai Antano, svarbiausio herojaus, akimis, o šisai yra ypač jautrus kiekvienai jį supančios tikrovės detalei, kiek­vienam savo nuotaikos niuansui, sukeltam smulkiausių aplinkos pasikeitimų. Tuo būdu romanas sukurtas ne pa­gal pasakojamojo žanro principus, bet poetiškų išgyveni­mų pagrindu; nėra ryškių įvykių grandinės, kuri veikėją liestų ir būtų jo paties įtakojama, o yra jausminis santy­kiavimas su daugybe reiškinių iš karto, kuris palengva išauga į tikrą įsitikinimą neišvengiamu likimu. Romanas taip tampa panašesnis į lyriškų, savitarpyje subtiliai san­tykiaujančių išgyvenimų kompoziciją negu į tiesioginės veiksmo linijos atpasakojimą. Autoriaus tikslas yra ne tiek aprašyti tragišką meilės istoriją, kiek pasinaudoti ja kaip viena iš siekiamos meninės visumos dalių, o ta vi­suma, žinoma, yra pats romanas, kuris turi išsipildyti ne tik per žmogaus išgyvenimus, bet ir per visų tikrovės ap­raiškų estetinę funkciją.

Šitoks rašymo būdas savaime veda į simboliškų ati­tikmenų tarp veikėjo ir jį supančios tikrovės nustatymą, nes ir viena, ir kita sudaro sudėtinę bendro plano dalį. Todėl fizinė aplinka, kurioje veikėjai susitinka – mažas miestelis arti prie gamtos – pats savaime jau yra iš­raiška jų meilės ir likimo įsikūnijimo. Ypač svarbus sim­bolis yra ežeras, skiriąs Valentinos namus nuo mieste­lio, kuriame apsigyveno Antanas. Jo nuolat besimainanti stichija gali būti ne tik kliūtimi, bet ir priemone, sujun­giančia herojus, nes jie susitinka kaip tik ant ežero vieną švelnų vasaros vakarą, pilną žmonių balsų, lempų jr žvejų laivų, apsuptą aistringa ir vieniša lakštingalos giesme. To paties ežero audringi vandenys tampa ir likimo įrankiu, kada romano gale Valentinos laivelis juose apsiverčia tą dieną, kai Antanas skausmingai pašėlęs atsisako jai su­teikti prieglaudą tiek savo kambary, tiek ir širdy. Ežeras panašus į jų meilę tuo, kad jo veidrodinis paviršius gali žaisti baltais debesėliais saulėtą popietę, kada jiedu plau­kia per jį, giedriai šnekučiuodami apie niekniekius, nors tame jų pokalby (apie pavojingas eketes žiemos metu), o ir ežero gelmėse, tūno likimas, tartum susipainiojusios žolės, panašios į jų užslėptus neaiškius jausmus, ir dumb­luotu dugnu lėtai ropoja juodi vėžiai. Kaip tik tie vėžiai; nuolatos kartojasi romane, lyg nykios nelaimės pranašai. Kada dar tragiško meilės galo visai neįmanoma buvo nu­matyti, pirmą jų susitikimo naktį, Antanas buvo nukly­dęs prie ežero pasižiūrėti vėžiaujančių. Vėžiai, šviesos apstulbinti, bėgiojo išsigandę aplinkui, kol juos išgaudė žmonių rankos. Į juos bežiūrint, kažkas stuktelėjo Antano laivą. Tai buvo Valentina, atplaukusi ieškoti kito žmogaus, inžinieriaus Modesto, kuris jau tada laikė jos tėvus sa­vo rankose. Nelaimės grėsmė, slypinti šitame netikėtame susitikime, vėliau išsipildo skausmingose Antano vizijo­se, kai jis Valentiną jau atstumia. Lyg ir prisimindamas tą vakarą, lempas ir vėžius, jis mato Valentiną kaip švie­sų tašką begalinėje tamsoje, kurioj tūno jo skausmas kaip šlykštus, neaprašomas gyvūnas iš tamsos gelmių.

Tuo būdu įvykiai įgyja patys savo komplikuotą logiką, kurios pagrindu žmonės elgiasi ne tik pagal tai, ką savo viduj išgyvena, bet ir pagal tai, kaip jų išgyvenimai at­sispindi aplinkoj. Netiesioginės įvykių priežastys tada ne mažiau svarbios už tiesiogines. Antano meilė pasmerkta neišsipildymui ne tik todėl, kad Valentina negali apsi­spręsti, bet ir todėl, kad ją supą daiktai patys pranašauja neišvengiamą nelaimę. Toks pranašas yra vienuolyno bokštas anapus ežero, kurį Antanas mato pirmą su Valen­tina susitikimo vakarą ir kuris grėsmingai dunkso per visą romaną, tartum kantriai laukdamas savo aukos. O tas pirmasis vakaras ir šiaip yra kupinas nelaimės ženklų. Atėjęs prie ežero, Antanas sutinka senį Kostą, savininką laivo, su kuriuo nuskendo Valentina. Senis šneka apie tai kad jis greit mirs žiūrėdamas į žvaigždes jis vis mažesnis darosi, kol galų gale visai išnyks. Senio kibire kankinasi vėžiai, o iš tolumos nuo bokšto atplaukia nykūs varpo garsai. Persižegnojęs senis sako: „Kas nors ten mirė”. Vėliau Antanas sužino iš Valentinos, jog jos sesuo yra vienuolyne ir ją pačią dažnai ten traukia pasilikti, kad išvengtų ne tik gyvenimo sunkumų, bet ir ramybę drumsčiančių džiaugsmų. Knygai baigiantis, vėl girdime bokšto varpus, šį kartą pranešančius apie Valentinos mirtį.

Tiesioginis tęstinumas tarp daiktų ir žmogaus roma­ne pasireiškia ir tada, kai nėra būtinos tamsios nelaimės pranašystės. Autorius juo naudojasi kaip kompozicijos principu praturtinti emocinį romano efektą daugeliu si­metriškų atitikmenų, kuriuose žmonių nuotaikos ir situa­cijos atsispindi gamtovaizdžiuose – jų visumoj arba de­talėse. Romanas prasideda dinamišku, švelnaus liūdesio persunktu gamtovaizdžiu. Mėlyna dangaus juosta pra­siskverbia pro plyšį tarp miškų ir staiga neria ties gal­vomis. Du gandrai suka ratą aukštai virš galvų, ir atrodo, lyg girdėtųsi jų kalenimas, kuriam tada „štai atsiliepė tyli ir nutysusi daina: kairėj pusėj susėdęs kaimiečių bū­relis niūniavo liūdnai, linguodami visu liemeniu, kaip valtininkai ant irklų didelėje ir ramioje upėje”. Šitas gam­tovaizdyje glūdintis judesys turi savo atspindį Antano mintyse, kurios plaukia pasroviui atgal į praeitį, į tą laiką, kai jis pirmąkart pamatė Valentiną. Tik tada šitie du judesiai – gamtovaizdžio ir svajonių – susilieja į vie­ną, ir mes sužinome, kad Antanas važiuoja autobusu mies­telin, kuriame tikisi atrasti savo svajonių vizijos gyvą išsipildymą.

Panašus tęstinumas tarp žmogaus ir tikrovės nuosek­liai kartojasi visame romane. Dar vienas pavyzdys iš knygos vidurio, kur subtiliai parodytas fizinių, protinių ir jausminių būties plotmių santykiavimas. Antanas at­vyksta pas kleboną – talentingą, vienišą žmogų – pasi­klausyti jo vargonų muzikos. Turi ateiti ir Valentina, nes ji dažnai popiečiais klebono klausosi. Visame miestelyje tik ji viena pakankamai supranta muziką, įvertina kle­bono entuziazmą ir sugebėjimus. Taigi susirenka trys žmonės, svetimi pasauliui, gyveną kažkur pusiaukelėj tarp tikrovės ir sapnų, kad pasidalytų savo dvasios tur­tais. Šio momento reikšmė randa dar vieną išraišką kle­bono mintyse, kada šis, žiūrėdamas į rupų bažnyčios laip­tų granitą, liūdnai mąsto, kad yra tokių, kurie negali galutinai apsispręsti nei prieš Dievą, nei už Jį. Ar tikrai Kristus nugalės pasaulį? Kada Antanas primena klebo­nui bažnyčios uolą – šventą Petrą, klebonas pakelia gal­vą ir pamato gležną Valentinos figūrą. Granitas, amži­noji tikėjimo uola, silpna žmogaus dvasia ir žemėj pa­klydęs angelas – Valentina – tokiu būdu susilieja j vie­no grožio ir liūdesio kupiną raštą.

Šitoks kompozicinis balansas išlaikomas iki smulkiau­sių detalių. Beveik nuolatos rasime ką nors Antaną supančioj tikrovėj, kas atitiktų arba jo nuotaiką, arba si­tuaciją. Tai gali būti samanė bitelė jo kambary, kurianti sau lizdą grindų plyšyje, kada Antanas svajoja apie šei­mos laimę su Valentina, arba mažas berniukas, koja už­mynęs negražią katę, lyg ir pakartodamas paties Antano poelgį, kada šis ne per daug švelniai atsikratė Bronės Sveliūtės, veidmainingai vaidinusios, kad jį myli. Arba vėl, kai Antanas eina bažnyčion per mišką, kupinas neramaus, džiaugsmingo laukimo susitikti Valentiną, tarp šakų ma­tome vikriai šokinėjančius paukščiukus. Kartais tos ma­žytės gyvybės apraiškos pradeda lyg ir tiesiog skverbtis į Antano gyvenimą. Kada jis, praradęs mylimąją, skaus­mo prislėgtas guli pievoje, pas jį ateina ir įkanda skruz­dėlė, tartum norėtų jį pažadinti iš svaigulio. Tuo tarpu rėžianti žiogo giesmė tvankiame ore, tyloj prieš audrą, tęsiasi be galo, savyje sukoncentruodama visą beviltišką Antano skausmą.

Nenutrūkstanti linija tarp žmogaus ir gamtos romane egzistuoja ne tam, kad išreikštų autoriaus filosofinį įsiti­kinimą, jog tokį tęstinumą rasime ir gyvenime, už meno ribų (tą, pavyzdžiui, galima pastebėti Pasternako kūrybo­je). Vaičiulaičiui rūpi vieningumas ir vidinė logika to specialaus pasaulio, kurį sudaro pats meno kūrinys. To­dėl jis naudojasi ne tik gamta bei žmonių jausmais, bet ir tais intelektualinio gyvenimo aspektais, kurie padeda jam pasiekti savo kaip menininko tikslą. Romano visuma siekia sklandaus emocinio tekėjimo, kuriame išorinis pasaulis, įvykiai ir žmonių išgyvenimai praranda savo aiškiai apibrėžtas ribas ir nepastebimai išsilieja vienas i kitą kaip spalvos impresionistų paveiksluose. Todėl at­rodo, kad ir patys veikėjai praranda kietą savo charakte­rio centrą, kuris matosi tada, kai žmonės įpratę aiškiai ir logiškai galvoti ir turi pakankamai valios įgyvendinti savo racionalius sprendimus. Žmogus, kuriam tų savybių trūksta, bus linkęs vadovautis daugiau jausmais net ir intelektualiniame gyvenime. Šitam Antano asmenybės as­pektui pabrėžti įvedama profesoriaus Žiobrio figūra. Tai pusiau paralyžiuotas senelis, Lietuvos etnografijos specia­listas, atstovas idealistiškos, Lietuvą žadinusios kartos. Antanas iš tiesų atvyko į miestelį dėl dviejų priežasčių: rasti Valentiną ir padėti profesoriui, rašančiam knygą. Todėl jo asmenybė išryškėja per tų dviejų jo gyvenimo aspektų santykiavimą. Svarbu suprasti, kad Antanas visai ir nuoširdžiai sutinka su profesoriaus pažiūromis, o tos pažiūros tik pusiau mokslinės, pilnos XIX a. romantikos. Profesorius Žiobrys aistringai myli savo kraštą ir užtat nekelia sau tikslo ieškoti objektyvios tiesos, kad ir kur ji nuvestų, bet stengiasi išgarsinti senąsias lietuvių dory­bes, įkvėpti studentams savo paties poetišką idealą (iš da­lies galima sakyti, kad ir Antanas lygiai tą patį daro, įsi­vaizduodamas idealią Valentiną). „Aš visai neįrodinėju”, sako profesorius, „aš teigiu, aš skelbiu – tik šitokiu ke­liu žmonėms perduodami dideli dalykai”. Ironiškas tokios galvosenos kontrapunktas yra iš profesoriaus cigaretės ratais besisklaidą dūmai. „Ar tu nerūkai?” klausia pro­fesorius Antano. „Ne”, šis atsako. „Nė nerūkyk”, pataria senasis mokslininkas, godžiai traukdamas dūmą. Antanas šio patarimo nepaklauso, nes savo santykiuose su Valenti­na jis „svaiginasi dūmais” – duodasi valdomas neryškių svajonių ir nujautimų; tai, žinoma, daug prisideda prie tragiško jų santykių galo. Iš tiesų profesorius juos for­maliai ir suveda, nes Valentina irgi yra jo sekretorė. Iš­rašydami jo diktuojamus iškilius, jausmingus žodžius, jie abu tam tikra prasme „rašo” ir savo pačių likimo knygą.

Galima gal eiti dar toliau ir sakyti, kad Antanas yra ne tik savo paties gyvenimo „autorius”, bet ir Valentinos kūrėjas, kartu su viskuo, kas liečia jų meilę. Išeina taip kad, iš jo taško žiūrint, nei gamta, nei idėjos, nei žmonės negali turėti prasmės, negali „egzistuoti” kitaip, kaip tik būdami Valentinos, arba, tiksliau tariant, jo įsivaizduoja­mo Valentinos idealo aspektai. Tai yra esminė jo meilės savybė. Valentinos vizija Antano akyse –kažkas trapaus, gracingo, vaikiško, bet ir protingo, saulėto ir kartu leng­vai melancholiško – faktiškai sukoncentruoja visą roma­no atmosferą į vieną šviesų tašką. Kada Antanas bijo Va­lentiną prarasti arba kai ateina j jos namus ir nieko ten neranda, visi ryšiai tarp jo ir aplinkos staiga nutrūksta. Kartą profesoriaus namuose Antanas, Valentina ir klebo­nas valgo vakarienę. Antanas taip savo meilėje paskendęs, kad beveik nepastebi aplinkos, tik jo sielon plaukiantį šil­tą, dėkingą jausmą, kad jie visi čia taip prasmingai kar­tu bendrauja, lyg būtų „seni pažįstami, po vienu stogu gyvenę”. Tada ateina inžinierius Modestas ir sako Valen­tinai „tu”. Tas vienas žodelis sutriuškina visą jaukią va­karo nuotaiką, ir Antanas staiga pasilieka vienišas tarp išmėtytų savo buvusios laimės gabalų, stebėdamasis, ko gi visi šitie jam ir vienas kitam nereikalingi žmonės čia susirinko.

Kitą kartą Antanas ateina pas Valentiną į svečius ir nieko neranda namuose. Vasaros popietė yra graži, idi­liška, bet Antano sielos jau ji nebepasiekia todėl, kad nėra Valentinos:

 

„Antanas jautė, kad tarp daiktų ir jo sielos nutrūko ryšys, kad jo dvasioj jau neatliepė nei gandro kalenimas, nei lėtai skrendąs kovas, nei bičių dūzgimas: visa tai gaudė ir mirgėjo pro jo akis, bet nesiekė jo vidaus, tarsi jis nuo pasaulio būtų atskilęs, tarsi laikas būtų nustojęs bėgti, o jį patį nuo daiktų būtų pridengęs didelis stiklinis vožtu­vas” (p. 85).

 

Taigi Antanas myli Valentiną ne kaip vieną jį supančio pasaulio dalelytę, bet kaip visų daiktų esmę, šviesią vizi­ją. Iš tiesų tai jo meilė sukūrė sau pasaulį. Antanas rašo draugui laiške, kad Valentina egzistuoja visuose jį su­pančiuose daiktuose, ir tada dar prideda:

 

„Ne, aš negerai sakau, ji ne daiktuose yra, tik many­je, aš ją jaučiu savo alsavime, savo nerime ir savo rūpesčiuose .Visi mano mostai, kiekviena mintis prasmės turi tik sąryšyje su jąja, jos šviesoje... (p. 82)

 

Valentina šitą Antano jausmą supranta ir kaip tik to­dėl bijo savo gyvenimą su juo galutinai sujungti. Jinai Žino, kad jis mato idealą, gal visai į ją nepanašų. Užtat paradoksiškai išeina taip, kad ji Antaną atstumia dėl bau­ginančios jo meilės aistros.

Ta pati aistra pripildo Antaną rūpesčio, švelnumo, bai­mės. Aplinkos daiktai – vėžiai, bokštas, tamsūs, kruvini vakaro debesys – jam atrodo kaip nepažįstami, grasūs atklydėliai, pasiruošę sudaužyti jo laimę. Ta jo baimė sa­vo ruožtu prisideda prie katastrofos neišvengiamumo. O kada Valentina miršta, pakanka tik poros žodžių išsakyti staiga aptemusio pasaulio siaubingai tuštumai:

 

,Ir visoj šioj žemėj nebeliko jam į ką žiūrėti.

Ten sužvangėjo plakamas dalgis. Tuoj išeis kirtikai ir stos į barą.

Bet jau niekados vartuose nepasirodys viena laivinin­kė, viena dainuotoja, neišeis į šias lygumas ir, pasirėmus į rikę, nestebės ji vasarų derliaus” (p. 141).

 

Tai paskutiniai romano žodžiai, tartum ir pačiam au­toriui nebebūtų į ką žemėje žiūrėti, ką daugiau bepasa­kyti. Autoriaus ir Antano perspektyvos yra labai artimos, nors negalima sakyti, kad Vaičiulaitis panašus į savo he­rojų ar kad jis myli Valentiną, kaip ir pats Antanas.' Visa esmė ta, kad romanas – tai vaisius glaudaus bendra­darbiavimo tarp autoriaus ir pagrindinio jo veikėjo. Todėl mums taip ir sunku Antaną suvokti kaip savitą asmenybę, išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kada autorius, nuo jo nu­tolęs, pasižiūri į savo herojų iš šalies, pavyzdžiui, pasikal­bėjime su profesoriumi Žiobriu. Antanas yra kaip auto­riaus akis: viskas ir niekas romane. Tai tinka ir kitiems veikėjams: tiek, kiek viskas vyksta tik Antano sąmonėj, viskas ir yra jo vizija; tuo tarpu jis pats savo ruožtu yra pagrindinis motyvas tame spalvų, garsų, formų ir širdies muzikos žaidime, iš kurio ir susideda visas romanas.

Panašius struktūrinius principus randame ir Vaičiu­laičio trumpesniuose dalykėliuose. Jo novelių ir pasakų rinkiny „Kur bakūžė samanota” (1947) peizažas irgi toli gražu nėra tik ornamentas arba veiksmo fonas. Jis yra dinamiškas tuo atžvilgiu, kad, aprašydamas gamtą, auto­rius sugeba kartu perduoti ir savo veikėjų dvasią, ir bū­dą, parodyti jų likimą, o kartu ir savo paties pagrindinę idėją. Tuo būdu tai, kas vyksta novelėse, sudaro daugiau vaizdo negu veiksmo linijos įspūdį. Novelėj „Dviejų kai­mų istorija” yra Uršulytė, mergos vaikas, kuri, sužinojusi šią baisią tiesą, pradeda gūžtis savyje, tartum atsiprašy­dama ir Dievo, ir žmonių už savo egzistenciją. Jos gyve­nimas tampa panašus į kreivę, smunkančią žemyn, kiaurai per šviesos kupiną kaimo gamtovaizdį ir per tamsias, ašarom sudrėkusias sielos gelmes, pripildytas atgailos už jos motinos nuodėme – žemyn iki pat mirties prie Kristaus kojų. Tas pagrindinis slinkimas myriop jaučiasi kiekvie­noj detalėj. Galima pacituoti vieną vietą, kur susijungia ir gamtos artimumas, ir laiko tekėjimas, ir pačios mergai­tės likimas – sudėti jos mažą gyvenimą prie dangaus vartų:

 

„Praėjo metai, praėjo antri. Nužydėjo alyvos, išskrido strazdai ir vėl grįžo. Uršulytė žengė į pasaulį. Lakstė ji su vaikais Žvirblių kieme, o per gegužines giesmes atėjo prie koplytėlės su puokštele rankoj ir gėles padėjo Dievu­liui po kojų” (p. 18).

 

Jei tai būtų kitokios rūšies novelė, tai šios mažos mer­gaitės savižudiškas linkimas į Dievą galėtų sudaryti įdo­mią ir komplikuotą psichologinę studiją, bet čia mes su­siduriame su iš esmės lyriniu veikalu, kuriame tokios prob­lemos nei analizuojamos, nei sprendžiamos. Svarbu yra paties paveikslo dinamika, judesys, lyriškas ir liūdnas grožis tos žemyn besileidžiančios jausmo kreivės.

Vaičiulaitis labai domisi tokiais kukliais žmogeliais, šiais mažais plataus pasaulio piligrimais, kurie, tiesą pa­sakius, neimponuoja tiems, kas nesupranta krintančio lapo didybės. Paprastai tai būna ūkininkai, gyveną ir mirštą arti gamtos, iš jos paveldėję savo lėtą mąstymą, senovišką, protingą dalykų supratimą. Jie lygiai taip konservatyvūs kaip ir pati gamta, kuri ilgus šimtmečius svarsto, kol nutaria pakeisti vieno gėlės žiedo formą. Ši­tas neskubotumas, konservatizmas neišvengiamai slenkant laikui apriboja ir jų protus, neleidžia jiems ir vargo iš­bristi, bet tuo pat metu iš jų kuklumo išplaukia vidine tiesa, turinti didesnę reikšmę negu prabėgančios mados išsišokimai. Iš antros pusės, jie sugeba ir įskaudinti tuos savo pačių aplinkos žmones, kurie brangina kokią nors svajonę ir net bando ją savo gyvenime įkūnyti. „Tėvo tvoroj” toks žmogus yra Motiejus, gaspadorius, kaimo muzikantas, kurio „nusikaltimas” toks, kad jis pasistato naują, gražią tvorą. Kaimynų akimis žiūrint, tai tušty­bė– ji suardo sodžiaus gyvenimo apšepusį orumą. Už­tat kaimynai susirenka su kirviais ir tą jo tvorą suardo, palikdami už savęs kartu ir Motiejaus griuvėsius, nes jo dvasia dabar jau visada pasiliks suskilusi kaip tas jo se­nas smuikas, nukištas skrynioj.

Kartais tose novelėse matome ir kitokią „tvorą” – iš­didumo ir paniekos sieną tarp dviejų kartų. Nors autorius labai aiškiai atsistoja ateities pusėje, jis iš to neišveda klaidingos ir gyvenimo tikrovę iškraipančios lygties, kad, girdi, kas sena, tai ir netikę, o kas nauja, tai gerai. Anaip­tol, jis senovėje randa daug vertingo ir širdžiai brangaus, nors ir sutinka, kad tai turi praeiti, kaip žiema užleidžia vietą pavasariui. Paskutinėj rinkinio novelėj „Kur ba­kūžė samanota” matome senutę, supratusią, kad jau lai­kas jai mirti, kada jos anūkai pasistato naują, gražią trobą Šalia senosios. Nueina jinai į tą seną bakūžę, kur jos protėvių kartų kartos gyveno, ir ruošiasi iškeliauti į jų pasaulį, pasakodama mažam berniukui Kazeliui apie senus laikus:

 

„Štai kas yra, sūneli: nei mano mamytei, nei man pačiai nebuvo, gal ir tau nebus lengva šioj žemelėj vaikščioti... Tylėk, tylėk, vaikeli... Lyg aš nežinočiau, kad mūsų lau­kia daug ašarų ir plakimų, o maža džiaugsmo... Tokia jau ši mūsų žemė, toki jau mes patys esame” (p. 175).

 

Kaip tik šitą rūpintojėlių šalį, tą mušamų ir stumdomų žmonių kraštą ir panoro pakeisti naujosios nepriklauso­mos Lietuvos gadynė, ir ironiškai tik tam, kad ir vėl skau­džiai pralaimėtų, kad ir vėl sulinktų kaimo žmonių nuga­ros po bolševiko lazda. Šiandien, po katastrofos, mes pra­dedame lyg jausti, kad gal iš tiesų senutė daugiau teisy­bės pasakė, negu mums tada galėjo atrodyti. Todėl ir jos mirtis įgyja kažkokią bauginančią rimtį ir gilią prasmę kaip amžinos ir tragiškos teisybės pakartojimas:

 

„Besiklausant jos vienišų žodžių, vaikui pasiregėjo, kad anie drūti senovės vyrai, kurie kadaise čia susirinkdavo į krivūles ar šermenis, vėl susiėjo j pirkią ir rimti, rūstus susėdo pasieniais ant nematomų suolų. Jie rymojo neby­lūs, tarsi didžiulei iškilmei pasirengę” (p. 177).

 

Tragiška gija, įsipynusi į lietuviško kaimo gyvenimą, driekiasi ir ankstesniame A. Vaičiulaičio novelių rinkiny .,Pelkių takas” (1939). Novelė „Šiaurietė” aprašo dukart ištekėjusios moters savižudybę, nors jos nusikaltimas iš­plaukė daugiau iš aplinkybių negu iš piktos valios ar net silpnumo. Priversta ištekėti už nemylimo vyro, jinai išėjo dirbti už tarnaitę kiton Lietuvos dalin, kai namus ištiko tvanai ir badas. Vyras ne tik ją išleido, bet net ir padėjo jai prisiimti savo neištekėjusios sesers vardą, nes kitaip jos niekas nebūtų samdęs. Jis, aišku, manė, kad ji liks jam ištikima ir sugrįš, kada padėtis pagerės gimtame kai­me. Bet po dvejų metų, atvykęs jos ieškoti, jis randa ją ištekėjusią antrąkart už šeimininko sūnaus ir net susi­laukusią kūdikio. Kada paaiškėja tikroji padėtis, šeimi­ninkas reikalauja, kad ji paliktų vaiką ir antrą vyrą ir grįžtų pas pirmąjį, kuriam priklauso. Moteris negali tos minties pakelti ir pabėga mirtin, už savęs palikdama du sudaužytus gyvenimus.

Pagrindiniai šios situacijos bruožai šiek tiek primena romaną „Valentina”. Abiem atvejais randame nemylimą žmogų, turintį galios paveikti silpnos, net vaikiškos mo­ters gyvenimą, randame mylimąjį, kuris nepajėgia padė­ties pakeisti; abiem atvejais iškilęs konfliktas išsispren­džia moters mirtimi. Konkretūs faktai, žinoma, skirtingi, nes Valentina buvo dar netekėjusi ir mirė todėl, kad ne-apsispręsdama pati pražudė savo laimės galimybes, tuo tarpu novelėj iškyla ne pasirinkimo, o -kantrybės klausi­mas, būtinybė pakelti likimo jau prieš tai uždėtą naštą. Pačios fabulos kiek ryškesni bruožai daugiau sukristali­zuoja ir charakterius, ir todėl visa novelė labiau susikau­pia ties žmonių gyvenimu negu ties gamtiškų ir žmogiš­kų elementij kompozicijos plėtote kaip „Valentinoj”. Ne­žiūrint to, novelėje irgi jaučiasi galingas gamtos buvimas taip, kad susidaro net įspūdis, jog pati gamta ir nulemia žmonių likimus. Tvanai šiaurėje, dėl kuriu moteris turėjo išeiti kitur ieškoti darbo, sakytum, atlydi jos vyrą į pie­tus kai šis iškeliauja jos susigrąžinti. Negailestingi ru­dens lietūs viską paverčia purvina bala, ir mes sutinka­me vyrą klaidžiojantį nepažįstamose kryžkelėse, ieškantį žmonos. Kol kas jam dar nėra pagrindo laukti tragedijos, bet jau pats tas lietaus ir tamsybių įsigalėjimas sukuria atmosferą, kurioj skaitytojas nebegali tikėtis laimingo is­torijos galo. Tirštame rūke vyras pats nežino, kur eiti, o tai visiškai atitinka jo padėtį vėliau, kai jis privalo, bet nesugeba daryti aiškaus moralinio sprendimo. Žmonės pasirenka kelią arba staigaus impulso vedami, kaip jau­noji moteris Onutė, arba pagal nustatytus dėsnius, kurių žmogus neprivalo vertinti. O vis dėlto abiem atvejais tariamas asmeniškas apsisprendimas iš tikrųjų yra tik neišvengiamybės išsipildymas. Moteriai galėjo atrodyti, kad ji elgiasi pagal momento nuotaiką, bet jos savižu­dybė logiškai išplaukia iš viso jos gyvenimo, susidėjusio iš silpnavališkumo ir aplinkybių priespaudos. Kita vertus, paklusdamas Dievo valiai, nuspręsdamas Onos likimą pa­gal tai, kas Biblijoj rašoma, šeimininkas tuo pačiu parodė, kad per visą savo gyvenimą jis neturėjo drąsos pats spręsti aštrių klausimų, nes vengė moralinės atsakomybės, ieškodamas autoritetų, kurie nulemtų jo veiksmus skau­džiomis ir neaiškiomis gyvenimo aplinkybėmis. Senatvėje jis jau nebegali daryti sprendimų, atitinkančių jo geros širdies ir sąžinės reikalavimus. Be to, žinoma, ir pati di­lema – akligatvis ir Onai, ir abiem jos vyrams – yra nie­kaip laimingai neišsprendžiama. Tuo būdu tiek Ona, tiek ir šeimininkas gali tik pasakyti Onos žodžiais: „Dievas gi mane pažįsta”. Šitas pasakymas, deja, pjauna kaip dviašmenis kardas.

„Pelkių take” yra ir saulėtų vietų, pilna žaismingos fantazijos, kurioj žmogaus ir gamtos darbai susipina į turtingą derinį, primenantį baroko ornamentus, subtiliai kontroliuojamus tvirtu autoriaus žinojimu, kaip turi būti išlaikytas visko matas ir proporcija. Apysakų toną dažnai nustato toks tarsi „linksmas detalių antplūdis”, kuris pri­pildo žmonių buitį spalvomis, formomis, garsais. Pavyz­džiui, „Rogės” atrodo gana paprasta, švelniai tragiška apysaka apie vyskupą ir jam ištikimus vienuolius, kurie labai trokšta padaryti jam puikias roges. Stalius dirba ir dirba per visą Gavėnią, kol galų gale sukuria tikrą meno stebuklą. Tiesa, tuo tarpu žmonėse pasklinda ma­ras ir kitos negerovės, bet vienuoliai dirba ir toliau, kai jų vyskupas meldžiasi Dievui. Kalvis kala ir kala per visą naktį, o paryčiu taip išvargsta, kad užminga prie savo žė­ruojančio žaizdro. Aišku, visa kalvė sudega kartu su ro­gėmis. Tačiau vyskupas taip ir nesužino apie tą nelaimę, nes porą dienų prieš tai persišaldęs miršta.

Apysakai plėtojantis, jos rėmai palengva prisipildo vi­sokiausių gamtos gyvūnų. Jau iš pat pradžių minimi lo­kiai, ateiną avilių vartyti ir pabėga medum išteptais snu­kiais kaip linksmi, girti plėšikai. „Čia betgi kalbėsime”, skubiai užtikrina autorius, „ne apie stirnas, tetervinus ar meškas, o apie auksines sielas, Medininkų vyskupą Kris­tupą ir apie jo roges”. Iškilmingas vyskupo vardo išdėsty­mas tarp rogių, meškų ir tetervinų sudaro vaizdą, kad ir pats vyskupas mažesnis ir mielesnis negu jo didžios pa­reigos ir garbė. Dar kiek vėliau, kartu su visais gamtos prajovais pasirodo ir ragana, suteikianti ir tam tikrą bau­gios pranašystės elementą:

 

„...o kibirkštys ištryško už pusės mylios. Anoji senė ra­gana, kuri būrė iš žolių, iš vėjo ir žvaigždžių ir buvo de­šiniąja akim žliba, esą, apakusi kaip tik nuo tų broliuko žiežirbų”.


Be to, dar yra daug juodvarnių, daug vienuolių, ro­gutėmis išvažinėjusių visą kiemą, o ir pats vyskupas mėgsta klampoti po pusnis miške,– „pasiklausyti Dievo tarp tų kuplių liepų ir lieknų pušų”. O jau kada stalius pradeda dirbti roges, jo vaizduotė visai išklysta į lankas, palikus atviras duris įvairiausiems gamtos gyvūnams, ap­lipusiems jo dirbamas roges kartu su šventaisiais:

 

„Viename šone jis išdegino Lietuvos karalaitį Šv. Kazi­mierą su lelija rankoj, antroj pusėj – gauruotą lokį su medžiotoju ir trimis skalikais. Priešaky rogių tekėjo sau­lė su tiekos spindulių – akys raibo, į juos pasižiūrėjus! Nemanykit, kad pavažos buvo pamirštos. Ne! Jose čiul­bėjo dagiliai su sniegenomis ir skraidė šarkos. Jose tu­pėjo smulkios voveraitės su riešutu pirmagalinėse kojy­tėse ir nardė ūdros, ieškodamos grobio. Ir atrodė, kad rogėms nė žirgo nereikės: pakels jas į orą visi tie lokiai ir elniai, nuneš jas startos ir varnėnai, nuneš į patį dangų, kaip pranašą Eliją anais laikais”.


Gražioji mintis, kad vyskupą su visom rogėm dangun pakels tie gyvulėliai, iš tiesų ir išsipildo, nes rogės tikrai paskui iškyla dangun dūmais, o ir pats vyskupas peršalo miške tarp visų jo mėgstamų paukščių ir žvėrelių – ga­lima sakyti, kad tie miško gyventojai jį ir palydėjo dan­gun.

Tokios apysakos stovi jau visai ant tikros fantazijos slenksčio. Ir tikrai rinkiny „Vidudienis kaimo smuklėj” (1933) „Apaštalų iškeliavimas” yra legenda su moraliniais pamokymais kaip viduramžių misterijos arba šventųjų gyvenimai. Tuo atžvilgiu gana įdomi apysaka „Vidudie­nis kaimo smuklėj”, nes ji užima savotišką poziciją tarp pasakos ir realistiško anekdoto. Pasakos elementas pasi­reiškia ne per antgamtines jėgas, bet per kasdieniškų dalykų aprašymą tokiomis spalvomis, kad prisimena le­gendos ir pasakos. Yra smuklė miške, alkanas pakeleivis, smuklininkas ir vienuolis – nieko čia fantastiško. Betgi pati ta smuklė su storomis aprūkusiomis sienomis kaž­kaip dvelkia brolių Grimų pasakomis. Pakeleivio milžiniš­ki batai, atrodo, galėtų nužengti septynias mylias iš kar­to, o jo pliušinis kostiumas primena pasakų princo me­džioklinius drabužius. Smuklininkas turi vešliausią juodą barzdą iki pat juosmens (žmogėdra? Mėlynbarzdis?), o vienuolis sėdi kampe šalia grandine pririštos prijaukin­tos lapės (užburta pasakų karalaitė?), skaitydamas kaž­kokią ypatingą knygą tartum koks magikas. O vis tiek tie daiktai ir žmonės, pasiruošę vienu tik žingsniu pereiti ribą tarp realybės ir pasakos, to žingsnio nedaro, pasilie­ka mūsų pasaulyje. Rezultatas toks, kad autorius išreiš­kia vieną būties plotmę kitos plotmės terminais.

Tas, žinoma, įvyksta ir tikrose pasakose, ir užtat ne­nuostabu, kad A. Vaičiulaitis susidomėjo ir tuo žanru. Antroji knygos „Kur bakūžė samanota” pusė ir dar dvi knygos – „Auksinė kurpelė” (1957) ir „Gluosnių daina” (1966) – susideda ištisai iš pasakų ir legendų. Čia A. Vaičiulaitis tebevartoja pagrindines savo meno priemones, kuriomis rėmėsi ir romane bei novelėse. Tikslas dar vis tas pats: stiliaus skaidrumas, balansas, proporcija ir įmantriai supinta kompozicija, turinti savy truputėlį liūdesio, lašelį humoro ir gilią šiltą simpatiją žmogui ir vi­soms gyvybės formoms, visam dangui, visai žemei. Dažnai ten fabula remiasi groteskiškais kontrastais tarp neap­sakomai stipraus žvėries ir mažyčio gyvulėlio. Tikslas ta­da būna parodyti silpnųjų pergalę ne tik gyvulių, bet perkeltine prasme ir žmonių gyvenime. Matome, pavyz­džiui, kaip baisus lokys ant voveraitės pyksta už tai, kad ji jam riešutą ant galvos numetė. Visa meškino jėga nie­ko nereiškia, kada tenka skraidūne voveraitę aukštai pu­šų viršūnėse pagauti, o tada ir visas miškas įsitikina, kad ir lokio baisių letenų galybei yra riba. Kitą kartą mažie­ji gyvūnėliai tokie jau mikroskopiški būna, kad didžios, juos sunaikinti pasikėsinusios jėgos jų ir visai pasiekti negali. Pavyzdžiui, yra vienoj pasakoj toks mirčiai nu­teistas uodas. Reikia tai reikia jam galvą kirsti, bet, va, klausimas: kurgi ta jo galva? Budelio kirvis prašvilpia tuščiomis. Taip palengva iškyla mintis, kad tame veidro­diniame pasakų pasaulyje, kur viskas atvirkščiai, nuga­lėtojais būna mažieji, kas, žinoma, patinka ir skaitytojui, ir Dievuliui, juos mažus sukūrusiam.

Pačioj kompozicijoj matosi įdomių eksperimentų, sie­kiančių sukurti struktūrinį principą, kuris galiotų tiek pasakai, tiek ir realybei, jas sujungdamas vienu kokiu vaizdu arba idėja. Tai ypač ryšku „Gluosnių dainoj”, kur daugiausia surinkti padavimai – lyg ir tarpinis žanras tarp novelės ir pasakos. „Dievo avinėlyje” centrinis sim­bolis ir yra avinėlis, ką tik gimęs Kūčių naktį. Iš pradžių matome tos avinėlio idėjos žmogišką įsikūnijimą – elgetą Daubrį, užklydusį pas žmones prisiglausti. Tai romus, švarus ir geras žmogus – visai ne toks, kaip paprastai būna valkatos, o greičiau primenąs liaudies pasakose tarp žmonių incognito vaikščiojančius angelus. Abiem – avi­nėliui ir Daubriui – paklojama miegoti ant šviežių šiau­dų, lyg prakartėlėj. Daubrys žiūri į sienoj kybantį Šv. Jono Krikštytojo, avinėliu nešino, paveikslą ir pradeda pasakoti legendą apie Kristaus ėriuką, piemenų prakartėlėn atneštą, kuris, niekad nepascndamas, išgyveno iki pat Kristaus mirties. Tuo būdu avinėlis pirkioj, paveiksle, legendoj sujungia žmogišką ir antgamtišką tikrovę į vie­ną derinį.

Kitame pasakojime „Benvenuto di Giovanni pristato mecenatui savo paveikslą” (šis pasakojimas buvo ir mū­sų žurnale, 1966. – Nr. 6) jungiantis elementas glūdi daugiau pačioj struktūroj negu kokioj nors centrinėj są­vokoj arba simboly. Čia ir vėl liečiama Kalėdų tema: me­nininko nutapyti Trys Karaliai su dovanomis. Tačiau šį kartą turinys yra daugiau intelektualinio pobūdžio, nes aprašomas trijų išminčių proto nusilenkimas Kalėdų ste­buklui. Įkvėpimą tapytojas gavo iš nekaltos mergaitės mėlynų akių žėrėjimo; pats paveikslas yra turtingo pirk­lio dovana vienuolynui. Taigi turime tris žmones: mergaitę, menininką ir pirklį, kurie kartu sukūrė dovaną Dievui, lyg jie būtų naujieji Trys Karaliai, savo auka sujungę žilą senovę su dabartimi tos pačios Dievybės dvasioje. Iš šitokios temos traktuotės išplaukia ir daugiau atitikme­nų: Sienos mieste ką tik buvo didelė šventė, kuri dabar kartojasi paveikslo Trijų Karalių procesijoj. Žemiškas miestiečių džiaugsmas čia virto malda, ir tuo būdu sa­vaime tapo apibrėžta ir paties meno kūrinio prasmė: su­jungti dangų ir žemę, legendą ir tikrovę, kūną ir dvasią nauju būties pavidalu.

Paties di Giovanni žodžiai dar ryškiau apšviečia šį meninės kūrybos principą. Jisai sakosi davęs savo pa­veikslui „dėsnį, tvarką, grožį, meilę ir tiesą”. Dėsnis glū­di sename klasikų tikėjime, kad reikia sekti geriausių me­nininkų pavyzdžiais. Tvarka matosi dviejuose pagrindi­niuose paveikslo planuose: prakartėlė ir procesija. Gro­žis randamas „kūrinio ramiame iškilume, dažo tauriam kuklume, linijų ir proporcijų gracijoje ir visų šių dalių vienybėje bei judesyje”. O meilė yra „meilė menui, am­žinam, ilgesingam jo šauksmui, keistam nerimui”, vedan­čiam galų gale į Tiesą – Kūdikėlį, Išganytoją. Šitas ap­rašymas maždaug tinka ir paties Vaičiulaičio kūrybos po­būdžiui apibrėžti. Skaidriu ir įtaigiu savo stiliumi jis pasekė visus didžiuosius klasikus, siekusius tiek aiškumo, tiek ir gelmės. Jo darbų struktūros subtilus balansas yra pavyzdys tvarkos, kurios privalo prisilaikyti meninin­kas, norįs rasti išraišką neramiems savo kūrybiniams im­pulsams. Nuoširdus jo žmogiškumas dvelkia meile iš kiekvienos eilutės, ir tas, žinoma, veda į meno tiesą, kuri visuomet yra kažkas daugiau negu tik talentas ir patyri­mas grumtynėse su gyvu žmogaus žodžiu.

 

Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: lietuvių literatūra namuose ir svetur: str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.

 

Silbajoris virselisSilbajoris virselis